Šiame straipsnyje apžvelgsime Užežerės kaimo sodybas, jų ypatumus bei gyventojų atsiliepimus. Rajone vyko apžiūros-konkurso „Gražiausia sodyba Lietuvoje 2008“ pirmasis turas.
Lietuva žemėlapyje
Sodybas vertino Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija, kurioje buvo Savivaldybės, Ūkininkų sąjungos, Žemės ūkio rūmų atstovai, vadovaujami pirmininko Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Rimanto Gramo.
Anot komisijos narės LR Žemės ūkio rūmų Mažeikių skyriaus organizatorės savivaldai Rūtos Čaplinskienės, kiekviena apžiūroje-konkurse dalyvavusi sodyba savotiškai graži, o jos šeimininkai verti pagyrimo.
Barauskų sodyba Šerkšnėnų kaime
R. ir H. Barauskai šią sodybą pasistatė maždaug prieš 20 metų. Iš pradžių šeima ir toliau gyveno Mažeikiuose ir tik Henrikas Šerkšnėnų kaime naujuose pastatuose pradėjo savo autoserviso įmonės verslą. Jo kaimynas, tuometinis Šerkšnėnų kolūkio pirmininkas amžinatilsį Danius Seilius paskatino šeimą kraustytis gyventi į kaimą.
Sodyboje yra apie 30 arų žemės. Aplinkos tvarkymu užsiima visa šeima: abu tėvai, keturiolikmetė Indrė ir dešimčia metų už ją vyresnis brolis Edmundas. Barauskai sodybą tvarko, kaip leidžia jų galimybės, kai turi laiko. Šioje sodyboje viskas matoma.
Kaip ir tinka kaimo sodybai, čia yra ir daržas, ir šiltnamis. Jie, kaip ir visa kita, išdėstyti kompleksiškai. „Pagirtina, kad kuriant gyvenamąją aplinką išradingai, bet neperkraunant įkomponuoti lauko akmenys“, - pastebėjo R. Čia pat besisukinėjanti aštuntokė Barauskų dukra Indrė sako su specialiu traktoriuku kartą per savaitę, o kartais ir du nupjaunanti veją visoje sodyboje.
Krikščiukų sodyba Ukrinuose
Jau daugiau kaip dešimt metų, kai Vanda ir Steponas Krikščiukai nusipirko senus sodybvietės pastatus. Juos įsigiję pradėjo tvarkyti aplinką, pasistatė gamybinį korpusą. Jame įkūrė individualiąją įmonę „Stepono baldai“ ir ėmėsi korpusinių baldų gamybos.
Kažkada šioje vietoje stovėjęs dvaras priklausė Ramanauskų šeimai ir iki šiol yra išlaikęs dvarvietei būdingus požymius ir detales. Tebestovi originali iš akmenų statyta klėtis. Gyvenamasis namas rekonstruotas ant tų pačių senųjų pamatų. Nepakeistas ir namo išorės planas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Ukrinuose pasirodė viena iš Ramanausko dukrų - Izabelė. Jai susigrąžinus nuosavybę, Krikščiukai nupirko pastatus. Įsikūręs senoje dvarvietėje, priešais gyvenamąjį namą Steponas pastatė koplytstulpį, puikiai prie senosios aplinkos derantį mažosios architektūros elementą.
Vanda ėmėsi aplinkos tvarkymo darbų. Tvora tikriausiai buvo Stepono idėja. Jis aptvėrė sodybą paprasta tinkline tvora, o ant jos bet kur ir bet kaip - statmenai, įstrižai, skersai - prikalinėjo lentų. Tokia nematyta ir originali tvora puikiai įsikomponuoja į kaimo aplinką.
„Pas mane viskas turi būti paprasta, lietuviška, lengvai prižiūrima. Kiekvienas augalėlis mums primena tėvų ir senelių sodybas, iš kurių mes juos čia ir atsivežėm. Gyvename kaime, todėl aplinka čia turi alsuoti kaimo dvasia. Koks gi kaimas be alyvos, jazmino, erškėtrožės krūmo, senovinių jurginų? Be jų negalėčiau gyventi. Klėtyje gausu etnografinių elementų. Akivaizdu, kad čia gyvenantiems žmonėms rūpi etnokultūra, praeities išsaugojimas. Visos sienos ir lubos nukabinėtos senelių rankdarbiais, senoviniais buities rakandais. Kokių tik indų, prietaisų, senų daiktų - tekinių, staliaus įrankių -čia nepamatysi! Tarsi būtum atsidūręs buities muziejuje.
