Idėjos sodybai kaimynų kaime: darnus gyvenimas gamtoje

Šiuolaikiniai žmonės vis dažniau ieško ramybės ir harmonijos su gamta. Vienas iš būdų tai pasiekti - įsikurti sodyboje kaime. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias idėjas, kaip susikurti darnią ir jaukų sodybą, įkvepiančią gyventi kitaip.

Šeimos ūkis - idėja, kaip gyventi kitaip

Ramioje Gulbinų gyvenvietėje jau 8-erius metus įsikūrusi Vlado ir Laimos Chockevičių bei trijų jų vaikų šeima. Londono šurmulyje susipažinusi šeima ramaus, sėslaus ir gamtai artimo gyvenimo nusprendė ieškoti Lietuvoje. Šiuo metu nedideliame ūkyje „KasMes“ šeima perdirba savo auginamus grūdus, augina ožkas ir tikina parduodantys ne miltus ar sūrį, o idėją. Idėją, jog galima gyventi kitaip, darniai su gamta ir savimi.

Prieš išvykdamas į Londoną, Vladas gyveno eiliniame Kauno daugiabutyje, po to devynerius metus praleido Londone. Ten sutiko savo būsimą žmoną ir kartu nusprendė imtis naujo iššūkio - grįžti į Lietuvą bei įsikurti kaime. Nusižiūrėjo sodybą Akmenės rajone.

„Mus sužavėjo pati vieta ir medinė sodyba. Aplinkoje labai žalia, didžiulis kiemas, medžiai.

Šeima savo reikmėms augina vištas, dedančias kiaušinius, sodyboje auga obelys, auginamos daržovės, uogos.

Vladas ir Laima išsikėlę į kaimišką vietovę ir pradėję ūkininkauti, nepamiršta ir kitų savo pomėgių. Vladas - muzikantas. Tad vasarą tenka derinti ūkio darbus su koncertiniais pasirodymais. Čia pat, sename ūkiniame pastate Vladas įsirengė ir įrašų studiją. Laima taip pat randa laiko meniniams pomėgiams. Abu džiaugiasi, jog tokį darnų gyvenimą sukūrė būtent Lietuvoje: „Londone, kur susipažinome, gyvenimas labai įtemptas. O čia, Lietuvoje, gyventi daugiau nei malonumas. Čia viskas įmanoma - ir dirbti, ir užsidirbti.

Šeimos pasiryžimas ūkininkauti gamtai draugiškai būdais sužavėjo ir aplinkinius. Ne vienas ūkininkams laukus nuomojantis žmogus itin džiaugiasi tuo, kad jo laukai nebus purškiami. Aplink gyvenvietę plečiantis chemizuotiems ūkiams būtent ir gimė idėja sukurti savo, natūralų ūkį, kad nebūtų purškiamos apylinkės ir būtų tausojama gamta. Su kaimynais Chockevičiai ne tik dalinasi užauginta ir pagaminta produkcija, bet ir intensyviai bendrauja. Iš kaimynų pagalbos sulaukia ir prižiūrint ožkas, kai tenka išvykti.

„Esame idėjinis ūkis. Tad auginame ne grūdus, o tai kas slypi už jų - žinutę, jog galima gyventi kitaip. Mums ekologiškumas yra vertybė, o ne išmokų šaltinis. Galbūt todėl mums taip ir sekasi? Norime būti tais, kurie įkvepia kitus“, - sako „Gero ūkininko čempionato“ nominantas V.

Ūkyje vyksta ir ekskursijos, demonstruojamas ūkininkavimo ir perdirbimo procesas, ūkininkas mielai pasakoja, kodėl ir kaip reikia saugoti žemę, kiek užtenka žinių, pakonsultuoja ir kitus ūkininkus. Mielai bendrauja ir patirtimi dalinasi su kitais ūkiais. Pernai savivaldybės skyrius nominavo ūkį prezidentūrai kaip pavyzdinį bei išskirtinį ir ūkininkai buvo aplankyti prezidento G. Ūkininkai Vladas ir Laima Chockevičiai yra vieni iš penkių „Gero ūkininko čempionato“ ambasadorių.

