Prie Varduvos vingiuojančių krantų, Mažeikių rajono Renavo kaime, stovi vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos dvarų - Renavo dvaras. Tai vieta, kur istorija susitinka su romantišku parku, o kultūra - su gamtos ramybe. Renavo dvaras ir jį juosiantis parkas yra Mažeikių rajono Sedos seniūnijos Renavo kaime. Tai vienas įdomiausių ir geriausiai išsilaikiusių dvarų ansamblių Žemaitijoje. 1999 metais Renavo dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Renavo dvaras iš parko pusės. Šaltinis: Vikipedija
Istorijos Pradžia
Renavo istorija siekia 1589 metų gruodžio 26-ąją, kai dokumentuose pirmą kartą paminėtas dvaras tuomet vadintas Gaurais. Ankstesnis Renavo vardas buvo Gaurė arba Gaurai, dažnai minimas ir Gaurelių vardas. Seniausias dokumentas, kuriame paminėtas Gaurelių dvaras, yra datuotas 1589 m. gruodžio 26 d. - Luobos ir Gaurelių dvaro inventorius. Jame rašoma, kad tuomet Gaurų dvarą nuomojo broliai Burbos. Tuo laikotarpiu dvaro pastatas buvęs medinis, šiaudiniu stogu.
Iš pradžių tai buvo medinis, šiaudiniu stogu dengtas pastatas. Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu.
Rönne Giminės Įtaka
Tikrieji pokyčiai atėjo XVII a. pabaigoje dvarą įsigijo suvokietėjusių prancūzų Renė (vok. Rönne) giminė, kurios šaknys - Vokietijoje, Brėmene. Lietuvoje ji buvo žinoma jau nuo XV a. pradžios. Leidimą apsigyventi Lietuvoje ši giminė gavo iš Rygos arkivyskupo. Dvarą Renavo vardu pradėta vadinti nuo 1780 m. pagal Gaurės (Gaurų) bažnyčios fundatoriaus Renė pavardę. Tačiau abu pavadinimai (Gaurai ir Renavas) išliko iki XX a., tik Gaurai virto pagrindinio Renavo dvaro dalimi (palivarku).
Labiausiai jis suklestėjo vokiškos kilmės baronams Rönne, pavertus dvarą savo centrine valda (1753 m.). Renavo vardu dvarą pradėta vadinti tik nuo 1780 m. pagal Gaurės (Gaurų) bažnyčios fundatoriaus Renė pavardę. Tačiau abu pavadinimai (Gaurai ir Renavas) išliko iki XX a., tik Gaurai virto pagrindinio Renavo dvaro dalimi (palivarku). XIX a. viduryje Gaurai dar buvo vadinami Antapoliu, manoma, kad nuo dvaro savininko Antano Renė vardo.
Baronas Mikalojus Antanas Renė (1795-1877) dvarą valdyti pradėjo XVIII a. viduryje. Jis buvo Vilniaus universitete apsigynęs filosofijos magistro laispnį, todėl labai vertino mokslą ir meną. Renavo dvaras visą Renė giminės valdymo laikotarpį būdavo paveldimas pagal vyriškąją liniją. Po Mikalojaus Antano mirties dvarą paveldėjo jo brolio Felikso Rene (1797-1857) sūnus Eugenijus Renė (1830-1895), kuris pats kūrė eiles.
Renavo istorija matuojama šimtmečiais. Suvokietėjusių prancūzų Rionė (vok. Rönne) giminė, kurios šaknys - Vokietijoje, Brėmene, buvo žinoma Latvijoje, Kuršo žemėse jau nuo XV a. pradžios. Leidimą apsigyventi Lietuvoje ši giminė gavo iš Rygos arkivyskupo Hermigijaus, o XVIII a. Barono titulą pirmasis iš Kuršo Rionė giminės pelnė Karlas Evaldas Baronas Rionė (1663-1716). Jis buvo Rusijos caro kariuomenės kavalerijos generolas ir Petras I už nuopelnus jam 1710 m.
