Įmonės bankrotas yra neišvengiamas šiuolaikinės rinkos ekonomikos reiškinys, sukeliantis nemažai socialinių bei ekonominių problemų. Vienas iš svarbiausių aspektų yra įmonės nemokumas. Aptarsime įmonių bankrotą, jo priežastis bei įmonių bankroto prevenciją.
Bankroto sąvoka ir nemokumas
Iki šiol skirtingoje literatūroje sąvoka "bankrotas" apibrėžiama nevienodai. Anot V. Gronsko (1997), įmonės bankrotas yra vienas iš verslo rizikos veiksnių, kuris sukelia nedarbą, išteklių ir pelno praradimus bei kitas neigiamas pasekmes. Pasak J. Ėiaus, P. Ėiaus ir V. Ėiaus (1999) bankrotas yra tokia įmonės finansinė padėtis, kuriai esant ji nepajėgia vykdyti savo įsipareigojimų. Kiek kitaip bankrotą apibūdina S. Ėius (2003): bankrotas - tai įstatymiškai reglamentuojamas procesas, kurio tikslas yra sustabdyti nemokių įmonių skolų didėjimą, pertvarkyti jų skolas, o neefektyviai naudojamą turtą perleisti kitiems rinkos dalyviams, kurie sugebėtų jį naudoti efektyviau.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau - ĮBĮ) bankroto sąvoka apibrėžta kaip nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. V. Mikuckienės (2008) teigimu, bankrotas laikomas nemokumo rėkšme, kai už skolininko padarytą žalą gresia baudžiamoji atsakomybė. Taigi matome, jog visi minėti autoriai vieningai teigia, kad bankrotas yra neigiamas reiškinys, kurio metu įmonė susiduria su daugeliu problemų.
Apibendrinus galima teigti, kad įmonės bankrotas yra makroekonominis reiškinys, sukeliantis nemažai socialinių bei ekonominių problemų, iš kurių viena svarbiausių yra įmonės nemokumas. ĮBĮ įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo savo finansinių įsipareigojimų, t.y. laiku neatsiskaito su kreditoriais, o įmonės praterminuotos skolos viršija pusę į jos balansą įtraukto turto vertės. Anot S. Ėiaus (2003), įmonė laikoma nemokia jei nesugeba įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų kreditoriams per 90 dienų laikotarpį.
V. Mikuckienė (2008) nurodo, jog sąvokos "nemokumas" ir "bankrotas" negali būti tapatinamos. Autorės teigimu, nemokumas apibūdinamas kaip laikina arba nuolatinė sunki įmonės finansinė padėtis, o bankrotas - kaip visuma procedūrų, kai įmonė jau nebegali tęsti savo veiklos dėl iškilusių finansinių sunkumų (Mikuckienė, 2008). Visais atvejais, nemokumas yra neigiamas ekonominis reiškinys, sukeliantis bankroto grėsmę. V. Ėius dėl to, jog skilininkas tampa nemokus bei negali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams.
Bankroto procesas
Bankroto teisė skirstoma į dvi prasmes. Siaurąja prasme - tai santykiai, susiklostę vykdant bankroto procedūras. Plačiąja prasme - kai prie bankroto teisinių santykių priskiriamos ir tokios priemonės kaip bankroto administratorius veiklos kontrolė, įmonės restruktūrizavimas bei kitos priemonės (Mikuckienė, 2008). Pasak V. Vasiliauskienės bei N. valymo funkcija - bankrotas yra savaiminis rinkos "valymo" instrumentas, kai konkurencinėje aplinkoje lieka tik stipriausios ir patikimiausios įmonės, tuo tarpu silpnos - patiria bankrotą bei yra likviduojamos, tokiu būdu užleisdamos vietą stipresnėms įmonėms.
Įmonės administracijos vadovas - po kreipimosi į teismą, privalo pateikti įmonės savininkui visus dokumentus, t.y. Pareiškimas apygardos teismui (raštu) turi būti pateikiamas toje vietovėje, kurioje yra įmonės buveinė. Prie pareiškimo turi būti pridėti dokumentai, įrodantys kaltinimo pagrįstumą.