Ekologiškas ūkininkavimas ir tvarumas

Įsikūrimas vyko palengva - pradžioje atsirado kelios ožkos. Vladas ir Laima norėjo jas maitinti savo užaugintais grūdais, tad išsinuomoję keletą aplinkinių laukų pradėjo sėti avižas, rugius, taikyti sėjomainą. Šiuo metu šeima dirba apie 10 ha žemės ir pievų, laiko 10 ožkų, sėja rugius, avižas, speltą ir Lietuvoje retą senovinę einkorno kviečių rūšį.

Sutuoktinius imtis savarankiško grūdų auginimo paskatino noras mėgautis švaria produkcija ir grynu oru iš nepurškiamų laukų. Šis noras itin sustiprėjo, kai aplink jų gyvenvietę ėmė plėstis chemizuoti ūkiai bei pradėjo dar intesyviau purkšti laukus. Supratę, jog atidžiai prižiūrint ir gamtai draugiškais būdais besidomint užaugintu derliumi nori mėgautis ir patys, ne tik lepinti auginamas ožkas, Vladas ir Laima įsigijo nedidelį akmens girnų malūną iš Austrijos. Grūdus mala į miltus ir jau turi gausų klientų būrį, kurie džiaugiasi švaria ir kokybiška produkcija, užauginta be trąšų, pesticidų ir kitos chemijos.

Vladas tikina, jog darbo - su kaupu. Miltų poreikis didelis, malūno ir pačios šeimos pajėgumai ne visada spėja koja kojon. Visgi, pavyksta užsidirbti ir kartu laikytis savo puoselėjamų idėjų. Ūkininkas, prieš persikeldamas į kaimą užsiėmęs IT darbais, dabar nuolat intensyviai domisi tvaria ūkininkavimo praktika, visą laiką ieško informacijos, domisi, skaito įvairius Lietuvos bei užsienio šaltinius. Ūkininkai sėja tarpinius pasėlius, įsėlį - dobilus, kuriuos įterps į dirvą kaip trąšą. Augina kultūras, kurios atsparesnės piktžolėms ir kenkėjams.

Nuo ožkininkystės pradėjusi šeima ir šiuo metu mėgaujasi ožkų pieno produktais. Ne tik geria pieną, bet ir gaminasi sūrius, kuriuos guldo ant namie keptos duonos. Šio amato mokėsi pas kitą „Gero ūkininko čempionate“ nominuotą garsų sūrininką Valdą Kavaliauską.

Gyvenimas arčiau gamtos: vilniečių patirtis

Noras gyventi arčiau gamtos vilniečius Patriciją ir Rytį nuvedė į vienkiemį Zarasų rajone. Bet senovinės sodybos jiems nepakako - šeima pamiškėje pasistatė namą, paliko Užupio bohemą ir persikėlė gyventi į Trakų rajoną. „Dabar esame kaimiečiai per du kaimus“, - šypsosi Patricija.

Patricija Kunigonė ir jos vyras Rytis Kurkulis - tikri vilniečiai. Arba, tiksliau pasakius, buvo anksčiau. Ten gimė, augo, po studijų gyveno, kaip ir dera kūrybiškoms sieloms, po Užupio angelo sparnu. Tačiau maždaug prieš 15 metų jie, kaip patys sako, pasirinko būti arčiau gamtos. „2007-aisiais prasidėjo senų sodybų atradimas - jos buvo labai pigios, nes visi brovėsi į miestą. Neieškojome arčiau Vilniaus - tiesiog važinėjome ir bandėme pajusti, ar ten mums gera, ar traukia, kokia buvusių gyventojų ir vietos energetika.

