Šyvio šokdinimo tradicija Gražiškių seniūnijoje

Šyvio šokdinimas - tai senovinė tradicija, išlikusi Gražiškių miestelyje ir jo apylinkėse (Vilkaviškio r. savivaldybėje).

2023 m. Vištyčio šyvio šokdintojai XX a. I p. Andriau, neabejoju, kad daugelis Suvalkijos (Sūduvos) kultūrininkų ir žmonių apsidžiaugė išgirdę, kad Šyvio šokdinimo tradicija Gražiškiuose paskelbta nacionaline vertybe. Buvai vienas iš šio proceso judintojų, rengei paraiškos dokumentus.

Šyvio šokdinimo tradicija Gražiškiuose buvo įtraukta į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Nuo antrosios Kalėdų dienos iki Trijų Karalių gausi karnavalinė persirengėlių grupė šiose vietovėse (seniau - ir plačiau) lanko žmonių namus, linki šviesesnių dienų, gero derliaus, sveikatos, vaisingumo. Šyvio šokdintojai eina nuo sodybos prie sodybos, o į jas užsukę atlieka tam tikrus apeiginius veiksmus.

Pagrindinis šio sambūrio veikėjas, aišku, yra Šyvis - raitelis, jojantis ant baltos spalvos žirgo. Šyvis turi mokėti gražiai šokti ir peršokti jam pastatomas kliūtis - suolą, kėdę, net stalą. Jei Šyvis miklas, jis turi su šiais iššūkiais susidoroti.

Kokia šio papročio paskirtis ir prasmė? Kokiu tikslu jie vaikšto pas žmones, ko siekia?

Pateikėjai iš senesnių laikų prisimena, kad tarpukario metais ir po Antrojo pasaulinio karo, maždaug iki 1970 metų, tai buvo tradicinė kaimo pramoga. Susirinkdavo jauni kaimo vyrai, žinantys savo vaidmenis ir pareigas, iš anksto apsitardavo, ką ir kaip darys, dar parepetuodavo, kad apsilankymai pas kaimynus vyktų sklandžiai.

Sodybų lankymas turėjo visiems žinomą ir suprantamą prasmę - Šyvis laimina namus, visokių gėrybių linkėdavo ir kiti personažai.

Kitaip sakant, ilgainiui apeiginę Šyvio šokdinimo paskirtį keitė pramoga? Kaip žinome, tai būdinga ne tik šiai, bet ir daugeliui kitų tradicijų. Keičiantis laikams senosios archajinės prasmės nubyra, ima vyrauti pramoginis turinys. Tai natūralūs procesai.

Istorinė kilmė

Tenka pripažinti, kad Šyvio šokdinimo tradicija etnologams ir mitologams yra neblogai žinoma, bet rimčiau ji nėra tyrinėta. Kokia galėtų būti istorinė šios tradicijos kilmė? Ar ji atneštinė iš tolimesnių vietovių, ar vietinė?

Kur ši tradicija susiformavo, mokslininkams dar nėra pavykę nustatyti, bet esama nuomonių, kad ji galėjo kilti iš Mažosios Lietuvos arba net iš tolimesnės Prūsijos. Su minėtų žemių gyventojais mūsų krašto žmonės palaikė glaudžius ryšius, tad buvo patiriama ir kultūrinė įtaka.

Tradicija išliko maždaug dabartiniame Vilkaviškio rajone, gal buvo paplitusi ir plačiau, bet kitur neprigijo. Vis dėlto kai kurie pateikėjai Šyvio šokdinimą sieja su turtingų vokiečių ūkių įtaka; esą ten panašūs dalykai buvo labiau skatinami.

Tai įdomi tema, nes ir Gražiškių apylinkėse, ir apskritai Vilkaviškio r. žemėse maždaug 13 nuošimčių gyventojų sudarė vokiečiai. Tarp jų buvo daug stiprių ūkininkų.