Evaldo sodyba
„Mums gražu viskas, ką gali pasiūlyti gamta: nuo smulkių akmenėlių, kurių kiekvienas žavi savo spalva ir raštais, iki masyvių medžio dirbinių. Išties šioje sodyboje gausu įspūdingų medžio dirbinių. Evaldas pasakoja, kad yra savamokslis, specialiai nesimokė medžio darbų, tačiau bet kuris pažiūrėjęs į jo dirbinius negaili komplimentų: „Dabar labai populiarūs Rūpintojėliai, todėl juos kuriu dažniausiai.
Sodybos puoselėjimo idėjos, kaip teigia Evaldas, gimsta pačios. „Su žmona pasitariame, nusprendžiame ir darome. Aš labiausiai pasinėręs į medžio dirbinius. Medžio darbams renkuosi ąžuolą, kadangi jis yra patvariausias, ilgiau laiko.
Dalyvauti gali visi - nesvarbu, ar jūs turite didelę sodybą, o gal gėlyną įkūrėte jaukiame balkone ar šalia daugiabučio namo. Kartu su nuotraukomis (būtinai - viename laiške!) pridėkite ir tekstą, kuriame būtų surašyta, per kiek laiko sukūrėte grožį, kaip puoselėjate savo sodybą bei kuriame rajone ji yra. Būtinai parašykite savo vardą, pavardę, telefono nr.
Gražiausia sodyba - Jolantos ir Alvydo Stanių sodyba
Šį kartą gražiausia pripažinta Sedos seniūnijos gyventojų Jolantos ir Alvydo Stanių sodyba. "Laimėti galėjo sodybų šeimininkai, kurie puikiai tvarkosi savame kieme, tačiau gražia tvora neatsiriboja nuo aplinkos. Sutarimas šeimoje, gera kaimynystė, bendruomeniškumas - štai kriterijai, kuriais vadovaudamosi dvejus metus seniūnijos siūlė savo kandidatus, o mes rinkome geriausią. Šiemet tai daryti galėjo visos rajono bendruomenės. Konkurso dalyvių buvo daugiau, mūsų skaitytojai turėjo didesnę galimybę rinktis.
„Nebuvo tokio tikslo, nuostatos, kad reikia plėsti konkurso nugalėtojų „geografiją“, viskas savaime susiklostė taip, kaip geriau. Sediškiai puikiai tvarkosi - kaip ir daugelis mūsų rajono bendruomenių. Jie nekalba apie pinigus, apie sunkų darbą, jie šneka apie malonumą gražiai gyventi. Ir tai mes norime parodyti, nors nedaug, bet prisidėti skatindami draugiškumą, bendruomeniškumą, santarvę tarp žmonių“, - savo mintis dėstė A.
Konkursui pretendentus siūlė rajono seniūnijos ir bendruomenės. Daugiausiai kandidatų rekomendavo Sedos seniūnija. Nugalėtoja išrinkta iš dvidešimties pretendentų. Gražiausios sodybos savininkė J. Stanienė „Santarvei“ sakė laimėjimo nesureikšminanti. „Žinoma, malonu yra laimėti, bet tai tikrai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. Tvarkomės dėl savęs, kad patiems būtų malonu čia gyventi“, - atviravo J.
Be to, moteris mano, kad tik savos rankos gali viską padaryti taip, kaip norisi, todėl į aplinkos tvarkymo specialistus nesikreipia. „Norint, kad sodybos aplinka atrodytų nepriekaištingai, tam reikia skirti daug laiko. Man pasisekė - esu mokytoja, todėl vasarą visas atostogas galiu skirti aplinkai tvarkyti. Jei dirbčiau kitokį darbą, vargu ar viską suspėčiau“, - „Santarvei“ prisipažino J. Net ir sirguliuodama moteris tvirtina aplinkos neapleidžianti - tiesiog kitaip jau nebegalinti. „Augalai nelauks, kol tu pagysi ir galėsi skirti jiems laiko.
