Lietuvos mažoji kultūros sostinė Sangrūda šiais metais ir švenčia, ir kuria planus ateičiai. Sangrūdiečiai bendradarbiauja su Punsko lietuviais ir puoselėja draugiškus santykius.
Šiame straipsnyje apžvelgsime Sangrūdos ir Gazdų kaimų istoriją, kultūrinį paveldą bei bendruomenės gyvenimą. Kalvarijos krašto muziejaus muziejininkas Alvydas Totoris primena Sangrūdos istoriją.
Lietuvos žemėlapis.
Sangrūdos Bendruomenė ir Jos Veikla
Sangrūdos seniūnijoje pokalbio susirinko seniūnė Vilija Remeikienė, bendruomenės pirmininkė Vaida Skuolienė, bibliotekininkė Margarita Žardeckienė ir kultūrinių veiklų organizatorė Angelė Bapkauskienė.
Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis mintimis dalijasi apie bendradarbiavimą ir šiltą bendravimą su Sangrūda.
Lankytinos Vietos Sangrūdoje
- Sangrūdos parkas
- Bažnyčia
- Sangrūdos gimnazijos muziejus
Tautodalininkas Saulius Čėsna, zakristijonas Juozas Kulpanas ir Sangrūdos gimnazijos muziejaus vadovė Rūta Pankienė pasakoja apie Sangrūdos ir Gazdų kaimus.
Po Sangrūdą ir Punską keliaujame su Angele Bapkauskiene, kultūrinių veiklų organizatore.
Gazdų Vandens Malūnas
Gazdų vandens malūnas, kriokliai ir šaltinis - vieni iš svarbiausių regiono lankytinų objektų. Ramutė Sinkevičienė dalijasi įspūdžiais apie šią vietovę.
Vandens malūnas.
Bendradarbiavimas su Punsku
Punskas, Ožkinių kaimas, pramogų ir poilsio centras „Šilainė“ - svarbios vietos, susijusios su Sangrūdos bendruomene. Sandra Šuščevičienė pasakoja apie šį centrą.
Sangrūdiečiai bendradarbiauja su Punsko lietuviais ir puoselėja draugiškus santykius. Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis mintimis dalijasi apie šiltą bendravimą su Sangrūda.
Istorinė Atmintis
Recenzentas: Dr. Istorija yra atminties gaivintoja. Ji liudija, kas iš tikrųjų vyko praeityje ir moko suprasti, kodėl vienu ar kitu metu susiformuoja vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, psichologinė būsena ar tautos dvasia.
Neturintis istorinės atminties, neturi nė pasaulėvaizdžio, ir tokių žmonių visuomenė būtų nestruktūrizuota masė, nesuvokianti, kas ji tokia... Istorija yra tautos gyvybės gijų surišinėjimas. Erdvė tarp tų gijų primena negyvybės būseną, sustojusią upės tėkmę arba žmogų, kuris praradęs atmintį, susipyko pats su savimi.
Vieni praeityje mato tik tamsą ir nemokšiškumą. Nes neįsijausdami į žmogaus Ten ir Tada būtį, nesuvokia, kad tas žmogus negalėjo žinoti, koks likimas jo laukia ateityje. Taip ir mes dabar neįžvelgiame savo ir Tėvynės likimo ateityje.
Kiti praeitį sąmoningai idealizuoja, manydami, kad tai taurina jaunosios kartos jausmus. Tai vienur, tai kitur išgirsti legendą apie visuomenę, „susipykusią" su savąja istorija. Tai - pirmieji žingsniai į istorinį skepticizmą. Dar kiti primena, esą istorinės tiesos ieškoti reikia tiesioginėje asmens, interpretuojančio istorinius duomenis, pozicijoje.
Šioje studijoje asmeninio požiūrio, interpretuojant įvykius, stengtasi vengti. Pirmasis rūpestis buvo sąžiningai atrinkti pirminius archyvinius šaltinius ir autoriaus iš dar gyvų pateikėjų užrašytus liudijimus. Iš jų atkurti represinio proceso vidinį vaizdą, pateikiant skaitytojui kiek galima autentiškesnę medžiagą.
Istorijos šaltiniai turi būti prieinami kiekvienam, kam rūpi krašto praeitis. Ir istorikas, vienaip ar kitaip interpretuodamas istorinius duomenis, negali savavališkai nuslėpti šaltinių dėl šventos ramybės - kažkieno asmeninių interesų ir jausmų.
Istorija tautoms dažniausiai nešė ne ramybę, bet nerimą. Tada dėl tos tariamos ramybės reikėtų atsisakyti ne tik istorijos, bet ir paties savęs. „Nemanykite, jog aš atėjau atnešti žemėn ramybės.
Asmens pozicija gali būti aklai patriotinė arba anarchistinė. Pastaroji - antireliginė ir antivalstybinė. Asmuo vienaip ar kitaip istoriją gali perkurti į mitą...
Nors pirminių šaltinių atskleidimas ir negali parodyti to meto žmogaus psichologinio-filosofinio pasaulėvaizdžio, tačiau jis - nesuklastotas - neužkerta kelio būsimoms interpretacijoms, duomenų analizei, skaitytojo vaizduotei padeda išsiaiškinti tiesą.
Iš dalies partizanų persekiotojų psichologija bei mąstysena (šiuo požiūriu buvo tikri pabaisos) atsispindi emgėbistų kalboje (dokumentuose). Kai kurie teisminį procesą - tardant, verbuojant, vykdant operacijas - atlieka nelyginant kokias apeigas - su savo pradžia, pabaiga, tam tikrais simboliais.
Vienu žodžiu, komunizmas savo paliktuose liudijimuose atsispindi tarsi iš vidaus, su tokia jėga jo nepajėgė pavaizduoti nė didžiausi XX a. Tautos priešinimosi persekiotojams istorija atskleidžia lietuviškos dvasios esmę, kuri ir glūdi pačiuose įvykiuose. Lietuvos pokario istorijoje žmogaus įsitikinimai ir veiksmai yra sutapę.