Taigi, kai baronas Mikalojus Antanas Rionė, vedęs lietuvių kilmės bajoraitę Eleonorą Petravičiūtę, 1753 m. pradeda valdyti Gaurų dvarą ir paverčia jį savo centrine valda, nuo tada labiausiai dvaras ir pradeda klestėti. Dvarą Renavo vardu pradėta vadinti nuo 1780 m. pagal savininkų pavardę, kai Rionė šeima tapo Gaurės (Gaurų) bažnyčios fundatoriais.
Baronas Antanas Rionė (1794-1877) Vilniaus universitete buvo apsigynęs filosofijos magistro laipsnį, taip pat studijavo Tartu universitete, todėl labai vertino mokslą, ypač gamtos, ir meną. Paveldėjęs iš tėvo Felikso Renavo dvarą, jis garsėjo pomėgiu sodininkauti. 1812-1819 m. Rionė giminės dvarus Lietuvoje ir Lenkijoje, taip pat ir Renavo dvarą, administravo agronomas Mykolas Očapovskis - vienas žinomiausių žemės ūkio mokslų pradininkų Lietuvoje ir Lenkijoje.
Architektūriniai Pokyčiai
1830-1833 m. iškilo dabartiniai rūmai - elegantiškas vėlyvojo klasicizmo stiliaus ansamblis. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII pabaigoje ar XIX a. pradžioje. 1830-1833 m. jo iniciatyva pastatydintas dabartinis mūrinis Renavo rūmų ansamblis, savo stiliumi priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui.
Antanui Renė labai rūpėjo dvaro reikalai, todėl 1830-1833 m. jo iniciatyva pastatydintas dabartinis Renavo rūmų ansamblis, savo stiliumi priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui. 1877 m. dvaro paveldėtojas Antano Renė brolio Felikso sūnus Eugenijus Renė rekonstravo rūmus. Metalinį prieangį, tikriausiai, pristatė Eugenijus šimtmečio proga, kai vietovei buvo suteikta giminės pavardė (1880 m.).
Apie 1880 m. šlaito viršuje buvo perstatyti jau minėti kuklūs, bet gana puošnūs rūmai. 1877 m. dvaro paveldėtojas baronas Eugenijus Rionė rekonstravo rūmus. Metalinį prieangį tikriausiai pristatė šimtmečio proga, kai vietovei buvo suteikta giminės pavardė (nuo 1780 m.), todėl jame matoma data 1880, o dvaro įkūrimu, stiprinimu labai rūpinosi baronas Feliksas senasis, tad manoma, jog jį pagerbiant prieangyje ir buvo išlietos raidės „FR”.
Eugenijaus valdymo metu 1890 m. Renavo dvaro inventoriuje minimi septyni mūriniai pastatai (rūmai, svirnas, arklidė, kluonas, oranžerija, vandens malūnas, karčema) ir nemažai medinių pastatų (administracinis pastatas, tarnų namas, skalbykla, ledainė, paukštidė, daržinės ir kiti).
Kultūrinis Gyvenimas Dvare
Tai buvo ne tik šeimos rezidencija, bet ir kultūros židinys. Dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas - čia ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių orkestrai, lankėsi iškilūs to meto žmonės: dailininkai, rašytojai, politikai. Dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas - čia ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių iš Plungės orkestras, lankėsi iškilūs to meto žmonės: dailininkai, rašytojai, politikai. Baronas buvo išsilavinęs ir išpuoselėto skonio žmogus.
Jis palaikė ryšius su visos Europos elitinės kultūros atstovais, priklausė masonams, savo tyrimais talkino Vladimirui Gadonui iš Sedos dvaro (poetui, publicistui, istorikui, Lietuvos sukilimų 1794 m. ir 1831 m. veikėjui). Renavo dvaras siejamas ir su 1863 m. sukilimu. Dvare buvo suorganizuotas sukilėlių būrys, kuriam vadovavo dvaro ūkvedys Liudžinskis.
