Lietuvos partizanai 1945 m. Nuotrauka iš Vikipedijos.
Ši knyga buvo sumanyta kaip prisiminimai. Taigi jau ne prisiminimai, o prisiminimų rinktinė. Kuo po to virto knyga? jau ne vieni prisiminimai. Knygos žanras jau aptartas.
Graži 1944 m. vasara nedžiugino žmonių. Būgštavimai pasiteisino. Tai darbavosi P. Vetrovo galvažudžiai.
Lietuvos garbę apgynė pokario partizanai. Partizanų Tauro apygardoje, apie kurią pasakojama knygoje, - gal 7000.
Autorė pateikia abi versijas. Tuo pačiu autorė tikisi ir Skaitytojų pagalbos. Autorė renka ir įvykius. ir tremties muziejaus, kuriam šiuo metu vadovauja, fondus.
Gindama Laisvę, tauta pasisako esanti tauta. Tuo ši knyga ir vertinga.
Kai 1940 m. birželio 14-15 d. Dar daugiau: kai birželio 15 d. Lietuvos garbę apgynė pokario partizanai. gynė laisvos Tėvynės viziją. partizanų Tauro apygardoje, apie kurią pasakojama knygoje, - gal 7000.
Maskvos pasitikėjimą. buvo pertvarkomi administracinis ir partinis aparatai.
Pirmieji smūgiai ir rezistencijos užuomazgos
Per kaimus nuskriejo žinia: žudo vyrus! nužudyti tėvas ir sūnus Čižauskai, Janušauskas su žentu, Kričena. nei partizanai, nei šauliai, nei vadinamieji buožės. kas jie. režimą. divizija, prieš tai atsakančiai pasidarbavusi Čečėnijoje ir Ingušetijoje. iš gimtųjų vietų daugiau kaip pusę milijono čečėnų; kita tiek išžudė. P.Vetrovas buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu. graikai, vokiečiai, armėnai ir kitų tautybių žmonės. Enkavedistai pasklido po Lietuvą. ne taip sklandžiai, kaip Kryme ar Kaukaze. Kova truko ištisą dešimtmetį.
Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. ryšio su partizanais. su vieno partizanų dalinio vadovybe. pakvietė aplankyti jų stovyklą ir aptarti svarbius reikalus. kai kuriems partizanams kilo abejonės. o trys, nujausdami kažką negero, nėjo. “desantininkų” stovyklos pusėje trumpas automatų serijas. kovai ir pasitraukė. Netrukus stovykla buvo apsupta gausaus NKVD-istų būrio. Laimei, ji buvo jau tuščia. savaitės. Tai buvo žiaurus vaizdas. medžių, nukapotomis galūnėmis, iš kūno išpjautais odos diržais. buvo išbadytos akys, o burnos užkimštos skudurais,. ir ūkininkas Bilskis, iš kurio “desantininkai” gavo daugiausia maisto. lavonas buvo pakabintas už kojų ant pušies šakos, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną. miške prie šaltinėlio.
