Šiame straipsnyje pakeliausime po S. Daukanto gimtinę, aplankysime jo palaidojimo vietą ir apžvelgsime muziejines vertybes, susijusias su jo gyvenimu ir veikla. Taip pat prisiminsime žygius, skirtus jo atminimui įamžinti, ir bendruomenių iniciatyvas, puoselėjančias jo palikimą.
Simonas Daukantas. Jano Zenkevičiaus portretas, 1850 m.
Kelionė Simono Daukanto keliais
Prieš 199 metus būsimas rašytojas, istorikas Simonas Daukantas iš savo gimtinės Skuodo rajone į Vilnių ėjo pėsčiomis - kad galėtų mokytis universitete. Žygio Papilė - Vilnius organizatorė Simono Daukanto gimnazijos pagrindinio ir neformaliojo ugdymo skyriaus vedėja Kristina Dorofėjienė sakė, kad S. „Mūsų mokykla kasmet pamini Papilėje palaidoto S. Daukanto atminimą“, - sakė K. Dorofėjienė.
Siekiant įamžinti S. Daukanto atminimą, organizuojami žygiai jo keliais. Štai kaip vyko vienas iš tokių žygių:
- Pasiruošimas užtruko metus.
- Pedagogė nesiryžo sudarinėti maršruto, surado tokios patirties turinčią Kristiną Šatikienę iš Kauno.
- Daugiausia maršruto išsirinkta vieškeliais ar miško keliais.
- Miestai liko nuošalyje.
- Nakvodavo dažniausiai mokyklose ir kaimo bendruomenių namuose.
- Teko permiegoti ir šarvojimo patalpose.
- Vienur laukdavo net su vakariene.
- Kitur būdavo ir lovos paklotos.
- Žygeiviai pajuto: kuo mažesnis kaimas, tuo jaukiau.
- Vaitekūnų kaimo bendruomenės pirmininkas išvedžiojo po visą kaimą, net vedė į gyventojų trobas parodyti, kaip jose tvarkomasi.
Žygio akimirkos
Būryje vienintelis keliautojas - tos dienos žygio vadovas vilkėjo ryškesnės spalvos marškinėlius ir su sentencija iš S. „Įdomiausia, kad ta sentencija atitikdavo ar žmogaus charakterį, ar dienos nuotaiką - lyg būtų specialiai surežisuota“, - sakė K. Dorofėjienė. Vadove buvo išrinkta ir moteris, kuri pati neturėjo sveikatos eiti, bet lydėjo žygeivius - automobiliu vežiojo maistą keliautojams. Jie mašiną iš pradžių vadino autoparduotuve, o paskui žemaitiškai - abrakine. Nes joje visada buvo galima gauti duonos riekę, žemaitiškai vadinamą abraku. Paskutinę žygio dieną vadovės pareigos buvo paskirtos pačiai organizatorei. Marškinėliai buvo likę vieninteliai.
Pirmieji ėjo 1975 metais, tik savaitgaliais. Žygeivius kelyje užkalbino du pirmojo žygio dalyviai ant Bakainių piliakalnio. Žilagalviai sakė, nebūtų atkreipę dėmesio į jaunimą, jei nebūtų pamatę ant marškinėlių užrašytos S. Akimirksniu atsirado artimas ryšys. Jie gėrėjosi dabartinio laikmečio pasiryžėliais atkartoti S. Daukanto kelią. Susitarta dėl susitikimų ateityje.
Dar kartą pirmojo žygio dvasia suplazdėjo paskutinę papilėniškių kelionės dieną, kai Vilniaus universitete sutikti atėjęs dar vienas pirmojo žygio dalyvis įteikė gairelę. Tą vienintelę, kuri buvo nešama per Lietuvą, dar nešiota alpinistų žygiuose kaip lietuviškumo dvasia. Dar viena istorinių žygių relikvija dabartinius keliautojus lydėjo iš Papilės. Menanti antrąkart S. Daukanto kelią nuo 1986-ųjų per trejus metus nuėjusius patriotus.
