Pagrindinė problema regionuose, o ypač kaimuose, - nėra jaunų žmonių. Jie išvyksta į užsienį ar didžiuosius miestus. Atvirkštinis variantas - kad didmiesčiuose gyvenimą kuriančios jaunos šeimos nuspręstų šaknis įleisti nedideliame kaime - retai pasitaiko. Bet pasitaiko - prieš šešerius metus į nė dviejų šimtų gyventojų neturintį Rotinėnų kaimą Plungės rajone iš Klaipėdos atsikraustė Romo ir Vaidos Šambarių šeima.
Ir, kaip sako jaunas vyras, persikėlimas į kaimą suteikė galimybę užsiimti širdžiai miela veikla: vos 30 metų perkopęs R. R. Šambarys pasakojo, kad pirmuosius dvejus gyvenimo metus jis praleido Sankt Peterburge, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę - 1991 m. - su tėvais persikraustė į Nidą. Dar po septynerių metų - vėl kraustymasis. Šįsyk į Klaipėdą. Gyvenimo kelią jaunuolis nusprendė susieti su fotografija.
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje pradėjo studijuoti šią specialybę, nes tuo metu tai buvo taip paklausu, kaip dabar informacinės technologijos. Grįžus į gimtuosius kraštus teko ieškotis darbo. „Klaipėdoje dirbau šaltkalviu-suvirintoju, bet sėdėjau tikrai ne savo rogėse. Pinigų buvo, tik sieloje ramybės trūko“, - sakė R. Šambarys. Kadangi visada jautė trauką prie meno, norėjo įgyti su tuo susijusią profesiją, kad ateityje galėtų dirbti mėgstamą darbą, o ne eiti panarinęs galvą.
Atrodo, tikslas pasiektas, tad kas atviliojo į Rotinėnus? „Niekada nesimpatizavau žemaičiams. Bet, kaip sakoma, nespjauk į šulinį, iš kurio galbūt gersi. Taip išėjo, kad susipažinau su žemaite. Jos tėviškė - Rotinėnai. Susituokus reikėjo kurti rimtesnį pamatą po kojomis. Žmonos mama pasiūlė kraustytis į Rotinėnuose esančią sodybą. Vaidos sentimentai neleido parduoti tos sodybos. Svarstėme pusę metų, ką daryti: keltis į kaimą ar imti paskolą ir įsikurti šalia Klaipėdos. Priežastis, nulėmusi kraustymąsi į kaimą, greičiausiai buvo ta, kad pats esu gamtos mylėtojas, ten žmonos tėviškė, suveikė ir sentimentai“, - apie atsikėlimą iš uostamiesčio į Žemaitijos kaimą pasakojo R.
Plungės rajono savivaldybė Lietuvos žemėlapyje
Gyvenimo pradžia kaime buvo įdomi: naujo darbo paieškos, neseniai įvestas euras, tad po Klaipėdoje uždirbto atlyginimo čia viskas atrodė nepatrauklu. „Iš pradžių bandžiau tai vienur, tai kitur dirbti, bet neprilipo. Tad parašiau projektėlį, gavau paramą ir įsteigiau mažąją bendriją. Prieš tai tik po darbo, naktimis tapiau paveikslus, maketavau logotipus. O įsteigęs bendriją jau galėjau rimčiau kažkuo užsiimti. Šiuo metu R. Šambarys gamina baldus, interjero ar eksterjero detales, įvairius medienos gaminius: konstruktorius, dovanas, lazerinėmis pjovimo ir graviravimo staklėmis graviruoja ant įvairių medžiagų.
Jaunas vyras neslėpė, jog imdamasis savarankiškos veiklos jautė milžinišką baimę. „Jei žmona nebūtų palaikiusi, nebūčiau į tai „nėręs“. Pagrindinė paskata buvo jos pasakyti žodžiai: „Bandyk. Aš tikiu tavim.“ Pirmi metai buvo kažkas baisaus. Ant popieriaus viskas atrodo gražiai, bet realiai… esi žalias. Pradžia buvo juodas tarpsnis, su daug kartų: „Viską mesiu ir eisiu dirbti valdiško darbo.“ Bet po truputį įsilingavo ir metams bėgant eina geryn. Jei šiuo metu nedirbu valdiško darbo, vadinasi, visai neblogai“, - pasakojo R.
