Lina Lapinskaitė: Kūrybos įvairialypiškumas mene ir amatuose

Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairių Lietuvos menininkų kūrybą, nuo tradicinių amatų iki modernaus videomeno. Aptarsime skirtingų menininkų darbus, jų įtaką Lietuvos kultūrai ir meno raidai.

Židrūna Lapinskaitė: Mezgimo menas

54-erių Naujamiesčio gyventoja Židrūna Lapinskaitė savo kasdienybę skiria įvairiems užsiėmimams, tarp kurių svarbiausią vietą užima mezgimas. „Mezgu viską, ką sugalvoju: nuo kojinių iki suknelių, megztinių, skarų, - pasakoja Židrūna. - Megzti mane išmokė mokytoja, dar kuomet mokiausi mokykloje. Ją atsimenu kaip labai kruopščią pedagogę, tad jos įkvėpta ir mokiausi šio amato. Mano mama ir seserys megzti nemokėjo. Tiesa, mama kartais kojines numegzdavo. Aš pati kojines megzti išmokau visai neseniai, nes tai jau kiek sudėtingesnis procesas - reikia keturių virbalų.“

Ž. Lapinskaitė šiemet prieš šventes pirmą kartą ketina pardavinėti savo kūrinius. „Tai ir praktiška, nes jau vėsta orai, ir bus puiki dovana Kalėdoms, todėl žmonės jau domisi, klausia. Ir pati praėjusiais metais dariau tokias dovanėles artimiesiems: kojinės, uogienės indelis, sūris. Mėgstamiausias mezgimo būdas - kiauraraštis“, - tikino Židrūna.

Pašnekovė mezga tik iš pirktinių vilnos siūlų, specialiai skirtų kojinėms. „Vyrauja mitas, kad kuo storesnės kojinės - tuo šiltesnės, tačiau tai netiesa. Svarbiausia - siūlo kokybė. Mano gaminamos kojinės - plonos, bet tikrai šiltos. Man patinka greitas rezultatas, todėl kojinės dabar mėgstamiausias dirbinys. Numezgu porą per vieną dieną. Štai suknelę užtrunku dvi savaites. Turiu nunėrusi ir palaidinę.“

Videomeno kūrėjai Lietuvoje

Kristina Inčiūraitė

Kristina Inčiūraitė (g. 1974) - tarpdisciplininio meno kūrėja. Nuo 2020 metų gyvena ir kuria Airijoje. Autorė skiria daug dėmesio moters tapatybės analizei bei jos transformacijoms skirtingose socialinėse terpėse. Pasitelkdama skirtingas medijas, Kristina Inčiūraitė kuria fotografijas, objektus, videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, performansus ir garso projektus. Kita vertus, ji retai vaizduoja moters figūrą, vengia aptariamos veikėjos apčiuopiamumo ar vujeristinio žvilgsnio. Audiovizualiniuose kūriniuose autorė akcentuoja užkadrinį balsą, kuris išjudina ir įprasmina jos naudojamus statiškus vaizdus.

Laimė Kiškūnė

Kiškūnės kūryba ankstyvojo Lietuvos videomeno kontekste išsiskiria tiek dėl savo ištakų, tiek dėl turinio. Kitaip nei dauguma tuo metu kūrusių videomenininkų, Kiškūnė į šią sritį pasuko ne iš vaizduojamojo ar taikomojo meno, o iš antropologijos. Tai lėmė ir jos analizuojamų temų pasirinkimą. Nuo pat pirmųjų projektų Kiškūnę domino mitologiniai reiškiniai, marginalizuotos visuomenės grupės, subkultūros. Vėlesnėje Kiškūnės kūryboje didelis dėmesys skiriamas socialinės atskirties grupėms, žmogaus teisėms, kūrybiškumo ir socialinės realybės santykiams. Vienas iš unikaliausių Kiškūnės projektų - dokumentinis filmas „Mūsų portretai“, kurtas kartu su kita videomenininke Karla Gruodis. Projekte, kuriame dalyvavo Gruodis vedamo moterų studijų seminaro studentės, kiekviena jų savarankiškai sukūrė pasirinktos moters videoportretą. Šiandien šis kūrinys laikomas vienu pirmųjų dalyvavimo (angl. participatory) dokumentikos projektų, kuomet filmo bendraautoriais tampa patys filmo dalyviai.

Kiškūnė - pirmoji ir vienintelė Lietuvos moteris videomenininkė, kurios kūryba buvo pristatyta Prancūzijos ir Baltijos šalių festivalyje (Festival Franco-Balte d’art video; 1992 m. - Rygoje, 1993 m. - Vilniuje, 1994 m. - Taline).

