Nekartą teko sklaidyti leidinius apie žymesnes vietoves ir šventoves kituose kraštuose bei kildavo pavydus klausimas, kodėl panašių leidinių neturime mes? Šiluva - miestas su puikia panorama, garsus šventovėmis ir atlaidais. Stebint iš arti, didžiųjų atlaidų metu Šiluva atsiveria nauju sutelktiniu veidu, kurį sunku iš karto net apžvelgti. Tas veidas nebėra tik Šiluvos ir Žemaitijos, bet visos Lietuvos.
Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika
Šiluvos geografinė padėtis ir gamta
Šiluva yra aukštumoje - 140 m virš jūros lygio. Žemės paviršius iš trijų pusių - vakarų, šiaurės ir pietų - yra kalvotas, o iš šiaurryčių labai lygus. Šiluvos aukštuma prasideda nuo Raseinių ir tęsiasi aukštyn ligi Šiaulių ir platyn į Žemaitijos gilumą. Nuo Šiluvos į rytus, aukštaičių pusėn, ji užsibaigia už kokių 20 km. Iš Šiluvos aukštumų išteka keletas upelių, kurie gausiai maitina Dubysos vagą: Lapišė, Žyzdrė, Tvarkantė, Lietinga, Sandrava, Žiobra, Luknė. Apie 4 km į šiaurę pradeda savo vagą ir tyliojo Nevėžio intakas Šušvė. Į Šušvę nukrypsta Šiluvos rytuose ištekančios Gomerta ir Žadikė. Žemiau Žadikės, senosios Šiluvos parapijos ribose, buvo Paviršulio ežeras, iš kurio išteka Luknė. Nors Šiluvos apylinkėse gausu vandens, bet pati Šiluva jo neturi nei srovenančio, nei tyvuliuojančio. Prie tų žaliuojančių kalnų priklauso ir Šiluva. Jos aukštumose auga spygliuočių miškai, vadinami šilais. Apsupta miškų, Šiluva ir šiandien nenustoja specifinio kolorito, kuris išsiskleidžia vos pastebimais spalvų persiliejimais, greit kitėjančiais šešėliais ir šviesomis.
Šiluvos istorija
Dar ankstesnis vardas buvo Būda. Lietuvių kalboj yra žodis budėti. Būda tad buvo budėjimo vieta, iš kur naktį saugota turtas nuo vagių ir laukinių žvėrių. Tokiose vietose statyta palapinės, vadinamos būdomis. Nuo tų būdų kai kada ir pati vietovė gaudavo Būdos vardą. Šis vardas reiškia ne ką kitą, kaip vietą, kur buvo apdorojami miško medžiai didžiojo kunigaikščio iždo labui. Šiluvos Būdoj turėjo būti senokai gyvenama. Tai liudija prie senosios bažnyčios rastos (1938) iškasenos su ugniaviete, apdegusiais kaulais ir sudužusiais puodais. Kai kurios puodų šukės, VD Kultūros Muziejaus konsultoriaus Balieniūno teigimu, buvusios iš XII ar XIII amžiaus. Kiti archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Šiluvos apylinkėse žmonių gyventa dar seniau. Kai šią vietą su plačia sritimi - ligi Dubysos Vytautas dovanojo savo didikui Jurgiui Gedgaudui, čia jau turėjo būti miško pramonės židinys su gyvenamais pastatais. Prie Jurgio Gedgaudo čia kūrėsi dvaras, kurį paveldėjo sūnus Petras Simonas, Šiluvos bažnyčios steigėjas.
Taip rašyti vietovardžius buvo neįprasta. Keisti reikėjo, kad būtų galima atskirti vieną Būdą nuo kitos. Šiluvoj pasirinktas naujas vardas ir laikinai paliktas senasis. Šilas valstybinėje gudų kalboje buvo rašomas Šilos, Šylo, Šilov. Ši vardo kaita prasidėjo XVI amžiaus pusėje. Raseinių žemės teismo raštuose 1578 m. vartojami pakaitomis Szilova ir Szydlovoa, kartais įmaišant lotynizuotą Szilovia. XVI a. pabaigoje Merkelis Zaviša, parduodamas Šiluvą Sofijai Vnučkienei, 1591 metais rašo Szilova, o Vnučkienė 1592 metais savo fundacijoje kalvinams jau vartoja Szydlova. Taip pat Žemaičių vyskupai savo pranešimuose Ap. Sostui, pradedant XVII amžiumi, vartoja Szydlovia, Szydloviensis. Šis nesusipratimas pačių lenkų literatūroj buvo iškeltas XIX a. pusėje. Tai padarė šiluviškis bajoras Ignas Bušinskis savo knygoje apie Šiluvą. Mūsų raštijoje bene pirmasis Tėvynės Sargas pašalino sulenkintąją formą, rašydamas Šilava. Lenkiškosios formos galutinai nusikratyta tik nepriklausomybės laikais. Kalbiškai rodos tiksliau iš Šilo daryti Šilavą, tačiau labiau prigijo Šiluva.