Su vėliava ant pečių žygio koordinatorė K. Dorofėjienė ėjo pirmąją dieną per Papilę ir rajoną, paskui per Kėdainius ir paskutinę - per Vilniaus centrą. „O daugiau nesinorėjo piktnaudžiauti valstybingumo simboliu, - sakė K. Dorofėjienė. Ir bažnyčioje papasakojo apie S. Įsimintina diena lietuvių ir lenkų gyvenamoje Maišiagaloje. Kai trys žygio dalyvės užsuko per Šv. Mišias pasimelsti į bažnyčią vienodais marškinėliais, jos sudomino kunigą. „Atsistojau ir pradėjau: jūs tikriausiai žinote, kad yra Daukantas, ką jis reiškia lietuvių tautai, - pasakoja K. Dorofėjienė. - Kalbėįjau ilgai ir išsamiai. Po išgirstos kalbos apie S. Daukantą kunigas pakvietė žygeives vakarienės. „Kalbėdama mačiau jų besidžiaugiančias akis, o tai mane dar labiau skatino plėtoti mintis ir apie meilę Lietuvai, mūsų tautos reikalus“, - mena K. Dorofėjienė.
„Kai pabuvusi Maišiagaloje patyriau įtampą dėl tautinių nesutarimų, - abejoju, ar beturėčiau drąsos kad ir apie Simoną Daukantą kalbėti lenkų krašto bažnyčioje ir dar per garsiakalbius“, - sakė K. Dorofėjienė. Tą patį vakarą lietuvių bendruomenės atstovai nuvedė žygeivius į miestelio kavinę pavakarieniauti. Tuo metu tarp kavinėje buvusių lenkų kilo sumišimas. Ir vis dėlto kitą rytą iš Maišiagalos išeinantys papilėniškiai palydėti bažnyčios varpais.
„Bet tas ėjimas nebuvo prasmė, - pabrėžė K. Dorofėjienė. - Vertybe tapo galimybė kalbėtis iš širdies. Apie viską. Taip susidraugavome, kad po žygio vis susisiekiame internetu. Įsiminė staigmena Sirutiškio bendruomenės centre. Čia užsukusi šeima iš didmiesčio sutiko išleisti dešimtokę dukrą - ji sužinojo, kad einama Daukanto keliu ir pasakė tėvams irgi norinti. Organizuotai prie papilėniškių trumpam po kelioliką žmonių buvo prisijungę iš Kauno, Kretingos, Šiaulių, Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklų, besivadinančių Simono Daukanto vardu.
Rugpjūčio 10-11 d. būrelis Panevėžio žygeivių ir jų bendraminčių keliavo „Simono Daukanto taku“. Važiuota Panevėžio, Pakruojo, Šiaulių, Akmenės, Mažeikių, Skuodo, Plungės, Telšių, Radviliškio rajonais. Lankytasi Rakandžių kaime netoli Gruzdžių, kur prisimintas dr. Jonas Šliūpas, Atlanto nugalėtojas lakūnas Feliksas Vaitkus. Kuršėnuose kalbėta apie kalendorių leidėją Lauryną Ivinskį, lankytas jo kapas. Lietuviškuose kalendoriuose buvo spausdinami patarimai ūkininkams, išspausdinti A. Baranausko, S. Valiūno, A. Strazdo, D. Poškos, K. Praniauskaitės eilėraščiai.
Kalvių kaime, Simono Daukanto gimtinėje, buvo ramu, sunku beatsekti buvusį gyvenimą. Ten buvo jo kelio pradžia. Lenkimų bažnyčios šventoriuje S. Daukanto motinos kapas, kurį sūnus savo rūpesčiu ir (tuomet dideliais) pinigais sutvarkė. Kopimas į piliakalnius - Apuolės, Džiugo, Šatrijos, Alkos kalnas Erkšvoje - pamažu, žingsnelis po žingsnelio, tarsi grįžimas į praėjusių šimtmečių gyventą laiką. Pasakojimai ant jų ir pačios erdvės kalbėjimas atėjusiems. Ukrinuose, matėme unikalius akmeninius paminklus, darytus akmenoriaus Stepono Gailevičiaus. Žavėjomės akmenų gausumu Mosėdyje, didžiausiu Lietuvoje Barstyčių akmeniu. Alsėdžių kapinėse lankėme 1918 m. signataro Stanislovo Narutavičiaus kapą. Sukrėtė Kęstaičių bažnyčios, jos gynimo istorija. Toje vietoje dabar rymo gausybė kryžių. Lankėmės Telšiuose, Džiuginėnų dvarelyje, Luokėje. Rainiuose prisiminėme kankinių tragediją.