Baronas Antanas Renė pasižymėjo filantropizmu: jis globojo našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos 2 sūnus - Stanislovą bei Gabrielių. Jos vaikams mokyti Antanas Renė nusamdė pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėją, gamtos, praeities ir kalbos tyrinėtoją Lauryną Ivinskį (1810-1881). Galbūt tai turėjo įtakos, jog auklėtiniai tapo reikšmingomis istorinėmis asmenybėmis: Gabrielius Narutavičius (1865-1922) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, o Stanislovas Narutavičius (1862-1932) tapo Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru.
Parkas ir Sodai
Dvaras garsėjo sodu ir apie 18 ha užimančiu angliško stiliaus parku. Parke buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai. XIX a. pirmoje pusėje Renavo dvarą valdė Antanas Renė, plačiai garsėjęs savo pomėgiu sodininkauti. Po jo mirties dvaras atiteko Eugenijui Rönnei, o vėliau grafui F. Mielžinskiui, kuris šalia Varduvos upelio gražioje vietoje įkūrė naują apie 6 ha ploto parką.
Baronas Antanas Renė buvo Telšių pavieto maršalka, mokyklų globėjas, nuo 1850 m. ėjo Telšių pavieto bajorų vado pareigas, garsėjo pomėgiu sodininkauti. Tad dvaras garsėjo sodu ir apie 18 ha užimančiu angliško stiliaus parku. Parke buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai.
Remiantis 1839 m. statistikos duomenimis, barono Antano Rionė dvaro parkas su sodais buvo išrinktas geriausiu Telšių apskrities parku. Ne kartą jo išpuoselėtą, turtingą įvairia augalija parką, atskirai pažymėdamos anglišką parką ir vaisių sodą bei lygindamos su Antano brolio Felikso Filipo Rionė Gargždų dvaro parku, kaip vienus geriausiai tvarkomų, mini rusiškos caro laikų Kauno gubernijos atmintinės. Renavas garsėjo ne tik parku, sodu bei šiltnamiais, taip pat čia buvo gaminamas šilkas!
Daugelis žmonių, važiuojančių keliu iš Sedos į Židikus, ties Renavo dvaru, abipus kelio, pastebi didelius sodus. Pavasarį - žydinčius. Mažiau yra juose buvusiųjų. Nes, net ir lankantis Renavo dvare, sodai dažnai lieka maršruto nuošalyje. Tik visai be reikalo. Nes šie sodai - vieni seniausių Lietuvoje. Jų istoriją nenutrūkstamai galime sekti nuo pat XVIII amžiaus. Žinoma, dabartinės obelys - jaunesnės.
Renavo dvaro sodas pirmą kartą buvo paminėtas 1763 metų dvaro aprašyme, nurodant, kad „…[už] rezidencinio pastato galo - sodas, aptvertas. Jame yra 7 kelmai bičių…“. Iš 1801 metų jau turime ir pakankamai detalų sodo aprašymą, leidžiantį įsivaizduoti, kaip jis atrodė. Dokumente rašoma: „…[netoli vartų, nuo vieškelio pusės, esančių] gyvenamojo namo gale - vaismedžių sodas, aptvertas aštriakuoliais, su dvivėriais štakietų vartais ant vyrių, su užsklanda. Šio sodo vidus suskirstytas į 6 kvartalus, kurie aplink apsodinti įvairiais augalais; tai yra agrastais, serbentais ir avietėmis. Taip pat auga vaismedžiai, daugiausia, 30 vienetų didelių obelų ir du vienetai kriaušių. Mažesnių [obelų] iki 10 vienetų prie to.
Jei galėtume persikelti į tuos laikus ir pasivaikščioti senajame dvaro sode, jis mums pasirodytų labai neįprastas: panašesnis į parką nei šiuolaikinius vaismedžių sodus. Ko gero, taip ir buvo. Iš senųjų dvarų planų galime matyti, kad paprastai sode buvo apibrėžiami 4-8 kvadratinės ar stačiakampio formos kvartalai, atskirti pieva ar specialiai suformuotais takeliais. Sodinimas eilėmis atsirado vėliau, sodams tampant daugiau dvaro ūkio, o ne poilsio erdvės dalimi. Iš pradžių eilėmis buvo apsodinami visi kvartalai, paliekant takelius.