Negalėtume teigti, kad būtent iš čia gyvenusių vokiečių išmokome šokdinti Šyvį, bet Vitas Venclova ir kiti pateikėjai prisimena Šyvį šokdinusius „vokietukus“, kurie puikiai kalbėjo lietuviškai, dažnas iš jų buvo vedęs lietuvę. Vien Bambinių kaime su pagarba prisimenami Tlijanskis, Kalfynas, Glecoberis, Obreineris, Okas, stambus ūkininkas Neibakas.

Mūsų krašte dažnai sunku nustatyti gyventojų etninę kilmę. Mūsų žmonės kėlėsi į Vokietiją, ir atvirkščiai.

Kokie seniausi duomenys apie Šyvio šokdinimo tradiciją? Kokias vietoves, be Gražiškių, ji siekė?

Mano duomenimis, remiantis gyvųjų tradicijos palaikytojų pasakojimais, nuo pokario iki dabartinių laikų Vilkaviškio rajone Šyvio šokdintojų grupių yra buvę Gražiškiuose, Bambiniuose, Šilsodyje (Duonelaičiuose), Dotamuose, Egliniškiuose, Vištytyje, Pavištytyje, Pajevonyse, Opšrūtuose, Keturvalakiuose.

Gal ilgainiui paaiškės, kad tradicijos arealas buvo dar didesnis, siekęs rajono pietvakarinę, pietinę dalį?

Ypač gyvybinga ji buvo tarpukariu, bet nenutrūko ir pokariu, ir kiek vėliau. Tai buvo savotiškas šios tradicijos „aukso amžius“, anot pateikėjų, dauguma žmonių tikėdavosi sulaukti Šyvio šokdintojų savose sodybose. Gerbdavo tuo užsiimančius, net žvelgdavo su pavydu, kad, va, jie jau daug „pasiekę“ artistai, jie keliauja, pramogauja, išdykauja…

Akivaizdu, kad tradiciniame kaime tai buvo neeilinis įvykis, palikdavęs neišdildomus įspūdžius.

Etninė Lietuvos žemėlapis

Personažai ir kaukės

Dabartiniai pateikėjai prisimena būtent tą laiką. Kai daugiau laiko gali skirti kaukių gamybai ir puošybai, repertuaro tobulinimui. O tarpušventis - geriausias laikas vaikščioti, bendrauti, lankyti kaimynus.

Kitaip sakant, su žiemiškuoju Saulės atsigręžimu ir archajiniais laikais žinotu Saulės vadavimo iš tamsos kalėjimo mitu? Taip, su Saulės grįžimu, su šviesa, kurios tikimasi vis daugiau. Juk ir baltumu švytintis Šyvis atneša daugiau šviesos. Juk iš esmės jis ir yra šviesos nešėjas, Saulės sugrąžintojas.

O ką vilkaviškiečiams reiškia arklio įvardijimas Šyviu? Tai ne visai baltas, labiau balkšvas arklys, jo plaukas turi pilkšvų priemaišų. Vis dėlto jis labai šviesus - pats brangiausias, geriausias iš visų, todėl ir skirtas vaikštynėms.

Šyvio šokdinimo paplitimo plote yra ir Žirgėnų kaimas (Vilkaviškio r.)? Arklys ir žirgas buvo (ir yra) neatsiejami lietuvio pagalbininkai. Didžioji dalis lietuvių užaugdavo ant žirgų ir su žirgais. Dalijosi bendru likimu ir kare, ir darbuose. Mūsų krašte žirgai buvo auginami ir savo poreikiams, ir pardavimui, ypač į Karaliaučiaus kraštą. Ūkininkai, kurie augino ir pardavinėjo žirgus, visada iš aplinkinių sulaukdavo pagarbos. Įdomu, kad už žirgus visada būdavo atsiskaitoma auksu, o tai rodo didelę pagarbą.

Seniau Šyvio šokdintojų būrį dažniausiai sudarydavo jauni vyrai, tik pokariu prie jų ėmė šlietis ir moterys. Galbūt tai susiję su skirtinga vyrų ir moterų padėtimi šeimoje ir visuomenėje.

