Straipsnis skirtas apžvelgti ne tik Silinės kaimo žvejo sodybos interjerą, bet ir prisiminti Lietuvos laisvės kovas, partizanus bei jų vadus. Jame pateikiama istorinė perspektyva, asmeniniai atsiminimai ir pamąstymai apie laisvę, išdavystę ir tautos likimą.
Laisvės kaina ir išdavystės
Nei žmogui, nei tautai - niekas laisvės veltui nedalija. Tik tada, kada sugebama laisvę branginti labiau už gyvybę, galės būti laisvi. Tačiau S. siekė tiktai demonstruoti savo galią ir įgyvendinti savo užkariavimų idėjas.
Vieni išdavė dėl to, kad buvo papirkti, patikėję sovietų valdžios pažadais. Treti išdavė dėl keršto, todėl, kad neišlaikė kankinimų. Penkti išdavė, kad nebūtų kankinami, išdavė, kad nebūtų išvežti ir galėtų toliau gyventi savo tėvų žemėje, išdavė gelbėdami savo artimuosius. Ir t. t. variantuose slypėjo vienas pagrindas - baimė, "gyvybės gyvatė", kurie laisvę norėjo atimti.
Deklaruoti laisvę - vienas dalykas, ir kitas dalykas - už ją kovoti. Argi sveikas tas, kuriam nėra skirtumo tarp stribo ir partizano? Budelio ir aukos? Tarp okupanto ir okupuotojo?
Todėl negalima pamiršti praeities, negalima nusigręžti nuo istorijos. Istorija, kurioje bus pasakyta tiesa apie Lietuvos laisvės kovas, priklausys nuo to, kas ją rašys. Pati istorija nepasirašys. Žmonės, turintys vienokius ar kitokius įsitikinimus, turi aktyviai padėti ją rašyti, kad istorijoje būtų pasakyta tiesa.
Blogiausia, kad tos praeities žaizdos tebėra neužgijusios, o po šašais toliau tvinksta pūliniai. Reikia nuplauti mūsų nuodėmes, kuris gali mus išgydyti. Tauta, kuri išsižadėtų savo praeities, nebebūtų jau lietuvių tauta.
Partizanų kovos ir Jono Žemaičio asmenybė
Partizanų (S. Bubulo, J. atsiminimus parūpino A. Pocius. Pasidalijo A. Kentra. - tai visų Lietuvos partizanų lemtis, jų kovos esmė ir prasmė. Todėl J. skiriama pirmoji šio metraščio dalis. Joje spausdinamas E. J. metraščio dalyje dedami bendresnio pobūdžio straipsniai (A. Pociaus, J. Parnarausko, A. Stanevičiaus bendrijos konferenciją Viduklėje 1994 m.
Šitiek aukų - apie trisdešimt tūkstančių narsiausių vyrų, tikrų šalies patriotų? Kilnių idealistų, per daug pasitikėta Vakarų politikos dorumu ir sąžine. Kalbant apie jo asmenybę, iš karto reikėtų pasakyti: jeigu J. blokus, tu išguldai Jono Žemaičio baudžiamosios bylos Nr. m. gegužės 23 d. ir baigtos 1994 m. dokumentais.
Pirmame lape, jau galima kurti išorinį J. Žemaičio portretą: per 180 cm. Antiestetiška, menkina žmogaus orumą ir rimtos įstaigos reputaciją. Prancūzijos karo mokyklų auklėtinis. Galėjau pakenkti pasipriešinimo judėjimui. Vargu ar kas supras situaciją ir žmogaus būseną joje kalinimo metų?
KGB byla "Peteris" ir "Sever"
Jau nuo pirmųjų partizanavimo dienų (1945 m. J. Žemaičiui sekti užvedama byla "Peteris", o vėliau - "Sever". Dvarininkų kilmės!". Visokiais būdais stengiamasi užverbuoti ne vieną J. ryšininkę, mėginama jam pakišti gražių moterų, kad šios išviliotų iš miško. 1951 m. rudenį J. nusprendžia vadavietę perkelti į Pietų Lietuvos miškus, Tauro apygardon.
Vos prabėgus savaitei, J. bunkerio, ant rankų parneša jo asmeninis sargybinis Simas (Juozas Palubeckas)... Mikro insultas! Paralyžiuojama kairioji pusė: ranka ir koja. Palubeckaitė-Liudas, retkarčiais lankosi J. užverbuoto) pagalba. Uždraudžia bet kam jį lankyti. Be rimtesnės medicinos pagalbos J. Žemaitis šiame bunkeryje išguli iki 1952 m. balandžio.
A. Bakšys ir S. Staniškis rūpinasi J. naujo vado kandidatūras. Pareigos laikinai pavedamos jo pavaduotojui A. Ramanauskui-Vanagui.
Marijona Žiliūtė-Eglutė: partizanų žaizdų gydytoja
Viename laiškutyje savo bičiuliui A. šešeri metai besislapstančią partizanę Marijoną Žiliūtę - Eglutę. Nes brolis muzikantas - J. pučiamųjų orkestras. Nors jautė didelę simpatiją vokiečių kulturai, laisvė buvo svarbiau už asmenines simpatijas. Net Lietuvos prezidentą K. sudėtingos akių operacijos. O bunkeryje M. gydė ligonio paralyžiuotą koją ir ranką, leido vaistus.
Nors insultas buvo ne itin gilus, bet gijo sunkiai. Surasdavom bendrą kalbą prisimindami laisvos Lietuvos laikus. Kaimiečiai nieko nesuprasdavo ir galvodavo, kad mes įsivaizduojame, kažką vaizduojame. "Nelengva buvo paskutiniais metais gauti ir maisto. Žmonės nelabai norėdavo duoti. Sakalas (K. bus išskraidintas gydymui J. Žemaitis.
