Kernavė: Istorija, Paveldas ir Sodybos Žavesys

Kernavė - tai miestelis Širvintų rajono savivaldybėje, įsikūręs Neries dešiniajame krante, 18 km į pietvakarius nuo Širvintų ir 35 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Šis miestelis garsėja savo piliakalniais, kuriems XIX a. buvo suteikti pavadinimai - Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas (arba Mindaugo sosto piliakalnis), Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis.

Neabejotina šio miesto svarba tyrinėjant Lietuvos valstybės ištakas. Manoma, kad Lietuvos sostinė būdavo ten, kur tuo metu reziduodavo didysis kunigaikštis. Būtent iš čia po karaliaus Mindaugo nužudymo Traidenis vienijo baltiškuosius kraštus ir valdė Lietuvą. Istorijos šaltiniai liudija, kad čia buvo senoji sostinė, tik vėliau perkelta į Trakus ir Vilnių.

Šiandien Kernavė pasitinka lankytojus sutvarkyta aplinka, naujais suvenyrų kioskeliais ir pilna automobilių stovėjimo aikštele. Žengiant pagrindine alėja link bažnyčios, akį traukia sutvarkyta ir graži aplinka. Bažnyčios dešinėje pusėje įrengta bilietų kasa su bilietų skanavimo aparatais-varteliais, o šalia įrengtos metalinės plokštumos su informacija apie lankytinus objektus lietuvių ir anglų kalbomis.

Kernavės apylinkių paviršių stipriai paveikė prieš 10 tūkst. metų pasibaigęs ledynmetis. Pirmieji Kernavės krašto gyventojai čia pradėjo kurtis prieš 9-8 tūkst. m. pr. Kr. Kernavė, vienas iš svarbiausių mūsų valstybės kūrimosi centrų, buvo įkurta 1279 m., tad šis miestas yra senesnis už Vilnių ar Kauną, o klestėjimo laikais galime laikyti XIII a. pab.-XIV a.

XIII a. Lietuvą valdant kunigaikščiui Traideniui, Kernavė tapo Lietuvos sostine, tad ji tampa ir svarbiausiu Lietuvos miestu. Dabar šiuos didingus laikus primena penki piliakalniai, ant kurių kadaise stūksojo pilys, ir miestietiška gyvenvietė greta. Visgi Kernavės ir piliakalnių svarba sunyko palyginti greitai nuo miesto įkūrimo, kai 1365 m. miestą sudegino kryžiuočiai ir kai 1390 m. miestas ir pilys buvo sunaikinti Vokiečių ordino, kurio pusėje tuo metu kariavo ir Vytautas. Kernavė niekada nebeatgavo anksčiau turėtos svarbos, tapo eiliniu Lietuvos miesteliu.

Daugiau nei prieš 3 dešimtmečius pradėti šios archeologinės vietovės tyrinėjimai padėjo parašyti ne vieną naują Lietuvos priešistorės puslapį. Šiuo metu ištirta tik apie 2 proc. Nagrinėjome archeologinių tyrimų ataskaitas, tyrinėjome kaimyninių šalių analogus ir iš viso to bandėme atkurti Kernavės namus.

Kernavės Piliakalniai

Piliakalniai Lietuvoje atsiranda I tūkst. pr. Kr. Tai natūraliai susiformavusios kalvos, kurias žmogus papildomai formavo pylimais, įtvirtinimais. Pilys, statytos ant pirmųjų piliakalnių, neatitinka šiais laikais vartojamos pilies sąvokos. Senosios pilys neturėjo bokštų, tai buvo įtvirtinta karinė gyvenvietė su aukštomis tvoromis.

Čia stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Sukaupę daugiau turto, lietuviai tobulino piliakalnių sistemą. Čia jie jautėsi saugūs nuo puldinėjimų, nes jų namus ant kalvos taip pat juosė tvoros, pylimai ir kitos kliūtys priešams atbaidyti.

XIII-XIV a. Didikų namai - pilys - buvo statomi ant piliakalnių ar didesnių kalvų, krantų kyšuliuose. Piliakalnius pilies statytojai paplatindavo, paaukštindavo, iškasdavo 2-3 metrų gylio apsauginius griovius, į kuriuos prileisdavo vandens. Iškasta žemė taip pat būdavo panaudojama - ją supildavo į pylimus, juosiančius piliakalnį.

