Šiame straipsnyje apžvelgsime atsiliepimus apie knygą „Aukštaitijos partizanų prisiminimai” ir aptarsime partizanų kovas Aukštaitijoje. Taip pat užsiminsime apie sodybą "Lakštingala" Kirkiluose.
Partizanų ryšininko atsiminimai #1
Atsiliepimai apie „Aukštaitijos partizanų prisiminimus”
„Aukštaitijos partizanų prisiminimai” neliko be atgarsio. Kai pasirodė pirmoji jų dalis (1996), pirmiausia mane pasiekė telefono skambučiai, įvairios nuomonės, išsakytos žodžiu, paskui - ir publikacijos periodikoje.
Štai „Lietuvos aide” (1997 01 31 Nr. 21) straipsnyje „Pokaris - ne vien tragiška, bet ir didvyriška epocha” Liudvikas Gadeikis rašė:
„Partizanų atsiminimai duoda begalę gatavos medžiagos įvairiausio, net nuotykinio žanro kūriniams, kuriuos skaitytų ir mažas, ir didelis. Juk knygos apie didvyrių žygius nebūtinai turi būti iš senųjų laikų. „Aukštaitijos partizanų prisiminimuose” kai kurie ilgesni pasakojimai be jokio literatūrinio pagražinimo skamba kaip herojiškos baladės, kaip kvapą gniaužiančios apysakos, žadinančios tauriausius jausmus. Tikiuosi, kad tie palyginimai neįžeis žuvusių partizanų atminimo. Jų kova bus dvigubai prasminga, jei skatins ne vien sukauptai maldai, bet ir vyriškam išdidumui”.
O Eugenijus Ignatavičius savo straipsnį „Dienovidyje” (1997 04 04 Nr. 14) pavadino „Krauju rašytas testamentas”. „Tai knyga - staigmena, juk buvo neįtikėtina, kad panašaus pobūdžio kūrinys apskritai kada nors Lietuvoje pasirodys ir kad nors vienas kitas iš tautos atmintyje seniai apraudotų ir palaidotų, netgi pamirštų ir išniekintų partizanų - miško brolių galėjo išlikti gyvas iš po čekistinių mėsmalių dantračių. To negana, gali byloti po šitiekos metų apie pokario bolševikmečių pragarą, kagėbistinių okupantų ir stribų žiaurumus, iš esmės - lietuvių tautos genocidą.
Taigi turime apie 90 išpažinčių ir paliudijimų antrojo Niurnbergo (o gal Hagos, Prahos ar Vilniaus) suruoštam bolševizmo teismui, kuriame turėtume parodyti, ką padarė su mūsų tauta imperinė bolševikų Rusija, kuo ji nusikalto pasauliui, žmoniškumui, Lietuvai.
Užvertus paskutinius lapus, lieka gilus padėkos jausmas šios knygos autoriams, kurie po tiekos metų vėl ryžosi sėsti prie stalo ir dar kartą išgyventi nueitą golgotos kelią, - ne visi tam turi jėgų. Taip norėtųsi pamatyti, sutikti kiekvieną iš jų, pažvelgti į akis, paspausti ranką ir padėkoti už jų gyvenimus, meilę ir narsą, iš jų dvasios gelmių pasisemti jėgų ir drąsos įveikti likimą, neprarasti tikėjimo Lietuva”.
Apie šitokios knygos reikalingumą kalbėjo ir Jonas Pošnius (slp.) „Panevėžio balse” (1997 04 18 Nr. 102, straipsnis „Atiduok, ką privalai”): „Istorija ir žmonės turi žinoti viską. Kraujo upeliai, nežinomi kapai, motinų, žmonų, vaikų ašaros ir nepakeliamos kančios reikalauja teisingumo”.