Kad sodybą pakeitė iš pagrindų, pripažino ir J. Stanienė. „Iš pradžių su šeima gyvenome daugiabutyje ir pro šią sodybą vesdavau vaiką pas auklę. Nejučiomis šmėstelėdavo mintis, kad būtų neblogai čia gyventi, čia labai graži vieta. Ir netrukus, sužinoję, kad ši sodyba parduodama, nusipirkom. Darbo teko įdėti nemažai, nes prie namo žalumos buvo mažai, buvo dirbama žemė. Po truputį įsivažiavome ir susitvarkėme“, - prisiminė J. Dabar aplinkiniams yra kur akis paganyti. „Santarvės“ dėmesį patraukė akmenimis grįsti takeliai, iš medienos suręsta pavėsinė ir tiltelis. Viskas sudėliota į savo vietas.
Savo vietas rado ir senoviniai rakandai, kuriuos paliko senieji sodybos šeimininkai. Į aplinką puikiai įsipiešė ir senovinės didžiulės arkliu kinkomos rogės, kuriomis dar vaikystėje teko važinėti ir pačiai šeimininkei. „Vieniems pas mus gražu, kitiems - gal nelabai. Tai skonio reikalas.
„Kiekvieną pavasarį kyla vis naujų minčių, ką būtų galima pakeisti, pagyvinti. Turint sodybą nėra kada ilsėtis. Nuo vieno kampo pereini prie kito ir taip, galima sakyti, ištisus metus. „Daug pigiau atsieina, jei, tarkim, gėles šeimininkės augina ir daugina pačios. Akmenų į sodybą atsivežėm iš savos žemės - tai irgi nieko nekainavo. Tik tiek, kad pradėjus tvarkytis, sunku sustoti. Vis norisi ko nors naujo, kažko neįprasto.
J. „Gyvenant kaime ar miestelyje natūralu, kad kaimynai keičiasi augalais. Šeimininkės viena kitai dovanoja gėlių sodinukų ir panašiai. Taip ir mūsų sodyboje galima rasti ir mano pačios augintų ir daugintų gėlių, ir kaimynų ar draugų atneštų. „Jolanta Stanienė yra išrinkta seniūnaite, vadinasi, žmonės ja pasitiki. „Galbūt pamatę, kaip tvarkosi kaimynai, ir kiti žmonės panorės kažką panašaus pasidaryti ar net dar geriau. „Niekada savo sodybos nesiūlyčiau jokiam konkursui, nes tai, ką darom, darom dėl savęs.
Užežerės kaimas
Užežerės kaimas, įsikūręs Sedos miestelio pašonėje, pasitinka atvykėlius dideliu kryžiumi prie sankryžos, kur kryžiuojasi į Plungę, Telšius, Mažeikius ir Sedą vedantys keliai. Daugelis vietų čia turi savo istorijas, kurias, kaip ir apie savo gyvenimą, noriai pasakojo sutikti draugiški, jau ne vienus metus Užežerėje gyvenantys žmonės.
Sankryžoje, prie kurios dabar stovi išvaizdus medinis kryžius, anksčiau būdavę labai daug nelaimių - žūdavę žmonės. Užežerės kaimo gyventojai, paraginti tuometinio klebono Sauliaus Katkaus, užsakė kryžių, kurį pats klebonas ir pašventino. Tą Užežerės dalį, kuri glaudžiai prisišliejusi prie Sedos miestelio rytinės dalies, žmonės vadina gyvenviete, o kaimas išsidėstęs abiejose kelio į Telšius pusėse.
Tiesa, turi užežeriškiai ir savo „ežerą“ - juo vadinama didelė bala, atsirandanti lietingu metu ar prasidėjus pavasario polaidžiams. Pasak netoliese gyvenančio Stanislovo Musulo, tas „ežeras“ čia slūkso beveik ištisus metus. „Toje baloje jau įsikūrė laukinės antys, betrūksta čia prileisti tik žuvies. Trikampio formos vandens telkinys atsirado tą plotą numelioravus. Ne kartą kreipėmės į valdžią, bet mūsų balso niekas neklauso. Kur žiūri seniūnas - aš nesuprantu.
