Karaliaus Sostas: Istorija, Legendos ir Šiandiena

Karaliaus sostas - tai ne tik baldas, bet ir simbolis, turintis gilias istorines šaknis ir legendas. Šiame straipsnyje panagrinėsime karalių sostų istoriją Lietuvoje ir Anglijoje, prisiminsime legendas ir apžvelgsime šiuolaikines interpretacijas.

Karaliaus Karolio III Karūnacijos Sostas

Artėjant Jungtinės Karalystės (JK) monarcho Karolio III karūnacijai, restauruojamas viduramžius menantis sostas, kuriame monarchas sėdės per ceremoniją. Be šio sosto JK monarcho karūnavimas neįsivaizduojamas. Pastaruosius 700 metų valdovai ir valdovės per svarbiausią jų gyvenimo ceremoniją sėdėdavo būtent šiame soste.

„1296 m. Eduardas I užsakė šį sostą, kuriame turėjo būti įstatytas Lemties akmuo. Jį karalius parsivežė iš Škotijos. Akmuo galiausiai į Škotiją sugrįžo, bet į Londoną turėtų būti atgabentas per Karolio III karūnaciją.

„Karūnacijos sostas - ypač trapus. Jo paviršiaus struktūra sudėtinga, taigi sluoksniai gali nusilupti. Šiuo metu mano darbas sutvirtinti sluoksnius ir užtikrinti, kad sostas būtų tvarkingas per ceremoniją“, - aiškina K.

Per šimtmečius sostui grėsmę kėlė negandos ir neramumai, pavyzdžiui 1914 m. Bet ant sosto galima rasti ir įvairių turistų paliktų užrašų, pavyzdžiui vienas jų skelbia, kad 1800 m. „18-19 amžiuje ant sosto atsirado labai daug užrašų. Daugiausia jų ant sėdimosios vietos, taip pat viršutinėje atlošo dalyje, veikiausiai dėl to, kad išraižiusieji užrašus tai darė pasilenkę arba sėdėdami ir apsisukę.

Stebuklas, kad net ir niokotas meno kūrinys išliko iki šių dienų. Karolis III ir karalienė konsortė bus karūnuoti gegužės 6-ąją Vestminsterio Abatijoje. Pranešama, kad karūnacijai specialų himną kuria Andrew LLoydas Webberis, bet pati ceremonija bus trumpesnė ir mažesnė nei Elžbietos II. Vietoje 8 tūkst., laukiama maždaug 2 tūkst.

Karaliaus Karolio III karūnacijos sostas

Karaliaus Mindaugo Sostas Kernavėje

Kernavė - mažas, tylus aukštaičių bažnytkaimis. Kelio­lika ūkininkų sodybų, trejetas krautuvėlių, pašto agentūra ir po­licijos punktas. Tiktai didinga baž­nyčia ir moderni dviejų aukštų mūrinė pradž. mokykla puošia šiaip skurdų kaimelį. Užtat apylinkės gamtovaizdis nuostabus, žavįs. Iš vienos pusės sliūkso balti smėlynai, kurie primena Nidos kopas ar Sa­charą, iš antros vingiuoja sidabri­nė, Neris, o pagal ją žaliuoja ly­gios, plačios lankos. Aplinkui, kiek tik akys užmato, vis kalnai, kalne­liai ir žali miškai.

Už bažnyčios, didingų skardžių, pašlaitėje dunkso trys milžiniški piliakalniai. Apie ją byloja senovės kro­nikos ir metraščiai. Juk prieš 700 metų ant vieno iš šių piliakalnių stovėjo galingiausia pilis Lietuvo­je Voruta, iš kurios kunigaikštis Mindaugas valdė Lietuvą, Žemai­čius, Polocką, Smolenską ir Juodą­ją Rusiją.

1250 m. Mindaugo kon­kurentai, Vykintas, Tautvilas ir Erdvilas, pasitelkę į talką kryžiuo­čių ordiną, apsiautė Mindaugo pilį. Penkias savaites tęsėsi mūšiai, die­ną ir naktį žvangėjo ginklai, upe­liais tekėjo kraujas, aidėjo sužeis­tųjų ir mirštančiųjų dejavimai. Verdantis vanduo ir derva pylėsi nuo pilies sienų. Sunkūs akmenys ir ąžuoliniai rąstai šlavė puolikus nuo stačių šlaitų, o pilies gynėjų buožės, kardai ir strėlės guldė juos kalno papėdėje. Užpuolikai ne­įstengė Vorutos paimti ir turėjo pasitraukti.