Tarp pievų ir miškų vilniečiai įsigijo vienkiemį. Į seną, maždaug 1940 m. statytą namą ėmė vykti vis dažniau. „Nors ir atvažiavome iš buto, kur yra dušas ir visi kiti patogumai, mums buvo lengva čia pritapti. Atvykęs tarsi persikonvertuoji į tą aplinką, kuri yra. Nesinorėjo nieko keisti, ardyti tos vietos harmonijos. Per laiką šeima čia įsigyveno. Į sodybą suplaukė brangūs daiktai iš šeimininkų vaikystės: močiutės staltiesės, tėčio klausytas radijas, dabar - mėgstamiausias anūkų žaislas. „Japonijoje žmonės moka didelius pinigus, kad galėtų sukišti rankas į žemę ir pajausti, kaip ji sugeria įtampą, - šypsosi pašnekovė.

Patricijos ir Ryčio žvilgsnis nukrypo į Trakų rajoną. Jiedu čia jau turėjo sklypą tėvų kaimynystėje. „Tuo metu apie ją buvo kalbama ne tiek jau daug, tad viskas priminė eksperimentą, - šypteli pašnekovė. - Dabar nežinau, ar ryžčiausi įdėti tiek darbo. Eksperimentas pavyko - šeima pasistatė šiaudinį namą. Ne, ne moliu drėbtą trobelę - karkasinis namas su šiaudų užpildu atrodo kaip modernus statinys, apkaltas lentelėmis, su dideliais langais ir visa reikiama įranga.

„Mūsų sklypas - šlaitinis. Iš pradžių manėme, kad jei norime statyti namą, turime pasidaryti lygią aikštelę. Bet architektas davė gerą patarimą nedarkyti kraštovaizdžio ir namą statyti ant kolonų. Man regis, gyvendamas arčiau gamtos nesijauti kaip valdovas: atėjau, iškirsiu, išlyginsiu, viską nupjausiu ir įsikursiu.

Patricija sako, kad kasdienybė kaime - kitokia, lėtesnė nei mieste. Gyvenimas vyksta ciklais, pagal metų laikų kaitą. Darbus diktuoja saulė ir lietus, rytais budina gamtos, ne mašinų garsai. Ramybėje daugiau harmonijos, mažiau blaškymosi. „Man atrodo, gyvendamas mieste turi turėti labai stiprią valią ir norą pereiti prie lėto gyvenimo filosofijos, nes aplink yra daugybė trikdžių: automobiliai, parduotuvės, akys gaudo, akys nori. Kaime yra visai kitaip - aplink nieko nėra, tad sumažėja ir norai. Šiandien neturi grietinės, vadinasi, gaminsi patiekalą, kur jos nereiks.

Nori dėlionės? Jei ir toliau reikėtų vardyti gyvenimo užmiestyje privalumus, auginti vaikus čia taip pat vienas malonumas. „Vaikai atėjo tada, kai buvome pasiruošę ir tarsi nutūpę lizdelyje, nebereikėjo niekur blaškytis. Jie nematę akropolių, blizgučių, bet dėl to nesijaučia nuskriausti. Jiems nėra viskas sukramtyta ir padėta. Nori naujos dėlionės - eik į lauką. Iškart atsiranda dėlionė: akmenukai, pagaliukai, lapai. Lavinasi vaikų kūryba, vaizduotė. „Vaikas nepuls į vandenį ir nepaskęs, nes jis žino, kad vanduo yra šaltas ir gilus. Jeigu gilu, vadinasi, pavojinga. Nemoku plaukti - stop, neisiu. Galbūt prisideda ir tai, kad mes jau seniai, dar nuo Vilniaus laikų, namie neturime televizoriaus, televiziją žiūrime nebent internetu“, - pasakoja Patricija.

