Šyvio Šokdinimo Tradicijos Gražiškiuose: Nuo Senovės Iki Šių Dienų

Nuo neatmenamų laikų Gražiškiuose gyva Šyvio šokdinimo tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Kai buvo kuriamas Gražiškių herbas, gražiškiečiai vieningai nusprendė, kad jame turėtų būti pavaizduota nuotaikinga ir linksma Šyvio figūra. Šiandien ši tradicija yra neatsiejama miestelio identiteto dalis.

Kultūrinis palikimas - graži Šyvio (balto arklio) šokdinimo tradicija. 37 metus Šyvio šokdinimo kolektyvui vadovaujanti Alesė Jankauskienė pamena, kad prieš ją Gražiškėms būdingą tradiciją saugojo ir skleidė Teresė Venclovienė, šiame krašte gyvenusi bemokslė močiutė. Kaip pasakojo A.Jankauskienė, pokario metais Šyvį jų rajone šokdindavo kiekvienas kaimas. Tada ši tradicija buvo labai gaji ir prilygdavo kaimo garbės reikalui. Dabartiniu metu Šyvį gražiškiečiai šoka dienos metu, o tada išsiruošdavo naktimis. Šyvio šokdinimo grupės susitikdavo kur nors laukuose ir tarpusavyje kovodavo - Šyvis prieš Šyvį. Kaip prisimena vyresnio amžiaus žmonės, kova nebūdavusi labai taiki.

Bėgant metams kaimuose žmonių sumažėjo ir beveik neliko kam šokdinti Šyvį. „Aš išdirbau su Šyvio šokdinimo kolektyvu 37 metus, - pasakojo A.Jankauskienė, šiemet sulaukusi 70 metų ir neseniai pasiprašiusi poilsio. - Visi dalyvių drabužiai suruošti, viską palieku tvarkingai. Mane pakeis jauna gražiškietė, taip pat kovojanti už Gražiškių gerą vardą. Manau, jinai irgi tęs šią tradiciją ir ją perduos kitiems. Kiek galėsiu, jai padėsiu.“

Tradicijos ištakos ir personažai

Nuo sausio 6 d. išryškėja Oriono žvaigždynas, kurį lietuviai vadino Šienpjoviais, o tris ryškiausias jo žvaigždes - Trimis Sesėmis. Astronomiškai per Tris karalius baigiasi Saulės "stovėjimas" (lot. solstitium) - kai dvi savaites dienos trukmė nesikeitė. Šiuo tamsiausiu periodu mūsų namus lankė protėvių vėlės.

XVII a. istorikas Matas Pretorijus, o XIX a. 1847 m. Karaliaučiaus žurnale-kronikoje "Neue Preussiche Provinzial-Blatter" rašyta, jog per Tris karalius dažnai pasirodydavo trys būtybės - šimelis (vokiškai "schimmel" - šyvis, šviesiai pilkas arklys), ožys ir kuprotas vyras. Šimelį atstojo lazda su arklio galva ir sauja linų vietoj uodegos. Sanskritologas, etnografas Karlas Kapeleris (Carl Cappeller) 1904 m. veikale "Kaip senieji lietuvininkai gyveno" šyvio šokdinimą taip aprašė: "Trijų karalių dieną tai atvedė žmogų su žirnių virkšniomis aprėdytą, kad išsižiūrėjo kaip meška. Tai meškininkas su ta meška eina į rundą ir ją muša su knipeliu, kad šoktų. Kaip jiji savo šokį buvo atlikus, tai jis ją nutvėrė už sprando ir metė į grindis. Meška bliovė ir rėkė, ale tik buvo žmogus. Kits į stubą įbėgo kaip šimelis aprėdytas. Tas veik ant suolo, veik ant stalo greitai įskraidė; tai jį plakė ir su kardupeliais ant jo metė... Kits ir kaip žyds apsirėdė ir vis murmuliavo, o kits kaip garnys.