Pasak iš netoliese kažkada buvusio Rubikalių kaimo kilusio Stanislovo, Užežerėje jis gyvena „jau daugelį metelių“. Atitarnavęs kariuomenėje, vyriškis apsistojo „Raudonosios vėliavos“ kolūkyje. Ten išdirbo beveik 15 metų. Gyventi nebuvo lengva, teko daug ir sunkiai dirbti, kaimynų vaikai buvo padegę šalia tvarto buvusį pagalbinį pastatą, bet viskas tada baigėsi laimingai. Vėliau teko patirti dar vieną gaisrą. „Anksčiau ši vieta vadinosi Sedos miestelio Elektrinės gatvė, paskui tapo Užežerės gyvenviete.
Nelepina vyriškio ir sveikata: jau ruošiasi aštuntajai operacijai. „Kai buvau 45erių, sveikata buvo arkliška. Kur dirbo trys vyrai, padirbdavau vienas. Trys vyrai visą dieną iš fermos veždavo mėšlą ir vos spėdavo iki vakaro. Aš apsisukdavau iki pietų. Stanislovas dabar dar turi senelio paliktos per 6 hektarus žemės, bet ją sako šiemet apdirbsiąs paskutinį kartą. Vėliau teks apsėti žole. Ne ką gali padėti ir kartu gyvenantys neįgalūs sūnūs bei žmona. Daug pensijos tenka išleisti vien vaistams.
„Visą gyvenimą dirbau, o kiek tos pensijos - 430 litų! Ponai šampaną gėrė, o mes po šūdus ir brudus braidėm. Jauni moka šnekėti, todėl daugiau ir uždirba. Tokia valdžia buvo, tokia ir liko. Vyriškis pyksta ant melioratorių, kurie meta nuo savęs kaltę dėl bebrų tvenkinių pralaidų, užtvindžiusių jo ir kaimyno žemes. „Tuos bebrus mes su šunimis kaip nors išgaudysim, o kas atkimš tas 10 skylių ir nuleis tvenkinį?- klausė vyriškis. Jo teigimu, bebrų mėsą būtų galima valgyti, iš kailių pasiūti keletą šimtų kainuojančią kepurę.
Paskutiniai S. Musulo gatvelės kaimynai - Valerija ir Kazimieras Gečai. Iš karto į akis krenta jų gražiai tvarkoma sodyba. Ilgus metus kolūkio vairuotoju ir kombainininku dirbęs vyriškis namą, padedamas bendradarbių, pasistatė 1974aisiais metais. Apie tai liudija ir užrašas virš durų staktos. Kad kainuotų kuo mažiau, prie statybos dirbo ir pats Kazimieras. Gyvena dabar dideliame name vienu du su ligoninėje virėjos padėjėja dirbančia žmona Valerija. Vaikai kaime likti nepanoro: išsilakstė kas sau, sukūrė šeimas.
Namo pirmame aukšte įvairiems darbams atlikti įrengtos dirbtuvės, aukštai įsitaisė sandėliuką. Vienas įdomiausių statinių sode - į Dionizo Poškos Baublius panaši pavėsinė, kurioje galima ramiai pasėdėti, paskaityti. Storo medžio kamieną Kazimieras sako parsivežęs iš Užlieknės. Sodybą puošia ir apdirbtos gamtos išdaigos - mediniai gumbai. Juos meistras parsitempė iš miško, kai gaudavo pasikirsti medžių malkoms.
Vyriškis apgailestavo, kad atvažiavome tokiu metu, kai maža žalumos ir gėlių, kuriomis rūpinasi žmona. Jau į užtarnautą poilsį išėjęs vyriškis sako, kad gyvulių, išskyrus karvutę, nebelaiko. Žmona Valerija - taip pat pensinio amžiaus, bet vis dar dirba.
Gimusi ir augusi Sedoje ilgametė pedagogė, baigusi miestelio vidurinę mokyklą, neakivaizdžiai pedagoginiame institute studijavo rusų kalbą. Dar nebaigusi studijų pradėjo mokytojauti Ketūnuose, vėliau buvo paskirta mokyklos direktore. Išdirbo čia beveik trisdešimt metų. Kas ten žino, kaip būtų susiklostęs tolesnis Aleksandros gyvenimas, jei ne Užežerėje ūkininkavę tėvai. Šie dukrai iškėlė savotišką ultimatumą: kadangi dėl amžiaus nebegali dirbti, tai dukra turinti grįžti pas juos.