Puoselėti namus ir sodybą nesunku, kadangi toks gyvenimas šiai šeimai - ne prievarta, o malonumas. „Po mokslų ilgą laiką pedagogikos srityje man taip ir neteko dirbti. Kelerius metus dirbau floristikoje - tada mano hobis ir meilė gėlėms buvo virtę profesija. Atsiradus vaikams ši sritis kiek sulėtėjo. Kūrybai reikia įkvėpimo, kruopštaus darbo ir atsidėjimo. Tiesa, rankdarbiai iki šiol yra mano išraiškos būdas - gaminu juos ir kraunu į lagaminą, instagrame turiu krautuvėlę“, - pasakoja Patricija.

Visai neseniai Patricija pačiai netikėtai pasuko į pedagogiką. Kai sūnus Trakuose pradėjo lankyti pirmą klasę, ji toje pačioje mokykloje įsidarbino mokytojo padėjėja, dirba su tam tikrų sutrikimų turinčiais vaikais. Moteris džiaugiasi iš naujo atradusi norą dirbti su vaikais. „Tai nėra tik sausas žinių kalimas - tai be proto daug bendravimo, psichologinių reikalų. Kiekvieną pamoką laistai po lašelį tą vaiką kaip augalą, iš lėto, po truputį tos žinios kapsi. Jei nesuprato, kitą dieną vėl po lašelį.

Į Vilnių šeima užsuka retai, nebent papramogauti, pasivaikščioti, nueiti į kiną. Dabar jie save vadina trakiškiais. Juk Trakuose nieko netrūksta - darželiai, mokyklos, tos pačios parduotuvės, poliklinikos, valstybinės įstaigos, kuriose nėra eilių ir darbuotojai su klientu gali kalbėtis nors ir pusvalandį.

Etnokultūrinis kaimo turizmas: Kupstų sodybos pavyzdys

Šįsyk keliaujame į atokų Kėdainių rajono kampelį - Krakių seniūnijoje esantį nedidelį Rukų kaimelį. O šis kaimelis tikrai išskirtinis: jo viduryje tyvuliuoja didžiulis ežeras, o šalia išsidėsčiusios sodybos - tikras rojaus kampelis. Etnokultūrine kaimo turizmo sodyba Lietuvoje, yra mūsų seniūnijoje. Gretos svajonė. Anot jos, šeimoje atsiradus vaikams, dar gyveno didmiestyje.

nesinorėjo, kad vaikai augtų kvėpuodami „asfaltu“. mūsų giminės istorija, protėvių papročiais. kad tais laikais gyveno laimingesni žmonės. vaikai bėgiotų po žalią pievą. kildavo drąsesnės mintys įgyvendinti svajonę“, - pradžią pamena jauna moteris. savo vietą“. Tik tikėjosi, kad darbų bus daug mažiau. gyventi kaime buvo didelis, tad sutuoktiniams viskas pavyko. sodyboje vis ilgėjo. Pamažu susiremontavome pastatus, pirtį persistatėme. rankomis nučiupinėtas“, - pasakojo šeimininkė. uošviu teko atstatyti jį nuo pamatų, o stogą skiedromis uždengė patys. pastato stogo Greta norėjo vėjalenčių. Pati išpjaustė, o vyras prikabino. pasigamina beveik viską, ko reikia. Greta išskutinėja, nudažo, ant jų išpiešia raštus. įrengti žmonai naują virtuvę. einame į priekį. Norisi didesnių patogumų“, - kalbėjo idėjos sumanytoja. medinius virtuvės baldus. Beliko planuoti virtuvės įkurtuves.