Toj pačioj pilyje 1253 m. Mindaugas karūnavosi Lietuvos karalium 1250 m. į Vorutą buvo atkeliavęs Livonijos ordino magist­ras Stirlandas, o Mindaugo krikšto ir karūnavimo iškilmių metu į Vo­rutą buvo suplaukę valdovų pa­siuntiniai iš įvairių Europos vals­tybių, popiežiaus delegatai, aukšti dvasininkai ir svečiai iš Voluinės, Didžiojo Naugardo bei kitų Rusi­jos žemių. Jos garsas siekė Romą, Graikiją ir to­torių ordas.

Mindaugo sūnus Vaiš­vilkas gyveno Graikijos vienuoly­ne, o vėliau buvo nužudytas Vo­luinės kunigaikščio Levo. 1236 m. žemaičių kun. Treniota ir Nalšėnų valdovas Mindaugo giminaitis Dau­mantas susimokę nužudė Mindau­gą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį. Ant aukščiausio kalno dar ir dabar niūkso pusapvalis paaukštinimas, vadinamas Mindau­go sostu. Sako, čia Mindaugas sė­dėjęs, užsidėdamas karališkąjį vai­niką.

Tačiau ir po Mindaugo mir­ties Kernavės garbė neužgeso. Jo įpėdinis Traidenis valdė Lietuvą iš Kernavės. Iš jos jis su savo pul­kais žygiavo į Mozūrus, Prūsus, Livoniją, Voluinę ir Pskovą. Ker­navės valdovo pulkai buvo pasiekę Rygą. Naugardą ir Krokuvą ir triuškino visus klastingų kaimynų kėslus. Mozūrų valdovas Bolesla­vas H, norėdamas įsiteikti Traide­niui, prisiuntė į Kernavę savo pa­siuntinius su dovanomis ir prašė Traidenio dukters rankos. Į Kerna­vę mozūrai atvedė 200 ristų žir­gų, atvežė gausybę brangių audi­nių, aukso ir sidabro, o išsivežė gražuolę Edvilę, kurią kernaviečiai išlydėjo su trimitais ir ašaromis.

Kernavės piliakalniai

Garsus ir antrasis Kernavės pi­liakalnis, tokio pat aukštumo, kaip ir Mindaugo sostas. Ant jo taip pat yra sosto pavidalo kalnelis - tai buvęs Krivių Krivaičio sostas. Šio kalno viršūnėje, tarp šimtame­čių ąžuolų buvo Romuva, Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio aukurai. Skaisčios vaidilutės čia kūreno am­žinąją ugnį, žilabarzdžiai vaidylos aukojo dievams aukas ir dainavo apie didžius Kernavės valdovų žy­gius.

Čia suplaukdavo kriviai, žy­niai ir vaidylos iš visų Lietuvos kampų pasiklausyti išmintingos vy­riausiojo kunigo kalbos, klausti, jo patarimų, gauti jo palaiminimą. Kaip Mindaugo pilies, taip ir Kri­vių Krivaičio romuvos kalnas bu­vo sustiprintas storų rąstų užtva­rom, ąžuolinėm sienom ir aukštais kuorais. Ant šio kalno paskutinis Krivių Krivaitis Gintautas pasakė savo paskutinę viešą kalbą, ra­gindamas aukštaičius ir žemaičius neišsižadėti senojo tėvų tikėjimo ir pranašaudamas Lietuvai tamsią ateitį, jei ji priims krikščionybę.

Po Traidenio mirties dar pusę šimtmečio garsėjo Kernavės var­das, ir tiktai 1323 - 1324 m. ją pakeitė Vilnius, kuriame Gedimi­nas įkūrė savo sostinę. Trečias žemesnis piliakalnis bu­vo skirtas mirusiųjų laidojimui. Tai amžinybėn nukeliavusių mies­tas. Istorikai spėja, kad ant jo bu­vo palaidotos abi Mindaugo žmonos pirmoji Morta ir antroji Sofija, ku­rią Mindaugas buvo paveržęs iš Našlėnų valdovo Daumanto.