Jono Žemaičio šeima ir jaunystė
Dienas, kurios skyrėsi nuo Šimkaičių bunkerio tamsos, kaip ugnis nuo vandens. Pasinaudosiu genocido centro archyvų tyrinėtojos N. faktais, byla ir rausvų viršelių, labai raudono turinio knyga, išleista 1968 m. J. ataskaitose rašydavo čekistai. Laiką gyveno su tėvais, o kitas Jonas, J. prižiūrėjo Tiškevičiaus dvaro pieninę. Šeimoje gimė jaunėlis Jonukas 1909 m. kovo 15 d.
J. Žemaičio motina Petronėlė, kilusi nuo Skaudvilės (g. 1885 m.), buvo tyli, rami, atsidavusi šeimai moteris. Galbūt iš jos J. įkalbėdavo jį tapti OS nariu ir per valandą priimdavo jo priesaiką. Lietuvą grįžta 1917 m. turėjo vos 2 ha žemės. 1926 m., baigęs 6 gimnazijos klases, J. Karo mokyklą Aukštojoje Panemunėje. Ją sėkmingai baigia ir 1929 m. antrąjį artilerijos pulką kuopos vadu.
1936 m. pabaigoje J. artilerijos mokykloje. Man patogiausia ir lengviausia... - darau 12 dienų kelionę po Italiją. 1939 m. 1939 m. Valionytę Eleną, gimusią 1916 m. Maskvoje. Apsigyvena Lentvaryje. Tačiau išaušta 1940 metų vasara. Užplūsta Raudonosios armijos ordos. J. laisvamanių kapines. Tuo iš dalies galbūt galima paaiškinti kodėl J. reiškęs ir į šaulių vado postą. Antrasis pasaulinis karas J. armijoje Varėnos poligone. Pereiti pas vokiečius... išdavimu, pagal RSFSR BK 58 str.I a.).
Antrasis pasaulinis karas ir rezistencija
Vokiečiai 1941 m. birželio 29 d. maršu nuvarė į Vilnių, iš kur visus paleido. Savisaugos būrį kovai su raudonaisiais partizanais. 1941 m. gruodžio mėnesį gimsta sūnus Laimutis. 1942 m. birželio mėn. J. Kiaulininkų kaimą ir iki 1944 m. kovo mėn. vedėju. Tie metai yra vienintelis trumpas atokvėpis J. Žemaičio šeimos gyvenime.
1944 m. jis organizuoja Šiluvos vyrus į vietinę rinktinę. Plechavičiaus būrius apie 150 vyrų. 1944 m. kovo 15 d. Vietinės rinktinės 310 bataliono (apie 500 vyrų) vadu. Seredžiuje. Gegužės 1 d. o dalis buvo nuginkluota ir su sargyba išgabenta į Vokietiją. Kiaulininkų kaime, jis įsirengia slėptuvę.
1944 m. birželio 2 d. viršininku. 1946 m. pradžioje J. apylinkėse. Leidžia mašinėle spausdinamą laikraštį. Jau 1946 m. Vyriausiuoju Ginkluotų Partizanų Štabu (VGPS). J. Lukšos informuota apie J. dalyvauja visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. 1947 m. balandžio mėn. Kasperavičius. 1947 m. gegužės 20-25 d.d. atkurti štabą. Kęstučio: apygardos. J. Žemaitis. 1947 m. birželio mėn. Kurtinaičiui, J. apylinkėse įrengia apygardos štabo vadavietę.
Vado kelias
Nuo 1946 m. vykdo ginkluotųjų partizanų jungimą, padalinimą į tris sritis. Vilkaviškio, Šakių apskritis, sujungia Tauro ir Dainavos apygardas. 1948 m. liepos pradžioje išrenkamas J. Žemaitis. Apima ir Mažeikių bei Kretingos apskritis. 1948 m. liepos viduryje vadovavimą Vakarų sričiai Jūra J. steigimu.
Todėl 1949 m. vasario 1-22 d. J. vadų susirinkimą, kuriame pasiūlo vietoj MGB demaskuoto (iš dalies su J. Markulio pagalba) LDFS įkurti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). Minėta anksčiau) J. Pirmininku ir Vyriausiuoju Ginkluotųjų Pajėgų vadu. Kadangi J. Lietuvos partizanams, jo viešnagė užsienyje užtrunka. K. Pyplys-Audronis 1949 m. atveža Vytautui - J. Žemaičiui rezistencijos užsienio atstovo (J. organizuojant materialinę paramą.
Todėl 1949 m. atstovas - Jurgis Rimvydas, kuris ir perduoda informaciją apie LLKS įsikūri mą. Ryšiai su užsieniu palaikomi per Tauro apygardos vadą A. kuris yra J. 1950 m. spalio 3 d. grįžus į Lietuvą J. Lukšai (slap. Daumantas, Skirmantas, Skrajūnas) kartu su K. Širviu (slap. Sakalas) ir B. Trumpiu (slap. iš J. 100 šveicariškų laikrodėlių. Po J. Lukšos sugrįžimo netrukus (1951 m. mėn.) nuleidžiamas naujas desantas - J. Būtėnas (slap. Stevė) ir J. Kukaus.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1945 | J. Žemaičiui sekti užvedama byla "Peteris" |
| 1949 | Įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), J. Žemaitis išrenkamas pirmininku |
| 1951 | J. Žemaitis nusprendžia vadavietę perkelti į Pietų Lietuvos miškus |
| 1952 | J. Žemaitį ištinka mikroinsultas |