Kreditorius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi pranešti įmonei raštu. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius turi nustatyti ne mažesnį kaip 30 dienų laikotarpį. Teismui kreditorius taip pat turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad įmonė buvo perspėta apie ketinimą kreiptis į teismą.
Bankroto byla iškeliama, jei teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba atsisako vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams. Jei nutartis iškelti bankroto nebuvo apskųsta, ji įsiteisėja per 10 dienų nuo jos priėmimo dienos. Teismo nutartis gali būti skundžiama atskiru skundu Lietuvos apeliaciniam teismui.
V. Narvilas (2005) nurodo, jog įmonės bankroto procesas gali būti vykdomas teismo tvarka, t.y. bylą nagrinėja teismas, ir neteismine tvarka - byla nagrinėjama kreditorių susirinkime. Esminis kriterijus, kuris padeda atskirti teisminį ir neteisminį bankroto procesą, yra teismo dalyvavimas bankroto procese. Ne teismo tvarka bankrotas gali būti vykdomas, jeigu teisme nėra iškeltų bylų, kuriuose įmonei pateikti turtiniai reikalavimai ar reikalaujama įvykdyti kitus įsipareigojimus. Neteisminė bankroto procedūra galima tada, kai tarp kreditorių ir įmonės administracijos nėra didelio nesutarimo. Toks bankroto procesas gali būti vykdomas tik pritarus kreditorių susirinkimui. Tokiu atveju, bankroto procedūras vykdo kreditorių susirinkimas, kuris svarsto ir sprendžia teismo kompetencijai priskirtus klausimus. Bankroto procesas vykstantis ne teismo tvarka yra pigesnis bei paprastesnis, lyginant su procesu, vykdomu teismine tvarka.
1 pav. Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesas
Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu įmonei iškelta restruktūrizavimo byla arba įmonė iki nutarties priėmimo patenkina kreditorių, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, finansinius reikalavimus. Teisme bylinėjasi atsakovas (bankrutuojanti įmonė), ieškovas (asmuo ar asmenys, pateikę pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo) ir tretieji asmenys (kreditoriai, kurių finansinius reikalavimus atsakovui yra patvirtinęs teismas).
Įmonėms, kurios neturi turto arba kai jo neužtenka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, gali būti taikomas supaprastintas bankroto procesas.
Supaprastintas bankroto procesas dažniausiai taikomas įmonėms, kurios neturi jokio turto, iš kurio būtų galima apmokėti kreditorių reikalavimus arba darbuotojui padarytos žalos atlyginimo.
2 pav. Supaprastinto bankroto proceso schema
Įmonės administratorius per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėja visus įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis.
Žemiau pateikiami teismų sprendimų dėl bankroto bylų iškėlimo pavyzdžiai:
UAB „Onava“ bankroto byla
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Onava“ dėl nemokumo. Teismas nustatė, kad įmonės turtas 2015-12-31 sudarė 9 401 EUR, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 97 024 EUR. Taigi, pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai (skolos) viršija ne tik pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, bet ir visą turto vertę. Tai reiškia, kad įmonė yra nemoki.
MB „Atrančia“ bankroto byla
Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą MB „Atrančia“. Teismas nustatė, kad įmonė turi 7 372,06 Eur mokestinę nepriemoką valstybės ir/ar savivaldybių biudžetams, pinigų fondams. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vardu nėra registruota kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, kad nėra pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai, kad įmonėje nėra apdraustų asmenų, o įmonės vadovas atsiliepimo ir Kauno apygardos teismo 2016-11-02 nutartyje nurodytų dokumentų nepateikė, darytina išvada, kad tokia MB „Atrančia“ būsena atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje reglamentuotą įmonės nemokumo sąvoką.
Sunkiausias verslo etapas
3 pav. Bankroto procesai pagal apskritis
| Metai | Pradėta bankroto procesų | Vykdoma bankroto procesų | Baigta bankroto procesų |
|---|---|---|---|
| 2010 | 624 | - | - |
| 2011 | 520 | - | - |
| 2012 | 567 | - | - |