Stasės Samulevičienės Sodyba: Istorija, Kūryba ir Palikimas Jonavos Krašte

Nesibaigiančios istorijos apie istorijos lobynus ir jų mylėtojus suburiančios ekskursijos - apie tai sukasi didelė dalis muziejininkės, gidės Giedrės Narbutaitės-Kontrimės gyvenimo. Miesto istorija besidomintiems jonaviečiams Giedrė, ko gero, žinoma kaip Jonavos kultūros centro (JKC) Krašto muziejaus muziejininkė, kuri išėjusi motinystės atostogų nenutolo nuo savo profesijos ir žmones kvietė į jos organizuojamas ekskursijas.

Prieš kiek daugiau nei 10 metų į Jonavą atsikrausčiusi moteris profesiniu keliu žengia įkvėpta rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrinių bei kitų Jonavos praeities atspindžių naratyvų. Giedrė prisimena, kad būtent G. Kanovičiaus kūryba ją įkvėpė labiau domėtis Jonavos istorija. Augindama mažiausią dukrytę, nusprendžiau skirti dar daugiau laiko būtent jo kūrybos skaitymui.

Istorikė gyventojus kviečia pasivaikščioti ir kitais, ne tik G. Kanovičiaus romanais grįstais maršrutais. „Prie kiekvienos ekskursijos parengimo praleista daug valandų skaitymo, konspektavimo, braukimo, derinimo. Visai kitaip jaučiuosi tada, kai pasakoju apie didikus Kosakovskius, prieš 274 m. įkūrusius Jonavos miestelį Neries slėnyje arba kai su ekskursija einame gatvėmis, kuriose užaugo ir kurias savo romanuose aprašė mano taip mylimas rašytojas Grigorijus Kanovičius“, - kalbėjo G.

Klausantis pašnekovės - akivaizdu, kad ji brangina Jonavos kraštą ir jo istoriją. Visgi, Jonava nėra jos gimtinė. „Mano vyras yra karininkas. Susipažinome dar studijuodami Vilniuje. Kai jis baigė Karo akademiją, gavo paskyrimą į Ruklą. Tuo metu apie Jonavą nieko nežinojau, buvau buvusi vos kartą. Neturėdami abejonių, kad norime likti gyventi Jonavoje, nusprendėme pirkti namą, tad šiandien gyvename šalia Varnutės upelio, netoli Jonavos centro. Šiandien čia jaučiuosi labai sava. Matau čia augančius laimingus savo vaikus. Tai man suteikia begalinį džiaugsmą.

„Labai mėgstu pajuokauti, kad norėčiau prie Jonavos pastatyti ženklą: „Nepravažiuok! Užsuk!“. Mano pasiūlymas - apsilankykite Jonavos kultūros centro krašto muziejuje ir Turizmo informacijos centre. Čia, atsižvelgdami į Jūsų pomėgius, specialistai jums sudėlios optimalų maršrutą. Aš esu šališka, labai myliu istoriją, paveldą, todėl siūlyčiau aplankyti tai, ką turime gražiausio šiais aspektais. Besidomintys Jonavos žydų istorija tegu neaplenkia ir kraštotyrininko Artūro Narkevičiaus sodybos Žeimiuose. Tad ne pravažiuokit, o užsukit“, - kvietimu pokalbį užbaigė G.

Norintys kartu su Giedre pasivaikščioti Jonavos gatvėmis ir apsilankyti nemokomose jos ekskursijose, tai gali padaryti rugsėjo 3 ir spalio 1 dienomis. Tuomet vyks ekskursijos - „Dingęs Jonavos štetlas“. Jos vedamos remiantis rašyto Grigorijaus Kanovičiaus motyvais. Norintys dalyvauti kviečiami susitikti prie Jonavos krašto muziejaus (Rugsėjo 3 d. ekskursija prasidės 17.30 val., spalio 1 d. 18 val. Dėl oro ar nenumatytų priežasčių ekskursija gali būti nukelta.