Iš Gražiškių kaimo gyventojo Kazio Bakūno prisiminimų: "Eidavome paprastai pas visus gyventojus. Dažniausiai būdavo 16 šyvio palydos kaukių. Tai vadas, keturi kareiviai, šlavėjas, skambintojas, du muzikantai, čigonė ir čigonas, vedlys su meška, gandras, velnias ir damčiukas. Priėję sodybas, pabelsdavome į duris, ir vadas mandagiai klausdavo: "Šeimininke, gal įsileisite pašokinti šyvuką?" Gavus sutikimą, skambintojas paskambindavo varpeliu. Pradėdavo groti muzikantai. Tuomet vadas sušvilpdavo švilpuku. Muzika nutildavo. Į patį didžiausią kambarį įžygiuodavo keturi kareiviai ir vadas.<...> Pradėjus vėl groti muzikantams, įbėga šlavėjas ir šluoja grindis. Vėl suskambinus skambintojui įjoja šyvis. Šyvis šoka, vikriai spardydamasis, pasišokinėdamas. Pasibaigus šokiui viena po kitos įeina likusios kaukės. Velnias įbėgęs ką nors ištepa smala arba iš rago duoda paragauti "peklos gėrimo", amžinai prašo, kad kas nors pačiupinėtų jo uodegą, prismaigstytą adatų. <...> Pasibaigus vaidinimui, šlavėjas su šluota, užmauta ant medinio koto, vėl iššluoja kambarį. Vadas nuoširdžiai padėkoja šeimininkams už priėmimą.

Šiais laikais kaukės jau tėra karnavalo, pramogos dalis, o mūsų protėviams jos turėjo kitokią reikšmę. Žiemos saulėgrįžos metu jos reiškė atgijusį anapusinį pasaulį. Etnologas dr. Arūnas Vaicekauskas atkreipia dėmesį, jog semantiškai pats žodis "kaukė" rodo sąsają su "kauku", "kaukole" - su vėlėmis ir dvasiomis. ŠYVAS - tai balsvas arklys. Senosios Lietuvos gyventojai ypač garbino žirgus. Manoma, kad šyvas (t. y. baltas, žilas) arklys kadaise buvo laikomas šventu. Tautosakininkė dr. Bronislava Kerbelytė, tyrinėjanti pasakas ir sakmes, mano, jog lietuviai arklį laikė toteminiu gyvūnu - genties tolimu protėviu.

Pasak dr. A. Vaicekausko, tik XX šimtmetyje žemdirbiškų apeigų kontekste gyvūnus vaizdavusios kaukės imitavo kaimo žmogui įprastų gyvūnų elgseną. Šyvio palyda - ožys, meška, velnias ir kiti personažai.

Šyvio Šokdinimo Šventė Šiandien

Lanko namus Kai diena būna pati trumpiausia, o naktis - ilgiausia, tarpušvenčiu nuo Kalėdų iki Trijų Karalių, gražiškiečiai kasmet surengia apie dvi savaites trunkančią Šyvio šokdinimo šventę - vaidinimą sau ir kitiems. Ji kažkiek panaši į Užgavėnių persirengėlių žaidimus. Pagrindinis personažas Šyvis - žmogus, persirengęs žirgu. Į linksmą šurmulį įsitraukia ir meška, velnias, daktaras, gandras, persirengėlis čigonas.

Šyvis eina į namus, nešdamas gražius palinkėjimus, gerą nuotaiką būsimiems metams, prašviesindamas beveik kiaurą parą lauke tvyrančią niūrumą. Komandą kasmet sudaro vis kiti žmonės. Kareiviai ir Šyvio palyda būna jaunimas, o muzikantas - vyresnės kartos atstovas. Ilgametės meno vadovės ne kartą klausdavo, kodėl nekuriamas nuolatinis kolektyvas, neišmokoma darniai žygiuoti, dainuoti. Jos manymu, ne tik brandūs, bet ir jauni žmonės turi puoselėti šią Gražiškių tradiciją. Parepetavę jauni žmonės keliauja su Šyvio senbuviais per kaimus.