| Data | Rajonai | Aplankytos vietos |
|---|---|---|
| Rugpjūčio 10-11 d. | Panevėžio, Pakruojo, Šiaulių, Akmenės, Mažeikių, Skuodo, Plungės, Telšių, Radviliškio | Rakandžių kaimas, Kuršėnai, Kalviai, Apuolės, Džiugo, Šatrijos, Alkos kalnas Erkšvoje, Ukrinai, Mosėdis, Alsėdžiai, Kęstaičiai, Telšiai, Džiuginėnų dvarelis, Luokė, Rainiai |
Simono Daukanto kapas Papilėje
S. Daukantas paskutinius gyvenimo metus praleido Papilėje (Šiaulių aps.), čia ir atgulė amžinojo poilsio. Jis guli ne paprastoj vietoj, bet gilios senovės piliakalnyje. Jau bus daug metų, kai papiliečiai, norėdami tą piliakalnį nuo sunaikinimo apsaugoti ir savo senovę pagerbti, įtaisė jame kapines. Palaidojo Daukantą tokiose kapinėse, kur viskas jo numylėtąją senovę primena.
Ant kalno viršūnės tarp tankių krūmų guli didelis akmuo, kad ir kiek apžėlęs, vis dėlto išskaitomas. Čia palaidotas mūsų garsaus darbuotojo Simono Daukanto kūnas. ilgus metus, „it vargo pelė” sunkiausiu Lietuvai laiku, Simonas Daukantas atsidėjęs darbavosi savo numylėto krašto gerovei. Ant jojo kapo jo artimas draugas kunigas Vaišvila tą akmeninį paminklą padėjo. Ilgai jis tenai ilsėjosi beveik visų pamirštas, retai kieno lankomas-- nes dar ilgai tęsėsi tamsūs Lietuvos laikai.
Palaidojo Daukantą tokiose kapinėse, kur viskas jo numylėtąją senovę primena.Jis guli ne paprastoj vietoj, bet gilios senovės piliakalnyje. Jau bus daug metų, kai papiliečiai, norėdami tą piliakalnį nuo sunaikinimo apsaugoti ir savo senovę pagerbti, įtaisė jame kapines.
Simono Daukanto kapas Papilėje
Muziejinės vertybės, susijusios su Simonu Daukantu
Šiemet minint istoriko, rašytojo, švietėjo Simono Daukanto 230-ąsias gimimo metines, Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) eksponuojamas autentiškas, vienintelis išlikęs S. Daukanto portretas, kuris buvo nutapytas jam gyvam esant. Portretas, atvežtas iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Šiauliuose bus eksponuojamas iki 2023 m. gruodžio 10 d.
Muziejuje taip pat pirmą kartą galima išvysti paties S. Daukanto pasidirbintą kėdę bei šiauliečių dailininkų tapytus S. Daukanto portretus. S. Daukantui dar esant gyvam, 1850 m., jo portretą iš natūros nutapė dailininkas Jonas Zenkevičius (1821-1888). Šį portretą rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) surado tik 1901 m. Ketūnų dvare, netoli Kuršėnų. Tai vienintelis žinomas S. Daukanto portretas, tapytas jam pozuojant.
Simboliška, kad minint istoriko 230-ąsias gimimo metines, jo portretas eksponuojamas šiuose kraštuose. Muziejuje galima išvysti ir kitų muziejinių vertybių, susijusių su S. Daukantu: šiauliečių dailininkų Kornelijaus Užuoto, Kazio Rimto Tarabildos, Bonaventuros Šalčio tapytus S. Daukanto portretus, pirmą kartą eksponuojamą paties S. Portretus ir krėslą muziejuje galima apžiūrėti nemokamai.
Vincas Grybas ir jo padėjėjas Pranciškus Mikutaitis prie pastatyto paminklo Simonui Daukantui. Papilė. 1930 m. rugpjūtis. Jono Sinkevičiaus nuotrauka.