Vienas iš gražiausių atradimų - baltų paveldas Jonavos krašte. Pakeliavę po rajoną su profesoriumi Vykintu Vaitkevičiumi pamatėme, koks neįtikėtinai turtingas mūsų kraštas - pilkapynai, šventvietės, mitologiniai akmenys, šventupės, akmens amžiaus gyvenvietės, net 17 piliakalnių ir, žinoma, legendomis apipintas Lietavos upelis. Dar vienu didžiu atradimu man tapo Upninkų kraštas. Muziejaus fonduose suradau neišleistos Stasės Samulevičienės knygelės rankraštį „Šlamučių giraitė“.

Koks man atradimas buvo kai sužinojau, kad Jonava dažnai minima ne tik „Miestelio romanse“, bet ir kituose rašytojo kūriniuose. Juose mūsų miestą atpažįstu iš mažų detalių, istorinių faktų. Pavyzdžiui, romane „Šėtono apžavai“ rašoma apie miestelį Miškinius. Tokio miestelio nėra, bet iš to, kad per tą miestelį teka Neris, o netoliese jo - Skaruliai, neabejotinai atpažįstu Jonavą. Tenka pripažinti, kad daug istorinių ir net labai svarbių temų dar nespėjau atrasti, nespėjau prie jų prisiliesti... Tikiu, kad jose - dar daug paslapčių“, - kalbėjo G.

Stasė Samulevičienė: Gyvenimas ir Kūryba

Stasė Samulevičienė (1906 - 1988) - viena iš nuostabaus menininkų Samulevičių trejetuko, XX amžiaus kūrėja, kurios palikimas - vaikystės pasaulio vaizdiniai, atgiję rankų darbo žaislais ir nuotaikingomis istorijomis vaikams skirtose knygelėse. Gimė Stasė Samulevičienė 1906 m. vasario 22 d. Kaukaze, kur jos tėvas buvo gavęs pašto tarnautojo darbą. Būtent Kaukaze šeima išmoko išdirbti odą. Šeima rūpinosi, kad sergantis dailininkas galėtų gydytis sanatorijose.

Grįžus į Lietuvą šeima vertėsi sunkiai, dirbo giminaičių ūkyje. O mirus Stasės Samulevičienės tėvui, šeimai verstis tapo dar sunkiau. Bet tuo metu Stasei į rankas pateko knyga apie kailių išdirbimą ir šis amatas tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. Greitai jos darbai buvo pastebėti, Stasė su savo dirbiniais (kailinėmis apykaklėmis, pirštinėmis, kilimėliais, kailiniais) dalyvavo parodose.

Ištekėjusi už Vaclovo Samulevičiaus, Stasė apsigyveno Kaune, Žaliakalnyje, jaukioje Vaisių gatvelėje. Samulevičių namai buvo labai žaismingi. Šiuose namuose buvo užaugęs, čia kūręs dailininkas Antanas Samuolis. Šeimininkų svetingumas, namuose plevenanti meninė dvasia traukė žmones. Todėl Samulevičių namuose netrūkdavo svečių, mėgstančių kalbėti apie meną, kūrybą. 1936 - aisiais Samulevičius likimas atvedė link Jonavos - šeima nusipirko sodybą Praulių kaime, norėdami padėti dailininkui Antanui Samuoliui, kuris susirgo tuo metu retai pagydoma liga - džiova.

Sodyboje buvo pradėta statyti klėtelė - studija, kurioje planavo gyventi ir kurti atvira džiovos forma sirgęs menininkas. Padėjo jam išvykti į Šveicariją, Leisino sanatorijas, kur dailininkas ir mirė. Pušyne pastatyta klėtelė-studija taip ir liko neužbaigta.

Vieno kambario grindys buvo žydros, jam stovėjo raudonai ir baltai nudažytas šimtametis pianinas, raudonai nudažytas rašomasis stalas ir lentyna, kurioje būdavo sudėti menininkės kurti žaislai. Viso pasaulio vaikų širdis pavergusius žaisliukus iš avikailio juose kūrė Stasė Samulevičienė. Tie namai buvo pilni Stasės Samulevičienės sūnaus Raimundo Samulevičius kūrybinių minčių ir meną mylinčių žmonių.