„Per prievartą, per didžiausius vargus iš švietimo skyriaus išsiprašiau, kad mane perkeltų į Sedą. Čia teko eiti vedėjauti į vaikų darželį. Per tą laiką pastačiau naują. Pradėjus studijuoti sūnums, Aleksandra dar trejus metus išdirbo už penkių kilometrų nuo Sedos esančioje Orvidiškės pradinėje mokykloje. Kai vaikai baigė mokslus, darbą metė. „Buvau pasišventusi darbui, savęs negailėjau. O dabar sakau, kad jokiu būdu taip nereikia daryti, darbui savęs neaukoti.
Pedagogė labai džiaugiasi savo sūnumis. Abu broliai - pametinukai. Abu pasekė mamos pėdomis ir dirba mokyklose. Vyresnėlis Virginijus dirba Mažeikiuose, jaunėlis Linas, baigęs choreografijos studijas, dabar su šeima gyvena Kuršėnuose, šokio meno moko dviejų mokyklų vaikus. Aleksandra pasakojo, kad Linas nusprendęs, jog, augdami miesto daugiabutyje, sūnūs neužaugs geri žmonės, tad nusipirko pavyzdinę sodybą Kuršėnuose. Močiutė patenkinta, jog anūkai labai gabūs, visi „prie meno“.
Abu broliai studijuodami gyveno viename kambaryje, tad jiems grįžus mama pridėdavo stiklainius cepelinų, kitokių gėrybių. Gyventi pas mamos brolį, aktorių Aleksandrą Šimanskį, vaikinai nenorėjo, kadangi norėjo būti savarankiški. „Brolis paskambina beveik kasdien. Tiek aš, tiek jis dažnai lankome vienas kitą. Ir šiandien brolis skambino. Sakė, kad artėjant 70mečiui, jį jau lanko žurnalistai. Įdomus atsitiktinumas - šiandien ir mane aplankė žurnalistai. Dabar kartu su vyresniuoju sūnumi gyvenanti močiutė sako, kad visą amžių gyveno dėl vaikų. „Vyras mirė prieš 15 metų. Vakarais grįžta sūnus, dienas leidžiu su knyga, televizoriumi ir radiju.
Kiek atokiau, kitoje kelio pusėje, vienkiemyje su žmona ir sūnumi gyvena šią gegužę 74erių metų sulauksiantis Konstantinas Pocius. Iš karto Konstantinas nuvedė mus prie namų esančio keturių metrų gylio tvenkinio. Jį vyriškis su sūnumi iškasė kastuvais. Ir dabar dar apie tvenkinį likę žole apaugę žemės kalneliai. „Aplink sausa žemė, tad daug vandens reikia bemaž 7 hektarų žemei laistyti. Ūkis, kuriame jis gyvena, įkurtas tėvų, namas statytas 1918 metais.
1945 metais Konstantino močiutė su sūnumi važiavusi iš Nevarėnų. Netoli namų sutikę būrelį stribų. Juokauti mėgstanti senolė pasišaipiusi iš jų, tad šie supykę čia pat ją nušovė. Kitoje namo pusėje baltuoja dar vienas beržynėlis. Iš kažkada ten augusių 28 baltakamienių, dabar likę tik penki. Juos, pasak Konstantino, taip pat iškirtę stribai. Vyriškis tuo metu tarnavo armijoje Turkmėnijoje, tad gavęs laišką ir sužinojęs, kad kertami beržai, jis parašė, jog pasiskųsiąs į Maskvą. Sužinoję apie tai, kirtėjai paliko beržus ramybėje.
Kitoje kelio pusėje stovi jų darbo kryžius. Toje vietoje anksčiau buvusios kapinaitės, ten stovėjo senas 1830 metų kryžius, tad, šiam nugriuvus, Konstantinas pasirūpino nauju. „Labai mėgstame muziką. Pats šiek tiek groju gitara. Turiu sukaupęs tiek įrašų, kad visus išklausyti reikėtų labai daug laiko.
„Gerai, kad už vaikų mokslą tada nereikėjo mokėti. Džiaugiuosi, kad dėl jų neturėjau jokių problemų“, - sakė A.