sukūrė Lietuvoje platų agentų tinklą. pradėjo masiškai verbuoti, šantažuoti, suiminėti ir kankinti Lietuvos žmones. Tai buvo pavojingos užmačios. Partizanų būriai dar tik kūrėsi. Mikuckis susirado majorą Pyragių. į specmokyklą. su juo atvirai ir net džiaugėsi, sutikęs bendramintį patriotą. Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje. keturis metus mokęsis kunigų seminarijoje, bet dėl merginos ją metęs. Vedė. 1941 m. baigė Kauno universiteto medicinos fakultetą. jo uždarymo 1943 m. Buvo garbėtroška, siekė profesoriaus kėdės universitete. buvo vienintelis kelias į profesūrą. veikė kadriniai saugumo agentai. Ryšininkais taip pat dirbo saugumiečiai. prie pavergtos Tėvynės išlaisvinimo. pažįstamos Rožytė Preibytė ir Anelė Bubnytė. Suvalkijos. iš Erelio gavęs pasą, sėkmingai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams. Rožytė tuo metu jau slapstėsi. į Vilnių, kur galės ne tik ramiau gyventi, bet ir dirbti pogrindyje, - sutiko. paaiškėjo, Markulio agentas. įvairių žmonių, dirbančių Lietuvos labui. iš Aukštaitijos atvyko partizanų vadai Žalgiris ir Žaliaduonis. Naktį Rožytę pažadino kažkoks šurmulys. vadai. triukšmas ir šaudymas lauke. Šeimininkų kambaryje krata. surišo už nugaros rankas. Rožytės net nepaklausė, kas ji tokia. ji nustebo, pamačiusi, kad šeimininkė p. bet nusijuokė. Vadų čekistai nesuėmė, nes šie buvo atsargūs. susitikimo su Ereliu, vienas atsigulė, o kitas budėjo. įsitikino, kad Markulis - KGB agentas. kad jų butas “iššifruotas”, ir čia daugiau pasilikti negalima. tas bevardis ir bepavardis Markulio žmogus Algimantas ir jo adjutantas Vincas-Aleksas Augulis. Čia profesorius pasirodydavo rečiau. sferomis. “Štai mes ir ėmėme dirbti KGB žinyboje. Markulio agentai turėjo savo veikimo zonas. Kaune “šefavo” BDPS veikėjas Kęstutis.
PARTIZANŲ KELIAIS - Išdavystė ir mirtis
Išdavystės ir pinklės
“(…) 1946 m. su enkavedistais. brolis Juozas su Stasiu Treikausku. juos supažindino su ponu Kęstučiu. ryšio su Tauro apygardos štabu. aktyvų pogrindininką, labai besirūpinantį nelegaliai gyvenančiais. kuo padėjo ir jam su Stasiu. gal padės jai susirasti darbo. dar buvo anksti. Aktyvus “patriotas” tada turėjo kitą Erelio užduotį. žūtbūt užmegzti ryšį su Tauro apygardos štabu. sėda į traukinį ir važiuoja į tėviškę. per laukus Valavičių kaimo link. pasigirsta šūviai. Stasys “laimingai” pabėga, o Juozas sužeidžiamas į kojas. Viskas vyksta pagal planą. į smilkinį, bet dar kartą sužeidžiamas - į ranką - ir suimamas. sužeistą ryšininką į Marijampolės ligoninę. įmanydama stengėsi padėti čia pakliuvusiems sužeidiesiems partizanams pabėgti. Tariamą pabėgimą ruošė KGB. plano tęsinys. Jį vykdė Kęstutis. tikėjosi, kad šis susiras partizanus, kurie imsis gelbėti sužeistą draugą. pasitaikė tinkama proga. atvežtas kitas sužeistas partizanas. Juozas sėkmingai atsirakino duris. miestą nuvežė prie Kumelionių tilto. Pasveikęs Juozas tapo aktyviu kovotoju. dingus čekistams iš akiračio, ryšys nutrūko. seserį Anelę ir per tetą paskyrė jai pasimatymą prie Dariaus ir Girėno kapo. Labai apgailestavo, kad su broliu taip atsitiko, ir pažadėjo padėti Aneliukei. Kito susitikimo metu atnešė 60 rub. kaltę ji netekusi brolio, todėl jis privaląs ja, Aneliuke, pasirūpinti. svetima pavarde, - sako Anelė. bedirbant, jis vėl davė 170 rub. kad mes, Kauno pogrindininkai, sudedam tokiem reikalam. juo suabejojau ir pamėginau sužinoti, kas jis yra iš tikrųjų. prašė nupirkti peroksido ir denatūruoto spirito. gydyti į Kauną. Jis tą laiškutį pasiėmė su savimi. laiškutis buvo tardytojų prisegtas prie mano bylos. man liepė Kęstučiu nepasitikėti. brolis gydosi. meškerės. Jos du broliai ir trys seserys jau buvo areštuoti. 1948 m. suėmė ir ją viena suknele, gatvėje. Tada galutinai sužinojau, į kokias pinkles patekau. Kęstutis manęs nepaleido, bet ir nesuėmė. laikas. važiuoti. žinią apie susitikimą, sutariau su Kęstučiu važiuoti. susitiksime. ir susitikimas dabar neįmanomas, visiškai nėjau į stotį. po pusryčių Kęstutis atėjęs barė: kodėl nebuvau stotyje. jau nebuvo, todėl atėjo eilė ir mane izoliuoti. Bronę, o po jos ir mane, 1949 m.