1935 m. už kailinius dirbinius menininkė Paryžiaus parodoje buvo apdovanota aukso medaliu. Stasės Samulevičienės rankose kailis tapdavo įspūdingais kūriniais ir džiugindavo žmones, ypač vaikus. Šiurkštų avikailį ji iškedendavo iki lengvo debesėlio, ir išgaudavo personažų skirtingus charakterius, nuotaikas. Gamindama žaislus S. Samulevičienė pati žaidė kaip vaikas, su jais kalbėdavosi, juokaudavo. Būdama labai kūrybinga visus žaislus stengėsi kurti vis kitokius - Kiekvienas vis kito charakterio, visi šuneliai nepanašūs vienas į kitą, visi Šlamučiai skirtingo žvilgsnio.

Sigitas Gudeika labai tiksliai apibūdino Stasės Samulevičienės kūrybą: „Jos kūriniai - tai paprasti gyvūnėliai sukurti nepaprastai išradingai. Tai išgalvoti personažai: šlamučiai, kiti fantazijos išraiškos vaisiai. Dylantys personažai amžiams apsigyveno knygelėse

Supratusi, kad iš avikailio pagaminti žaislai nėra ilgaamžiai, Stasė Samulevičienė sumanė rašyti vaikiškas knygeles, kurios herojais tapo jos kurti meškučiai, šuniukai, beždžionėlės, nykštukai, šlamučiai... Pagal tekstą Stasės Samulevičienės sūnus Raimundas Samulevičius fotografuodavo žaislus įvairiose vietose: ant stogų, medžiuose, balose, daržuose, pamiškėse, pusnynuose... Knygelės „Beždžionėlė Čavi“, „Padaužiukai“, „Broliukai nykštukai“, „Padaužiukų bičiuliai“ išleisto lietuvių, rusų, lenkų ir čekų kalbomis.

Stasės Samulevičienės parodos buvo surengtos Prancūzijoje, Japonijoje, Kanadoje, Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje. 1977 m. S. Samulevičienei buvo įteiktas Lenkijos vaikų sumanytas tarptautinis „Šypsenos“ ordinas. Šis ordinas įteikiamas žmonėms, kurio darbai paskatiną žmogų nusišypsoti, pasijusti laimingu.

Šiuo metu galima artimiau susipažinti su Stasės Samulevičienės gyvenimu ir kūryba - Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje veikia paroda ,,Stasės Samulevičienės pasaulis”, vyksta išskirtiniai renginiai: Spalio 15, 22 dienomis 17-19 val. vakarai šeimoms muziejuje „Stasė Samulevičienė ir jos padaužiukai“; Spalio 12 d. 11 val. Šlamučių antspaudų dirbtuvės su „Zylės raižiniais“.

Stasė Samulevičienė dažydavo pati, pačios paruoštais augaliniais dažais. Nuo geltonos ir rudos dažydavo svogūnų lukštai, žaliai - asiūkliai, tamsiai rudai - ąžuolų žievė. Dirbtuvės ar laboratorijos ji neturėjo. Virtuvėje puode buvo verdami įvairiaspalviai dažai, kuriais buvo dažomi kailiukai, vėliau tampantys įvairiaspalviais žvėreliais.

Stasė Samulevičienė

Samulevičių Šeimos Tragedija: Raimundo Samulevičiaus Mirtis

Rašytojui, dramaturgui Raimundui Samulevičiui (1937-1981), kurio pjeses statė garsusis Juozo Miltinio vadovaujamas Panevėžio dramos teatras, šių metų rudenį būtų suėję 80 metų. Jo tragiška žūtis 1981-ųjų vasario 2 dieną pačiame Vilniaus centre, sovietinio saugumiečio bute, iki šiol kelia daug versijų, spėlionių, kuria, o kartais ir skleidžia neįtikimų gandų.

