Morkūniškis - Noriūnų seniūnijos, Viešintų parapijos kaimas, įsikūręs 13 kilometrų į pietvakarius nuo Kupiškio. Šis kaimas, esantis netoli Anykščių rajono ribos, ribojasi su II Bitaičiu ir III Bitaičiu, o už kilometro tyvuliuoja Bitaičio ežeras. 2001 metais čia buvo tik 1 sodyba ir 6 gyventojai. Šiandien, seniūnijos duomenimis, Morkūniškyje gyvenamąją vietą deklaravę 4 gyventojai, yra dvi sodybos.
Išgirdus Morkūniškio pavadinimą, dažnai į galvą ateina mintis apie morkas. Tačiau, nepaisant pavadinimo, plačiuose šio kaimo laukuose morkų plantacijų nepamatysime, nebent jų būtų galima rasti vietinių gyventojų daržuose.
Be to, Morkūniškis asocijuojasi ir su pasakojimu, kad čia sovietmečiu veikė pionierių stovykla. Pirmųjų Lietuvos atgimimo metų laikotarpiu vienas vietos politikas netgi planavo ją paversti jaukia poilsiaviete.
Pažvelkime, kaip šis kaimas gyvuoja šiandien ir koks buvusios poilsiavietės likimas.
Kaimo Istorija ir Dabartis
Nuo Noriūnų pasukus keliu Rudilių link, dabartinis Morkūniškio ženklas - viduryje laukų iškilusi šiuolaikiška ūkininko sodyba. Čia mus maloniai priėmė Edita ir Rimgaudas Rasteniai, šio ūkio savininkai.
Rastenių sodyba įkurta plyname lauke. Šioje vietoje prieš melioraciją buvo Editos Rastenienės močiutės Joanos Maižvilienės ūkis. Editai 7 žemės hektarus padovanojo močiutė Joana Maižvilienė. Čia buvo jos tėvų, Burkauskų, ūkis. Proseneliai turėjo 20 hektarų žemės ir ją buvo padaliję savo vaikams Joanai, Julei ir Juozui.
Apie 1975-1976 metus praūžus melioracijai, ten, kur anksčiau būta keturių Morkūniškio kaimo sodybų, plytėjo plynas laukas.
Edita pasakoja: "Esu užaugusi Anykščių rajone, Dabužių kaime. Dažnai vasarą atvažiuodavau pas savo močiutę į Morkūniškį. Ji gyveno savo tėvų namuose. Jos vyras Julius Maižvila buvo kilęs iš gretimo Atkočiškių kaimo ir dingo be žinios per Antrąjį pasaulinį karą. Tai mano mamos Nidos tėviškė. Ji čia užaugo kartu su seserimis Regina ir Nijole bei broliu Ričardu. Kai sodyba dėl melioracijos buvo nugriauta, močiutė gavo kompensaciją. Kurį laiką pagyvenusi pas savo jau suaugusius vaikus, ji vėliau įsikūrė Panevėžyje. Į senelių kraštą su šeima persikėliau 1991 metais. Mano vyras yra kilęs iš Utenos rajono. Taigi kaimo gyvenimas abiem artimas. Iš pradžių apsigyvenome Atkočiškiuose pas močiutės seserį Julę Čerkauskienę. Pradėti kurtis močiutės žemėje iš karto negalėjome, nes ten atkurti nuosavybės neleido žemės ūkio bendrovė. Po poros metų reikalai pajudėjo, nes įstatymas tą nuosavybę atgauti leido. Sugrąžinus žemę apie 1993 metus pradėjome ūkininkauti, statytis trobesius. Dabar turime 100 hektarų nuosavos žemės ir daugiau nei tiek nuomojame. Užsiimame augalininkyste. Sėjame rapsus, kviečius, grikius, žirnius, pupas, kmynus. Sėjomainai palaikyti reikia įvairių augalų. Turime daržą, šiltnamį. Laikome bičių".
Rastenių šeima turi keturis vaikus. Dukros Kristina, Živilė ir Ugnė jau savarankiškos. Dvi gyvena užsienyje, Portugalijoje ir Norvegijoje. Viena kuriasi Vilniuje. Su jais gyvena tik jaunylis Marius. Jis dar pradinukas. Į mokyklą Noriūnuose jo atvažiuoja nuvežti mokyklinis autobusiukas. Anot Editos, sūnus labai mėgsta sukiotis prie dirbančio tėvo. Gal jam bus lemta vėliau perimti ūkį?
Ūkininkaujant vienodų dienų nėra. Gyvenimas kaime patinka Editai.
Moterys taip pat mėgsta siuvinėti. Šeima kaskart išvyksta ir į tolimesnę kelionę. Prieš pandemiją spėjo Turkijoje dalyvauti Ugnės vestuvėse. Dabar, pasak Editos, kol nėra vakcinos nuo koronavirusinės infekcijos, sėdės namuose, nesileisdami į tolimus kraštus.
Sovietiniais metais Morkūniškyje veikė Panevėžio „Ekrano“ gamyklos pionierių stovykla „Berželis“. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, stovykla sunyko. Šiandien buvusioje stovykloje įsikūrę žmonės iš Kauno.
Šiaurės vakarų Lietuvos VVG įgyvendindama tarptautinį bendradarbiavimo projektą „Turizmo vystymas. Nuo tradicijų prie modernaus verslo“ 2018 m.
Kaimo turizmo sodyba "Auksinis Ąžuolas" #0055
Morkūniškis skaičiais
| Metai | Sodybų skaičius | Gyventojų skaičius |
|---|---|---|
| 2001 | 1 | 6 |
| Dabartis | 2 | 4 |
Kupiškio rajono žemėlapis
Turizmo Galimybės ir Iniciatyvos
Siekiant skatinti turizmą ir pritraukti lėšas į regionus, būtina ieškoti naujų galimybių ir idėjų. Įvairūs maži kultūros ir verslo taškai turi susijungti, kad lankant vieną vietą, turistui būtų galima pasiūlyti didesnę paslaugų įvairovę.
Reikia žmogaus, kuris "parduotų" krašto, miesto ar kaimo turizmą ir pasakytų, kas yra gerai ir tinkama "pardavimui". Turi būti vienas matymas, kad būtų parengtas pilnas paslaugų kompleksas. Atsakyti į klausimus: kuo žmonės užsiima vietose (verslai, amatai, lokaliniai muziejai, paveldas), kokie gali būti parengti turai - keliai: pieno, uogų, daržovių, gyvulių. Kas yra gražaus: upės, miškai, landšaftas arba iš atrodo neįmanomo įžvelgti nuostabią galimybę.
Šiaurės vakarų Lietuvos VVG įgyvendindama tarptautinį bendradarbiavimo projektą „Turizmo vystymas. Nuo tradicijų prie modernaus verslo“ 2019 m. balandžio 1-5 dienomis kartu su partneriais dalyvavo tarptautiniame verslo ir amatų forume Gruzijoje.
Kaimo pramogos
Baidarės, tai puiki pramoga, norint aktyviai, įdomiai ir linksmai praleisti laisvalaikį. Kadangi greta sodybos yra ežeras, galima surengti pažintinį pasiplaukiojimą po ežero salas arba lenktynės jame. Taip pat galima rengti žygius upėmis.
Dažasvydžio pramoga unikali tuo, kad užkrečia tiek mažus, tiek didelius. Pramoga organizuojama šalia sodybos, natūralioje miško aikštelėje. Dalyviai aprūpinami ginklais, šalmais, specialia apranga. Po žaidimo jūsų patogumui čia pat gaivus Šventosios vanduo ir karšta pirtelė.