Iš Čikagos parašė tarpukario Lietuvoje buvusio Vidaus Reikalų ministro Povilaičio sūnus daktaras Romualdas Povilaitis: „Čia yra atliktas labai didelis darbas, istorinė medžiaga visiems laikams: liūdna, žiauri begalo, bet tai toks tautos likimas. Žiaurumo pasaulyje yra labai daug, visada buvo ir turbūt neišnyks: ar tai būtų Bosnijoje, ar Afrikos tautose, ar Vietname. Atrodo, kad tie stribai, kurie yra kalti savo žmonių išdavimais ir žiaurumais, nėra traukiami atsakomybėn, teisman. Lietuviai užmiršta, nekerštauja. Gal ir gerai... Kas padaryta - padaryta, neatitaisysi. Ar pamokysi kerštu ateinančias kartas, kad taip nedarytų?
Sulaukiau jau pirmųjų atsiliepimų ir apie antrosios šių prisiminimų dalies pirmąją knygą (1998). Antai buvęs „Vyčio” apygardos „Trimito” būrio partizanas Vincas Grinkus-Kariūnas kategoriškai paneigia buvusio partizano „laisvūno” Petro Meškausko-Grandinio ir Jadvygos Krikščiūnaitės teigimą, kad partizaną Boleslovą Krikščiūną dėl vadų įsakymo nevykdymo sušaudęs būrio vadas Alfonsas Vaičiūnas-Parašiutas kartu su partizanu Ipolitu Petraičiu.
Šį faktą taip pat neigia ir pats Alfonsas Vaičiūnas, kiti asmenys (Stasys Laimikis, Zita Aldona Bredelytė-Meilūnienė, Liucija Povilaitytė-Kirdulienė), kurie tvirtina, jog Boleslovas Krikščiūnas per neatsargumą kažkaip susisprogdinęs granata. Nemažai kritinių pastabų dėl kai kurių faktų iškraipymo prisiminimuose pareiškė buvęs Ramygalos apylinkių partizanų būrio vadas Bronius Juospaitis.
Jo teigimu, Katrytės Mažeikaitės-Jakubėnienės pasakojimas (p. 675) apie partizano Algirdo Krikščiūno sušaudymą neatitinka tikrovės. Šis partizanas žuvo 1947 m. Žeibgalos vienkiemyje kautynėse su rusų MGB kariuomene per savo brolio Leono išdavystę.
Cicilijos Meškienės užrašytuose prisiminimuose minimam „Rupūžėno būriui (p. 695) niekuomet nevadovavo Užkuraitis. Aleksas Vaitelis (p. 533) klaidingai nurodo Rapolo Vaznonio žūties vietą.
Norėčiau atsiprašyti skaitytoją už prasprūdusius ir kitokius netikslumus knygose. Štai 1996 m. išleistoje knygoje po nuotrauka Nr. 34 vietoje Bronius Krivickas turi būti Jonas Krivickas-Krivis, „Nemunėlio” būrio vadas, Broniaus brolis. Po nuotrauka Nr. 58 vietoje Petriukas (iš Petrausko būrio) turi būti Jonas Sirbikė. Po nuotrauka Nr. 61 turėtų būti parašyta: Partizano Edvardo Žilinsko tėvo laidotuvės Biržų girioje. Prie karsto stovi: Stepas Giedrikas-Girietis, Ladziukas Butėnas-Vanagėlis, Jonas Marciukas, Bronius Krivickas-Gintaras.
Šiose knygose apstu archyvinės medžiagos - išrašų iš KGB ypatingojo archyvo operatyvinių bei baudžiamųjų bylų.
Partizanų Kovos Aukštaitijoje
Atėjus rusams, iš mūsų kaimo į mišką nė vienas neišėjo. Iš pačių artimiausių vėliau į mišką išėjo Vladas Krivickas, Vladas Kirdeikis, mano bendraamžiai. Daugiausia mes rinkdavomės pas Kęstutį Kuzmą, ten vakaruodavome. Būdavo linksmi suėjimai. Vladas Krivickas buvo Kuzmos svainis. 1947 m. Vladas Kirdeikis ir dar maždaug šeši vyrai registravosi: iš Spirakių Klevelis-Bronius ir kt. Čerčilis-Juozas Šomka.