Kaip ir minėta, jaunas vyras, atsikraustęs į nedidelį kaimą, ne tik savo verslą sukūrė, bet ir tapo jauniausiu Plungės rajono kaimo bendruomenės pirmininku. „Juo tapau atsitiktinai. Kaip daugelis pirmininkų sako, dažniausiai būna, kad prisišneki. Taip ir man atsitiko. Per susirinkimą būdamas miestietiškas kaimietis pasiūliau idėjų kažką pagerinti kaime. Tos idėjos vietiniams patiko, atsirado minčių steigti bendruomenę, taip ir buvau įstumtas į tas pareigas.
Prieš imdamasis neįprastos, nežinomos veiklos Romas įsivaizdavo, kad viskas bus daug paprasčiau, kad ką nors sugalvojus viskas eis kaip sviestu patepta. Tačiau realybė kitokia. „Visų pirma reikia gerokai pavargti, kol žmones įtikini, kad tai tikrai reikalinga. Iš pradžių visi visko nori, bet kai reikia daryti - stop. Pradeda dešimt kartų svarstyti. Paskui projektų rašymas, Savivaldybės palaikymas.
Ar nesigaili stojęs prie bendruomenės pirmininko vairo? „Žinoma, gaila savo laiko, bet žiūri į ateitį, žiūri, kur gyveni, ir jei matai, kad gali ką nors pakeisti, kad tavo kaimas nebūtų eilinis kaimas, nublokštas kažkur į pasaulio kraštą, turi veikti. O jei turi įrankį, kodėl nepabandžius? Juk kuri ateitį. Kada nors mano ar kaimynų vaikai užaugs, išvažiuos mokytis, o jei puikiai tvarkysiesi, bus patraukli gyvenvietė, žiūrėk, vienas kitas gal ir sugrįš gyventi. Minčių turiu didelių ir gražių. Gal ne visos jos genialios, bet bent pora yra tokių, kur Lietuvoje nieko panašaus nėra“, - atviravo R.
„Mėgstu skaityti knygas, bet kai kurios guli keletą metų neatverstos, nes nėra laiko. Patinka sportas, kelionės, bet ir vėl trūksta laiko. Kartais pasiilgstu to, kad nueini į darbą, atidirbi, grįžti ir tada poilsis, dėmesys šeimai, sau. O dabar grafikas toks: dirbi savo darbą, jei turi laiko, kažką pataisai namuose, ir paskutinius laiko grašius „suvalgo“ bendruomenė“, - paklaustas apie laisvalaikį ir kitus pomėgius kalbėjo vyras ir tuoj pat pridūrė: „Bet ir darbe, ir gyvenime mane „veža“ kūrybos procesas.
Rotinėnai - nedidelis kaimas Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje. Gyvena gal 100 žmonių. Tačiau jo gyventojams aktyvumo galima pavydėti. Praėjusių metų spalį nutarę įsteigti savo bendruomenę, o ne glaustis po daug metų skaičiuojančios Žemaičių Kalvarijos bendruomenės „Gardai“ sparnu, netrukus nuo kalbų perėjo prie darbų. Susirinkę prieš pat Kalėdas bendruomenę įsteigė, o pirmininku išrinko 30-ies metų Romą Šambarį.
Pirmasis Rotinėnų bendruomenės pirmininkas - nevietinis. Į Rotinėnus, žmonos Vaidos gimtinę, atsikėlė prieš penkerius metus. Kuo miestietį, klaipėdiškį, patraukė Rotinėnai? Abiem su žmona miesto šurmulys, nuolatiniai mašinų kamščiai buvo nusibodę, be to, abu labai mėgsta gamtą, todėl ir nusprendė, kad šeimos pamatus statys čia, Rotinėnuose. Be to, Vaida šiam kaimui, kurio takeliais maža pati bėgiojo, turėjo daug sentimentų. Šambariai nori, kad gamtos apsuptyje, o ne ant asfalto, augtų ir jų vaikai.
