Ši knyga - tai ne tik sodybų prie Vastapo ežero apžvalgos, bet ir pasakojimas apie vienos šeimos, Kraujelių, istoriją, kuri atspindi visos Lietuvos istoriją pokariu. Tai pasakojimas apie tikrąsias vertybes, laikmečio heroiką ir apie žmogų, kuris liko ištikimas priesaikai Lietuvai iki galo. Knyga atskleidžia esminius Antano Kraujelio gyvenimo įvykius iki pat jo žūties ir leidžia suprasti to meto žmones bei susitapatinti su jais.
Vytauto apygarda Lietuvos žemėlapyje
Pradžia
Stipriausi yra vaikystės prisiminimai, o gimtinė - Lietuva. Čia norisi sugrįžti, pastovėti, pasvajoti, prisiminti. Tačiau gražiausias vaikystės sapnas buvo nutrauktas okupantų. Kaniūkus. Tėtė buvo geros širdies, labai kantrus ir mokėjo išklausyti. Kiekvienais metais jis ruošdavosi į Skudutiškį į Šv. Trejybės atlaidus. Tėtė visą gyvenimą sąžiningai atlikdavo jam pavestus darbus. Net tremtyje jo nuotrauka kabojo gamyklos garbės lentoje.
Pamenu tėtės prieš mirtį pasakotą įvykį. Kai į kraštą, Parfionas Kolpakovas buvo skirtas Kaniūkų apylinkės įgaliotiniu. Kartą jis su savo žmonėmis važiavo į Suginčius rinkti mokesčių - grūdų, mėsos, burokų. Jie pasislėpė negyvenamoje troboje ir laukė, kada jis važiuos pro šalį. Tuomet atsivėrė trobos durys ir buvo paleista automato serija. Žmoną iš karto nušovė, o Parfionas mėgino atsišaudyti, bet žuvo.
Visą namų ūkį tvarkė mama. Tėtė jai parnešdavo uždirbtus pinigus. Partizanams pirmiausia rūpėjo, kaip nugvelbti lašinių, dešros. Partizanai namuose slėpdavosi arba užeidavo maisto, drabužių. Mama buvo puiki kaimo giesmininkė. Jos gražų sopraną buvo galima išgirsti ir jaunimo vakaronėse.
Šeimos Istorija
Mano tėtis Steponas Kraujelis gimė 1903 m. gegužės 8 d. Jačių kaime (Molėtų r.). Jo tėvų Antano Kraujelio ir Natalijos Valytės šeimoje buvo 3 vaikai. Mano mama Anelė Pagalytė gimė 1901 m. liepos 20 d. Pagalio ir Marijonos Nečiūnaitės šeimoje Kazlų kaime prie Alantos (Molėtų r.). Apie sūnaus Antano gyvenimo kelią, prisimindavo Lietuvą. Antanas mūsų šeimoje buvo antras vaikas (gim. 1928 m.). Namuose buvo daug valgančiųjų ir nedaug dirbančiųjų. Antanas buvo ramus ir drausmingas, gerai mokėsi. Jis mėgo žaisti kamuoliu, dainuoti. Baigęs 6 progimnazijos skyrius, 1945 m. įstojo į Alantos gimnaziją. Kaniūkų kaime buvo įkurtas klubas-skaitykla, kurios vedėju buvo paskirtas Antanas.
Prisimenu, kaip 1949 ar 1950 m. metu įtūžę šaukė, kad į kolūkius neis. Lietuva be pasipriešinimo atiduota kruviniems okupantams. Antanas turėjo ginklą ir buvo pagrindinis partizanų ryšininkas. Tėvai su nerimu stebėjo įvykius. Sesuo Vitalija pastebėjo į namus įeinantį stribų vadą Lapatkiną ir puolė į miegamąjį pranešti Antanui apie „svečius". 1948 m. palaidojo Kaniūkų kaimo kapinėse. Negalima buvo už jų vėles skambinti varpais, o juo labiau buvo užginta laidoti juos kapinėse. Vėliau dar kartą teko vežti ginklus. Antanas vis rečiau pasirodydavo namuose. Matyti Lietuvą nepriklausomą jam buvo svarbesnis už gyvenimą. Ji taip pat buvo partizanų ryšininkė Saulutė, vykdydavo daugybę užduočių.
Apie 1947 m. mūsų sodyboje buvo įrengtas bunkeris po klojimu po šienu. Tada visa šeima budriai stebėdavo aplinką. Partizanams kartais pasitelkdavo net ir mus, jauniausias, nes mus mažiausiai buvo galima įtarti. - Prisimenu šv. Velykų rytą. Mūsų namuose vyko nesibaigiančios kratos. Buvau jo patikėtinė, visas man pavestas užduotis sėkmingai vykdžiau. Jis buvo švelnus, visus labai mylėjo, pasakoja sesuo Vitalija. Mūsų sodyboje dažnai apsistodavo partizanai. Į trobą nepastebėtas įžengė skrebas. Kraujelius „sutvarkys". Kartą, kai mūsų namuose apsistojo partizanai, besislapstančius mūsų bunkeryje, vieną popiergalį perdavė tėvams. Paskutinė viešnagė tėviškėje.
