Ilgalaikio Turto Apskaita Pagal VAS Reikalavimus Lietuvoje

Šiuolaikinė ekonomika kelia naujus reikalavimus finansinei atskaitomybei, todėl laikmetis reikalauja padidinti balanso informatyvumą, siekiant geriau įvertinti įmonės turtinę ir finansinę būklę. Vienas iš svarbiausių ekonomikos konkurencingumo lygį lemiančių veiksnių yra investicijos į ilgalaikį materialųjį turtą. Gamybos augimui ir darbo produktyvumo didinimui visada reikalingos papildomos investicijos, kurios yra prielaida naujų, pažangių technologijų diegimui, vykdant ilgalaikio materialiojo turto atnaujinimą.

Įmonės ilgalaikis materialusis turtas paprastai sudaro didžiąją dalį viso įmonės turimo turto. Nuo to, koks turtas naudojamas įmonės veikloje, pavyzdžiui, kokiais įrenginiais gaminama produkcija ar teikiamos paslaugos, priklauso įmonės prestižas, gamybinė ir komercinė veikla, įmonės veiklos rezultatai, todėl ilgalaikio turto finansinei analizei turi būti skiriamas deramas dėmesys. Tikras ir teisingas įsigyto turto klasifikavimas, vertės nustatymas, nusidėvėjimo normatyvo parinkimas turi įtakos įmonės veiklos finansiniams rezultatams.

Susiformavusi apskaitos praktika spręsti šiuos uždavinius tapo nepajėgi. Nors ir laikoma, kad esminiai bendrieji apskaitos principai Lietuvoje diegiami nuo 1995 metų, praktika rodo, kad jie vis dar taikomi nevienodai. Taigi, pastaruoju metu dėl apskaitos politikos ir jos metodikos keitimo, teisinių nuostatų perimamumo iškyla daugybė nesutapimų apskaitant ir vertinant ilgalaikį materialųjį turtą. Patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nėra lengva, o įmonė, taikydama apskaitą, yra saistoma ne tik su VAS, bet ir su kitų teisės aktų reikalavimais.

Ilgalaikis materialusis turtas sudaro kone didžiausią įmonės neapyvartinio ilgalaikio turto dalį. Patikimas ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas bei pateikimas apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje yra svarbi sąlyga teisingai įvertinti daugelį įmonės veiklos efektyvumo rodiklių. Nuo 2004 m. įsigalioję Verslo apskaitos standartai numato ir bent kelis esminius ilgalaikio turto apskaitos pasikeitimus. Tačiau patikimai nustatyti tikrąją turto vertę nelengva.

Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose patikimiausiu turto realiosios vertės nustatymo pagrindu laikoma aktyviosios rinkos kaina. Aktyvioji rinka apibūdinama kaip rinka, kurioje egzistuoja šios sąlygos: rinkoje parduodamos prekės yra homogeniškos (vienarūšės) ir bet kuriuo metu nesunkiai galima surasti suinteresuotus pirkėjus/pardavėjus; visiems prieinama informacija apie kainas. Tačiau visos šios išvardytos sąlygos daugeliu atvejų neegzistuoja, ir tai pasakytina apie dabartines rinkas Lietuvoje.

Pradėjus galioti 12-ajam VAS, įmonėms tenka ieškoti atsakymo į klausimą: kas nustatys ilgalaikio turto vertę? Ar tai atliks registrų centras, ar rinkoje įsigalintys ekspertai, kitaip vadinami turto vertintojai? Negalima vienareikšmiškai pasakyti, ar naujovė yra teigiama ar neigiama, nes viskas priklauso nuo to, kokiu aspektu mes tai vertinsime.

Pagrindiniai Apskaitos Principai ir Būdai

Įmonės savarankiškai pasirenka ilgalaikio materialiojo turto apskaitos būdus, nurodomus apskaitos politikoje. VAS nustatyta dešimt bendrųjų apskaitos principų: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo, pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo, turinio svarbos.

Ilgalaikį materialųjį turtą registruoti apskaitoje ir parodyti finansinėje atskaitomybėje galima dviem būdais - įsigijimo savikaina arba perkainota verte. Įmonės apskaitos politika - apskaitos metodai ir taisyklės, skirti įmonės apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti. Tai apima visus leistinus apskaitos būdus ir metodus.

Verslas - veikla, kurią sudaro produkcijos gamyba ar paslaugų teikimas ir jų pardavimas. Verslininkas turi pasirinkti geriausius gamybinius, finansinius, žmogiškuosius ir visus kitus išteklius, gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kiekį ir organizuoti verslą rizikos sąlygomis. Svarbu pasirinkti tokias išteklių rinkas ir pirkimo laiką bei mastą, kad gamybos kaštai būtų mažiausi, o uždirbamas pelnas kuo didžiausias. Norint valdyti įmonę, šiuo metu jau nepakanka būti jos savininku ar turėti įgaliojimų ją valdyti, reikia sugebėti valdyti įmonės informacinius srautus, naudoti juos numatytiems tikslams pasiekti.

