Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinė šalis yra drausmė ir tikslus pareigų vykdymas - būtina sąlyga verslo vystymui. Tačiau skolininkas gali nevykdyti pareigos prievolėje. Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Lietuvos teisės sistema numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektinę pareigą prievolėje. Vienas iš kreditoriaus interesus užtikrinančių būdų yra hipoteka.
Hipotekos sistema nuo savo veiklos pradžios buvo nuolat peržiūrima ir tobulinama. Tačiau visuomeniniai santykiai, kuriems reguliuoti buvo kuriamos teisės normos, liko ne iki galo reglamentuoti ir aiškūs. Todėl iki šiol hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto procese pasitaiko akivaizdžių klaidų ir netikslumų. Įstatymo nuostatų pakeitimai ir papildymai, daromi siekiant patobulinti galiojantį hipotekos registro modelį, neretai sąlygoja praktines teisės normų taikymo problemas.
Šios normos, o procesinė hipotekos registravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarka nėra išsamiai tyrinėta. Dažniausiai registro bylos analizuojamos bendrame ypatingąja teisena nagrinėjamos bylos kontekste, nesigilinant į hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto problemas, procesinių teisės normų taikymo teisines klaidas ir ypatumus.
Hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarkos mokslinis tyrimas yra aktualus, nes planuojama reorganizuoti hipotekos registro informacinę sistemą, atsisakant teritorinių duomenų bazių ir visas registravimo procedūras atliekant Centriniame hipotekos registre. Įgyvendinus hipotekos registro sistemos reorganizaciją, bus panaikintas teismų vaidmuo hipotekos registravimo procese, o hipotekos skyrių funkcijas, susijusias su išieškojimu iš įkeisto turto, perims apylinkės teismai.
Magistro baigiamojo darbo tikslui pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti naudojami teoriniai ir empiriniai mokslinio tyrimo metodai. Pagrindinis tyrimo metu naudotas empirinis metodas - dokumentų analizės metodas. Dažniausiai analizuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bei kiti procesiniai dokumentai. Magistro baigiamajame darbe taip pat naudojami teoriniai tyrimo metodai - lyginamasis - istorinis, lyginamasis, sisteminės analizės, statistinių duomenų analizės bei loginis - analitinis metodai.
Taikant lyginamąjį - istorinį metodą, nagrinėjama hipotekos raida romėnų teisėje bei Lietuvos teisės istorijoje. Taip pat nagrinėjama anksčiau galioję teisės aktai įtaką šiuo metu galiojantiems civiliniams įstatymams, jų aiškinimui ir taikymui praktikoje. Lyginant įvairius hipotekos registro modelius, siekiama išsiaiškinti priverstinio hipotekos įsteigimo, įkeisto turto realizavimo bei lėšų, gautų pardavus turtą, paskirstymo tvarkos, nustatytos skirtingose valstybėse teisės aktuose, panašumus ir skirtumus. Taip pat analizuojamas teisės normų santykis.
Sisteminės analizės metodo pagalba atskleidžiama hipotekos instituto vieta civilinio proceso teisės sistemoje. Nagrinėjama hipotekos sąsajos su kitomis teisės normomis, įtvirtintomis CPK (ypač su normomis, reglamentuojančiomis vykdymo procesą) bei kituose teisės aktuose (CK, LR įmonių bankroto (restruktūrizavimo) įstatyme ir kt.). Statistinių duomenų analizės metodas naudojamas tiriant ir vertinant Hipotekos teisėjų darbo ataskaitose bei Hipotekos registro veiklos apžvalgose pateiktus statistinius duomenis.