XIX a. I pusėje Renavo dvaro sodas buvo prekinis, skirtas vaisius auginti pardavimui. Štai 1834 m. rugsėjo 2 d. nurodoma, kad už visus vaisius gauta 22 rubliai 66 kapeikos. Renavo dvare tuo metu veikė ir medelynas. 1834 m. spalio 23 d. už 40 vienetų vaismedžių sodinukų gauti 28 rubliai. Tai buvo nemažos sumos. Palyginimui, tame pačiame dokumente minima, kad 1834 m. rugsėjo 30 d. už keturias parduotas karves gauti 32 rubliai, o lapkričio 16 d. Prie 1835 m. dvaro išlaidų yra minimas ir sodininkas.
Apie Renavo sodo priežiūrą sužinome iš to paties 1854-1857 metų Antano Rönne dienoraščio. Dienoraštyje minimi sodininkas Dominykas Paulauskas (dvarininkas juo buvo nepatenkintas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu). Taip pat minimas „…mano sodininkas Rohde…“. Sodininkas Rohde, greičiausiai bus Karlas Augustas Rohde (g. 1832 m., Vildberge, Vokietijoje, miręs 1893 m.). Apie 1860 metais jis yra minimas kaip Priekulės dvaro (Latvijoje, apie 50 km atstumu nuo Renavo) sodininkas. Vėliau sodininkavo Zentenės dvare ir Talsi mieste.
XIX amžiaus antrojoje pusėje Renavo sodas laikytas vienu geriausių Lietuvoje. Aprašant sodininkystę pastebima, kad bendrai ji nevaidina svarbaus verslinio vaidmens šio regiono gyventojams. Tačiau didelių (didesnių nei 20 dešimtinių ploto) sodų yra. Kai kurių iš jų nuoma per metus duoda 1000 ar daugiau sidabro rublių pelną, o parduodamas derlius sudaro iki 150 ketvirtinių.
Iki XIX a. dvarų soduose paprastai buvo apibrėžiami 4-8 kvadratinės ar stačiakampio formos kvartalai, atskirti pieva ar specialiai suformuotais takeliais.Vardijant tokius pavyzdinius „vaismedžių ir angliškus sodus“ yra paminėti Antano Rönne Renave, Zubovų Plungėje, Šiauliuose ir Kretingoje, Felikso Rönne Gargžduose, Platerių Šateikiuose ir Bemontuose, Naryškino Gruzdžiuose, Komarų Baisiogaloje ir Onuškyje, Tiškevičių Biržuose ir Raudondvaryje, Tyzenhauzų Salose ir Rokiškyje, kiti parkai bei sodai. Anuo metu Renavo dvaro sodas buvo į rytus nuo rūmų pastato.
Renavo dvaro sodas pergyveno savo kūrėjus. Sovietmečiu jis nebuvo sunaikintas. Nepaisant amžiaus, toks sodas turi daugybę verčių. Jungtinės Karalystės autorių nuomone, senieji sodai yra vertingi, nes jie yra: kokybiško maisto šaltinis; skirtingi skirtingose vietose, atskleidžiantys vietovės specifiką; sveika vieta pasivaikščioti ir padirbėti; poetinio įkvėpimo šaltinis; puiki erdvė gyventi daugybei augalų ir gyvūnų rūšių; yra istoriškai svarbūs, jungiantys konkrečią vietovę su nutolusiomis kultūromis; kuriantys nuostabius kraštovaizdžius; galimybė kurti darbo vietas ir trumpinti maisto tiekimo grandines, prisidedant prie klimato kaitos mažinimo; augimvietė senovinių veislių vaismedžių, kurie yra genetinės įvairovės šaltinis ir gali būti svarbūs kuriant naujas, dabarties išmėginimams atsparesnes vaismedžių veisles; svarbūs sodininkystės, istorinės gastronomijos ir kitų nematerialių tradicijų išsaugojimui; svarbūs konkrečios vietovės kultūros supratimui; tarnauja vietos bendruomenės reikmėms kaip renginių, laisvalaikio, vaikų žaidimo, mokymosi atvirame ore ir kt.