Legendos byloja, kad Daumantas nu­žudęs Mindaugą, karaliaus našlę, o savo buvusią žmoną gyvą užka­sęs piliakalnio viršūnėje. Greičiau­sia čia ilsisi ir Kernavės valdovu Traidenio ir Vytenio palaikai. Visi trys Kernavės piliakalniai iš trijų pusių buvo beveik neįveikiami. Juos gynė sena vaga arčiau plaukusi Ne­ris, gilūs grioviai ir aukšti, statūs šlaitai. O iš šiaurės buvo sukastas aukštas pylimas, kuris išliko ligi mūsų laikų. Jis tęsiasi apie 300 metrų, apsupa vieną ūkį ir eina per klebonijos sodybą į rytus. Jo ap­saugotame plote senovėje buvo di­delis miestas, kurio gyventojai ka­ro metu slėpdavosi tvirtose pilyse.

Prie Romuvos kalno dar ir dabar yra vienkm. vadinamas Krivaitiškiais, kurio gyventojų sentėviai tikriausiai buvo Krivių Krivaičio tarnai ir padėjėjai. Dabar apie tą didingą praeitį kalba tik senos kronikos, legendos ir padavimai.

Sodyba "Karaliaus Krėslas"

Dešinėje kelio Vilkaviškis-Gražiškiai pusėje akį patraukia du nemaži raudono mūro pastatai. Jie liudija apie sėkmingus kaimo turizmo sodybos „Karaliaus krėslas“ kūrimo darbus, kuriais jau ketvirti metai užsiėmusi Virginijos ir Žilvino Gelgotų šeima. Neseniai sodyboje Karalkrėslio k. Pasirodo, konferencijoms ir puotoms pritaikytas dviejų aukštų pastatas yra iškilęs buvusio senos sodybos tvarto vietoje.

V. Gelgotienė raudonąjį mūrą taip ir pristato: „Čia - mūsų tvartukas.“ Šiandien „tvartuke“ įruoštoje 100 m² salėje, pasak šeimininko Ž. Gelgotos, gali tilpti iki 100 asmenų. Svečių priėmimui ir apgyvendinimui pritaikytas pastatas turėtų patikti tiems, kurie vertina privatumą, santūrią klasiką, pageidauja puošnios, bet efektingomis detalėmis neišmargintos aplinkos. Kalbėdama apie pačios sukurtą interjerą V. Gelgotienė pabrėžė, kad sąmoningai stengėsi neperkrauti patalpų dekoro elementais.

Svečių namo fasadas ir interjeras dekoruoti suaižėjusiu moliu, į jį įspaustais akmenimis. Molis čia tas pats, kurį griaudami senąjį tvartą Gelgotai kruopščiai susirinko. Įstiklintoje terasoje įrengtas židinys, tad molinės sienos fragmentas tarytum imituoja šiltą didžiulės krosnies šoną. Svečiai, vykdami į „Karaliaus krėslą“, neturėtų tikėtis kone privalomu kaimo turizmo sodybų bruožu tapusios apdailos iš medžio. Senos medinės sienos fragmentas paliktas tik viename miegamajame. „Darome viską kiek kitaip“, - sakė V.

„Prisiminkite, kad gamtoje dviejų vienodų daiktų nėra. Gamta, kurioje išlikimą lemia konkurencija, mėgsta individualumą“, - tokios nuostatos ir kaimo turizmo versle laikosi privačiai bendrovei, teikiančiai konsultavimo paslaugas verslo planų rengimo ir projektų administravimo klausimais, vadovaujantis Ž. „Karaliaus krėsle“ karaliauja plytų, kurias griaudami senus statinius išsaugojo naujieji šeimininkai, raudonis. Senovinės plytos ne tik švariai nuvalytos - jos liudija istoriją.

