Kraštas prie jūros nuo neatmenamų laikų patirdavo vėjo rūstį. Viduramžiais, tiek vėlesniais amžiais, vėjas trukdydavo net karo veiksmams.
Stiprus vėjas sukeldavo audras, atimdamas gyvybes. 1829 m. audros metu nuskendo net 4 laivai, žuvo 11 žmonių; 1881 m. žvejojusių žvejų, vyrų neteko 6 nerijos moterys, o tėvų - 23 vaikai. Audros-uraganai ne tik kėlė pavojų vandenyse, bet ir niokojo stovinčius pastatus, pasėlius. 1625 m. vasario 10 d. vėjas nugriovė pastatus, kilnojo stogus.
Vėjas keitė kraštovaizdį - jo stumdomos smėlio kopos XVI - XIX a. niokojo gyvenvietes šiauriau Klaipėdos. Išnyko tapę nerijos konfesinio gyvenimo centrais Naglių ir Karvaičių kaimai.
Itin pavojinga vėjo ir ugnies sąjunga sukeldavo pragaištingą ugnies liepsnų šokį pavėjui. 1854 m. spalio 4-6 d. ugnis, nešama vėjo, sunaikino XVIII - XIX a. pradžios pastatų.
Atsakas į vėjo iššūkius: savito kultūrinio kraštovaizdžio formavimas
Atsakydami į vėjo iššūkį žmonės ėmė formuoti savitą kultūrinį kraštovaizdį. Stengiantis bent kiek sušvelninti laivų sudužimų nuostolius XIX a. buvo įkurtos Gelbėtojų stotys su apmokytų gelbėtojų įgulomis - pirmoji 1832 m. Bomelsvitėje.
Siekiant apsaugoti nuo vėjo buvo statomi namai taip, kad nesusidarytų didesni skersvėjai. Siekiant nukreipti vėjo kryptį jau 1604 m. buvo statomi pastatai atokiau nuo kitų statinių, į rytų pusę. Po 1854 m. didžiojo gaisro mūras tepamas derva.
Vėjas įtakojo gyvenviečių išplanavimą ir 1843 - 1845 m. Preilos, 1836 - 1843 m. atsiradimą įtakojo vėjo pustomų kopų spaudimas. Klaipėdos medienos pirkliai skatino 1873 m. įrengimą.
Žmogus bandė prijaukinti netramdomą vėją, jo galią palenkti sau. Klaipėdos krašte vėjo jėga buvo naudojama laivybai. Vėjas atvėrė kraštą pasauliui ir skatino platesnių horizontų paieškas. Apie 1541 m. Klaipėdoje pastatytas pirmasis burlaivis, o 1648 m. Leyd paminėtas Rusnėje.
XVIIa. vėjas Klaipėdos krašte ėmė sukti malūnų sparnus. Malūnai kilo aukštesnėse vietose. XVIII a. miestą juosusių gynybinių pylimų.
Paauksuota burlaivio pavidalo vėtrungė iškilo 1696 - 1706 m. miestiečių šv. Jono bažnyčios bokšte. Vėtrungės puošė ir kitų pastatų bokštelius: 1777 m. ir 1856 m. biržos, 1893 m. pašto, 1897 m. leprazoriumo, 1910 m. "Sveikatingumo namo" etc.
Vėjas ir vandens keliai: Minijos kaimo istorija
Minijos kaimas įsikūręs abipus Minijos upės, į šiaurės vakarus nuo lagūninio Krokų lankos ežero. Iš rytų ir iš vakarų kaimą supa užliejamos pievos. Į šiaurę nuo Minijos kaimo yra dideli Kintų žuvininkystės tvenkiniai, o į pietus iki pat Atmatos ir Kuršių marių driekiasi pelkėta, daugiausia juodalksnių raistais ir nendrynais apaugusi Minijos delta.
Minijos ir Karklės kaimų, kaip ir kitų kaimyninių pamario gyvenviečių atsiradimas ir istorija yra glaudžiai susiję su Nemuno deltos, deltinių atšakų, pelkių ir priekrantės geomorfologine raida, gamtinių sąlygų ir kraštovaizdžio pokyčiais, taip pat ir su bendra geopolitine situacija Kuršių marių regione.