tvarkinga, bet Greta ir Konradas dar vis randa, ką galima patobulinti. nesibaigia, „eina ratu“, nes medis turi savo amžių. žiūrėk, ir kitas pradėjo lūžti. Savo amžių atgyveno senoji pavėsinė. židiniu. Daug dirbdami, Kupstai su atžalomis nepamiršta viskuo pasidžiaugti. pasiekta, jie patys dar turi jėgų, o jų dukroms dar laiminga vaikystė. sodybos vartai visais metų laikais atviri lankytojams. nevyksta. Vasarą kviečia pažoliauti, pabandyti patiems pasigaminti hidrolatų, tepalų. turizmo niekada nesusikrausi, bet to juk ir nereikia. pinigais. Mes čia tiesiog laimingi ir tuo dalinamės“, - sakė jie. kitiems, yra unikalu. pažintines ekskursijas. išnaudoja pobūviams, kad iš to užsidirbtų ir išsilaikytų. pavyzdys, kaip žmonės nuoširdžiai kuria savo lėtojo kaimo turizmo verslą. puoselėjamas lietuviškumas yra neįkainojamas. etnografijai, tradicijoms, istorijai perduoda savo ir kitų šeimų vaikams. kaip anksčiau žmonės gydėsi, viską imdami iš gamtos. senuosius receptus, metodus, primindami, kad gydo pati gamta. sodyboje labai žavi, prideda sodybos savininkams didelį pliusą.

Kaimynų įtaka ir bendruomeniškumas

Su kaimynais Chockevičiai ne tik dalinasi užauginta ir pagaminta produkcija, bet ir intensyviai bendrauja. Iš kaimynų pagalbos sulaukia ir prižiūrint ožkas, kai tenka išvykti. Žmonėms netgi svarbu, kokie kaimynai šalia jų atkeliaus gyventi. Žmonės nori tokių, kuriems būtų aktualu išsaugoti kaimo autentiškumą. Labai įdomi šita bendruomenė. Ji yra suinteresuota autentiškumo išsaugojimu“, - kalbėjo G. Šukytė.

Sodybos Vilniaus rajone Kalėdoms

Vilniaus rajonas - puiki vieta švęsti Kalėdas apsuptiems gamtos grožio ir ramybės. Sodybos nuoma tampa populiariu pasirinkimu tiek šeimoms, tiek draugų kompanijoms. Kalėdos - tai laikas, kai norisi pabėgti nuo miesto triukšmo ir kasdienės rutinos. Sodybos siūlo ramybę ir privatumą, leidžiančius mėgautis tikra šventine nuotaika be jokių trukdžių. Sodyba įsikūrusi gražioje Vilniaus rajono vietoje - Mileikių kaime. Žiemą gamta virsta magišku kraštovaizdžiu - apsnigti medžiai ir baltos pievos sukuria tikrą pasaką. Sodyba leidžia sukurti išskirtinę šventinę atmosferą, kurios miesto apartamentuose ar viešbučiuose neįmanoma patirti. Mileikių sodyba siūlo papildomas paslaugas, pavyzdžiui, šventinio maitinimo paslaugas ar dekoracijų paruošimą. Jeigu nenorite daug laiko praleisti keliaujant, rinkitės sodybą netoli Vilniaus. Sodyba Vilniaus rajone Kalėdoms siūlo SPA paslaugas, pirtis ar karštus kubilus, kurie yra ypač mėgstami žiemos švenčių metu.

Išvados

Įsikūrimas sodyboje kaime - tai galimybė gyventi darnoje su gamta, puoselėti tradicijas ir kurti jaukią aplinką sau ir savo artimiesiems. Nesvarbu, ar pasirinksite ekologišką ūkininkavimą, ar tiesiog mėgausitės ramybe gamtoje, svarbiausia - kurti sodybą su meile ir atsidavimu.

Patarimai kuriant sodybą:

• Rinkitės vietą, kuri jums patinka ir kurioje jaučiatės gerai.
• Atsižvelkite į savo poreikius ir pomėgius.
• Puoselėkite tradicijas ir kultūrą.
• Bendraukite su kaimynais ir bendruomene.
• Kurkite jaukią ir darnią aplinką.

tags: #sodyba #kaimynu #kaime