Žemė yra savitas aplinkos elementas, laikomas vienu svarbiausių išteklių, o kartu ir nacionalinis turtas. Jos svarba slypi tame, kad derlingasis jos sluoksnis naudojamas kaip pagrindinė gamybos priemonė. Iš tiesų, bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu. Teisine prasme žemė pirmiausia suprantama kaip suverenios valstybės teritorija, taip pat kaip nuosavybės ir naudojimo teisių objektas.
Valstybė, teisės normomis tvarkydama žemės santykius, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarką, garantuoti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą. Šie žemės santykiai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose.
Vienas svarbiausių įstatymų laikytinas Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, reglamentuojantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Jame numatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą tausojant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.
Kiti svarbūs teisės aktai, reglamentuojantys žemės nuosavybės santykius, yra įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Žemės reformos įstatymas ir kiti teisės aktai. Nuosavybės teisė yra viena svarbiausių daiktinių teisių, kurios reglamentavimui skirta Civilinio kodekso 4 knyga. Nuosavybės teisės reglamentavimas yra aktualus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims.
CK 1.2 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu - teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmens turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.
Darbo tikslas - atskleisti žemės nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, aptarti disponavimą žeme bei išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus. Siekiama išanalizuoti privačios ir valstybinės žemės nuosavybės įgijimo pagrindus, savivaldybių teisę nuosavybe turėti žemės sklypus, aptarti bendrosios nuosavybės teisės ypatumus, taip pat išnagrinėti, kaip pasireiškia žemės savininkų disponavimo teisė, kokie reikalavimai keliami sudarant žemės sandorius, išsamiau analizuojama valstybinės žemės disponavimo teisė. Be to, keliamas uždavinys išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus, t.y. vindikacinį ir negatorinį ieškinius, reikalavimą atlyginti žalą.
Tyrimas atliekamas panaudojant istorinį, lyginamąjį, loginį ir sisteminės analizės metodus. Darbe analizuojama Kasacinio teismo ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo praktika, ja remiantis analizuojamos įstatymų taikymo teismų darbe problemos.
Žemės nuosavybės teisės raida
Žemės nuosavybės teisės samprata ir pats jos supratimas įvairiais laikotarpiais kito. Iš pradžių žmonijai vertingesni buvo gyvuliai, drabužiai, įrankiai, ginklai. Vėliau nuosavybe tapo pavergti žmonės, jų gyvenamieji būstai. Žemės nuosavybė atsirado labai palengva, jau nemažą laikotarpį žmonijai pragyvenus. Kol žmonės vertėsi medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste, žemės nuosavybės dar nebuvo.
Tuo metu tautos daug keliavo ir vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Kai žmonės išmoko dirbti žemę, tapo sėslesni. Tada ir atsirado poreikis savintis dirbamą žemę, o kartu ir iš jos gaunamus vaisius. Taip palaipsniui atsirado ir individuali nuosavybė. Ėmė kurtis ašiemos, stengtasi ją išlaikyti. Mirus senajam šeimininkui, žemė ir kitas turtas perduodamas vyriausiajam šeimos nariui, kuris turėjo rūpintis visos šeimos išlaikymu. Taip atsirado žemės nuosavybės įgijimas paveldint turtą.
Tautos kariavo, grobė kitų gyvenamas ir dirbamas žemes, o taip pat užimdavo ir dar niekieno nepasisavintus žemės plotus. Taip savininkais galėjo būti ne kiekvienas, o tik vadai ir kiti išskirtiniai asmenys. Ilgainiui savininkų ratas plėtėsi, bet moterys, vergai ar svetimšaliai nuosavybės turėti negalėjo. Pati nuosavybės samprata irgi kito.
Justiano laikais Romėnų teisėje vietoj Romos civilinės teisės ir taip vadinamos pretoris nuosavybės susiformavo vieninga nuosavybės sąvoka ir teisinė jos konstrukcija. Tai buvo absoliuti daiktinė teisė, turinti savyje tris pagrindinius elementus, būtent išskiriamai naudotis daiktu (ius utendi), gauti daikto vaisius (ius fruendi) ir rikiuoti, disponuoti daiktu, net jį ir sunaikinant pagal savo nuožiūrą (ius abutendi).