Turtas skirstomas į apyvartinį, kuris apima žaliavas, nebaigtą gamybą, pasigamintą produkciją, prekes, atsargas, skolas, grynuosius pinigus, ir į pastovųjį, kuris verslo procese kinta lėtai ir savo vertę dalimis perkelia į produktą ar paslaugą. Pastovusis turtas dar vadinamas ilgalaikiu turtu. Ilgalaikis turtas - tai įmonės ekonominiai ištekliai, kuriais numatoma naudotis įmonės veikloje ir uždirbti pajamas ilgiau nei vienerius finansinius metus.

Kadangi ilgalaikis materialusis turtas tiesiogiai dalyvauja kuriant materialines gėrybes ir apsprendžia įmonės gamybinius pajėgumus, kiekvienai įmonei aktualus klausimas yra ilgalaikio materialiojo turto techninė būklė ir jo kitimo tendencijos. Didžiausią įtaką įmonės gamybinei veiklai daro technologiniai įrengimai, tai yra aprūpinimas jais bei racionalus jų darbo laiko ir pajėgumų panaudojimas. Technologinių įrengimų panaudojimo gerinimas teigiamai veikia bendruosius turto grąžos rodiklius bei produkcijos apimtį. Todėl kiekvienai įmonei ilgalaikio materialiojo turto požiūriu aktualūs šie klausimai: apsirūpinimas atitinkamu ilgalaikiu turtu, ilgalaikio turto sudėtis, struktūra ir dinamika, ilgalaikio materialiojo turto techninė būklė bei turto naudojimo efektyvumas.

Šiuo atveju spręstinas itin aktualus uždavinys - teisingas ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas. Nuo turto teisingo įvertinimo priklauso įmonės veiklos finansiniai rezultatai. Todėl, analizuojant įmonės turimą ilgalaikį materialųjį turtą ir jo panaudojimo įtaką įmonės veiklai, pirmiausia reikia patikrinti, ar turtas buvo įvertintas vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais.

Ilgalaikis materialusis turtas - materialusis turtas, kuris teikia įmonei ekonominės naudos naudojamas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę. Ilgalaikis materialusis turtas pasižymi tuo, kad jo vertė laipsniškai pereina į gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų savikainą. Tačiau kartais gamyboje naudojamas turtas praranda savo vertę ne tiek dėl fizinio susidėvėjimo, kiek dėl to, kad pasensta moraliai.

Dalis ekonomistų akcentuoja ir išskiria į atskirą kategoriją investicinį turtą. Investiciniu laikomas ilgalaikis materialusis turtas (žemė, pastatai ar jų dalis arba žemė kartu su pastatais), kurį jo savininkas arba lizingo gavėjas laiko vien tik pajamoms iš nuomos ir (arba) to turto vertės padidėjimo gauti. Tai, kad ilgalaikis materialusis turtas ne tik sudaro įmonės didžiausią lyginamąją dalį, bet ir ekonomine prasme turi svarbią reikšmę įmonės veiklai organizuoti, rodo ilgalaikio materialiojo turto teisingo įvertinimo būtinumą.

Šiuolaikinė praktika iškelia svarbius apskaitos teorijoje spręstinus uždavinius, kuriuos lemia poindustrinė (informacijos) ekonomika, transnacionalinių korporacijų susikūrimas ir plėtojimasis, tarptautinės finansų rinkos susidarymas, tarptautinių finansinės apskaitos standartų rengimas, naujų apskaitos objektų (pavyzdžiui, intelektualiosios nuosavybės bei kitų nematerialiųjų vertybių) atsiradimas ir kiti veiksniai. Aktualus buhalterinės apskaitos suskirstymo į atskiras dalis klausimas.

Įvedus 12VAS, iš karto pasireiškė skirtumai tarp buvusios finansinės apskaitos bei atskaitomybės ir tos, prie kurios pereita nuo 2004 m. sausio 1 d. Šiai rinkoje. Taip yra todėl, kad naujoje apskaitoje ir atskaitomybėje, prie kurios vis dar neperėjo dalis įmonių, dominuoja atsargumo principas. Trumpai tariant, tai reiškia, kad daugelis įmonių vien tik dėl apskaitos principų pasikeitimo atskaitomybėje dažnai rodo palyginti mažesnį turtą ir savininkų nuosavybę, labai atsargiai įvertina uždirbtas pajamas. Taip pat kartais rodo santykinai didesnes sąnaudas, todėl veiklos rezultatai tampa prastesni. Šiuo atveju investuotojams lietuviškos įmonės gali tapti mažiau patrauklios, nei buvo iki šiol.