Moterims buvo skiriamas kuklesnis, sakykim, namų dvasios sergėtojos vaidmuo, o vyrai daugiau būdavo viešumoje, jie keliauninkai ir nuotykių ieškotojai. Senojo pasaulio moters viešas pasirodymas ritualiniame karnavale daug kam būtų nesuprantamas, - juk buvo vertinamas santūrumas.

Reikia turėti omenyje, kad Šyvio šokdintojų vaikštynės vykdavo žiemą, tamsiais vakarais, naktimis, kartais net iki paryčių. Tekdavo įveikti nemažus atstumus, pasitaikydavo užklimpti pusnyse. Anksčiau dažniausiai keliaudavo pėstute. Dažniausiai lankydavo savo kaimą, bet užsukdavo ir į gretimus.

Kita vertus, pateikėjai užsimena, kad tarpukariu persirengėlių eitynėse pradėjo dalyvauti ir moterys (Šaknys 2009: 74) - atsirado kūrybingų ir drąsių „čigonių“ vaidintojų. Neretai jos būdavo iš muzikantų šeimų ir pačios geros dainininkės arba persirengėlių aprangą, kaukes padėjusios kurti siuvėjos.

Beje, kartais netoliese sukdavosi po dvi ar daugiau Šyvio šokdintojų grupių, o jų susidūrimas virsdavo konfliktu, net peštynėmis, nes norėdami įrodyti esantys „tikresni“ ir geresni šyvininkai, nevengdavo pasigalynėti, kartais ir rimčiau susikibti.

Kada ir iš ko buvo daromos kaukės? Grupėje būdavo apie 16-20 personažų, Kaukėms pagaminti buvo ieškoma karinių uniformų, ant jų buvo užsiuvami ryškūs pagonai (antpečiai), naudotos uniforminės kepurės. Stengtasi padaryti kuo baltesnį ir gražesnį Šyvį. Meška su meškininku turėjo kailinius ir kaukes. Dar darydavo baisią velnio kaukę. Čigonai vėlgi išsiskyrė kaukėmis ir spalvingais apdarais.

Kaukėmis pradėdavo rūpintis nuo rudens, kai sumažėdavo ūkio darbų. Be to, reikėjo ne tik persirengti, bet ir įsijausti į savo vaidmenį. Buvo vidinis „unaras“ gerai pasirodyti. Jei kareivis - tai kaip tikras, meška tapdavo didžiausias, rimčiausias ir stipriausias kaimo vyras, kuris privalėjo nugalėti visus, metusius jam iššūkį.

Pavadinimų yra visokių, bet dažniau minima gervė. Turimi omenyje dideli paukščiai, turintys ilgus snapus. Kita vertus, nors sakoma, kad tai gervė, dėl balto apsiausto ir raudono snapo ji labiau panaši į gandrą. Ją irgi reikėjo išmoningai padaryti, nes valdant virvelėmis ir svirtelėmis snapas turėjo kalenti.

Gandrai

Regis, galėtume išskirti personažų grupes? Turbūt archajiškiausios iš jų - zoomorfinės būtybės: arklys, arba žirgas (Šyvis), meška, gervė (gandras, garnys). Dar stabili, mažai galinti improvizuoti militaristinė grupė - keturi kareiviai ir jų vadas. Trečioji grupuotė - vadinamieji „kiti“ arba savi „svetimieji“: čigonė su vaiku (arba kelios), čigonas su lopytu maišu, seniau dar veikęs žydas (bet šis personažas jau senokai nunykęs), velnias; taip pat „socialinių paslaugų teikėjai“: daktaras su vaistų dėžute, muzikantas, kasininkas.

Ankstyviausi, matyt, buvo zoomorfiniai personažai. Žinoma, kad Žemaitijoje po kaimus vaikščiojo meškininkai su dresuotomis meškomis, kartais užeidavo ir į namus. Meška simbolizavo jėgą, patikimumą, stabilumą.

Šyvis buvo pagrindinis namus laiminantis ir gerąją šviesos žinią nešantis personažas, o gervė (gandras) svarbi kaip vaisingumą skatinanti ir simboliškai dovanojanti paukštė.

