Mintys apie būties trapumą

Būties trapumas - tema, gvildenama filosofų nuo seniausių laikų. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias mintis apie gyvenimo laikinumą, meilės prasmę ir žmogaus vietą pasaulyje, remiantis žymių filosofų idėjomis.

Friedrich Nietzsche

Friedrich Nietzsche ir jo filosofija

Friedrich Nietzsche - vienas įtakingiausių XIX amžiaus filosofų, kurio idėjos turėjo didelės įtakos Vakarų mąstymui. Jo filosofija pasižymėjo ateizmu, psichologizmu ir istorizmu. Perspektyvumas, galios valia, Dievo mirtis, amžinasis sugrįžimas yra pagrindinės Nietzsche idėjos. Filosofo požiūris į religiją pasižymėjo ateizmu, psichologizmu, istorizmu. Pasak jo, religijos yra žmonių kūryba, kurioje gausu klaidų. Paskutiniame savo gyvenimo dešimtmetyje Nietzsche kentėjo nuo psichinių ligų. Filosofas mirė 1900 metų rugpjūčio 25 dieną.

Štai kelios Nietzsche mintys, kurios atspindi jo požiūrį į gyvenimą:

• Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi.
• Aš esu miškas ir tamsių medžių naktis; bet tas, kuris nebijo mano tamsos, ras rožių pylimus po mano kiparisais.
• Visos didžios mintis ateina į galvą vaikštant.
• Pasaulis be muzikos būtų klaida.
• Reikia klausyti savo širdies.
• O kas, jeigu vieną dieną tave pagrobtų demonas ir pasakytu: „Gyvenimas, kurį gyveni dabar ir gyvensi toliau, pasikartos vėl, ir ne vieną kartą…“ Ar nesinorėtų nugriūti ir prakeikti šį demoną?
• Mąstytojas mato savo veiksmus kaip eksperimentus, o klausimus - kaip bandymus kažką išsiaiškinti.
• Tikras vyras nori dviejų dalykų: pavojaus ir žaidimų.
• Mintys apie savižudybę yra gera paguoda.
• Žmogus yra Dievo klaida?
• Gyvatė, kuri negali išsinerti iš savo odos, turi mirti.
• Niekas negali pastatyti tilto kuris padės perlipti per gyvenimą.
• Individas visada turėjo problemų nenorėdamas pasiduoti genties įtakai. Jeigu taip elgsitės, dažnai jausitės vieniši, kartais išsigandę.
• Tas, kas kovoja prieš monstrus, turi būti tikras, kad nepavirs tokiu pats.
• Jūs turite savo kelią. Aš turiu savo kelią.
• Meilėje visada yra kažkiek beprotybės.
• Aš nepykstu, kad tu man melavai.

Būties problema filosofijoje

Problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Filosofija įvardijama kaip teologija. Egzistuoja mokslas, tyrinėjantis būtybę, kiek ji yra. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Atskirus būtybių regionus. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Būties principais laikyti būtybių gimines. Išsiaiškinti”Metafizikoje”. bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Supaprastina Platono įžvalgas. Kitą idėją. Kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Negali būti atskiro rūšinio požymio. Nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Esmines būties apibrėžtis. Ontologiją. Su priskyrimu rūšiai ir giminei. Loginėmis apibrėžtimis. Kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Būtį yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Juos bendrybėms. Suskirstyti visa, kas egzistuoja. Pagrindinių būties kategorijų. Priklausyti pirmai kategorijai. Materija susiejama su potencija, su galimybe. Materija glūdi kaip bet kokios apibrėžtos būties galimybė. Kitimas nėra priešingi būčiai. Pirminis aktyvumas. Materija ir forma suteikia daiktams galimybę būti. Priklauso nuo materijos veiksmiškumo. Jusliškumo ir idėjų. Ką daiktas atskleidžia individualiai esmišku pavidalu. - ji yra galimybės būti galutinė realizacija. Pilnai. Aristotelis pabrėžia realizavimo galimybes. Veikimo pabaiga. Bet kokiam tikslo įgyvendinimui reikalingas veikimas. Yra veiksmas ir tikrovė yra veiksmas. Tikrovė savo reikšme priartėja prie entelechėjos. Materija - visų vykstančių daiktų pagrindas. Išlieka visuose virsmuose. Egzistuoti tiek, kiek tai yra formoje. Stoka - materijos ir formos pradas. Materija atlieka substrato rolę. Kaip pagrindas yra forma ir stoka. Yra dinaminė, siekianti formos. Stoka nėra pagrindas. Bendrą pagrindą, o pagrindas - materija. Siekti savo realizacijos. Pasyvią. Pagrindiniu veiksniu tampa Dievas. Tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Kuriuo nors būdu yra. Ir bendriausia. Ją bendresnių sąvokų. Kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Kuriame svarstomi būties klausimai. Klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Suprasti iš pačių jos pagrindų. Matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. Tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui. Kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis. Nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami kitame. Ne kitai rūšiai.