Tada niekam nebuvo paslaptis, kad tragedija nutiko įtakingo saugumiečio Henriko Vaigausko brolio bute. O pats būsto Gedimino prospekte, virš Centrinio knygyno, savininkas Ričardas Vaigauskas, kaip tuomet kalbėta, buvo Sovietų Sąjungos ambasadorius kažkurioje Azijos šalyje. Vėliau tapo aišku, kad jis taip pat priklausė KGB struktūroms. Teismas nusprendė, jog rašytoją netyčia nušovė jį į Vilnių iš Kauno atvežęs kaimynas Aurelijus Bacevičius, minėto R. Vaigausko žentas, kai abu užsuko į uošvio butą parsigabenti neva kažin kokio kilimo. Po ranka esą kaip tik pasitaikė matomoje vietoje padėtas užtaisytas revolveris.

Po tragedijos, kuri sukrėtė to meto kultūros žmones, praėjo daugiau kaip 30 metų. Tačiau iki šiol liko daug neatsakytų klausimų, įvykiui paaiškinti trūksta logikos. Dar keisčiau, kad pateikiant jį kaip „šiuolaikinį“ detektyvą kuriami nauji mitai.

Per vieną kelionę į Samulevičių memorialinę sodybą Jonavos rajone iš gidės teko išgirsti, jog tragedija nutiko „Rinkimų komisijos pirmininko Vaigausko svainio bute“. Akivaizdu, kad svainio pavardė negalėtų būti tokia pati. Taigi kas tas R. Vaigauskas ir kaip jis susijęs su nužudytu prozininku R. Samulevičiumi? Ar dramaturgas galėjo kuo nors užkliūti KGB?

Per minėtą ekskursiją į Samulevičių memorialinę sodybą gidė ištarė frazę, kuri būtų galėjusi sudominti teismą: „Sodyboje saugome R. Samulevičiaus laišką savo grasintojui. Rašytojas ne kartą yra sulaukęs grasinimų susidorojimu.“ Galima spėlioti ir priežasčių ieškoti kūryboje. R. Samulevičius yra parašęs istorinę pjesę apie Barborą Radvilaitę „Karūna ir smėlis“.

R. Samulevičių nuo vaikystės supo daug žinomų to meto kultūros žmonių, pradedant motina - dailininke animaliste Stase Samulevičiene (1906-1988), kurios kurti kailiniai dirbiniai Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1935 metais buvo įvertinti aukso medaliu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą S. Samulevičienė su vyru Vaclovu įsigijo sodybą netoli Kauno - Jonavos rajone, Prauliuose. Joje buvo pastatyta atskira klėtelė vyro broliui dailininkui Antanui (Samulevičiui) Samuoliui (1899-1942).

Klėtelė neseniai atstatyta. Prieš metus atnaujinta visa memorialinės Samulevičių sodybos ekspozicija. Tuberkulioze sirgęs dailininkas prieš Antrąjį pasaulinį karą išvyko gydytis į Šveicariją, Leisino kurortą. Prasidėjus karui ir nutrūkus ryšiams su Lietuva namo grįžti nebegalėjo. Mirė 1942 metų vasario 9 dieną.

Žvilgtelėjus į A. Samuolio paveikslus nesunku įsivaizduoti, kad jų darbininkiška tematika galėjo palengvinti sūnėno komandiruotės tvarkymo dokumentus. Gana vargingai gyvenęs dailininkas dažniausiai tapydavo savo aplinką, šeimos skurdą, natiurmortus ir Žaliakalnio žmones.

1973 metais R. Samulevičius jau buvo baigęs Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutą. Į Šveicariją jis vyko ne šiaip, o kaip į komandiruotę, būdamas jaunas rašytojas, studijavęs Maskvoje. Pirmąją apysaką, kai Raimundui tebuvo 17 metų, išspausdino Jonavos rajono laikraštis. Nors jis gimė Kaune, vaikystę praleido Jonavos rajone, Prauliuose, pas senelę, mamos mamą. Jonavoje baigė ir vidurinę mokyklą.