Sruojos gatvės gyventojų bėdos
Užežerės kaimo (Sedos seniūnija) Sruojos gatvės gyventojų sodybas, pastatus užtvindė vanduo. Moteris juokauja, kad jai nebereikės pirkti mėšlo, nes dalis šieno bus supuvę. „Gryno vandens iš šulinio jau nebegeriame, bijome, todėl viriname kiekvieną jo lašą“, - pasakojo I. Žmonės pasakojo namus pasistatę jau prieš trisdešimt ir daugiau metų, bet tokių dalykų niekada nėra buvę.
Tokia situacija esanti jau nuo gruodžio pradžios. I. Želvienė dėl susidariusios padėties kreipėsi į darbus vykdžiusios įmonės užsakovo - bendrovės „Mažeikių vandenys“ direktoriaus pavaduotoją Vytautą Mažeikį. Toje pačioje gatvelėje, tik kiek atokiau, gyvena ir Sedos seniūnas Algirdas Grinkevičius. A. Grinkevičius pažadėjo problemą spręsti.
Iki tol jis jau buvo apžiūrėjęs, kad vienas į Varduvą vandenį nuleidžiantis rinktuvas nespėja surinkti vandens. Prie tos pačios jaunimo salelės yra dar vienas vandens rinktuvas: jis apsemtas vandens, todėl neveikia, o būtent jis ir surenka vandenį iš tos pusės, kur yra I. Želvienės sodyba. Jeigu nieko neįmanoma padaryti, gal teks kasti atvirą griovį. Kažką reikia daryti“, - svarstė A.
Iš bendrovės „Mažeikių vandenys“ sekretorės išgirdome, kad V. Mažeikis atostogauja. Bendrovės direktorius Pranas Trakinis apie padėtį Užežerės kaime prisipažino nieko nežinojęs. „Žiūrėsim, atstatinėsim, juk kartais visko būna, visko pasitaiko gyvenime. Dabar kaip tik aiškinamės, jei bus galimybė, sutvarkysime, kalbos nėra“, - patikino P.
Dėl kasinėjimų tiesiant kanalizaciją ir nuotekų sistemas nesusipratimų yra ir kituose rajono kaimuose. „Bet tas tvarkymas vieni juokai. Kai kur į perkasas įkrato skaldos, deda asfaltą, tad kai kurios gatvės banguoja kaip jūra, o paskui atsiranda duobės. Pakelėse jau atsiradusios duobės, o kai tos žemės dar sukris, kas ten dėsis“, - stebėjosi R. Bugenių kaimas priklauso Mažeikių apylinkės seniūnijai.
„Taip ir brendam gilų purvynėlį. Tebevyksta kasinėjimai, perkastos gatvės, perkasas užpila smėliu, o esant tokiems orams, jis neišsilaiko. Vien mašinų ir nervų gadinimas“, - piktinosi D. Plinkšiškiai taip pat skundžiasi, kad kai kurios sodybos pradėjo tvinti po to, kai buvo pakloti vandentiekio ir nuotekų vamzdynai.
„Priežastis neaiški, gal po nuotekų vamzdžių vedžiojimo kai kur sugadino drenažą? Netoli kaimynas kasė rūsį, gal jis ką pažeidė?“ - spėliojo V. Išgirdęs apie situaciją Bugenių kaime, P. Trakinis buvo lakoniškas: „Neturiu atsakymo: kai tokie orai, visko gali būti. Ten dirbama gal kiek aplaidžiai, reikia griežtesnės kontrolės. Plinkšėse, P. Trakinio teigimu, visi - tiek trasų tiesimo, tiek aplinkos atkūrimo darbai seniai baigti.
Steponas Banys iš savo rūsio vos spėja pumpuoti vandenį. Irenos Želvienės daržas virto nemažu tvenkiniu.
Apibendrinant, Užežerės kaimas ir jo apylinkės pasižymi gražiomis, puoselėjamomis sodybomis, kurių gyventojai didžiuojasi savo aplinka ir stengiasi ją nuolat tobulinti. Tačiau, kaip ir bet kuriame kaime, čia iškyla ir problemų, tokių kaip potvyniai ar infrastruktūros trūkumai, kuriuos bandoma spręsti bendromis jėgomis.