Laiko ir būties trapumas

Gyvenate vis ruošdamiesi gyventi ateityje, nepagalvodami apie būties trapumą. Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. O kas garantuoja ilgą gyvenimą? Kiek laiko skiriama apskaičiavimams, kiek laiko tykojama, kiek bijoma, kiek pataikaujama. Neleidžia atsikvėpti nei nelaimės, nei pasiekimai. Išblaškyta siela nepriima nieko aukštesnio. Reikia sunaudoti laiką taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Gyvenimą stengiamasi pertvarkyti jo pačio sąskaita. Veiklos metmenys nukeliami į tolybes, o juk svarbiausias nuostolis yra atidėliojimas: iš mūsų ištraukia kiekvieną dieną, žadėdamas ateiti, jis išplėšia dabartį. Didžiausia kliūtis - laukimas: jis priklauso nuo rytojaus ir žudo šiandieną. Jūs tvarkote tai, kas likimo rankose, atmesdami tai, kas jūsų pačių rankose. Ko laukiate? Visa kas ateis, yra neaišku, taigi gyvenkite tuojau pat.

Mes ne mažai laiko turime, bet daug jo prarandame. Gyvename ne trumpą gyvenimą, bet padarome jį tokį. Mokantiems pasinaudoti, gyvenimas ilgas. Dažnai kažkam vis tarnaujame, tik nepriklausome sau. Prisimink kada tiksliai įvykdei savo užmojus, kiek dienų praėjo taip, kaip buvai numatęs, kada galėjai atsidėti sau, kada veidas buvo ramus, kada siela nedrebėjo, koks per tokį laiką padarytas darbas tikrai priklauso tau.

Herakleitas manė, kad viskas kinta, tačiau kaip tik dėl to yra ir kažkas pastovaus - tai kintamumas. Jis yra pastovi gamtos savybė. Maža to: yra pastovi kitimų tvarka. "Ugnis užsidega pagal matą ir pagal matą gęsta". Vienas dėsnis valdo visus pokyčius, jis vienodai valdo žmogų ir visatą. Žmogų valdo protas (λογος, logosas); vadinasi, ir visatą turi valdyti protas. Laiko trukmė nustatoma mūsų suvokimu. Erdvės dydžiai sąlygojami mūsų sąmonės. Visi daiktai iš esmės - vienas daiktas.

Iš tikrųjų buvimas yra tai, kas privačiausia. Egzistencija yra vienintelis dalykas, kurio negaliu perteikti. Galiu pasakoti apie savo egzistenciją, bet negaliu ja pasidalyti. Taigi vienatvė čia pasirodo kaip izoliacija, ženklinanti patį būties įvykį.

Meilės samprata Max Schelerio filosofijoje

Max Scheler

Nuo pat savo jaunystės mes klausiam ir ieškom atsakymo, kas yra meilė. Mes ieškom jo ir suaugę, ir pasenę, nes dažniausiai ir tie mūsų, kurie, atrodo, meilę išgyveno ir mano ją radę, nėra patenkinti ja, nes tarėsi rasią kažką daugiau. Ką jau bekalbėti apie tuos, kurie gilesnės meilės savo gyvenime nepatyrė. Meilės, tyros, kilnios, mes ilgimės nuo lopšio iki karsto ir dažniausiai nerandam, ir mūsų širdis lieka nerami, šį ilgesį nukeldama antgamtėn. Tad meilės ilgesys yra metafizinis, peržengiąs mūsų pasaulį ir siekiąs "anapus". Meilės klausimas tuo pačiu yra giliausia prasme filosofinis, paliečiąs asmens ir visos būties gelmę. Į klausimą, kas yra meilė, bandė duoti atsakymą ir vienas didžiųjų 20 amžiaus filosofų Max Scheler (1874 - 1928). Šis pusiau vokietis, pusiau žydas, profesoriavęs Muenchene, Koelne ir Frankfurte prie Maino, gilia intuicine įžvalga, nepaprastai aštria logika ir Nietzschės vertu stiliumi yra atvėręs kelius į naujus minties pasaulius. Jis yra filosofinio personalizmo pradininkas, vertybių etikos pagrindėjas, filosofinės antropologijos ir žinijos sociologijos kūrėjas. Tai 20 amžiaus filosofas genijus, kurio vardas neturėtų būti nustelbtas didžiųjų egzistencijos filosofų Heideggerio ir Jasperso. Scheleris yra daręs savo pažiūromis įtakos ir mūsų filosofams, ir patiems žymiausiems - A. Maceinai ir J. Girniui; pirmajam daugiausia savo religijos ir socialine filosofija, antrajam - savo vertybių etika. Apie jį rašė disertacijas jau miręs kun. dr. A. Baltinis ir kun. dr. T. Žiūraitis, juo žavėjosi nepriklausomybės laikų Humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos dėstytojas Iz. Tamošaitis. Scheleris yra dvilypis. Jo filosofavimo pradžia ir branda yra krikščioniškai katalikiško pobūdžio. Šiame tarpsny jaučiama Platono, šv. Augustino ir šv. Pranciškaus Asyžiečio įtakos. Į gyvenimo galą Scheleris tampa panteistu.