Tuoj po karo, 1945 m. gegužės mėnesį, Spirakių miške vyko didelės partizanų kautynės su rusų NKVD kariuomene. Tuomet rusai sudegino Viščius. Mes ką tik grįžome su Povilu Juškevičiumi iš „mojavos”, iš Gasparų kaimo, vakaras toks gražus, tik matau, keliu į Skaistgirių pusę nuvažiavo kelios mašinos, pilnos rusų kareivių.
Man buvo griežtai uždrausta eit kur nors pas partizanus ir dalyvauti kokiose nors sueigose, nes pas mus buvo net bunkeriai, kuriuose gyveno partizanai. Jei kada ir reikdavo ką nors pranešti kitiems, tardavausi tik su Čerčiliu, Briedžiu, Antanu Žygu, Vytautu ir Jurgiu Balčikoniais.
Pagrindinis bunkeris pas mus buvo gyvenamajam name po pečiumi. Įėjimas per mūro sienutę, kuri pasistumdavo į vidų ir anga atsidarydavo. Į tą bunkerį ir žinodamas ne taip paprastai pateksi.
1952 m. vasario 2 d. (penktadienis) mano brolis grįžo iš Naujamiesčio, kur mokinosi traktoristu. Jam reikėjo važiuoti į malūną, prisipylė grūdų ir išvažiavo. Motina išėjo į Panevėžį, o aš ryte išėjau į darbą. Dirbau kolūkio kontoroje buhaltere Pakuodžiupiuose.
Aš tik užsivilkau paltą ir išėjau. Ėjau tiesiai per lauką, užėjau pas Beinorauskus, dar pastovėjom visi trys kieme, kiek palaukėme, matome, mūsų namai dega, girdisi šaudymas.
Mano brolis ir sesuo Petronėlė nuėjo pas Černas, kadangi pas juos slapstėsi Antanas Žygas-Aptiekorius. Su kitais jie jokio ryšio neturėjo. Černaitės jiems davė adresą Spirakiuose, kad jie pasislapstytų pas tuos žmones - atseit patikimi. Brolis ten nėjo, o sesuo nuėjo. Ryte atvažiavo milicininkai ir paėmė ją. Ten gyveno tokia tetulytė, pas kurią nemažai partizanų slapstėsi, bet visus ten ir paėmė.
Kada mane tardė, aš visą laiką galvojau, kas galėjo išduoti tuos partizanus mūsų namuose. Mintys nedavė ramybės, kad įvyko tokia baisi išdavystė. Atvažiavo dvi mašinos kareivių, atsivedė kaimynę, išplėšė duris ir suėjo visi į vidų. Viduje kareiviai išbuvo kelias valandas. Gal nieko ir nebūtų atsitikę. Ant stalo buvo padėtas ką tik iškeptas ragaišis. Jie jau ruošėsi išvažiuoti, išėjo visi į kiemą, o vienas kareivis dar sugrįžo pasiimt to ragaišio ir tarpduryje susitiko vieną iš partizanų.
Iš Beinorauskų aš tiesiai nuėjau pas seserį į Panevėžį. Sesuo dirbo tubdispanseryje. Ji nusivilko chalatą, ir mes abi išėjom. Eidamos prie stoties susitikom ir motiną. Einam trise, susitinkam Balčikonių pusseserę Onutę Nakrošytę iš Spirakių kaimo. Ji sako, einam pas ją. Mes juk neturim kur eiti. Nuėjom pas ją į Zanavykų gatvę, o iš jos - pas tetą Elžbietą Gasparkienę į Naujamiesčio gatvę. Čia atvažiavo ir brolis. Slapsčiausi nuo vasario 2-os iki 27-os.
