Vieningos darbo sąjungos (VDS) veikla, be abejo, įnešė tam tikrą indėlį į tautos pasipriešinimo kovą su pavergėjais. Jų asmeninė auka nebuvo beprasmė. Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė penkiolika narių, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip buvo suluošintas.
VDS organizacijos įkūrėjai ir branduolys buvo vienuolika Ariogalos gimnazijos pirmosios laidos vaikinų, studijavusių Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Kiti šeši į VDS veiklą įsitraukė vėliau.
VDS organizacija turėjo savo veiklos programą ir įstatus. Programoje buvo numatyti jos uždaviniai okupacijos sąlygomis ir ateičiai, kai Lietuva taps nepriklausoma. Galutinis organizacijos tikslas - sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą.
Okupacijos sąlygomis organizacija turėjo į savo veiklą įtraukti daugiau studentų, inteligentų ir vykdyti ideologinę kovą, kurios galimybės, deja, buvo gana ribotos. Viena tos ideologinės kovos priemonių buvo pogrindžio spauda. Šiam tikslui organizacija užmezgė ryšį su Kęstučio apygardos kovotojais.
Organizacijos vadovui, arešto metu 1952 m. buvo 21-eri. Jis buvo Vilniaus universiteto ketvirtojo kurso studentas. Bolševikai, remdamiesi marksizmo dogmomis, teigdavo, jog jų santvarkos priešai dažniausiai esą turtuoliai, išnaudotojai, pasisavinantys darbo žmonių sukurtas vertybes. Kitaip sakant, tai klasiniai priešai.
1949 m. Ariogalos gimnazija išleido pirmąją abiturientų, tarp kurių buvo ir būsimi VDS nariai, laidą. Sako, dėl tuometinės apskrities švietimo skyriaus aplaidumo negauta atestatų ir jiems įteikė tik baigimo pažymėjimus. Šių pažymėjimų aukštosios mokyklos nepripažino, ir be reikalo mynėme jų slenksčius. Vis dėlto prieš pat stojamuosius egzaminus atestatus gavome. Išlaikiau egzaminus į Vilniaus universitetą. Tais pokario metais daugelis gyveno skurdžiai. Išvažiavus studijuoti už 200 km nuo namų, reikėjo ne tik apie mokslą galvoti, bet ir apie pragyvenimą.
Pradžioje manyta, jog tereikia sukurti, kaip dabar vadintume, apsaugines priemones, kad ražienos nebadytų kojų, o kraunami šiaudai - rankų ir veido, kad kuliant nereikėtų kasti pelų ir kvėpuoti dulkėmis. Vėliau įsitikinau, kad yra ir kitokių problemų. Neretos buvo varžytinės, nemaža invalidų elgetavo, brangiai kainavo mokslas, sunku buvo realizuoti žemės ūkio produkciją.
1940 m. sovietų armijai okupavus Lietuvą, visi pamatėme, kad iš tikrųjų nėra nei darbo žmonių valdžios, nei demokratijos, nei lygybės. Begėdiškas bolševikų melas buvo priemonė užsienio gyventojų palankumui įsigyti. Vadinamosios liaudies valdžios tikrasis veidas išryškėjo kad ir išdraskant žemės ūkį.
Apie 1950 m. ginkluotasis pasipriešinimas patyrė tragiškus nuostolius. Ar galėjo jis ilgai atsilaikyti prieš milžiniškos imperijos karo ir represijų mašiną? Kad bolševikinė imperija neturi ateities ir žlugs, blaiviai mąstantieji neabejojo. Bet daugelį kankino mintis: ar išliks lietuvių tauta, kai visomis priemonėmis ją naikina okupantai ir padeda savieji?
Per vieną studentų ariogaliečių susitikimą pasikeitėme nuomonėmis ir nutarėme suvienyti savo jėgas rezistencinei veiklai, kurios galutinis tikslas - atkurti Lietuvos valstybę ir grąžinti istorinę tiesą. Suvokdami pavojų, nusprendėme neįtraukti į šią veiklą buvusių klasės mergaičių ir klasioko Vytauto Šulskio, spėjusio sukurti šeimą, nors jis bene labiausiai išgyveno Lietuvos tragediją. Taip pat nutarėme, kad, jei kuriam nebūsią lemta išgyventi, išlikusieji pasirūpinsią jo tėvais.
Svarbiausia buvo palaikyti Lietuvos gyventojų tautinę savimonę ir stabdyti jų dvasinį degradavimą, nes grumtis nusimatė ilga. Naudojome įvairias taikias kovos formas. Savo organizaciją pavadinome Vieningąja darbo sąjunga, nes buvom įsitikinę, kad lietuvių tautos ateitį gali garantuoti sąmoningi, kūrybiški, pakankamo techninio bei kultūrinio išsilavinimo žmonės. Blogį įveiksime suvieniję sąžiningus piliečius.