Kokie Schelerio filosofijos pagrindai?

Žmogus yra ens amans - mylinti būtybė; tai pagrindinis Schelerio filosofijos teiginys. Tik meilės dėka mes galim išeiti iš savo subjektyvinio uždarumo ir atsiverti kitam - žmogui ar daiktui. Meilė tampa pažinimo sąlyga ir pagrindu. Per ją atsiveria ne tik kitas žmogus, bet ir visa būtis. Ji pakelia mus ir lyg galinga srovė neša į aukštesnius vertybių pasaulius. Ji yra pagrindinė filosofo laikysena. Meilė "visiems laikams atidarė žmogui filosofijos vartus", sako Scheleris. Apie tokią dvasios laikyseną kalbėjo Platonas, vadindamas ją visumos ir asmens gelmės skrydžiu į visų dalykų esmę. Šią asmens ir universo dinamiką Platonas vadina eros. Scheleris priima Platono mintį apie eros, tačiau atmeta joje, kad toks pažinimas esąs apspręstas juslių ir todėl mūsų mąstymas, jų veikiamas, susidrumsčiąs ir pasimetąs. Lygiai Scheleris atmeta ir kitą Platono, Aristotelio ir kitų graikų mąstytojų mintį, jog meilė yra linkimas žemesniojo į aukštesnįjį, mažiau tobulo į pilnai tobulą, beformio į formingą. Dėl to Platonas ir išskyrė meilėj mylimąjį ir mylintį ta prasme, kad mylimasis visada yra kilnesnioji pusė, pavyzdys mylinčiajam, "pilnoji būtis". Pagal Aristotelį mes esam kupini nuostabos aukščiausiajai būtybei, Dievui, kurią mes mylim, kuri mus traukia, žavi ir vilioja, kaip mylimoji mylimąjį, bet ši tobuliausia būtybė pati nemyli. Dievas graikų mąstyme lieka žmogui nepasiekiamai toli, savyje užsidaręs, šaltas, nemylintis. Jam žmogus nereikalingas. Visa tai Scheleris atmeta ir pasisako ne už vienos krypties meilę - netobulo žmogaus aukščiausiajai tobulybei, o lygiai ir už tobuliausios būtybės meilę menkam netobulam žmogui. Visa būtis, tiek žemiausia, tiek aukščiausia, pulsuoja abipuse, visuotine meilės dinamika. Scheleriui eros yra ypatinga dvasios laikysena, ekstazė, kuria asmuo išeina pats iš savęs ir lyg įeina į kitą. Šitoj ekstazėj, kurią gal būtų galima pavadinti ir ypatinga intuicija, dalyvauja visos žmogiškosios galios, taigi ir protas, bet ypačiai jausmas, širdis. Tai meilės aktas, vedąs į filosofinį pažinimą, atskleidžiantį dalykų esmę. Todėl jis yra Schelerio vadinamas esmėžiūra (Wesensschau). Ji gali būti apibūdinama kaip dalyvavimas kitame" ("Teilnahme an einem Anderen"). Ir pati meilė pažinimo akte tampa "dalyvavimu". Meilės žvilgis, vedąs į pažinimą, įvyksta dar prieš bet kokį loginį fiksavimą tuo būdu, kad mes tarsi nusigręžiam nuo daikto realybės (Dasein) ir suvedam daiktą vien į jo esmę (YVesen arba So-sein). Tai labai artima vadinamai "fenomenologinei redukcijai", kuria, kaip jos tėvas E. Husser-lis aiškina, mes lyg kokiu matematiniu veiksmu į skliaustus paimam visa daiktui atsitiktina (Dasein), o prieš skliaustus iškeliam patį daiktą, patį fenomeną, daikto esmę (Wesen, Sosein). Daiktų esmę pasiekiąs pažinimas yra apspręstas proto, pabrėžia filosofas. Tik šis protas, be abejo, nėra ta elementari, visų pirma išvadas daranti jėga (kaip paprastai mes tai suprantam), o visos mūsų dvasios giliausia įžvalga, kurią Scheleris vadina "intuiciniu protu" ("intuitiver Verstand") arba "intelektine įžvalga" ("intellektuelle Anschauung"). Tai dvasinė meilė, kuri yra mūsų prigimty lygiai taip pat a priori, pirma visokios patirties, duota, kaip ir protas įprastine prasme. Tai "širdies tvarka" - "ordre du coeur", arba "širdies logika" - "logique du coeur", kaip šitai yra pavadinęs 17 amž. mąstytojas Pascalis. Šis šalia apriorinio loginio pažinimo egzistuojąs apriorinis iš jausmo, ypač meilės, kyląs pažinimas ypačiai atskleidžia mums vertybes, teigia Scheleris.