1952 m. vasario 27 d. nuėjau pas savo apylinkės pirmininką Šeškų, paprašiau, kad pakinkytų arklį ir vežtų mane į NKVD. Jis dar paklausė, kad ir komunistas buvo: „Ar tu jau galutinai apsisprendei? Juk iš ten, žinok, jau niekada negrįši”. Dar užsukau į kontorą, atsisveikinau su visais, to buvusio pirmininko Maminsko žmona mane apraudojo išleisdama. Nuvažiavom dar į Gasparų kaimą, kur kalėdojo kunigas, ten jį vaišino. Jau vakarop atveža mane į saugumą, kur dabar muziejus. Pirmiausia atlėkė saugumo viršininkas Čechava. Ėmė keiktis visokiais žodžiais: „B...t! Šešias naktis iš eilės - vakare dešimtą išveda, o ryte šeštą atveda atgal į kamerą.
Pagrindinis mano tardytojas buvo Loginov. Su manimi jis elgėsi gana padoriai: nei jis manęs keikė, nei jis manęs mušė. Kada atvežė mane ir įmetė į kamerą, ten radau Birutę Šilkaitytę nuo Krekenavos, aštuoniolikmetę moksleivę, paimtą iš mokyklos, buvo nuo Spirakių viena senmergė Irena Kopūstaitė - provokatorė. Ją pasodino kartu su Augute Aleliūnaite, jos „bendrabylės” buvo. Vėliau mus abi buvo uždarę su Kopūstaitė. Mane ji bandė išprovokuoti, bet jai nepasisekė. Kaip supratau, Kopūstaitė su Aleliūnaite kaime varydavo „samagoną” ir vaišindavo tai skrebus, tai miškinius. Aleliūnaite gavo 10 metų, o Kopūstaitės daugiau jau niekur nesutikau.
Panevėžyje mane tardė nuo vasario 27 iki balandžio 11. Teisė trys rusai dabartiniam moterų kalėjime pagal 17-58-la str. 25 metams ir 5 be teisių. Atsėdėjau 2 metus 8 mėnesius. 1952 m. liepos 10 d. iš Vilniaus mūsų išvežė 76 vagonus, vien jaunimo.
Vytautas Balčikonis pas mus bunkeryje gyveno nuo pat pirmų dienų, o Jurgis 1948 m. pabėgo nuo vežimo į Sibirą ir ėmė slapstytis. Pats pirmas bunkeris mūsų namuose buvo įrengtas daržinės priestate, kokius dvejus metus jame slapstėsi Balčikoniai ir Šomka. Po to vienas bunkeris buvo iškastas pušyne, maždaug už 100 m nuo namų. Kada 1948 m. vyko didieji žmonių vežimai į Sibirą, tame bunkeryje ir mes dar kartu slapstėmės. Vėliau tą bunkerį, jau sudubusį, užtiko skrebai, o viduje rado ir nudūrė barsuką.
Kadangi aš dirbau kolūkyje pusantrų metų, komjaunimo sekretorius Boleslovas Aleksandravičius pas mus ateidavo kaip kavalierius. Partizanai miega bunkeryje, o jis su broliu kamaroje. Baimė ne kartą į akis žiūrėjo. Galvojam, kai susitiks, tai bus juoko. Aleksandravičius buvo našlaitis, todėl jis pas mus dažnai ir lankydavosi.
Kadangi pas Černaites gyveno Antanas Žygas-Aptiekorius, jis joms ir pasakė, kad pas mus slepiasi Balčikoniai. Iš jo Černaitės sužinojo tą paslaptį.
Prieš Šomką pas mus partizanų vadas buvo Antanas Tubis-Apuokas. Jį 1947 m. netoli mūsų paėmė sužeistą gyvą. Jis nieko neišdavė, visą laiką vaidino ruskį tardymo metu, rusiškai šnekėjo. Gasparuose pas Čerkesą buvo trise: Čerčilis, Apuokas ir Vytautas Balčikonis. Pas mus buvo skrebai ir degė šviesos languose. Išėję iš Čerkesų, jie ėjo pas mus. Čerčilis sako: „Neikim pas Morkūną, kažkas ten įtartina. Kodėl antrą valandą nakties dega šviesos?” Bet Apuokas su Balčikoniu sako, kad tikriausiai sesutė parvažiavo iš Kauno.