Šiluva atlaiduose
„Žmonės kaip vanduo eina, maišosi, stumdosi“, - rašė 1906 metais Žemaitė-Žymantienė. Iš senų laikų apylinkės bajorai čia gaudavo nusipirkti iš Vilniaus atvežtų leidinių įvairiomis kalbomis, o kaimiečiai lietuviškų maldaknygių (Kasakauskio OP nuo 1681, pakartota 40 laidų) ir giesmynų (Slavočinskio nuo 1646, Šrubauskio nuo 1679).
Rusams spaudą uždraudus, „Šiluva buvo lyg kokia širdis, centras, iš kur tūkstančiai lietuviškų knygų, įvairiausio turinio, patekdavo į tolimiausius Lietuvos užkampius. .. škaplierninkai, kurių kartais suvažiuodavo apie du šimtus, varė savo darbą organizuotai, gražioje vienybėje ir vikriai. Retai pasitaikydavo, kad rusų policija sučiupdavo kokį knygų pardavėją, nors į Šiluvą iš visų apylinkių suvažiuodavo daugiau kaip 300 dešimtininkų, šimtininkų, uriadninkų, žandarų, akcininkų, pristovų“.
„Per tas atlaidų dienas visa Šiluvos apylinkė pasikeičia. Visais keliais eina, banguoja maldininkų minios... Kiekvienas traukinys (iki Tytuvėnų) atveža šimtus keleivių. Ir kiekvienas automobilis ar autobusas yra pilnas giedančių žmonių, čia atvažiuoja vargšas žmogelis iš tolimos Žemaitijos, atsiveždamas paliegusį sūnų. O ten, žiūrėk, eina susirūpinusi motina, kalbėdama rožančių už savo sergantį vyrą ar vaiką. Ir eina, eina tie tūkstančiai tyliųjų Lietuvos kentėtojų savo Stebuklingajai Motinai pasiskųsti, pagalbos savo reikalams prašyti... Bet jau ir kiečiausią širdį gali pravirkdyti tie maldininkai ir maldininkės, kurie nuo pat miškelio puola ant žemės ir kruvinais keliais artinasi... Dievuli brangus, koks gilus tikėjimas kalba iš tų veidų, nukreiptų į aukštuosius šventovės bokštus“.
„Daugelis eina pėsti už keliolikos mylių, vildamiesi Marijos paguoda ir stebuklų malone“.
Šiluvą aplanko daug kitataučių. Atvyksta atskiri žmonės ir grupės. Ekskursijomis ir pavieniai vasaros metu, neskaitant atlaidų, Šiluvą aplanko apie 5.000 asmenų. Vieni nori pamatyti šventoves, kiti domisi retais paminklais kapinėse, tretiems rūpi susirasti Šiluvos dievdirbius ir įsigyti jų dirbinių, dar kitiems atrasti senų žmonių slepiamus etnografinius turtus. Tokiu tikslu 1930 m. Šiluvą aplankė švedų etnografinė ekspedicija, vadovaujama prof. Erixono. Lankė Šiluvą popiežiaus nuncijai, o nunciatūros patarėjas Msgr.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| XVI a. | Šiluvos vardo kaita iš Būdos į Šiluvą. |
| 1578 m. | Raseinių žemės teismo raštuose vartojami pakaitomis Szilova ir Szydlovoa. |
| 1591 m. | Merkelis Zaviša parduoda Šiluvą Sofijai Vnučkienei, rašydamas Szilova. |
| 1592 m. | Sofija Vnučkienė savo fundacijoje kalvinams vartoja Szydlova. |
| Nuo XVII a. | Žemaičių vyskupai savo pranešimuose Ap. Sostui vartoja Szydlovia, Szydloviensis. |
| XIX a. | Ignas Bušinskis iškelia Šiluvos vardo nesusipratimą lenkų literatūroje. |
| Nepriklausomybės laikotarpis | Galiausiai nusikratoma lenkiškosios formos ir įsitvirtina Šiluvos vardas. |