Bene seniausias dokumentas, kuriame išsamiau aprašyti Minijos ir Karklės kaimai, yra 1540 m. Klaipėdos apskrities mokesčių sąrašas. Remiantis šiuo sąrašu, tuomet Minijoje gyveno vienuolika ūkininkų činšininkų su šeimomis. Ūkininkais buvo vadinami visi kaime gyvenantys vyrai - šeimų galvos, nors pamario kaimuose daugumos jų svarbiausias verslas būdavo žvejyba. Jie priskirtini plačiai pamaryje paplitusiam žvejų-laukininkų socialiniam gyventojų tipui.
Iš K.Hennenbergerio žemėlapio matyti, kad Minijos ir Karklės kaimai buvo įsikūrę tiesiog upių žiotyse. Tačiau abiejų gyvenviečių gamtinė aplinka buvo gana skirtinga. Karklė įsikūrė trijose žiotinėse salose - gurgžduose . Minijos kaimas įsikūrė Minijos upės žiotyse, ties Kuršių marių įlanka, kuri pagal Krokų pavadinimą buvo vadinama Krokų lanka.
Juodkrantė: išnykęs kaimas Nemuno deltoje
Juodkrantė (vok. Jodekrant) buvęs kaimas Šilutės apskrities Rusnės upės dešiniajame krante, priešais Ragininkų salą. Tikriausiai nedaugelis yra girdėję apie jau išnykusį kaimą Juodkrantė? Prieš daugelį metų beieškant Bismarko kolonijos lietuviškos mokyklos ir likusių gyvenamųjų namų, sužinojau, kad kažkur netoliese buvęs Juodkrantės kaimas.
Vilius Pėteraitis knygoje „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai“ nurodo, kad Juodkrantės pavadinimas kilęs iš lietuviškų žodžių „juodas“ ir „krantas.“ O pavadinimo gretiminės lytys - Naujininkai ir Pelkininkai. Mažosios Lietuvos enciklopedijos I tome skaitome, kad tai kaimas 1877 metais minimas kaip Jodekrandt - Naujeningken. Vietovardžio kilmė aiškinta dėl pelkėtos aplinkos.
1801 m. minima ir Juodkrantė, galėjusi atsirasti tokiu pat būdu. 1802 m. Juodkrantė įsikūrusi tarp upės ir pelkės. Rėžiuose tarp sausinimo griovių buvo išsimėčiusios nedidelės sodybos. 1845 metais čia atidaryta pradžios mokykla. 1910 metais Juodkrantėje gyveno 195 gyventojai.
1926 metais kaimo gyvenime įvyko lūžis, kurį galima pavadinti kaimo sunykimu. Ledo dreifas Juodkrantėje padarė daug žalos. Ledai sulaužė medžius, kurie tarnavo apsaugai, sugadino ir sugriovė namus. Labiausiai nukentėjo Lenharto sodyba - didžiulės ledo lytys sulaužė namą. Kadangi medžiai, stovintys prieš daugumą sodybų, buvo nuversti ledų, galima tikėtis, kad jei ledas vėl dreifuos, Juodkrantė bus sunaikinta.
Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai: kultūros paveldo ženklai
Šilutės, o ypač Pagėgių dvarai, slepia labai daug paslapčių. Dauguma jų įsikūrę palei Nemuną turėjo didžiulius plotus užliejamų, derlingų pievų. Čia buvo auginami garsūs trakėnų veislės žirgai. Dvarai turėjo savo parkus su tvenkiniais, vandens ar vėjo malūnus, sandėlius ir kitus ūkinius pastatus.
Per pastaruosius 60 pokario metų stipriai pakito Klaipėdos kraštas. Baigia sunykti paskutiniai kadaise klestėjusio gyvenimo ženklai. Dvarai šiame krašte patyrė dvigubą pretekstą naikinimui: jie buvo traktuojami ne vien kaip fašistinis palikimas, bet pagal sovietinę ideologiją laikyti dar ir socialinio-klasinio priešo - pono, dvarininko, kapitalisto - paveldu.