Justiano kodifikuota Romėnų teisė turėjo didžiulę įtaką vėlesnėms kitų Europos šalių kartoms. Iki tol daugelyje šalių galiojo jų nacionalinė teisė, kurios daugelis principų skyrėsi nuo įtvirtintų Romėnų teisėje. Šioje teisėje privačios žemės nuosavybės nebuvo. Visa žemė priklausė tautai ir pavieniam asmenims buvo visuomenės perleista tik naudojimuisi. Nuosavybės sąvokoje buvo daugiau viešojo ir visuomeninio pobūdžio nuosavybės apribojimų, negu pagal Romėnų teisę.
Vakarų Europoje žemės nuosavybės teisė formavosi įtakojama feodalizmo santvarkos. Pilna žemės nuosavybės forma - alodai galėjo priklausyti tik laisvam asmeniui, buvo paveldimi ir ginami teisme. Vasalai pilnos nuosavybės teisės neturėjo, jie buvo priklausomi nuo savo senjoro. Baudžiauninkai žemės nuosavybės teisės neturėjo. Tuo metu nebuvo žinoma ir valstybinė žemės nuosavybės teisė.
Žemės reforma atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Šios nuosavybės teisės esmę riboja Lietuvos civilinėje teisėje įdiegta vadinamoji „triada“ - nuostata, kad nuosavybės teisės turinį sudaro trys savininko teisės - teisė turtą valdyti ir naudoti bei juo disponuoti. Nuosavybės teisės turiniui apibrėžti „triada“ naudojama tik Rusijoje. Europoje vyrauja prigimtinės nuosavybės teisės doktrina.
Nuosavybės teisės sąvoka Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.37 str. suformuluota kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Panašiai nuosavybės teisės sąvoka traktuojama ir kitų valstybių teisėje.
Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektais gali būti daiktai ir kitas turtas, skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą. Bendras Lietuvos Respublikos žemės plotas sudaro 6530,1 tūkst. ha.
Kaip numatyta minėto straipsnio 3 dalyje, neperduota naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui. Šią žemę, ja naudotis ir disponuoti gali tik valstybė. Nuosavybė, kaip numato Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir Žemės įstatymas, gali būti privati, valstybinė ir bendroji.
Žemės savininkui valdymo teisė suteikia galimybę turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį. Šios teisės pagrindu asmuo gali žemę arti, melioruoti ir kt. Naudojimo teisė savininkui leidžia žemės naudingąsias savybes pritaikyti savo poreikiams tenkinti ir taip gauti iš žemės naudą. Savininko naudojimo teisė apima teisę gauti derlių, vaisius ir žemės duodamas pajamas. Disponuodamas žeme savininkas įgyja teisę keisti žemės teisinę padėtį, tai yra sudaryti žemės pirkimo - pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo ir kitus sandorius.
Žemės sklypo savininko teisės ir jų apimtis reglamentuota Civilinio kodekso 4.40 - 4.46 straipsniuose. Civilinio kodekso naujovė nuosavybės teisinių santykių srityje yra nuosavybės atsiradimo momento reglamentavimas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 str. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento.
Pagal 1964 m. Civilinį kodekso 255 str. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Šiame Civiliniame kodekse sutarties neįregistravimas nesukelia tokių sunkių pasekmių kaip sutarties pripažinimas negaliojančia. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad 2001 m. Civilinis kodeksas neskatina neregistruoti nuosavybės teisės.
Šiuos asmenis remiantis kitais įrodymais. Jei sandoris neįregistruotas, šalys teisme negalės įrodinėti savo nuosavybės teisių remiantis tokiu sandoriu, be to, asmuo tokios nuosavybės negalės parduoti, padovanoti ar kitaip perleisti ir atlikti kitų veiksmų.