Matyt, uždarai gyvenant kaime, pamatyti kareiviai ir raiteliai ulonai galėjo palikti nepaprastą įspūdį. Ilgainiui kareivių rikiuotė tapo tradicijos dalimi, Šyvio saugotojais. Tai privalėjo būti tvirti ir gerai dainuojantys jauni vyrai.

Už Šyvio apsilankymą buvo atsilyginama, tad persirengėlių grupėje atsirado kasininkas, iš dalies atspindintis ir šio krašto žmonių verslumą. Dažnai kasininko pareigas eidavo „žydelis“. Su čigonu ir čigonėmis atsirado daugiau veiksmo ir intrigos. Taip žmonės kuria santykį su „kitu“ arba „svetimu“, turi rasti su jais susikalbėjimo būdą.

Šyvio šokdinimo eiga

Pateiksiu Bambinių kaimo pavyzdį. Viduryje kaimo stovėjo didelis vokiečio Tlijanskio pastatytas namas. Kai savininkas prieš karą išsikėlė, sodyba atiteko lietuvių Venclovų šeimai. Joje buvo daug talentingų sūnų muzikantų, ir jų tėvas muzikuodavo, nors pagal profesiją buvo statybininkas. Mama buvo siuvėja, tad apsiūdavo visą kaimą. Šie namai tapo savotišku neoficialiu kaimo kultūros centru. Šioje aplinkoje greit susidarė Šyvio šokdintojų grupė, juolab kad tradicija buvo puikiai žinoma (kaimas yra už kelių kilometrų nuo Gražiškių). Daugelis buvo matę šyvininkų eisenas ar patys jose dalyvavę. Ir per vieną iš susiėjimų kažkas pasiūlė pasidaryti savo Šyvį! Grupei vadovauti ėmėsi sūnūs, kaukes padėjo pasiūti mama, ir jie vedžiojo Šyvį keliolika metų.

Į kaimynų sodybos stubą atėjęs kareivių vadas pirmiausia šeimininko paklausia: „Ar leisite šokdinti Šyvį?“ Dažniausiai leidžia. Esu girdėjęs ir tokių atvejų, kad šeimininkas sakydavo, jog į vidų įsileis tik tada, jei Šyvis peršoks per stalą, kurį užstumdavo už nedaug pravertų durų. Tik labai miklas Šyvis sugebėdavo per nedidelį tarpą įšokti į stubos vidų!

Tai simbolinis veiksmas, kuriuo pašalinamos blogybės, išvaloma apeigos atlikimo erdvė. Tada vado komanduojami atžygiuoja kareiviai.

Kuo vadas skiriasi nuo kareivių? Iš senų nuotraukų matyti, kad jo apranga šiek tiek puošnesnė. Jis šeimininkams pristato Šyvį, pagal jo komandą į stubą atėję kareiviai gerbia ginklais - gražiai padarytais mediniais kardais, o po to, kartu su vadu (jis užvesdavo), sudainuoja pirmąją dainą (paprastai tai būna: Oi kareivi, kareivėli, / Kur nakvosi šią naktelę? / Oily, oily, oilylialia, / Kur nakvosi šią naktelę? // Ar girelėj po elglele, / Ar pas mylimą mergelę? / Oily, oily, oilylialia, / Ar pas mylimą mergelę? // Nei girelėj po eglele, / Tik pas mylimą mergelę.

Sudainavę pasitraukia į keturias stubos kertes. Jų pareiga - ginti Šyvį nuo galimų namiškių išdaigų (norėdavo jį patampyti už uodegos, kėpštelti ar bakstelti). Šyvis įrisnoja į namus tarsi jotų arba šoktų (beje, ilgainiui Šyvis jau nebe šokdinamas, o šokinamas). Tada ateina muzikantas ir visi kiti personažai. Prasideda pagrindinis veiksmas: Šyvis šokinėja per kliūtis, o kiti personažai gyvai bendrauja su namiškiais.