Piliakalnio šlaitai būdavo nukasami, kad liktų statūs, o didelė piliakalnio aikštelė apjuosiama spygliuočių rąstų siena, jos pamatai suręsti iš ąžuolinių rąstų (kartais ir akmenų).

Kernavės apylinkėse galima rasti penkis piliakalnius: Pilies kalną, Aukuro kalną, Mindaugo kalną, Lizdeikos kalną ir Kriveikiškio piliakalnį. Šie piliakalniai mena senovės lietuvių gyvenimą ir kovas.

Kernavės piliakalniai

Nikodemas Švogžlys-Milžinas ir Kernavė

Nikodemas Švogžlys-Milžinas buvo kunigas, kraštotyrininkas, kuris žavėjosi Lietuvos praeitimi ir troško dirbti Lietuvai, jos kultūrai. Tik atvykęs į Kernavę, Milžinas pradėjo garsinti jos vardą. Be rašinių apie garbingą Kernavės praeitį „Mūsų Vilniuje“ buvo spausdinami Milžino „Laiškai iš Vilniaus pafrontės“.

Kernavėje kunigas N. Švogžlys organizuodavo Vilnijos korporacijos šventes, rengdavo eisenas prie demarkacinės linijos. 1975 m. Milžinas Kernavėje šventė savo kunigystės penkiasdešimtmetį ir daug, vos ne kasdien, rašė. Rašymas jam buvo kasdienis gyvenimo poreikis. O temų niekada netrūko.

Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve saugomas N. Švogžlio-Milžino „Kernavės istorijos“ rankraštis. Itin įdomūs jo skyriai apie įvykius Kernavėje XX a. pirmojoje pusėje, kai atkampiu provincijos bažnytkaimiu tapusios, smarkiai polonizuotos Kernavės gyventojai išgyveno paskutinius carinės Rusijos imperijos valdymo, Pirmojo pasaulinio karo metus.

N. Švogžlys-Milžinas aprašė 1931 m. katastrofišką potvynį Kernavėje, kai Neries vandenys užliejo apylinkes, ardydami pastatus ir nešdami viską, kas pasitaikė kelyje. Jo aprašymai atskleidžia to meto žmonių išgyvenimus ir gamtos stichijos siaubą.

Nikodemas Švogžlys-Milžinas

Senovės Sodybos ir Gyvenvietės

Senųjų Lietuvos gyvenviečių, taip pat ir Kernavės sodybų sklypai, XIII-XIV a. buvo statomi be aiškesnio plano. Kernavėje pastebėta, kad senųjų sodybų pastatų kampai buvo orientuoti į pasaulio šalis: šiaurę, rytus, pietus ir vakarus.

Pirmųjų Kernavės apylinkių gyventojų namai mūsų eros pradžioje buvo nedideli - 3,5 × 3,5 metrų ploto, vienos patalpos, statmenai suręstų rąstų pastatai. Kelių patalpų namų iš gulsčiai suręstų rąstų Kernavėje atsirado panašiu metu, kai miestas išgyveno savo klestėjimo laikotarpį - XIII a.

Šiuo metu vykdomas projektas "Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas". Viena šio projekto dalių - trijų sodybų atkūrimas, iš viso kyla 10 pastatų. Naujus rąstinukus stengiamasi statyti taip, kaip tai darė ano meto dailidės.

Direkcijos vadovo teigimu, daugelis statybos darbų viduramžiais buvo atliekami kirviais, kaltais ir kitais iki šių dienų neišlikusiais įrankiais, kuriais, pavyzdžiui, skaptuodavo. Klestinčio viduramžių miesto pastatai buvo mediniai, vieno aukšto, su šlaitiniais stogais. Kadangi pastatai stovėjo drėgnoje vietoje, jų grindys pakeltos. Medinukai neturėjo pamatų, kartais rąstai sunerti ant stambių akmenų. Kiekviena sodyba buvo atsitvėrusi tvora - tiek nuo gatvės, tiek nuo kaimyno.

Kernavėje galima pamatyti atkurtų senovinių sodybų, aptvertų tvoromis, kurios sutvirtintos mediniais kaiščiais. Kiekviena sodyba turi šiuolaikišką spyną, tačiau pro plyšelius galima pažvelgti į vidų ir įsivaizduoti, kaip gyveno žmonės viduramžiais.