Iš to darytina išvada, kad iš esmės Civilinis kodeksas numato neigiamas pasekmes asmenims, kurie neregistruoja nuosavybės teisės perėjimo fakto. Žemės nuosavybės teisei įgyti taikomi analogiški pagrindai.
Nuosavybės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, savivaldybės, taip pat užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus (Konstitucijos 47 str.), bei užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės atstovybės. Privati žemės nuosavybės teisė įgyjama administraciniu aktu, sandoriu arba teismo sprendimu.
Šis įstatymas ir poįstatyminiai aktai kelia griežtus reikalavimus. Dažnai tenka kreiptis į teismą dėl teisės, kai reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie įgijimą žemės nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi ir pan. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ patvirtintas Lietuvos valstybingumo ir suverenios galios tęstinumo principas.
Nuosavybės teisės į žemę atkūrimą reguliuoja eilė įstatymų: 1991 m. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“, 1991 m. Žemės reforma, 1991 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Šiuos Vyriausybės nutarimus pakeitė 1997 m. liepos 1 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas“, 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas, Žemės įstatymas.
Asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą - nuosavybės teisės atkuriamos tik nustačius juridinę reikšmę turintį šio fakto nustatymo.
Jeigu asmenys, išvardyti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teisės atkurtos apie 1,6 mln. piliečių.
Asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises, subjektiaškumui nebetaikomas nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje požymis, nors Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisės atkūrimas negali prieštarauti Lietuvos Respublikos piliečių lygiateisiškumo principui.
Į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokį kaip žemė, miškai ir vandens telkiniai, nuosavybės teisės taip pat gali būti atkuriamos, kaip numato šio straipsnio 2 dalis. Jei po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, asmenys turėjo pateikti prašymus. Prašymų pateikimo terminus reglamentavo 1991 m. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ 11 straipsnyje nurodytas prašymo turinys. Iš jo seka, kad prie prašymo privalomai turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentai, kurie įrodo giminystės ryšius.
Tai yra turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Taip pat notaro pripažinimo aktų knygos ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigos pripažinimo aktų knygos ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notaro patvirtinti testamentai ir pan. Kai kurių dokumentų neišliko.
Jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 metų, reikalingas gimimo faktą patvirtinantis dokumentas. Jeigu asmenys, kurių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai neišliko, kaip numatyta įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo.
Teismų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai pateikti prašymai neatitiko jų turiniui įstatymo keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, asmenys, turintys teisę į turto sugrąžinimą, prašymas surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan. Kaip seka iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. A556 - 1454/2016, pareiškėjas prašyme nenurodė jokių individualizuojančių žemės sklypo duomenų.
Bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo formos priklauso nuo objekto, kuriame yra daiktas, valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Vienaip bendrosios dalinės nuosavybės teises įgyvendina gyvenamųjų namų butų ir patalpų savininkai, o kitaip - žemės sklypo, priklausančio keliems bendraturčiams, savininkai.
Bendroji dalinė nuosavybė butuose ir patalpose
Gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkai turi absoliučias nuosavybės teises į atskirus turto objektus (butus, kitas patalpas). O bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal CK 4.82 straipsnį jiems priklauso namo bendrijos naudojamos patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Bendrąją daline nuosavybe savininkams priklausančios bendrojo naudojimo patalpos laikomos butų priklausiniais.
Lietuvos Aukščiausias Teismas (LAT) vienoje bylų pažymėjo, kad, kaip nurodyta CK 4.19 str. 1 dalyje, priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. CK 4.19 str. 1 dalies prasme daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpos iš tikrųjų pripažintinos priklausiniais, tačiau ne kurio nors vieno ar kelių, o visų (arba esančių atskiroje namo dalyje, pavyzdžiui, vienoje laiptinėje) butų savininkų, nes jos yra skirtos tarnauti pagrindinėms patalpoms - butams - ir tenkina visų butų savininkų interesus.