Eglė Rakauskaitė

Eglė Rakauskaitė - viena svarbiausių XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos menininkų, savo kūryboje pasitelkia skulptūrą, objektus, instaliaciją, performansus ir videofilmus. Ankstyvojoje Rakauskaitės kūryboje ryškus kūniškumas, organinių medžiagų efemeriškumas, kultūrinių reiškinių tyrinėjimai ir socialinė kritika. Dalis ankstyvųjų performansų kurti kaip savarankiški videomeno kūriniai. Vienas iš žinomiausių šio žanro kūrinių - videoperformansas „Meduje“, pirmą kartą pristatytas 1999 m. Šiuolaikinio meno centre vykusioje parodoje „Subordinacija“. Parodoje atkurtas performanso rekvizitas - arti šimto litrų Alpių pievų medaus, supilto į tarp keturių metalinių strypų ištemptą impregnuotą balto audinio kokoną. Performanso metu Rakauskaitė bandė visiškai panirti į šį, už Šveicarijoje gautą menininko stipendiją įsigytą medų, kvėpuodama pro specialią įrangą. Tais pačiais metais performanso dokumentacijos pagrindu sukurtas filmas buvo rodytas ir Venecijos bienalėje, pirmajame Lietuvos paviljone.

Aleksas Andriuškevičius

Aleksas Andriuškevičius - tapytojas, grupės „POST ARS“ (1989 - 2009) narys, vienas iš retų lietuvių videoperformanso menininkų, kūręs 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Jo kūrybinei praktikai būdingos minimaliomis priemonėmis kuriamos situacijos, kylančios iš kasdienio aplinkos patyrimo, nevengiama absurdo elementų, visa tai dokumentuojama laisvai, buitine kamera. Šių situacijų centre - pats autorius ir jo surežisuoti performatyvūs, kartais monotoniški veiksmai, kūriniuose virstantys abstrakčiais, paradoksaliais ritualais.

Tomas Andrijauskas

Videomeno kūrėjas, fotografas Tomas Andrijauskas eksperimentuoti su kino juosta pradėjo mokykloje, būdamas septintoje klasėje, Šiaulių vaikų ir jaunimo klube „Kibirkštis". Prieš įstodamas į Vilniaus dailės akademiją, Andrijauskas jau buvo dirbęs Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavęs su režisieriumi, prodiuseriu Remigijumi Ruokiu, su kuriuo sukūrė muzikinį klipą grupės „SEL“ dainai „Kontrolinis šūvis“ (1995) - vienam didžiausių to meto lietuviškos muzikos hitų. Andrijauskas taip pat dirbo su grupėmis „BIX“, „Exem“, „Lemon Joy“, „Biplan“ ir kt., jo kurti muzikiniai klipai ne kartą įvertinti nacionaliniu mastu.

Kiti videomenininkai

Janso teigimu, savo kūryboje jis vadovaujasi egzistencinio romantizmo principu - „estetine nuostata, kai vidiniai išgyvenimai ir jausmai yra reakcija į socialines problemas, moralinį būvį, kultūros procesus, archetipus ir simbolius“. Nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios kūręs performansus ir videodarbus, Jansas Lietuvos meno kontekste išgarsėjo kaip provokatorius, savo kūriniuose bandantis kūno, kasdienybės ir politinio korektiškumo ribas. Ankstyvojoje videomeno kūryboje menininkas dokumentavo realybę, kurioje dalyvavo tiek jo draugai menininkai, tiek nepažįstami, baruose sutikti personažai, tiek žmonės, balansavę ant išlikimo ribos: narkomanai, benamiai, ar biurokratinių procesų absurdas. Menotyrininkas Kęstutis Šapoka teigia: „Filmavimo kamera Jansui tapo tarsi kūno, ma(ąs)tymo tęsiniu, intuityvia psichosomatine išraiška, netgi iškrova, kai nebelieka skirtumo tarp „aš“ ir „pasaulio“.“ Tokia, antropologinė Janso kūryba - poetinis komentaras išorinių sisteminių suvaržymų atžvilgiu, nevengiant saviironijos, grotesko ar kičo elementų.

Vienas pirmųjų viešų videomeno kūrinių pristatymų Lietuvoje - Gulbino darbo „Nesugalvoti dalykai“ ekspozicija parodoje „Susitikimai“ Klaipėdoje 1988 m. Šioje parodoje abstraktus ir meditatyvus, rankiniu vaizdo generavimo būdu sukurtas trijų valandų trukmės Gulbino kūrinys buvo eksponuojamas šalia Klaudijaus Stepanovo skulptūrų ir Romo Klimavičiaus grafikos darbų. „Susitikimų“ paroda ir savarankiški Gulbino eksperimentai yra tapę vienu iš atskaitos taškų kalbant apie lietuvių videomeno pradžią, o 1988 m. Aštuntojo-devintojo dešimtmečių sandūroje, keičiantis politinei situacijai Lietuvoje, meninė kūryba taip pat įgavo vis daugiau naujų saviraiškos formų, tarp kurių buvo ir ankstyvasis videomenas. Meno kūrinį galėjai pamatyti ne tik parodinėje erdvėje, bet ir viešose vietose, ne tik statišką, bet gyvai atliekamą performansą, meninę akciją.