Šiemet gražiškiečiai Šyvį pristatė tarptautiniame kaukių festivalyje Rygoje, šokdino jį ir lietuviškame Lenkijos kaimelyje Vižainyje. Su Šyvio tradicijomis susipažino ir prieš kelerius metus Gražiškiuose viešėjusi šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Neabejingi menui ir folklorui

Miestelis didžiuojasi ir 30 metų sukaktį šiemet paminėjusiu Gražiškių folkloro kolektyvu „Gražupis“, vadovaujamu Aldonos Krapavickienės. Jis atlieka autentiškas Gražiškių krašto dainas. Dainininkės neturi jokio specialaus muzikinio išsilavinimo, dainas traukia „tikrais“ balsais. Kolektyvo nariai jau pasiekę gražią metų brandą, bet, kol dar sveikata leis, rinksis ir dainuos. Šis kolektyvas reprezentuoja savo kraštą dainų šventėse, festivaliuose ne tik autentiškomis dainomis, bet ir gražiais rūbais. Į repeticijas keli kraštiečiai atvažiuoja iš Marijampolės, Kybartų. Kiekvieną vasarą, po šv. Vincento atlaidų (liepos 19 d.), organizuojama Gražiškių seniūnijos vasaros šventė.

Dar vienas kultūrinis Gražiškių palikimas - bažnyčia, statyta 1881 metais. Joje yra trys neobarokiniai altoriai, XIX amžiaus pabaigoje Varšuvoje pagaminti vargonai. Verta dėmesio senovinė krikštykla, o bažnyčios sakykla - vienas įdomiausių barokinių šios rūšies ir paskirties dirbinių ne vien Suvalkijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Sienas puošia vertingi paveikslai, altorius - skulptūros ir vertingos žvakidės. Ant fasado sienos - restauruota šv. arkangelo Mykolo freska. 1881 m. iš akmenų ir plytų sumūryta Gražiškių bažnyčia.

Miestelio tautodailininkė Renalda Mačiulskienė įrodė, kad ir gyvendama kaime moteris gali kurti meną. Ji yra ūkininko žmona, tačiau randa laiko mezgimui, rašo eilėraščius, išleido knygelę „Minties skrydis“. Per žiemą Renalda vąšeliu nunėrė staltiesę, kuri dydžiu gali pretenduoti, jei ne į Gineso, tai bent jau į Lietuvos rekordų knygą. Miestelio tautodailininkė reprezentavo savo kraštą Gruzijoje vykusiose lietuvių dienose. Renalda neria vašeliu nuo 18 metų. Už šį amatą dėkinga močiutei. Savo patirtį Renalda bandys perduoti gražiškietėms, neįgaliųjų draugijos narėms. Tautodailininkė R.Mačiulskienė didžiausią staltiesę vąšeliu nunėrė per tris mėnesius, išleido eilėraščių knygą.

Gyvenimas Gražiškiuose: Šiandienos realijos

Gražiškių miestelio paštas įsikūręs originaliame senoviškame pastate. Miestelis turi savo išskirtinę gimnaziją. Žmonės maisto produktų ir būtiniausių prekių nusiperka vietos parduotuvėje. Veterinarijos paslaugas teikia du vietoje gyvenantys specialistai. Džiugina neseniai renovuota atjaunėjusi biblioteka. Tame pačiame pastate įsikūręs ir itin reikalingas medicinos punktas bei vaikų darželis. 2015 m. miestelio centre atidengtos atminimo lentos 1919-1920 m. nepriklausomybės kovų savanoriams, kilusiems iš Gražiškių valsčiaus.

„Viskas veikia, niekas pas mus nesugriuvo“, - svarbiausius miestelio paslaugų teikėjus vardijo Gražiškių seniūnė Ramutė Didvalienė. Šiemet miestelyje bus išasfaltuota paskutinė gatvė, be asfalto liks tik keli akligatviai. Permainų sulauks ir teritorija prie mokyklos stadiono, ten bus įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Nepaisant to, gyventojų skaičius linkęs mažėti. Gražiškių seniūnijoje dabar registruota apie 960, o pačiame miestelyje gyvena apie 400 gyventojų. Pabaigę Gražiškių gimnaziją, jauni žmonės išvažiuoja studijuoti ir po studijų negrįžta gyventi į savo miestelį. Pagrindinė Gražiškių seniūnijos ūkio šaka - žemdirbystė, tačiau jaunam žmogui ne taip lengva įsigyti žemės ir įkurti ūkį. Reikia santaupų jai nusipirkti. Vienintelė išeitis - kurtis šalia ūkininkaujančių tėvų.