Tai, kad bendrojo naudojimo patalpos priklauso visiems namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, reiškia, jog patalpos nėra atidalytos, yra tik kiekvienam bendraturčiui priklausančios idealiosios nuosavybės teisės dalys (CK 4.72, 4.73 str.). Daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų dalies negalima pripažinti vieno buto priklausiniu, išskyrus atvejus, kai bendrojo naudojimo patalpas yra įmanoma atidalyti taip, kad tai netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį (CK 4.82 str. 2 d., 4.90 str. 1, 2 d.)(1).
Įgyvendindami pareigą bendro naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti, savininkai gali steigti savininkų bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį (CK 4.83 str. 3 d.). Steigdami bendriją savininkai jai perduoda teisę valdyti ir naudoti bendrąją dalinę daugiabučio namo savininkų nuosavybę(2). Jungtinės veiklos sudarymo pagrindus reglamentuoja CK Šeštos knygos LI skyrius.
Jeigu savininkai nusprendžia butų savininkų bendrijos nesteigti ar ji nustoja veikti dėl kitų priežasčių, savivaldybės sprendimu gali būti skiriamas namo administratorius. Jis privalo įgyvendinti visas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu (administratoriaus veiklai taikomos CK XIV skyriaus nuostatos).
Bendroji dalinė nuosavybė žemės sklypuose
Žemės sklypų valdymas, naudojimasis juo bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra sudėtingesnis nei pastatuose esančių patalpų, nes žemės valdymas yra specifinis - natūroje nėra paprasta atriboti, kuri žemės sklypo dalis kuriam savininkui turėtų tekti jiems priklausančiame žemės sklype. Dėl to įgyvendinant bendrąją dalinę nuosavybę į žemę praktikoje labai dažnai kyla problemų.
Perleidimo teisė
Viena iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo formų - bendrosios dalinės nuosavybės teise disponuojamų nekilnojamų daiktų perleidimas. Kaip ir bet kuris civilinės teisės objektas, nekilnojamasis daiktas gali būti įvairių sandorių objektas. Laikydamasis teisės aktuose nustatytų reikalavimų savininkas gali jam priklausantį nekilnojamąjį daiktą parduoti, išmainyti, dovanoti, perduoti pagal paveldėjimą ir t. t.
CK 4.78 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio teisė perleisti kitiems asmenims visą savo idealiąją dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus CK nustatytas išimtis. Kadangi bendrąją nuosavybės teise priklausančios objekto dalies perleidimas yra reikšmingas visai bendrosios nuosavybės teisei, įstatymas įtvirtina pirmumo teisę bendraturčiams pirkti bendrąją nuosavybe esančią dalį ta kaina ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis ji parduodama, išskyrus, kai daiktas parduodamas iš viešųjų varžytinių.
Šios normos paskirtis - ginti bendraturčių interesus ir mažinti bendraturčių skaičių siekiant užtikrinti ekonomišką turto valdymą ir disponavimą juo, nes kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įgijus kitam bendraturčiui ir sujungus daikto dalis, daiktą valdyti yra efektyviau. CK 4.79 str. 2 dalis nustato, kad savininkas, ketinantis parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje ne bendraturčiui, privalo raštu apie tai pranešti kitiems bendraturčiams ir nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda.
Kai parduodama nekilnojamojo daikto dalis, apie tai pranešama per notarą. Kitiems bendraturčiams atsisakius pasinaudoti savo pirmumo teise pirkti parduodamą dalį, pardavėjas turi teisę savo dalį parduoti bet kuriam trečiajam asmeniui. Jeigu dalis bendrąja nuosavybe priklausančio daikto (objekto) parduodama pažeidžiant pirmumo teisę ją pirkti, bendraturtis turi teisę per tris mėnesius kreiptis į teismą su ieškiniu reikalaudamas, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.