Trys simpatijos jausmų tarpsniai

Šiek tiek parodžius meilę kaip pažinimo aktą, tenka apžvelgti tris simpatijos jausmų tarpsnius, kurie atskleis meilės esmę. Jausminis susitapdinimas su kitu asmeniu yra ne kas kita, kaip vitalinės meilės reiškinys, pasirodąs visų pirma lytinės meilės metu. Betgi yra ir daugybė kitų reiškinių, kuriuos Scheleris laiko jausminiu susitapdinimu su kitais asmenimis: žmogaus susitapdinimas su savo protėviais primityviose religijose, identifikacija su Dievu kultinėse misterijose, ilgiau tveriąs hipnotizuotojo ir užhipnotizuotojo santykis, apsėdimas, motinos ir kūdikio jausminis ryšys. Betgi tipingiausiu jausminiu susitapdinimu su kitu asmeniu filosofas laiko lytinį aktą; tipingiausiu dėl to, kad čia turime "abipusį susiliejimo fenomeną" ("das gegenseitige Verschmelzungsphaenomen"). Šis "susiliejimas", šis "susilydinimas", pabrėžia Scheleris, yra įmanomas, jei lytinį aktą lydi meilė. Jei šio akto meilė nelydi, jei jis yra, pavyzdžiui, pagrįstas smaguriavimu arba jei per jį norima asmenį panaudoti kuriam nors tikslui, kad ir kūdikio gimdymui, - visa tai aktą žemina ir išskiria iš vitalinių meilės fenomenų, kuriais žmogus save panardina į didžiąsias gyvatos versmes.

Susitapdinimas su gamta. Šį fenomeną jis pastebi visų pirma indų religijoj ir filosofijoj. Indiškojo kosmovitalinio susitapdinimo pagrindas yra indų pažiūra, jog visi žmonės ir daiktai solidariai kenčia ir šita kančia kyla iš to, kad jie egzistuoja. Jų pats buvimas yra kentėjimas. Omne ens est malum. Skausmas yra pasekmė buvimo, kuris neišvengiamai susijęs su veikimu. Dėl to indui yra svetima mintis veikti: apvaldyti gamtą, jos jėgas pajungti, nes jis tuo tik didintų kančią. Indas tikra prasme gyvena gamtoj, nes jis vitaliai susitapdina su ja ir su joj įžvelgta visuotinąja gyvata. Dėl to indiškojoj pasaulėžiūroj nėra metafizinio skirtumo tarp žmogaus, gyvulio ir augalo, kaip tai matom antikinėj graikų filosofijoj ir žydų religijoj bei krikščionybėj, kur žmogus stovi gamtos prieky. Kiekvienas sutvėrimas, net ir neorganinėj gamtoj, indui atrodo kaip brolis, draugas, bičiulis. Su žmogum, gyvuliu ir augalu jis santykiauja kaip lygus su lygiu. Antikinį graikų eros Scheleris padaro beveik savuoju. Juk jis, kaip žinom, perima graikiškąją eros sampratą, ją apvalęs nuo mitologijos ir šiek tiek jai suteikęs asmens bruožų. Graikams eros buvo vitalinė, dinaminė ir kūrybinė jėga, kuri veikia aristokratiškai sutvarkytame universe, pradedant materija, einant per augalus, gyvulius ir žmones ir baigiant Dievybe.

Aforizmai apie gyvenimą

Aforizmas - trumpas, įtaigios formos posakis, apibendrinantis reikšmingą, dažnai originalią, netikėtą mintį, pvz.: „Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia". - F. de Larošfuko.

... neieškok visur simbolinės prasmės, nes gali ir rasti.

tags: #mintys #apie #buties #trapuma