Archeologiniai Tyrimai ir Muziejus

Kernavėje archeologiniai tyrimai pradėti XIX a. pr. Nuo to laiko senųjų Lietuvos gyvenviečių paslapčių atskleidžiama vis daugiau. Kernavės archeologinė vietovė - unikalus teritorinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas.

Kernavės archeologijos ir istorijos muziejuje saugomi archeologiniai, etnografiniai, istoriniai, raštijos, foto ir numizmatiniai eksponatai. Archeologijos rinkiniuose sukaupta tyrinėjimų, vykstančių nuo 1979 m., medžiaga. Unikalūs Kernavės paminklai liudija visus Lietuvos archeologinius laikotarpius nuo vėlyvojo paleolito iki XVIII a.

Muziejuje galima aplankyti ekspoziciją, kurioje parodomas tuomečio miestiečio gyvenamojo namo interjeras. Taip pat siūlomos edukacijos, apžvalginiai ir specializuoti užsiėmimai, teminės ekskursijos ikimokyklinio amžiaus vaikams, moksleiviams ir suaugusiesiems.

Siekiant sukurti turistams patrauklų objektą, svarbu įrengti ką nors pritaikyto vaikams, pavyzdžiui, paberti kampe pagaliukų, kad pabandytų patys namą be vinių pastatyti, tvorą suręsti ar tiesiog įkištų galvą į skylę, kuomet daro juokingas fotosesijas, kur atrodytų lyg iš viduramžių. Ar kokią ietį leistų pamėtyti?

Sodyba Valstybiniame Kernavės Kultūriniame Rezervate

Vienas įdomiausių objektų nekilnojamojo turto (NT) rinkoje šiuo metu - trijų pastatų kompleksas, esantis valstybiniame Kernavės kultūriniame rezervate. Šis atvejis - būtent toks: sodybos šeimininkai amžėja, giminaičių arti nėra, todėl skaudama širdimi priėmė sprendimą trijų pastatų kompleksą parduoti.

Ši sodyba nepasižymi didelėmis salėmis ir apskritai, mano akimis, nėra tinkama nuomoti šventėms. Vis tik komercinei veiklai gali būti pritaikyta: ilgalaikei nuomai, prieš tai gerai atsirinkus nuomininkus, arba trumpalaikei tuo atveju, jeigu į Lietuvą atvyksta užsienio valstybių diplomatai, kuriems reikia pristatyti lietuviškąjį paveldą.

Gyvenamasis kompleksas patenka į valstybinį Kernavės kultūrinį rezervatą. Jame įteisinta 18 archeologijos, istorijos ir kultūros vertybių su netoliese stūksančiais penkiais piliakalniais bei dalimi viršutinės Neries upės terasos, kurioje išsidėstęs šiandieninis Kernavės miestelis. Kernavės archeologinė vietovė 2004 m. įtraukta į „UNESCO“ paveldo sąrašą.

Šeimininkų būstas su miegamaisiais ir svetaine sudaro 92,24 kv. m, pirties namas su poilsio kambariais - 102,85 kv. m, o garažas su kambariukais antrajame aukšte - 81,16 kv. m. 2010 m. statytas kompleksas iškilo ant senos sodybos pamatų, kuriuos šeimininkai pasiryžo išsaugoti kartu su autentiškais senoviniais rūsiais.

Kiemą su vaizdu į per Lietuvos teritoriją slinkusių ledynų ir žmogaus veiklos palikimą puošia unikalus meno kūrinys - tris Lietuvas simbolizuojanti skulptūra. Dėl tarp Neries ir Kernavėlės upių įsikūrusios užmiesčio sodybos gyventojų patogumo taip pat įrengtas lauko baseinas.

Sodybos duomenys:

Sodyba Kernavėje

Kernavė - tai vieta, kurioje susipina istorija, gamta ir kultūros paveldas. Tai puiki vieta pasivaikščioti po piliakalnius, aplankyti muziejų ir pasigrožėti senovinėmis sodybomis. Tai vieta, kuri kviečia nusikelti laiku į praeitį ir švęsti Lietuvos valstybės kūrimosi istoriją.

tags: #sodyba #nama #kernaves #miestelyje