Savo prisiminimuose R. Samulevičius yra rašęs, kad jo dramų Lietuvos režisieriai kratėsi, nesuprato, išskyrus vieną kitą, pastatytą Panevėžio dramos teatre, kuriam tuomet vadovavo J. Miltinis. „Nesuprato ir kritikai. Beveik kiekviena pjesė buvo įnirtingai puolama ir niekinama“, - guodėsi rašytojas.

„Raimundas labai mėgo bendrauti, buvo lengvai pažintis mezgantis žmogus. Kai dirbau Jonavos rajono laikraštyje, dažnai pas mus užeidavo, atsinešdavo savo kūrinių, - pasakojo R. Samulevičių pažinojęs ir knygą apie jį („Likimas, paspendęs spąstus“, 2008) išleidęs Juozas Kundrotas.

Prisimindamas tragediją J. Kundrotas sakė, kad tuomet daug kas netikėjo, jog Raimundo mirtis buvo atsitiktinė. „Gal R. Samulevičius, turėjęs gausybę pažįstamų ir bendravęs su daugeliu to meto kultūros žmonių, domino saugumo struktūras? Dar daugiau pažinčių turėjo visoje Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų spėjusi pagarsėti rašytojo motina.

S. Samulevičienės pasakų vaikams knygelės iliustruotos pačios menininkės kurtais žaislais. „Padaužiukai“, „Broliai nykštukai“ ir kitos buvo leidžiamos daugelyje šalių, o pūkuotukų parodos rengiamos Paryžiuje, Budapešte, Londone, Poznanėje, Maskvoje ir kitur. Prie knygelių leidybos prisidėdavo ir sūnus - fotografuodavo joms iliustracijas.

Pasak jos, Samulevičių namuose Kauno Žaliakalnyje rinkdavosi ne tik žymūs Lietuvos, bet ir Rusijos inteligentai. Šeima bičiuliavosi su garsaus rusų rašytojo ir vaikų poeto Sergejaus Michalkovo artimaisiais. Žaliakalnyje dar prieš emigruodamas į JAV yra viešėjęs ir garsus rusų teatro bei kino režisierius Andrejus Končialovskis (kito garsaus režisieriaus ir aktoriaus Nikitos Michalkovo brolis).

„Raimundo mirtis sukrėtė ne tik šeimą, bet ir bičiulius, kurie visuomet rasdavo kelią į svetingus namus Kaune, Vaisių gatvėje, - pasakojo J. Mažylė (Varapnickaitė). - Po tragedijos ten, atrodė, dar labiau plūdo lankytojai. Visi norėjo užjausti vienišą, netekties prislėgtą motiną. Per susitikimus neišvengdavome kalbų apie nelaimę. Pamenu tokią detalę: pasibaigus teismui S. Samulevičienė baisėjosi rafinuota žudiko gynyba. Tuo metu net nesidomėjau, kas gynė tą asmenį, kuris paspaudė Raimundui į akį nutaikyto pistoleto gaiduką. Dar prisimenu, kaip mama Stasė pasakojo, kad ją aplankė šeima, kurios bute įvyko nelaimė. Mane, tuo metu studentę, labai nustebino netektį išgyvenančios motinos begalinis žmogiškumas, gebėjimas įsijausti į kito žmogaus būseną ir nelaimę.

Po sūnaus žūties S. Samulevičienės prašymu keletą mėnesių pas ją gyvenęs R.

„Po tragedijos buvo visokių spėlionių ir kalbų, - prisiminė docentė. - Tačiau jei saugumiečiai būtų norėję atsikratyti Raimundo, būtų sugebėję tai padaryti neutralioje aplinkoje. Panašiai kaip nužudė kunigus Juozą Zdebskį, Bronių Laurinavičių. Tokiam nusikaltimui, manau, tikrai nebūtų rinkęsi aukšto rango saugumiečio buto pačiame Vilniaus centre. Šiaip, žinoma, pasjansas gana įdomus žvelgiant iš laiko perspektyvos.