Sudarėme programą, kurioje pažymėjome, kad Sąjunga, įkurta bolševikinio režimo sąlygomis, yra idėjinė mokslinė organizacija, jungianti žmones, siekiančius išlaisvinti Tėvynę nuo bolševikinės okupacijos ir atkurti nepriklausomą valstybę. Valstybė savo piliečiams turinti užtikrinti demokratinę santvarką ir gerą gyvenimą. Gerovės pagrindas turįs būti sąžiningas piliečių darbas. Valdžia privalo sudaryti galimybę siekti gerovės per darbą. Kad valstybė galėtų vykdyti reguliavimo funkciją, turėtų būti valstybinė strateginių gamybos šakų, taip pat bankų, geležinkelių, gamtos išteklių naudojimo nuosavybė.
VDS turėjo vienyti žmones, sugebančius įvertinti valstybines santvarkas, skirti jų gerąsias ir blogąsias savybes. Jie privalėjo fiksuoti, kaip sovietinėje valstybėje apgaudinėjami ir moraliai žalojami žmonės, rinkti represijų ir kolektyvizacijos pragaištingumo faktus. Su apibendrintais tyrimų rezultatais numatėme supažindinti Lietuvos gyventojus. Sąjungos nariai buvo įpareigojami nuolatos didinti savo išsilavinimą, nepriekaištingai elgtis darbe ir moksle. Programos nuostatoms sąmoningi studentai pritarė.
Sąjungos branduolį sudarančių žmonių buvo beveik visose Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Nuolat rengdavome susitikimus, kuriuose aptardavome informaciją apie okupantų ir jų pagalbininkų daromas naujas piktadarybes, apie kitų pasipriešinimo jėgų veiksmus ir šiame kontekste koreguodavome savo veiklą. Daug dėmesio skyrėme būsimos Lietuvos valstybės modeliui. Pagal mūsų sampratą, valstybė turėtų būti sąžiningo gyvenimo, darbo sau ir tautos labui garantas. Moralumas turįs būti pagrindinis kiekvieno žmogaus veiklos vertinimo kriterijus.
Rūsčiais stalininių represijų ir teroro metais Sąjungos branduolį sustiprino nauji ryžtingi žmonės: Žukauskaitė, Kryževičiūtė, Lukaševičius, Vaišvila. Jie gerai suprato, kad rizikuoja palaidoti jaunystę gulaguose arba žūti, ir vis dėlto stojo į Tėvynės gynėjų gretas. Organizaciniu požiūriu įvyko rotacija - Vilniuje mane pakeitė Adomas Lukaševičius. Rasti būdą užstoti skriaudžiamąjį buvo VDS nario pareiga.
1952 m. gruodžio 23-27 dienomis vyko uždaras teismo posėdis. Išskyrus formaliai dalyvavusius tris advokatus, buvo KGB karininkai. Kaltinamajame akte pabrėžta, kad vienas iš VDS narių slapstosi. Bet tribunolo nuosprendis visiems šešiolikai buvo vienodas: 25 metus kalėti ir 5 metams atimtos piliečio teisės.
Šitaip 1953 m. pradžioje šešiolika jaunuolių pradėjo ilgą ir sunkų 25 metų kelią Gulage. Nors Stalinas jau buvo miręs, tačiau kruvinoji sistema tebeegzistavo be ryškesnių pasikeitimų. Nemažai visiems teko patirti bado, sunkaus fizinio darbo ir pažeminimų.
1955 metais VDS bylą peržiūrėjo ir keliems studentams bausmę sumažino iki 5-6 metų, o kitiems - iki 10 metų. Tų pačių metų pabaigoje akivaizdžiai išryškėjo Gulago irimo požymiai. 1956 metais TSRS AT Prezidiumo komisijos peržiūrėjo visų politinių kalinių, taigi ir VDS narių, bylas. Ne visiems sugrįžusiems iš lagerių buvo lemta baigti aukštąjį mokslą - sovietiniai organai visaip kliudė.
Įvairiai susiklostė VDS narių likimai.
KGB pastatas Vilniuje, liudijantis sovietinio režimo represijas.
VDS narių sąrašas
Žemiau pateikiamas VDS narių sąrašas su nuotrauka:
| Eilė | Stovi/Sėdi | Pozicija | Pavardė |
|---|---|---|---|
| 1 | Sėdi | Pirmas iš kairės | A. Bitvinskas |
| 2 | Sėdi | Trečias | V. Bukauskas |
| 3 | Sėdi | Septintas | V. Kaminskas |
| 4 | Stovi | Pirmoje eilėje | T. Jagelavičius |
| 5 | Stovi | Pirmoje eilėje, trečias | L. Gaižauskas |
| 6 | Stovi | Pirmoje eilėje, ketvirtas | J. Bersėnas |
| 7 | Stovi | Pirmoje eilėje, šeštas | P. Čižas |
| 8 | Stovi | Antroje eilėje, pirmas | A. Urbonas |
| 9 | Stovi | Antroje eilėje, antras | J. Kreimeris |
| 10 | Stovi | Antroje eilėje, ketvirtas | C. Ajauskas |
| 11 | Stovi | Antroje eilėje, septintas | J. Šitaip |