Pagrindinis magistro baigiamajame darbe naudojamas tyrimo šaltinis - CPK bei jo pagrindu susiformavusi teismų praktika. Analizuojamos normos, kurių taikymas praktikoje yra sukėlęs problemų ir kurių taikymo teisines klaidos lemia procesinių normų pažeidimus, todėl nemenka reikšmę atliekant tyrimą turėjo ir CK normų analizė. Taip pat analizuojami anksčiau galioję įstatymai (pvz., 1936 m. Ipotekos įstatymas, 1964 m. Civilinis kodeksas (toliau - 1964 m. CK), Hipotekos įstatymas ir kt.). Šiai analizei remiamasi teisės doktrina - mokslinėmis monografijomis, daktaro disertacijomis, teisės aktsų komentarais, vadovėliais ir moksliniais straipsniais. Hipotekos sistemos analizei reikšminga tarpukario Lietuvoje išleista A. Butkio monografija, E. Baranausko daktaro disertacija „Įkeitimo teisinis reguliavimas“ (2002 m.), D. Petrauskaitės komentuojamojo pobūdžio darbai, R. Juodkos, P. Markovo moksliniai straipsniai hipotekos tematika. Nagrinėjant įkeitimo teisės atsiradimo romėnų teisėje prielaidas bei hipotekos teisinės prigimties problematiką, reikšminga Rusijos teisės doktrina: V. Chvostovo, I. Novickio, K. Pobedonoscevo, I. Pokrovskio, V. Vitrenskio bei A. Viaznevskio moksliniai darbai.
Tyrimo objektas, tikslas ir uždaviniai nulėmė darbo struktūrą. Darbą sudaro įvadas, trys dėstomosios - tiriamosios dalys, pabaiga, pasikėlymai įstatymų leidėjui, naudotos literatūros sąrašas, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, priedai. Pirmoje magistro baigiamojo darbo dalyje autorė pateikia hipotekos sampratos analizę, kuri pradedama nuo įkeitimo teisės vystymosi istorinės apžvalgos. Darbe nesiekiama išsamiai išanalizuoti įkeitimo teisės istorijos, o norima lyginamuoju - istoriniu metodu aptarti įkeitimo formas ir pagrindus, turėjusius didelę įtaką šių dienų hipotekos susiformavimui. Taip pat analizuojamos teisės normos. Be to, hipotekos, kaip daiktinės teisės, požymis (sekimo, pirmumo ir kt.) suvokimas yra reikšmingas, siekiant tinkamai įvertinti išieškojimo iš įkeisto turto ypatumus. Antroji darbo dalis skirta ištirti, ar teisminis hipotekos registravimo modelis tinkamai apsaugo kreditoriaus interesus. Analizuojamos CPK nuostatos ir jų taikymo Lietuvos teismų praktikoje problemos.
Seniausios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje - Romos teisėje. Pirmieji metai įkeitimo aprašykos buvo pradėtos fiksuoti teisiniuose dokumentuose. Žinoma, skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai. Babilono valdovo Hammurabio, viešpatavusio 1792 - 1750 m. pr.m.e., teisynas nustatė: „Jei kas padaro skolos ir dėl jos parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, sūnų arba dukterį, tai jie pas jo pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus“. Šiuo atveju sutarties įvykdymui užtikrinti dažniausiai buvo taikytas savęs įkeitimas. Skolinės vergovės panaikinimas siejamas su archonto Solono (išrinktas 594 m. pr. Kr.) reforma, po kurios apie įkeitimą galime kalbėti kaip apie daiktinės atsakomybės formą. Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, ant kurio įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas įvesta, įvežta, įnešta.
Taigi skolininkas galėjo naudotis įkeista žeme, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi. Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides - pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo. Kreditorius galėjo spręsti, ar reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, ar įkeitimo objektą paimti nuosavybėn. Ši kreditoriaus teisė buvo nepalanki skolininkui, ypatingai tuo atveju, kai įkeitimo objekto vertė buvo didesnė už skolos dydį. Vėliau pretorius įsipareigojimą įvykdžiusiam skolininkui suteikė asmeninio ieškinio - actio fiduciae - pateikimo galimybę. Jeigu kreditorius nesąžiningai pasielgdavo su šiuosius asmenis, skolininkui nebuvo grąžinamas įkeistas daiktas, o tik atlyginami nuostoliai.
Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama „rankiniu įkeitimu“. Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti. Norint išvengti šios fiducia ir pignus trūkumus, atsirado hypotheca. Visų pirma, to reikalavo nekilnojamojo turto įkeitimas, kurio tikslas dažniausiai ir buvo šio turto tobulinimas, gerinimas. Šioji įkeitimo forma hypotheca skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant šio daikto savininku ir valdytoju. Teisės literatūroje pagrindiniu hypothecos ir pignus skirtumu dažniausiai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui - tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui - hypotheca. Tačiau Justiniano kodifikacijoje Corpus Juris Civilis galime rasti Marciano tezę, jog pignus ir hypothecos vienintelis skirtumas - jų pavadinimas (Inter pignus et hypothecam tantum nominis sonus differt (D. 20. 1. 5. 1)). Todėl pritariame E. Baranausko nuomonei, kad valdymas yra pagrindinis, bet ne išimtinis požymis pignus ir hypotheca formoms atskirti.
Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus - sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą. P. F. Girardas as įkeitimo šaltiniu pripažįsta ir testamentą, kuomet „garantijos davėjas turi būti savininkas ir turi galėti daiktą nusavinti“. Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Tačiau vėliau buvo įtvirtinta taisyklė, kad įkeičiant daiktą, kuriamam daiktui jau bus nustatyta hipoteka. Įkeitimo objektu romėnų teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį. Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką. Kai sutartis numatė draudimą kreditoriui parduoti įkaitą, daiktas galėjo būti parduodamas, skolininką įspėjus tris kartus. Kreditorius pardavimą privalėjo vykdyti ne tik sau, bet ir įkaito davėjui geriausiomis sąlygomis. Suma, likusi patenkinus skolą (hyperocha), turėjo būti grąžinta įkeisto daikto savininkui.
Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Tačiau vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas. P. F. Girardas ir V. M. Chvostovas greta šių įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindų išskiria ir senatį, kuri kartu naikino actio hypothecaria skundo pateikimo galimybę. Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi. Šios teisės sistemas. Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pat iki mūsų dienų.
Tačiau nelengva pasakyti, kokią įtaką romėnų teisė turėjo įkeitimo formavimuisi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK). Tačiau jos elementai iš Bizantijos per Rusijos teisę pateko į Lietuvos Statutus. Pirmasis Lietuvos Statutas kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimą reglamentavo X skyriuje „Apie dvarus, kurie yra įskolinti, ir apie užstatus“. Statutas įtvirtino daikto pakartotinio įkeitimo, skolininko teisis gynybos, įkaito trukmės, įkaito grąžinimo, jo išpirkimo ir kitas normas. Tačiau išskirtinis Pirmojo Lietuvos Statuto įkaito bruožas buvo jo „amžinumas“ - laiku neišpirktas nekilnojamasis turtas netapdavo kreditoriaus nuosavybe.
XIX a. - XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovė Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusių valstybių teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, dešininę Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu. Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. balandžio 9 d. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsų Žemės teisynas. Tačiau Žemės teisynas įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstatų įleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nežinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui. Įkeičiant nekilnojamąjį turtą, įrašytą į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo - perduodant jį naudotis.
1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. Įstatymas „Apie sandorius, tvirtinamus pas notarus“ palengvino hipotekos sandorius. Tačiau, kaip pastebi A. Janulaitis, įstatymai gynė stambiąją dvarininkų nuosavybę, nelietė smulkiosios nuosavybės. Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs A. Butkys atskleidžia jų vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinių veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnių lakoniškumą. Tačiau, mūsų nuomone, Užnemunėje įtvirtinta hipotekos sistema buvo pakankamai aiški, nuosekli ir išsamiai reglamentuota, nes ji ne tik nustatė įkeitimo teisės pagrindus, bet ir 1935 m. Dešiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinis įstatymų sąvadas (toliau - Sąvadas) įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu. Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai.
Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Šios nekilnojamąjį turtą, įrašytą į ipotekos knygas) prasme, nereglamentavo ipotekos knygs vedimo tvarkos. Todėl galime teigti, jog įsigaliojęs 1936 m. birželio 30 d. Ipotekos įstatymas panaikino anksčiau galiojusius įstatymus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius. Šiojo asmens naudai. Ipotekos įstatymu suteiktos įkeitimo teisės taip pat buvo ginamos.
Lietuvos regionų žemėlapis
Civilinio proceso schema
| Metai | Pakeitimo Nr. |
|---|---|
| 2024 | 687 |
| 2023 | 224 |
| 2021 | 1130 |
| 2020 | 457 |
tags: #skundas #del #antstolio #veiksmu #valstybes #paveldeto