Gervė (gandras) ieško mergaičių ar netekėjusių moterų, kurioms turi paduoti lėlę su linkėjimais ištekėti ir susilaukti vaikų (tarkim, ukrainiečiai per Užgavėnes dalindavo medinius pagaliukus, kuriais linkėdavo susirasti pačią).

Čigonai bando kažką nugvelbti, pavyzdžiui, virtuvėje nusikabinti dešrą (buvo įsitvirtinęs stereotipas, kad čigonai savinasi prastai padėtus daiktus ar maistą, kiti personažai nieko nevogdavo). Niekas už tai nepykdavo, suprasdavo, kad tai viena iš linksmų šventinio aplankymo detalių.

Už namų palaiminimą, aplankymą, gerus palinkėjimus buvo tikimasi šiokių tokių dovanų. Atsilyginti buvo beveik privalu, tad šeimininkai pavaišindavo saldumynais ar mėsos gaminiais, kartais stipresniu gėrimu. Be to, vaikščiojo kasininkas, kuris saugojo kasą, jei būdavo atsidėkojama pinigais. Beje, jis paprašydavo Šyviui avižėlių, o čigonė sakydavo, kad jos vaikas nevalgęs (dar ji burdavo ir už tai vėlgi prašydavo atlygio).

Kiekvienas personažai turėjo savo vaidmenį, į vaidinimą įsijungdavo ir namiškiai. Žmonės glėbesčiuodavosi, šokdavo, krėsdavo juokus.

Galiausiai, muzikantui užgrojus maršą, šyvininkai išgužėdavo iš namų. Ženklą išeiti dar duodavo švilpuku arba varpeliu. Tada buvo traukiama į kitą sodybą. Aišku, su muzikantu einantis maždaug dvidešimties žmonių būrys neliūdėdavo… Pasiekę kitus namus, personažai sustodavo į vietas, ir vaidinimas vykdavo iš naujo.

Tai vienas iš būdų užbaigti Šyvio šokdinimą namuose. Kaip susitardavo, taip ir padarydavo. Seniau naudotos specifinės švilpynės, kuriomis buvo galima išgauti savitą kakariekavimo garsą.

Dėl dainų repertuaro. Kareiviai dainuodavo po kelias dainas, o kaip elgėsi kiti šyvininkai ir namiškiai - ar dainavo? Tai priklausydavo nuo muzikanto įgūdžių ir patirties. Paprastai buvo grojamos polkos, maršai, jei nuotaika gera - ir pašokama. Į šokius su čigonais, daktarais būtinai įtraukiami ir namiškiai. Linksmindavosi kaip reikiant. Užrašyta prisiminimų, kad dūkdavo taip, kad rodėsi, namų sienos išvirs, nes juk vietos striuka, o žmonių buvo pilna stuba.

Egzotiškas, kitur nesutinkamas personažas - šluočius. Šluočius išties įdomus personažas. Jis labai tylus, paprastas, netgi skurdokas, todėl gal net keisčiausias iš visų. Jis - ritualinis aplinkos švarintojas, kuriam nereikia daugiau nieko daryti, kad atkreiptų dėmesį. Jis ateina, padaro savo darbą ir dingsta.

Jo pareiga - krėsti pokštus; šis personažas iš esmės ir vertinamas už tai, kiek išdaigų, šunybių gali išprovokuoti. Geriausias velnias - labai drąsus, mandras, miklas, kaip sakoma, einantis stogais, užkemšantis kaminus, visur lendantis… Kiti, ne tokie mitrūs, vis tiek gebėdavo atsisėsti ant užkaisto katilo, įlįsti į šulinį… Nešdavosi su savimi suodžių, batų tepalo, kuriais ištepdavo žioplus naivuolius. Vienoje iš paskutinių Gražiškių Šyvio šokdinimo išvykų velnias ant stogų sukėlė karučius, ant krepšinio lentų sukėlė grėblius, kastuvus!

Gražiškių Šyvio šokintojų būrys 1951 m.

tags: #sodybos #graziskiu #seniunijoje