O Rotinėnų atokiu kaimu nepavadinsi. Iki Žemaičių Kalvarijos centro - vos trys kilometrai, tad problemų vaikui netoli namų surasti darželį nebus, kaip ir vėliau, paaugusiam, - mokyklą. Abiem Šambariams ir į darbus važiuoti šimtus kilometrų netenka. Romas turi sukūręs savo verslą ir medžio apdirbimo staklės gaudžia jo paties sodyboje. Žmona Vaida, pedagogė, dirbti važinėja į Žemaičių Kalvariją ir Platelius.
Gyvenimu kaime sutuoktiniai nesiskundžia. Čia patinka. Tačiau atsikėlę ėmė matyti, kad dar būtų galima daug ką pakeisti, kad dar daug ko trūksta. Taip manė ir kiti naujakuriai. Kad reikia pokyčių, neprieštaravo ir senbuviai. Visoje Lietuvoje jaunų bendruomenės narių, ne tik pirmininkų, yra labai mažai. O R. Šambario ilgai raginti įsitraukti į kaimo reikalus nereikėjo. Tiek jo, tiek kitos Rotinėnuose naujai įsikūrusios šeimos netrukus pačios ėmė suvokti, kad, norint gražinti savo kaimą, iniciatyvos reikia imtis patiems.
Ko reikėtų Rotinėnams? Asfaltuoti žvyrkelius, laisvalaikio ir pramogų erdvės, kur galėtų ne tik krykštauti vaikai, bet ir laiką prasmingai leisti suaugusieji, paaugliai, vyresnio amžiaus rotinėniškiai. Būtent tokios visiems sueiti reikalingos vietos, traukos objekto Rotinėnuose trūksta. Dar reikėtų daugiau renginių: jie sutelkia žmones, šie ima bendrauti tarpusavyje. Šitaip viską, tartum kokią rinkiminę programą, mums išdėstė R. Šambarys.
Ir atviravo, kad būti pirmininku nesiveržė. Žinoma, žmonių pasitikėjimas džiugina, bet vadovavimas bendruomenei reikalauja daug atsakomybės ir ne mažiau laiko. „Visai netyčia taip išėjo. Dar ankstesniuose susirinkimuose, kai bendruomenės nė nebuvo, buvau mestelėjęs keletą idėjų, ką reikėtų kaime keisti. Tad per rinkiminį susirinkimą mane ir pasiūlė.
Rotinėnuose nėra tuščių trobų. Ir tai stebina. Dabar daug kaimų, kuriuose apie kažkada čia gyvenusius žmones liudija tik likę trobesiai užkaltais langais ar tik sodybų pamatai. Tačiau Rotinėnuose to nepamatysi. „Jaunų šeimų Rotinėnuose yra gal penkios, - džiaugiasi ir bendruomenės pirmininkas. Aktyvieji, matyt, tuoj prikalbino ir kitus. Net ir tada, kai bendruomenės nebuvo, rotinėniškiai rinkdavosi pasitarti, rengė šventes.
O jas kaimo gyventojai, pasirodo, mėgsta, noro dalyvauti turi. Anot R. Šambario, senyvo amžiaus gyventojams ateiti dar būna kažko nedrąsu. Bendruomenės pirmininkas pasidžiaugė, kad per šventes gyventojai patys daro dekoracijas, o rudenėlio šventės metu net trijų rūšių košių privirė. „Kartais nesinori zyzti, eiti kažkur prašyti padėti. Todėl reikia iniciatyvą imti į savo rankas, daryti patiems“, - įsitikinęs R. Taip manančiųjų Rotinėnuose - bent 6-7 šeimos. Jos sudaro bendruomenės aktyvą.
„Tų minčių yra daug. Bet pradėti reikia nuo mažesnių darbų. Jei jie pavyks, bus tramplinas ir didesniems darbams“, - dėsto R. Pradėti vadovauti bendruomenei, dar neturinčiai jokio „stuburo“, - rimtas žingsnis. Reikia stoti į kelią, kuriame dar nėra jokių vėžių. Todėl rotinėniškiai tuomet, kai jau imsis rengti projektus, ketina tartis, pagalbos prašyti R. Jokubauskienės.