Siekiant teisingo turto įvertinimo, tapo būtina kvalifikuotai parengti įmonės apskaitos politiką, kurią savo įsakymu paskelbia įmonės vadovas. Tačiau įmonių buhalteriai vis dar nemoka argumentuotai aprašyti įmonės finansinės būklės finansinės atskaitomybės aiškinamuosiuose raštuose. VAS, skirti ilgalaikio materialiojo turto apskaitai, yra gana nauji dokumentai, o šalies įmonės dar nėra gerai jų perpratusios, kad galėtų lengvai pritaikyti registruodamos ūkines operacijas ir tvarkydamos apskaitą.

Siekiant padidinti apskaitos ir atskaitomybės duomenų patikrinimą, atsisakoma tradicijos vertinti visus apskaitos objektus tik faktine savikaina, nes toks vertinimas daugeliu atvejų yra neobjektyvus. Dalis įmonių jau gerai įsisavino ir taiko pasaulinėje praktikoje paplitusį įvertinimo tikrąja verte metodą.

Jei įmonė keičia nustatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę, visų turto vienetų, kurių įsigijimo savikaina mažesnė už patvirtintą naują minimalią vertę, ir kurie dėl to jau neatitinka ilgalaikio materialiojo turto pripažinimo kriterijų, likutinė vertė nedelsiant pripažįstama sąnaudomis.

Apskaitos pertvarkymas yra aktualus uždavinys kiekvienai įmonei ir neišvengiama būtinybė. Apskaitos politikos keitimas - tai principų, metodų ir taisyklių, pagal kurias tvarkoma apskaita, keitimas. Pastaruoju metu nemažai įmonių privalėjo keisti vieno ar kito apskaitos baro apskaitos politiką dėl įsigaliojusių Verslo apskaitos standartų reikalavimų. Tai daroma ir dėl to, kad apskaitos duomenys teisingiau atskleistų įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus.

Apskaitos politika, tai yra pakankamai sudėtingas įmonės dokumentas. Kintant situacijai, apskaitos politika turi būti peržiūrima ir tobulinama. Kalbant apie ilgalaikio materialiojo turto apskaitą, kiekviena įmonė turi numatyti, remdamasi VAS, alternatyvius apskaitos ar įkainojimo būdus ir pasirinkti įmonei tinkamiausius. Apskaitos politika rengiama remiantis bendraisiais apskaitos principais ir atskiruose VAS bei kituose teisės aktuose nustatytais reikalavimais.

Rinkos ekonomikos sąlygomis apskaita tampa įvairių ūkinių operacijų registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti. Silpnos ekonomikos šalys neturi poreikio turėti tikslią ir teisingą apskaitą. Taip pat svarbu, kad apskaita yra ir svarbus visuomenės gerovės kėlimo šaltinis. Nė viena įmonė negali sėkmingai dirbti be teisingos apskaitos. Jeigu apskaitoje yra klaidų ir apgaulių, tai tokia apskaita nuslėps nuo visuomenės išteklius ir neprisidės prie jos gerovės kėlimo.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pradėta pertvarkyti Lietuvos apskaitą pagal rinkos ekonomikos reikalavimus. Tačiau apskaitos procesas Lietuvoje vyko daugiau gaivališkai negu sistematiškai: kai kurie reglamentuojantys apskaitos tvarkymą dokumentai buvo skubiai arba pernelyg lėtai, neretai slaptai nuo apskaitos mokslo ir praktikos specialistų.

Pakeitimai ir Naujovės Ilgalaikio Materialiojo Turto Apskaitoje

2011 m. gruodžio 29 d. leidinyje „Valstybės žinios" paskelbtas VšĮ Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. VAS-18 „Dėl viešosios įstaigos Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. VAS-9 „Dėl 12-ojo VAS „Ilgalaikis materialusis turtas" naujos redakcijos" pakeitimo". Pagal šį įsakymą pakeisti 12-ojo VAS „Ilgalaikis materialusis turtas" 42 ir 70 punktai. Šiais pakeitimais siekiama supaprastinti ilgalaikio materialiojo turto apskaitą, sumažinti skirtumus tarp verslo apskaitos standartų ir tarptautinių apskaitos standartų (16-asis TAS „Nekilnojamas turtas, įranga ir įrengimai"). Pakeitimai įsigaliojo nuo 2012 m.