Dažnai būna, kad pardavėjai neįspėja kitų bendraturčių apie ketinimą parduoti daiktą ir perleidžia jį be jų žinios. Norint palengvinti tokių problemų sprendimą, teismų praktikoje buvo suformuluota taisyklė, kad perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių kitų teisės normų pažeidimų, pakanka konstatuoti, kad buvo pažeista kito bendraturčio pirmumo teisė pirkti šią dalį ir teismo sprendimu tokiam bendraturčiui perkeliamos pirkėjo teisės ir pareigos.
Be to, pagal CK 4.79 str. 3 dalį perkeliant pirkėjo teises ir pareigas neatsižvelgiama į asmens įgijusio turtą, esančio bendrąja daline nuosavybe, sąžiningumą(3). Dėl to visiškai nėra svarbu, ar dalį įsigijęs asmuo žinojo apie tai, kad kitų bendraturčių pirmumo teisė pažeidžiama, ar nežinojo.
Pažymėtina, kad pirmumo teise bendraturčiai ginami tik parduodant nekilnojamojo daikto dalį. Jeigu dalis, esanti bendrosios dalinės nuosavybės objektu, ne bendraturčiui perleidžiama mainų arba dovanojimo sutartimi, ši bendratučių apsauga nebetaikoma. Tokį teisinį reguliavimą lėmė esminės aplinkybės, kad mainų esmė yra apsikeitimas daiktais, o pirkimo-pardavimo sutartimi daiktas perduodamas kito asmens nuosavybėn už sutartą pinigų sumą (kainą).
Tai yra esminis mainų skirtumas nuo pirkimo-pardavimo. Mainų sandorio šalių pagrindinis siekis - ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos.
CK 4.79 straipsnis, nustatantis bendrosios nuosavybės dalies perleidimo specialiąsias sąlygas, kitiems bendraturčiams suteikia pirmumo teisę šią dalį įgyti tik tais atvejais, kai jis turi galimybę pasiūlyti tas pačias sandorio sąlygas. Tokiu atveju daikto perleidėjo interesas sudaryti sandorį jį tenkinančiomis sąlygomis, gauti norimą ir sulygtą atlyginimą, lieka nepažeistas, o bendraturčio galimybė pasiūlyti mainų sutartimi sulygtas daikto perleidimo sąlygas dažniausiai yra ribota arba neįmanoma.
Dėl to vienam bendraturčiui nekilnojamųjų daiktų mainų sutartimi perleidžiant bendrosios nuosavybės dalį, kitas bendraturtis neįgyja pirmumo teisės įgyti perleidžiamą dalį, nes toks pirmumo teisės taikymas prieštarautų mainų sutarties esmei.
Teisė savo lėšomis padidinti bendro turto vertę
Be bendrąja daline nuosavybe esančios dalies perleidimo, CK 4.77 str. 1 dalis suteikia bendraturčiui teisę savo lėšomis padidinti bendrąjį daiktą ar jo vertę. Laikydamasis CK 4.75 straipsnyje įtvirtinto principo, pagal kurį bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendraturčių sutikimu, tai padaryti jis gali tik gavęs kitų bendraturčių sutikimą.
Vieno bendraturčio daromi bendro daikto pakeitimai savaime pakeičia kitų bendraturčių naudojimo, valdymo ir disponavimo teisių turinį, dėl to tokie pakeitimai negali tapti kitų bendraturčių teisių ar teisėtų interesų pažeidimo priežastimi. Pagerinti ar pakeisti daiktą bendraturtis gali tik aptaręs tai su kitais bendraturčiais ar bendro turto valdymo organizacija - bendrija.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendraturčiui siekiant įgyvendinti įstatymu suteiktą statybos teisę, susijusią su bendru daiktu, kitų bendraturčių duodami sutikimai yra skirti ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti, dėl to bendraturtis, kreipdamasis į kitus bendraturčius dėl sutikimo gavimo, privalo juos tinkamai informuoti apie veiksmus, ketinamus atlikti su bendrai naudojamu daiktu(4).
tags: #sklypas #valdomas #bendrosios #dalines #nuosavybes #teise