1996 metais išleista videomeno rinktinė „Geriausi lietuvių videomeno darbai“ apima Lietuvos videomeno dešimtmetį - nuo datuojamo pirmo 1988-aisiais sukurto Henriko Gulbino filmo „Du kartus“ iki Gintaro Šepučio 1996 m. sukurto videošokio „Žodžių žaismas“. Kinotyrininkė, „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė, Sonata Žalneravičiūtė apie rinktinės sudarymą: „Stebėdama, kas vyksta Vilniuje 1990-ųjų pradžioje, vėliau, rinkdama medžiagą apie Lietuvos videomeno pradžią savo menotyros bakalauro diplominiam darbui, ieškodama videomeno kūrėjų kituose miestuose, supratau, kad videomenas, kaip kūrybinė raiška, atsirado pirmiausia dėl naujo techninio įrankio - videokameros. Patekusi į rankas skirtingų sričių menininkams, kamera tapo instrumentu, suteikiančiu naujas, nenuspėjamas galimybes leistis į nepažintas kūrybines teritorijas. Į rinktinę įtraukiau visus tuo metu kūrusius autorius, kuriems tai buvo viena svarbiausių kūrybinės raiškos formų.“

Kūrinyje „Intencija prisiminti“ (1999) Stasiulytė filmuoja save sėdinčią prie virtuvinio stalo ir dainuojančią lietuviškas užstalės dainas. Tiek Stasiulytės kūrinio, tiek pačių dainų ilgis ir kiekis priklauso nuo filmo veikėjos atminties: dainos trunka lygiai tiek, kiek jų įstengiama prisiminti. Šiame ir kituose kūriniuose nėra aiškiai išreikštos ironijos ar, juo labiau, nostalgijos praeičiai. Būtent tai leidžia išlaikyti atvirumą, tuo pačiu nurodant į etninius stereotipus, estetiką ir kalbą kaip ideologines priemones.

Šiauliečio videomenininko, taip pat tapytojo, kino dailininko, grupės „Žuvys“ nario bei galerijos „Medūza“ Vilniuje įkūrėjo Pauliaus Arlausko teigimu - 90-ųjų televizija Lietuvoje yra originaliausias, tęstinis lietuvių videomeno kūrinys. Pasak vieno iš Zorro TV kūrėjų ir vedėjų - eksperimentinės, kultūrai skirtos laidos, rodytos Šiaulių televizijoje 1999 m. - ankstyvoji lietuviška televizija veikė kaip alternatyvi erdvė, suteikusi laisvę eksperimentams; tam buvo palankus tuometinis kultūrinis Šiaulių kontekstas, visuotinai priimto "formato" nebuvimas.

Festival Franco-Balte d’art video

„Festival Franco-Balte d’art video“ - pirmasis, tris metus trukęs Prancūzijos ir Baltijos šalių festivalis, pradėtas rengti Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva (1992 m. - Ryga, 1993 m. - Vilnius, 1994 m. - Talinas). Jame dalyvavo ir lietuvių menininkai Aleksas Andriuškevičius, Laimė Kiškūnaitė, Džiugas Katinas, Gintaras Šeputis, „Akademinio pasiruošimo grupė“ („APG“) bei kiti. 1993 m. festivalis surengtas ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Pastarasis renginys ne tik suteikė galimybę čia kuriantiems menininkams susipažinti su užsienio kūrėjų darbais, bet ir žymėjo videomeno, kaip legitimios ir aktualios kūrybos formos, pradžią Lietuvoje. Festivalyje išrinktam geriausio darbo autoriui būdavo suteikiama galimybė mėnesį reziduoti Paryžiuje.

Segmente pristatomas Džiugo Katino ir Lino Liandzbergo kūrinys „Proporcija“ (1992 m.), rodytas 1992 m.

Karla Gruodis

1996 m. kino kritikė ir kuratorė Sonata Žalneravičiūtė sudarė pirmąją geriausių Lietuvos videomeno kūrinių rinktinę. Joje tarp penkiolikos atrinktų autorių kūrinių buvo įtrauktas ir menininkės Karlos Gruodis filmas „X beats per minute“ (1996) - vienintelis moters menininkės kūrinys vaizdajuostėje. Šio, moters kūno ir motinystės santykio problematikai skirto, kūrinio autorė suformavo feminizmo diskurso pradmenis Lietuvoje: 1995 m. Gruodis sudarė pirmąją lietuvišką feminizmo antologiją Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo, Vilniaus ir Pedagoginiame universitetuose vedė seminarų ciklą, skirtą feminizmo teorijai.

Lietuvos videomeno rinktinė

Lietuvos videomeno rinktinė apima dešimtmetį - nuo 1988 iki 1996 metų. Ši rinktinė atspindi įvairių menininkų kūrybą ir jų eksperimentus su nauja technologija - videokamera. Rinktinėje pristatomi įvairūs kūriniai, nuo Henriko Gulbino filmų iki Gintaro Šepučio videošokių. Ši rinktinė yra svarbi Lietuvos videomeno istorijos dalis.

tags: #lina #lapinskaite #butas