Pakeisto standarto VI dalies (Ilgalaikio materialiojo turto apskaita ir pateikimas finansinėse ataskaitose) 42 punkte įtvirtinta nuostata, kad minimalios vertės keitimas laikomas apskaitinio įvertinimo keitimu (iki 2011 m. gruodžio 31 d. minimalios vertės keitimas laikomas apskaitos politikos keitimu). Minimali ilgalaikio materialiojo turto vertė negali būti dažnai ir be ekonominio pagrindo keičiama. Ji gali būti keičiama, pavyzdžiui, įvykus reikšmingiems įmonės turto pokyčiams ar pasikeitus įmonės veiklos pobūdžiui. Jei įmonė keičia nustatytą minimalią ilgalaikio materialiojo turto vertę, visų turto vienetų, kurių įsigijimo savikaina mažesnė už patvirtintą naują minimalią vertę, ir kurie dėl to jau neatitinka ilgalaikio materialiojo turto pripažinimo kriterijų, likutinė vertė nedelsiant pripažįstama sąnaudomis (iki 2011 m. gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų duomenys dėl minimalios vertės keitimo taisomi retrospektyviniu būdu).

Pakeisto standarto VI dalies 70 punkte įtvirtinta nuostata, kad naudingo tarnavimo laiko, likvidacinės vertės ir nusidėvėjimo skaičiavimo metodo keitimas pagal standarto 69 punkto reikalavimus laikomas apskaitinio įvertinimo keitimu. Apskaitinių įvertinimų keitimo apskaitos reikalavimus nustato 7-asis verslo apskaitos standartas „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“.

Atsarginės dalys ilgalaikio materialaus turto kapitaliniam remontui atlikti apskaitomos pagal 9-ąjį verslo apskaitos standartą „Atsargos“. Jei nurašome visiškai nudėvėtą ilgalaikį turtą ir lieka atsarginių dalių, atsarginės dalys yra perkeliamos į atsargų straipsnį likvidacine verte. Jei perkėlimo metu įmonė nustato, kad šių atsarginių dalių grynoji galimo realizavimo vertė (pardavimo kaina minus pardavimo sąnaudos) yra mažesnė, nei likvidacinė vertė, į atsargas turtas yra perkeliamas grynojo galimo realiazavimo verte, o skirtumas parodomas turto nurašymo sąnaudose.

Jei nurašome nevisiškai nudėvėtą ilgalaikį turtą ir lieka atsarginių dalių, atsarginės dalys yra perkeliamos į atsargų straipsnį grynąja galimo realizavimo verte, kuri negali būti didesnė už likutinę vertę. Užpajamuotų atsarginių dalių vertės sumai yra mažinamas ilgalaikio turto nurašymo nuostolis.

Jei ilgalaikis turtas nenaudojamas veikloje ir jo neplanuojama parduoti artimiausiu metu, jis vis tiek turi būti apskaitomas ilgalaikiame turte ir jo negalima perkelti į atsargų straipsnį. Tokiam turtui turės būti skaičiuojamas nusidėvėjimas. Jei atskiroms ilgalaikio turto dalims yra taikoma skirtinga nusidėvėjimo norma (12VAS, 36p.), reikės papildomai atsižvelgti į ilgalaikio turto minimalią vertę.

Ilgalaikio Materialiojo Turto Pripažinimo Kriterijai

Ilgalaikiam materialiajam turtui priskiriamas turtas, kurį įmonė ketina naudoti savo veikloje ilgiau nei vienerius metus. Turtas priskiriamas ilgalaikiam materialiajam turtui, jei įmonė jį ketina naudoti savo veikloje ilgiau nei vienerius metus. Pavyzdžiui, jei įmonė įsigijo pastatą, kuriame ketina gaminti produkciją, jis priskiriamas ilgalaikiam materialiajam turtui, nes įmonė jį ketina naudoti savo veikloje ilgiau nei vienerius metus.

Įmonė pati nustato minimalią kiekvienos ilgalaikio materialiojo turto grupės vieneto savikainą. Įmonė gali nustatyti skirtingą minimalią savikainą skirtingoms ilgalaikio materialiojo turto grupėms. Jei nupirktas turtas neatitinka minimalios vertės, jis nurašomas į veiklos sąnaudas. Tačiau, jei nupirktas stalas ir kėdė sudaro vieną baldų komplektą, tuomet jis priskiriamas ilgalaikiam materialiajam turtui.

Toliau pateiktoje lentelėje apibendrinami pagrindiniai ilgalaikio materialiojo turto apskaitos aspektai:

Svarbu atsižvelgti į tai, kad įmonės apskaitos politika turi būti nuolat peržiūrima ir atnaujinama, atsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes ir teisės aktų reikalavimus. Teisingas ilgalaikio turto apskaitos tvarkymas užtikrina patikimą finansinę atskaitomybę ir leidžia priimti pagrįstus ekonominius sprendimus.