Senųjų sodų išsaugojimas ir atkūrimas yra specifinis. Žinoma, konkretus senasis medis turi būti saugomas maksimaliai iki natūralios jo amžiaus pabaigos (sanitarinis genėjimas, šakų atramos ir kt.). Renavo dvaro sodus saugoti ir atkurti yra palanku ir dėl to, jog jie yra gerai ištyrinėti. Tyrinėdami senojo Renavo dvaro sodo dabartinį planą, tarsi ir galėtume įžvelgti kvartalų likučius. Tačiau nebejotina, kad jie yra suardyti vėlesnių atsodinimų.
Biblioteka
Savo unikalumu garsėjo rūmų biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1 000 tomų knygų (dauguma jų gražiai įrištos, vokiečių ir lotynų kalbomis). Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. II pusės lotyniški leidiniai.
Dvaras be bibliotekos turbūt sunkiai įsivaizduojamas, kaip dvaras - be dvaro pastato ar parko. Deja, šiandien retas kuris dvaras gali pasigirti išlikusiomis knygomis, o štai Renave visas įdomus dvaro bibliotekos kambarys. Knygos į biblioteką pateko nuo XIX a. pradžios iki A. Renne mirties - 1877 metų. Spintos knygoms, kurių čia buvo apie tūkstantis, išsidėsčiusios per du aukštus.
Renavo dvaro bibliotekos knygos, kaip ir kitų asmeninių bibliotekų knygos, buvo skirtos tenkinti vieno asmens, vienos šeimos poreikiams ir retai iškeliaudavo iš dvaro. Dauguma šios bibliotekos knygų buvo išleistos 19 a., nemažai 18 a. antroje pusėje. Vietiniai gyventojai dar prisimena, kaip rusų kareiviai iš brangių odinių knygų viršelių darydavosi batų padus, o retomis knygomis pasikurdavo krosnis. Tik stebėtis reikia, kad vis dėlto nemažai Renavo dvaro bibliotekos knygų išliko. Keletas jų yra saugoma žemaičių muziejuje „Alka”, bei dauguma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Renavo dvaro biblioteką kaupė ir tvarkė rūmų savininkas, vienuoliktosios kartos Renne giminės atstovas A. Renne. Knygų jau turėjo ir jo tėvas Feliksas Renne, turtingas ir išsilavinęs žmogus, masonų ložės „Uolusis lietuvis“ narys. A. Renne domėjosi gamtos mokslais, studijavo Tartu ir Vilniaus universitetuose, todėl ir jo biblioteką galima būtų pavadinti gamtamoksline, nors tarp jų būta filosofinių, istorinių, mokslo populiarinimo - fizikos, chemijos ir apie astronomiją pasakojančių leidinių, įvairių mokslo šakų žinynų, enciklopedijų, kelionių aprašymų, vadovėlių kalboms mokytis ir itin mažai grožinės literatūros.
XIX a. viduryje biblioteką papildė Žemaičių vyskupo nominato Jono Krizostomo Gintilos bibliotekos knygos - rasta 105 pavadinimų knygų, kurios sudarė bemaž pusę Renavo bibliotekos ir taip čia atsirado atsirado teologinės literatūros. Renavo dvaro bibliotekoje daugiausia knygų buvo prancūzų kalba, kadangi šios kalbos vyravimas XIX amžiaus dvarų kultūroje buvo labai ryškus. Yra leidinių vokiečių, lotynų, šiek tiek - lenkų, anglų, italų kalbomis.