R. Samulevičiaus nužudymo bylą tyręs E. Bičkauskas „Lietuvos žinioms“ tvirtino: „Tuo metu dirbau prokuratūroje, buvau ypač svarbių bylų tardytojas. Tyriau tikrai labai atidžiai, įvairiais aspektais. Jokio spaudimo niekas man nedarė. Galiu atsakingai pareikšti, kad tai buvo netyčinis nužudymas. Mano sąžinė rami. Nors visi liudijimai, kaip teigė E. Bičkauskas, rodė netyčinį nužudymą, tiriant bylą visiems buvo keista, kad armijoje tarnavęs A. Bacevičius nesuprato, jog rankoje laiko tikrą ginklą.

Kad tai buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas, E. Bičkauską įtikino ir kitas liudytojas - literatūros kritikas Jonas Lankutis, su kuriuo žūties akimirką Raimundas kalbėjo telefonu. „J. Lankutis pasakojo girdėjęs, kaip su R. Samulevičiumi kartu buvęs jo draugas priėjo ir pasakė: „Pažiūrėk, ką radau.“ Paskui išgirdo šūvį ir pokalbis nutrūko“, - aiškino jis.

Menininkų šeimą pažinojusi J. Mažylė (Varapnickaitė) patikslino: R. Samulevičius ir A. Bacevičius tikrai nebuvo vienmečiai, o juo labiau - bičiuliai. „A. Bacevičius buvo gal 20 metų jaunesnis, neseniai grįžęs iš armijos. Todėl man keista, kad taip neatsakingai elgėsi su ginklu, - pabrėžė ji. - Be to, kai toks amžiaus skirtumas, bičiuliais galima būti tik turint tų pačių pomėgių, interesų. O jų pomėgiai skyrėsi. A. Bacevičius buvo kaimynas, kurio paslaugų menininkų šeima dažnai prašydavo.“

Raimundo, kaip ir dailininko A. Samuolio, gimtieji namai - Kaune, Žaliakalnyje, Vaisių gatvėje. Savo kiemo obelį dailininkas yra įamžinęs paveiksle „Baltoji obelis“. Taip vėliau sūnėnas pavadino ir knygą apie dėdę dailininką. Paveikslo reprodukcija - jos viršelyje.

Pasak jo, Samulevičių namo Žaliakalnyje kieme tebeauga obelis - ta pati, kurią prieškariu nutapė A. Samuolis.

„Lietuvos žinioms“ pavyko susisiekti su A. Bacevičiaus žmona Nijole. Pasiteiravus, koks jos sutuoktinio likimas, moteris papasakojo: „Vyras miręs. Teismas jam buvo skyręs 4 metų laisvės atėmimo bausmę Kai aplankiau jį įkalinimo vietoje Sibire, jau buvo labai silpnos sveikatos.

Raimundas Samulevičius

Samulevičių Šeimos Įtaka Jonavos Kultūrai

Samulevičių šeima paliko neišdildomą įspūdį Jonavos kultūrai. Stasės Samulevičienės kūryba, Raimundo Samulevičiaus literatūrinis talentas ir Antano Samuolio dailė praturtino krašto meninį paveldą. Jų sodyba Prauliuose tapo svarbiu kultūros centru, pritraukusiu menininkus ir intelektualus. Šeimos istorija ir kūryba įkvepia naujas kartas domėtis savo krašto praeitimi ir puoselėti kultūros tradicijas. Jonavos krašto muziejus saugo ir eksponuoja Samulevičių palikimą, o gidės, tokios kaip Giedrė Narbutaitė-Kontrimė, pasakoja apie šią iškilią šeimą ekskursijų metu, taip užtikrindamos, kad jų atminimas gyvuotų amžinai.

Šiandien Jonavos kultūros centras Krašto muziejus rengia projektą „Šypsenos vaikams: menininkų Samulevičių įkvėpti“, kuris kviečia vaikus susipažinti su menininkų Samulevičių palikimu.

Lentelė: Svarbūs Samulevičių Šeimos Nariai

tags: #slamutis #samuleviciaus #sodyboj