ėjo į bažnytėlę pas kun. Bielskį. Kelias kirto miško kampą. moterim - Januševičienei ir jos dukrai Levai -kelią pastojo rusų kareivis. liepė sukti iš kelio ir aplenkti mišką. pilni sunkvežimiai. nubėgo pažiūrėti. Įsmuko į duobę, išsikruvino. Kas buvo tie žmonės - rusai ar lietuviai, neteko sužinoti. jis - taip pat nežinoma. Dabar tas žmogus miręs, o sūnus sakosi nieko nežinąs. Dabar ta duobė užžėlusi žole. beržu.
1944 m. tolstančio fronto šūviai, vieną pavakarę į Marijampolės raj. Igliškėlių valsč. (greičiau - rusiškas. - Red.) Tą kalnelį sukūrė ne gamta, o žmonės. Dybakalnio kapinaitėse jau tarpukaryje nebuvo laidojama. ir pastatė metalinį kryžių. rusų kareivis. Tai padarė kažkokio baltaraiščio atvaryti čigonai. ... Sustojus sunkvežimiui, jo variklis tebedirbo. apsirengę vyrai. šalia Vilkauskų sodybos. Kitus du bėglius nusivijo kareiviai. grįžo tuščiomis. nutempė prie kapinaičių. žmonės išdrįso nueiti į kapinaites. lyg ir ateitininkų, pažymėjimas... kad leistų užmuštuosius palaidoti, bet leidimo negavo. išgulėjo iki vėlyvo payąsario. Iki 1989 m. slėpė Dybakalnis šią tragediją. Lietuvai ir tirpstant baimės ledams, prakalbo gyvi likę jos liudininkai. labai išvargęs, visas šlapias ir purvinas vienas iš pabėgusių nuo mirties. Rutkauskai jo neišvijo ir neišdavė, padėjo atsigauti. nežinia. vėliau vadovavęs partizanų būriui ir žuvęs, o kitas pasitraukęs į užsienį. labai gražiai, su šilkiniais baltiniais. Žmonių pasakojimas pasitvirtino. 1989 m. jų pavadinimas “... ornamentuotus kukavinės pypkės fragmentus.
malūnu. 1944 m. ypatingojo būrio - štabas ir pradėjo savo kruviną darbą. jo. kankinami, o po to šaudomi ir užkasinėjami paupyje. buvo visai prie pat jų sodybos. o upė ir lieptelis - žemai. duobę, atrodo, kad ten buvo kariškių. nedaug. Duobės gylio iš kitos upės pusės nesimatė. Naktį prie upės girdėjosi šūviai. Kitą dieną duobės nebuvo. Ta vieta buvo užversta eglių ar kitų medžių šakelėmis. 23 valandą girdėjo šūvius. užmestą šakomis. buvo maistas. Suimtų vyrų buvo nemažai. Šaudė ne vieną dieną. kaip į Šmulkščio kluoną rusai nusivarė civilį lietuvį ir uniformuotą vokietį. Ten juos sušaudė. (NKVD pasienio kariuomenė) štabas. Jie žmones tardė, kankino ir šaudė. ten nušautas, Vaičiūnas nežino. Atsimena: slapstėsi du vokiečių kareiviai. Naktį jie ateidavo pas žmones prašyti duonos. Šmulkščio lauke. netoli šulinio, prie Sakalausko, pakrūmėj. įduba. su pusberniu Klemensu Kazlausku. buvo išvaryta į kitą pastatą - mūrelį. varė į šieninę - tokį pastatą prie gyvulių tvarto. Suimtųjų buvo daug. matė iškastą duobę prie Dovinės,
Lietuvos partizanų priesaika. Nuotrauka iš Vikipedijos.
tags: #sodyba #baravykas #gulbiniskiai