„Agurkinių“ gaujos nario Bugavičiaus nužudymas: įtariamasis – buvęs aktorius iš Estijos
Lietuvos partizanai 1945 m.
Partizanų Kovos
Antanas išėjo į Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrį ir pasivadino Siaubūnu. Be to, Antanas nestokojo šmaikštaus humoro, buvo iškalbus. Daugiau kaip metus jis partizanavo saugumo nesusektas. Jis pasirodė tik 1950 m. 1944 m. įkurta Tigro rinktinė, kuri ir buvo Vytauto apygardos steigimo pradžia. Jau 1945 m. įkurta Lietuvos laisvės armijos 3-iąja Vytauto apygarda. Jai priklausė Utenos apskritis ir Baltarusijos Svyrių rajonas. Apygardos vadas - kariuomenės leitenantas Jonas Kimštas-Žalgiris. Partizanai dar 1948-1949 m. rengiant išpuolius prieš sovietines įstaigas bei kolaborantus. 1950 m. apygardoje buvo keliasdešimt kovotojų. MGB pasitelkus smogikus, iki 1953 m. apygardoje liko apie 20 kovotojų. Nuo 1954 m. veikė pavieniai partizanai.
1949-1950 m. Antanas pasiekė Merkinės apylinkes, kur susitiko su dzūkų partizanų vadovybe. Sis būrys buvo suformuotas 1950 m. spalio mėnesį. Antanas tapo žvalgybos skyriaus viršininku. Jis nuginkluodavo enkavedistus, nes juos laikė išdavikais. 1952-1954 m. Antanas palaikė ryšius su Edmundu Satkūnu, kuris buvo ilgametis rėmėjas, nes dirbo kolūkio pirmininko pavaduotoju. Antanas pasakojo, kad Edmundas kažkoks įtartinas pasirodė - jaudinosi, nerimavo. Kiek pabendravęs, Antanas sako: „Aš eisiu". Tada Edmundas išsitraukė automatą ir paleido seriją Antanui į nugarą. Partizanams 1955-1959 m. Antanas slapstėsi Petronių šeimoje. Čia Antanas susipažino su būsimąja savo žmona Janina. 1960-1965 m. Antanas slapstėsi pas brolius Juozą ir Valdemarą Ruzgus. 1952 m. Antanas ir Vladas Petronis-Nemunas slapstėsi drauge. Saugumiečiai gaudavo raštelius, kuriuose partizanas rašė: „... tiesiogiai. Antanas slapstėsi pas vieną žmogų. Jis gulėjo ant krosnies, kai saugumietis įėjo gryčion be jokio įtarimo. Kaip žinia, ne vienas Antaną bandė nušauti. 1951 m. Bronius Kalytis-Siaubas išdavė daugybę Aukštaitijos partizanų. Jį persekiojo net 230 kareivių. 1951 m. būrio beliko vienas Antanas. Žmonės gerbė jį už teisingumą. Antanas niekada neskriausdavo žmonių, prireikus paprašydavo maisto ar nakvynės.
Tremtis
Grėsė visos šeimos tremtis. 1951 m. Kraujelių šeima buvo ištremta į Sibirą. Šeimos nariai patyrė tardymus ir persekiojimus. Tremtyje žmonės dirbo sunkų darbą. Kraustymasis į gyvenvietę buvo sunkus išbandymas. Po tremties gimtinė nepriėmė, todėl vėl teko grįžti į Sibirą. Saugumiečiai nuolat primindavo praeitį.
Paskutinė Viešnagė
Paskutinė viešnagė Kaniūkuose. Prabėgus dešimtims metų, liko tik trobelė. Išliko tik vienintelė nuotrauka. Šiandien iškentėtoji Lietuva nepamiršo Siaubūno ir jo bendražygių, o rengiamos parodos jau ne tik Lietuvoje. Šie didvyriai neturi būti užmiršti.
| Įvykis | Data |
|---|---|
| Stepono Kraujelio gimimas | 1903 m. gegužės 8 d. |
| Anelės Pagalytės gimimas | 1901 m. liepos 20 d. |
| Antano Kraujelio gimimas | 1928 m. |
| Tigro rinktinės įkūrimas | 1944 m. |
| Vytauto apygardos įkūrimas | 1945 m. |
| Kraujelių šeimos tremtis | 1951 m. |