Skrebų buvo pilna visose kaimo sodybose. Čerčilis su Balčikoniu pasiliko, o Tubis priėjo arčiau namų. Jam priėjus prie mūsų namų, skrebų sargybinis pastebėjo. Įvyko susišaudymas, ir Tubį paėmė gyvą.
Vėliau teko su Tubiu jau po lagerio kalbėtis. Jis pasakojo: kada jį vežė, mušė ir liepė pasakyti, kur daugiau „banditų”, jis su skrebais rusiškai kalbėjęs ir vis kartojęs, kad vaikščiojęs vienas, be jokių draugų. Jo šeimą išvežė į Sibirą, o jis pats atsėdėjo 10 metų.
1948 m., jau į vasarą, miške sunku buvo laikytis - kasdieniai siautimai, kratos, todėl partizanai stengdavosi slėptis daugiausia pas žmones, bunkeriuose. Kai Tubį paėmė, Šomka ir Vytautas Balčikonis daugiausia tik dviese vaikščiojo ir slapstėsi. Prie jų prisidėjo Vytauto brolis Jurgis.
Kaip partizanas, man labiausiai patiko Briedis-Stasys Kulys. Protingas vyras buvo. Jau gerai suaugęs žmogus. Labai retai jis susitikdavo su žmona Kapočiaus miške. Ji gyveno Trakiškėse, turėjo 4 vaikus.
Mūsų apylinkėse lankėsi kažkoks Diedukas, kuris, pasak mūsiškių partizanų, vadovavęs visos Lietuvos partizanams. Aš pati jo nemačiau ir nežinau, nei iš kur, nei kas jis.
Bernatonėlių kaime 1946 m. tikrai partizanai sunaikino Ginkų šeimą - vyrą, žmoną ir sūnų. Vytautas Ginka liko gyvas. Paskui jis važiavo į Spirakius atsiimt grūdų už kūlimą dar su kitu žmogumi. Važiuojant per mišką, nušovė ir tą Vytautą.
Nenorėdama skleisti gandų, pasakysiu tik tai, ką pati mačiau. Kai užėjo rusai, po kokių dviejų dienų mes buvome prie Lėvens. Ten kartu buvo Povilas Juška, buvęs baltaraištis. Jis slapstėsi nuo rusų. Tai tas Ginkiukas atvedė rusus ir parodė į Jušką. Jį iš karto ir suėmė. Visi apylinkėje žinojo, kad Ginkos nekokie žmonės. Be to, jie buvo ne vietiniai, o iš kažkur atsikėlę.
1946 m. Bernatonėlių kaime buvo sušaudyta Juškos šeima. Baisi tragedija neaplenkė visos Juškų giminės. Pradžioje rusai areštavo Povilą Jušką. Kitą brolį Steponą kūlimo metu savo namuose rado pakartą. Tai aš pati savo akimis mačiau. Nepraėjus metams, nakties metu labai žiauriai nužudė žmoną ir sūnų Vytuką. Mano sesuo dalyvavo skrodžiant. Sakė, 20 ar 30 kartų tam berniukui buvo duota plaktuku į galvą. Berniukas mokėsi dar tik antroje klasėje. Apie 50 smūgių plaktuku buvo suduota ir motinai. Kitas brolis - Petras Juška - turėjo posūnį Joną Stokę. Jonas nuo rusų slapstėsi. Joną užmušė ir paguldė ant gelžkelio. Kada važiavo traukinys, mašinistas pastebėjo gulintį žmogų ir traukinį sustabdė. Apžiūrėjęs lavoną, suprato, kad jis jau sustingęs, vadinasi, seniai nužudytas.
Šiame kontekste, prisimenant sudėtingą Lietuvos istoriją, verta paminėti ir ramius kampelius, tokius kaip sodyba "Lakštingala" Kirkiluose, kur galima atitrūkti nuo kasdienybės ir pasimėgauti gamtos grožiu.
Sodyba "Lakštingala" Kirkiluose - ramybės oazė
tags: #sodyba #lakstingala #kirkilai