Šalia mamos, kuriai jau reikia poilsio, savo ūkį sėkmingai kuria stiprėjantis jaunas ūkininkas Kastytis Mačiulskas. Žemdirbio kelią pasirinkę ir jauni broliai Valentinas ir Virginijus Durneikai. Valentino šeima gretimame Šilsodžio kaime įkūrusi pienininkystės ūkį, o brolis Virginijus, nors su šeima gyvena Vilkaviškyje, bet ūkininkauja ir žemę dirba netoli Gražiškių. „Tokie mūsų simpatiški, darbštūs jauni žmonės“, - gerų žodžių negailėjo seniūnė. Gražiškių žemės nėra derlingos, tad bandoma kurti gyvulininkystės ūkius. Mėsinių galvijų bandą formuoja ūkininkas Saulius Vasiliauskas, kurio žmona dirba dar ir seniūnijoje. Tvarkingas ūkininkės Raimondos Durneikienės šeimos ūkis, plėtojantis mėsinę galvijininkystę, užsiimantis ir pienininkyste. Tai tik maža dalis darbščių Gražiškių krašto žmonių, pasirinkusių nelengvą žemdirbio kelią. Gimnazijos skverelyje kraštiečius sugrįžti kviečia Angelo šauklio skulptūra.

Turizmo galimybės ir iššūkiai

Miestelyje veikia pieninė, netoli įkurti du žvyro karjerai, tačiau verslo įmonių, kuriančių darbo vietas žmonėms, šiame krašte beveik nėra. Vienintelė išeitis - įspūdingos gamtos aplinkoje kurti svečių namus, vilioti juos šio krašto patiekalais. Kol kas gražiškiečiai neskuba investuoti į kaimo sodybas - jei turistai pas juos neatvažiuos, kaip atsipirks investicija? „O jie nevažiuoja todėl, kad čia nėra kur jiems miegoti, pabūti ir valgyti. Užburtas ratas“, - teigė R.Didvalienė, kuriai šiek tiek apmaudoka, kad nekuriamos sodybos, kurios pravažiuojančiuossius viliotų pramogomis. Anapilin iškeliavusių žmonių vienkiemius dažniausiai nuperka miestiečiai, norintys sukurti poilsio vietą sau, o ne kitiems.

Gražiškių seniūnijos teritorijoje tyvuliuoja penki ežerai, tačiau paežerės pamažu tampa privačiomis, pristatyta poilsinių, namelių. Susirūpinimą kelia be tikrojo šeimininko likusios medinės kunigaikščių skulptūros.

Vietos žmonių manymu, būtų smagiau, kad atvykėliai gyventų nuolatos, augintų vaikus, kurie mokytųsi Gražiškių gimnazijoje, šeimos įsilietų į vietos bendruomenę. „Yra, kaip yra, vis tiek gerai, kad neapleistos, prižiūrėtos teritorijos, pagausėja žmonių srautas vasarą, yra keliaujančiųjų dviračiais, autobusais, nameliais ant ratų - vis nesijaučiame užmiršti. Šalia - Vištyčio ežeras, kempingai, tai nakvoja tenai“, - liūdnokai konstatavo R.Didvalienė.

Lankytinos vietos:

• Gražiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.
• Angelo šauklio skulptūra gimnazijos skverelyje.
• Akmuo su Gražiškių herbu ir atminimo lentos 1919-1920 m. nepriklausomybės kovų savanoriams, kilusiems iš Gražiškių valsčiaus.
• Gražiškių apylinkėmis galima gėrėtis nuo Majako, Grybkalnio, Svirkalnio, Vyskupkalnio kalvų.
• Šimtametė maumedžių giraitė Graužinių kaime.
• Talaikės, Vygrio, Beržinio, Armudiškių, Dotamų ežerai.

tags: #sodybos #sventei #graziskiuose