Šilokarčemos apskrityje - Šilokarčemos (Adl. Heydekrug), Barzdūnų (Barsduhnen), Verdainės (Werdenberg), Macikų (Matzicken), Kalveliškių (Kallwelischken), Armalėnai, Ermalėnai, Bėgšiai (Hermann Löhlen), Brioniškės (Brionischken), Uostadvaris (Kuwertshof), Muižės (Feilenhof), Veprių (Weppern), Jociškių (Jazischken), Rugulių (Alt. Rugeln, Rugeln), Lapynų (Lappienen), Jurginės (Georgenhöhe), Kukoraičių (Kukoreiten), Aisėnų (Ayssehnen), Čiutelių (Szutellen), Norkaičių (Norkaiten), Pangirių (Pangirren).
Prūsijoje dvarai pradėti steigti po XIII-XIV a. kryžiuočių karų, o dvarų savininkais tapdavo riteriai bei kiti kilmingi asmenys, todėl stambesni dvarai buvo vadinami kilmingaisiais arba riteriškaisiais dvarais. Ekonomiškai stipriems dvarams buvo suteikiamos Kulmo teisės. Valdiški dvarai - domenai, tai karaliaus administracijos nuomojamas dvaras ir žemė karaliui ištikimiems arba užsitarnavusiems asmenims.
XIX a. vid. Rytų Prūsijos vyriausybės politika skatino dvarus tapti moderniais žemės ūkio gamybos ūkiais. Dvarininkai statėsi kapitalinius pastatus, skirtus žemės ūkio veiklai - dideles daržines, raudonų plytų tvartus bei gamybinius pastatus - plytines, malūnus, degtinės varyklas, sūrines ir t. t. Klaipėdos krašto dvarai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą garsėjo aukšta ūkininkavimo kultūra.
Malūnai Šilutės apskrityje: istorija ir likimas
1945 m. sausio 15 d. Šilutės apskrityje buvo užregistruoti 43 malūnai. Didžioji jų dalis buvo vėjiniai, kiti įvairūs - varomi skystu kuru, elektra arba garu. Pagal Klaipėdos krašto sovietizacijos planą visi Šilutės apskrityje išlikę malūnai buvo perduoti sovietinėms organizacijoms: stambius malūnus perėmė Lietuvos TSR Maisto pramonės Liaudies komisariato Malūnų ir kepyklų trestas, o smulkius - vietinis Pramonės kombinatas.
Inventorizuotus, tačiau neveikiančius malūnus leista perduoti privatiems asmenims, su sąlyga, kad jie mokės nustatytus mokesčius (biralinę rinkliavą). Taip buvo tikimasi apsaugoti juos nuo sunaikinimo. Privačių asmenų suremontuoti malūnai buvo eksploatuojami iki kolektyvizacijos pradžios.
1946 m. rugsėjo 30 d. duomenimis, Šilutės apskrityje buvo 31 malūnas: 28 vėjiniai ir 3 motoriniai. Iš jų veikė 5 vėjiniai ir 3 motoriniai malūnai, o likę 23 neveikė. Galiausiai, tuo metu nebuvo didelio malūnų poreikio, nes trūko gamybinės žaliavos - grūdų.
1947 m. rugsėjo 10 d. Šilutės apskrityje jau veikė 15 malūnų: 5 motoriniai, 2 vandens ir 8 vėjo malūnai. Tuo metu Kintų valsčiuje buvo 4 vėjo malūnai. Vienas iš jų priklausė „Uostadvario“ tarybiniam ūkiui, tačiau kuris tiksliai, nėra aišku. Tikėtina, kad tai buvo vienas iš trijų malūnų, buvusių Mockiuose ir Lamsočiuose.
Lentelė: Malūnų skaičius ir tipai Šilutės apskrityje 1946 m.
| Malūno tipas | Skaičius | Veikiantys |
|---|---|---|
| Vėjiniai | 28 | 5 |
| Motoriniai | 3 | 3 |
| Vandens | - | - |
| Viso | 31 | 8 |