Kai kurios knygos ypač kokybiškos poligrafijos, puikiai išsilaikiusios spalvotos iliustracijos. Dauguma knygų buvo įrištos - vertingiausios turėjo itin gražius, prabangius viršelius, yra ir prastesnės poligrafijos leidinių, net plonais viršeliais ir primenančių šiuolaikines brošiūras. Ant itin vertingų, brangių knygų jų savininkas A. Renne palikdavo savo autografą, knygų nuosavybės ženklus - lipdes. Ant stačiakampio rėmelio viduje įrašas „A.B.RÖNNE“. Lipdės buvo išspausdintos ant geltono, žalio, balto, violetinio ir mėlyno popieriaus - spalva priklausė nuo to, kokios tematikos knyga. Ant daugelio knygų jau užklijuotos baltos lipdės su Evaldo Renne užrašu. Po jomis dar matyti kiek didesnės įvairių spalvų lipdės. Evaldas buvo A. Renne brolio, gyvenusio Gargžduose, sūnus: po dėdės mirties paveldėjo jo biblioteką. Koks buvo bibliotekos dydis - nežinoma, leidiniai nebuvo sunumeruoti, katalogo nebuvo.
Ši vertinga knygų kolekcija sovietmečiu buvo išvežta: knygos buvo saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, daug jų pateko į privačias rankas. Tačiau neseniai Į Renavo dvaro rūmų biblioteką sugrįžo apie 100 čia buvusių jos savininko A. Renne knygų. Iš viso pavyko rasti 245 pavadinimų knygų.
A. Renne bibliotekos knygų kalbos:
- Prancūzų
- Vokiečių
- Lotynų
- Lenkų
- Anglų
- Italų
Renavas Po Nacionalizacijos
Grafienė Stanislava Sianoženska Melžinskienė ir jos duktė Marija Leontina Melžinskytė Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės, nes 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, jo archyvas iškeltas į Telšius, kur pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sudegė. Po II Pasaulinio karo Renavo dvaro sodyboje įsikūrė kolūkio kontora, sandėliai, biblioteka ir kultūros namai, oficina pertvarkyta į atskirus nedidelius butukus ir apgyvendinti žmonės.
Sovietmečiu rūmų erdvės prarado savo didybę - čia įsikūrė kolūkio administracija, biblioteka ir kultūros namai. Tačiau 1985 m. prasidėjo pirmieji restauracijos darbai, o galutinis dvaro atgimimas įvyko 2012 m., kai rūmai vėl atvėrė duris lankytojams.
Pirmąkart Renavo rūmai buvo baigti restauruoti 1985 metais ir naudojami kaip kolūkio kultūros namai, biblioteka ir pan. O 1996 m. įrengta muziejinė ekspozicija ir rūmai atverti lankytojams kaip Mažeikių muziejaus filialas.
Renavo manor (Renavo dvaras)
Dabartis
Šiandien Renavo dvaras priklauso Mažeikių muziejui ir pristato XIX a. Renavas - ne tik istorijos liudytojas, bet ir gyvas kultūros centras. Čia vyksta koncertai, spektakliai, edukacinės programos. Renavo dvaras - tai kelionė laiku. Jame pajusite XIX a. aristokratų gyvenimo dvasią, susipažinsite su unikaliu Lietuvos paveldu ir pasinersite į gamtos grožį. Jei dar nebuvote Renave - įtraukite šį dvarą į savo kelionių maršrutą.
Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose veikė ilgalaikė reprezentacinio XIX a. 2010 m. Mažeikių rajono savivaldybės administracija, siekdama pagerinti dvaro įvaizdį bei padidinti turistinį potencialą, parengė ir įgyvendino projektą „Renavo dvaro sodybos rūmų pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“. 2012 m. vėl restauruotas dvaro rūmų fasadas bei vidaus patalpos, dalis rūmų patalpų pritaikyta viešojo maitinimo paslaugoms, kitos patalpos skirtos kultūrinio turizmo paslaugoms teikti. Projektas finansuotas ES Sanglaudos fondo, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Mažeikių rajono savivaldybės lėšomis.
2012 - 2013 m. 2016 - 2018 m. restauruota dvaro oficina, iš medinių XIX a. pab. dvaro sodybos statinių išlikusi vienintelė. 2020 - 2021 m. Dabar Renavo dvaro rūmuose eksponuojamos įvairios meno parodos, vyksta kultūriniai renginiai, vykdomi edukaciniai užsiėmimai, veikia 2021 m. atnaujinta ilgalaikė dvaro reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a.-XX a. pr. Lietuvos dvarų kultūra: interjeru, baldais, paveikslais, dekoro elementais ir kt.