Karalkrėslio kaime, kuriame, pasak Žilvino, yra gal tik kokios septynios trobos, beveik keturių hektarų valdą ir joje buvusius maždaug 1930-1937 m. pastatytus namą bei tvartą įsigiję Gelgotai domėjosi sodybos praeitimi. Beje, domėjimasis istorija kartais lemtingai pakeičia planus. Sodyba prie Zanylos upelio vingių nebuvo pirmoji, į kurią pora dairėsi. Gelgotai buvo nusižiūrėję kitą ūkį, tačiau kai Žilvinas sužinojo, kad rūsiuose būta stribų būstinės, minties jį įsigyti atsisakė.

Būtent rūsiai tapo svariu argumentu apsisprendžiant pirkti sodybą Karalkrėslyje. Gyvenamasis namas, kuriame dabar įsikūrusi šeima, sumūrytas ant senųjų pamatų ir ant tų pačių įspūdingų arkinių rūsių, ant kurių jį buvo pasistatęs Lietuvos kariuomenės karys Subačius, už savanorišką tarnybą gavęs 8 ha buvusio dvaro žemės. Gelgotai girdėję, kad nepriklausomos Lietuvos naujakurys neatėjęs į plyną lauką. Manoma, jog šioje vietoje galėjusi būti Rusijos caro generolo vasarvietė.

Vieną senųjų laikų technologiją Gelgotai atkasė patys, tik ne iš karto suprato, ką radę. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad giliai į žemę yra susmegę kažkada išvirtę medžiai. Tačiau Virginijos mama naujakuriams paaiškino, jog medžiai žemėje galėjo būti užkasti tikslingai - tai panašu į senovinę drenažo sistemą. Po rąstais vanduo prasigrauždavęs griovelius ir nutekėdavęs į Zanylą, o palaidoti medžiai neleisdavę formuotis įduboms. Šitų radinių šeimininkai į malkas nesupjovė - juos padės kaip suolelius prisėsti.

Prikėlę seną sodybą, Gelgotai vis dėlto laikosi savų nuostatų: „Istorijos neatkuriam. Mes kuriam savąją.“ Naujo sodybos gyvenimo etapo dalyviais ir liudininkais yra ir visi trys sutuoktinių vaikai. Mūsų viešnagės rytmetį Greta, Joris ir Titas triūsė kieme prie įvairių darbų. Visų penkių Gelgotų vardų pirmosios raidės puošia iškabą, į kurią pirmiausia nukrypsta svečių akys. Šią unikalią puošmeną dovanojo kalvis, kūju „išrašęs“ ir „Karaliaus krėslo“ vardą. Būtent dėl jo, anot Ž. Gelgotos, mažiausiai reikėję sukti galvą.

Beje, kaimas turi ir savo legendą. Pasak tautotyrininko Albino Kurtinaičio, „karalius, gavęs krivio pritarimą, vykdavo į Karalkrėslį krikštytis ir į Pajevonį, kad kunigas, uždėjęs ranką, palaimintų Dievo Trejybės vardu“.

Senosios istorijos šleifą šiandien Gelgotai derina su šiuolaikinio poilsiautojo poreikius atitinkančiomis paslaugomis: yra įrengę 9 duobučių mini golfo aikštelę, teniso kortą, kuris pritaikytas ir krepšiniui, terasoje stovi oro ritulio stalas. Ruošdamas sodybą Ž. Gelgota teikė paraišką dėl paramos sporto ir laisvalaikio infrastruktūros sukūrimui kaimo turizmo sodyboje.

Kai lygini dabartinį „Karaliaus krėslo“ vaizdą su prieš kelerius metus darytomis nuotraukomis, įsitikini, kad 2010 m. vasario mėnesį įsigytoje sodyboje Gelgotai yra padarę jau tikrai nemažai. Šį rudenį, pasitelkę specialistus, visas pajėgas šeimininkai skirs aplinkos apželdinimui. Buvusios daržinės vietoje jau pradėta ręsti automobilių stovėjimui skirta pastogė, arčiau prie Zanylos upelio - pavėsinės.

Virginija ir Žilvinas rodo, kur bus žaidžiamas tinklinis, o kur atsiras aikštė dar tikros naujienos mūsų šalyje - futgolfo, futbolo ir golfo mėgėjus vienijančios sporto šakos, aistroms lietis.

Sodybos "Karaliaus Krėslas" paslaugos:

tags: #sodyba #karaliaus #sostas