Senovės Lietuvių Būsto Raida: Nuo Paleolito Iki XVII Amžiaus

Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas.

Žmonių būdas, papročiai pažiūros į įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių, kuriuose tenka tautai gyventi. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. Mūsų tauta turi daug įvairių - kultūrinių, socialinių, politinių ir tautinių - problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje.

Lietuvių tauta, ilgus amžius gyvendama didelių tautų apsupta, savo sodybų pakraščiais ilgainiui kitų tautų buvo asimiliuota, lietuvių kalba čia buvo priversta užleisti savo Vietą kitoms kalboms. Vaizduodamas tautos praeitį, istorijos mokslas rodo, kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsitiktinis, bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi paroyti senąją Lietuvos praeitį, turi paaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamos problemos.

Ankstyvieji Būstai: Paleolitas Ir Mezolitas

Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano.

Europos ir Azijos miškų zonoje apskrito plano būstus jau paleolite pradėta statyti iš įvairaus tankumo statmenų šulų, kurie būdavo išpinti šakomis ir apkrėsti moliu, su viduryje išgrįsta aikštele židiniui.

Neolito Būstai: Sėslumo Pradžia

Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais (Sesklas, Tesalija), jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti (Çatal Hüyükas, Turkija), arba pastatų konstrukcija stulpinė, jie šiek tiek įleisti į žemę, su dvišlaičiu stogu (Achilėjas, Tesalija); židiniai dažniausiai buvo įrengiami kieme. Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės.

Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai (6-8 m ilgio, 4-6 m pločio), stulpinės konstrukcijos, su atviru židiniu prie angos (Tolkmicko gyvenvietė, Lenkija, Šventoji, Palanga). Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių. Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna.

Be keturkampių, iki bronzos amžiaus statyti ir ovalūs pėdinės konstrukcijos būstai (Samantonių stovyklavietė), jų sienos pintos žabais ir iš abiejų pusių apkrėstos moliu. Šiaudų ir mauknų stogą laikė būsto viduje į žemę įkastos dvi storos pėdžios, ant kurių pašelmenyje gulėjo permetinis rąstas gegnėms užkabinti.

Vėliau apskrito ar ovalaus plano dažniausiai buvo tik kulto pastatai; jų liekanų randama piliakalniuose. Vėlyvajame neolite pradėta statyti ilgus, kelių patalpų būstus su giliau įleista asla ir dvigubų šulų eilių sienomis. Židiniai buvo įrengiami visose patalpose, dažniausiai duobėse. Tokių būstų (tik židiniai apdėti akmenimis) randama ir ankstyvuosiuose piliakalniuose.

Būstas Prieš Kristų Ir Pirmaisiais Amžiais Po Kristaus

Paskutiniais amžiais pr. Kr. ir pirmo tūkstantmečio pirmaisiais amžiais patalpos kampe iš akmenų pradėta mūryti primityvias krosnis (Kernavė). Pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kirvį ir kaltą) pastatų konstrukcija tobulėjo, sudėtingesnis tapo ir būsto dalių apdorojimas, sienas pradėta ręsti iš gulstinių rąstų.

Štai ką rašo 1799 m. vienas keliautojas (rodos, Gottlliebas) per Prūsiją: „Šiaip aš pastebėjau, taip man atrodė, lyg iš valstybės pusės būtų viskas pavartota šiai (t. y. lietuvių) kalbai išnaikinti“.

Jei anksčiau germanizacija daugiausia ėjo iš viršaus, ponų, tai dabar daug sėkmingesnė ji pasidarė iš, apačios paplitus lietuvių tarpe gausiam būriui vokiečių kolonistų, kurie, dažnai būdami tos pačios visuomeninės padėties žmonės, tais pačiais baudžiauninkų vargais ir džiaugsmais su lietuviais gyvendami, lengviau galėjo ir savo kalba lietuvius paveikti.

Mažosios Lietuvos Būstas XVI-XVII Amžiais

XVI-XVII a. Maž, Lietuvoje gana gausiai būta lietuvių ir lietuvių kalbos reikštasi toli į vakarus, matyti iš įvairių ano meto liudijimų, pranešimų, o taip pat ir lietuviškųjų pavardžių bei vietovardžių. Pvz. kronikininkas M. Stryjkowskis savo 1582 m. Karaliaučiuje išleistoje kronikoje Maž. Lietuvą vadina Prūsų Žemaičių vardu.

Rašo, kad Sembos Sūduvoje, apie Įsrutį, Ragainę ir Klaipėdą kaimiečiai net iki Karaliaučiaus visi esą žemaičiai ir žemaičių kalba šnekasi; tai jis pats girdėjęs ir matęs. Vad. Prūsijos geografijos tėvas C. Hennenbergeris 1595 m. Aiškios lietuviškumo apraiškos yra ir vietovardžiai.

Pvz. 1554-1565 m. činšininkų sąraše Įsruties apskrityje skaitome tokius vietų vardus, kaip Tarpupenn (= Tarpupėnai), Lankeitze (= Lankaičiai), Uschupenn (= Užupėnai), Gaudiscken ( = Gaudiškiai), Budawetty (= Būdaviečiai), Plimbalis ( - Plynbalis), Paschille (= Pašilė), Ischdegge (= Išdegiai), Med-dukalnne (= Medukalniai), jEschereitt (= Ežeraitis), ir t. t. Kitose Įsruties aps. parapijose kaimai vadinasi: Ballupis, Sckeisgirey, Pilcalne ir t. t. 1584 m. Jurbarko (Įsruties aps.) valsčiuje randame kaimus: Leipeninken, Skardienen, Saslau-ken, Naipnischken ir t. t. 1590 m. Įsruties kaimų sąraše (2a-bynės par.) skaitome: Andruschey, Aukstkalney, Cirweney, Klewinay, Naugininkay (= Naujininkai), Sodenay, Usgrabey ir t. t. Tą pat rodo to meto gyventojų pavardės. Pvz. XVI a. gale Leipininkų kaime (Jurbarko vis.) gyvena šeimynos: Stenzun, Jurkus, Wentzus, Matzkait, Lukait ir t. t.

Iš įvairių pranešimų, pamokslų, lietuviškų knygų bei dokumentų paskirties mes bent apytiksliai sužinome, kaip toli siekė XVI-XVIII a. 1545 m. Pamedės vyskupas Speratus rašė iš Marienvverdeno St. Rapoloniui, prašydamas užtarti hercogui jo siunčiamą gabų lietuvį, kad jis išeitų mokslą, nes jam lietuvių kunigų labai reikią, o tokių teturįs tik vieną Engelšteine (į vakarus nuo Unguros).

Taigi ten,. kur laikomas lietuvių kunigas, turėjo_ būti ir lietuvių. 1563 m. Labguvoje klebonauja Jonas Bretkūnas, kuris čia pirmas be vertėjo ima sakyti lietuviškus pamokslus. 1568 m. kažkoks švabas Samuel, Kiechel, keliavęs iš Dancigo į Gardiną, savo kelionės aprašyme sako, kad Lagarbiuose (Laggarben, į pietvakarius nuo Girduvos) kalbama lietuviškai.

1623 m. Vėluvoje, pagal to miesto kroniką, buvo nustatyta, kad vienas mokytojas turįs mokėti lietuvių kalbą mokyti nevokiečiams. Jonas Rėza išleido perredaguotą Bretkūno paruoštą „Psalterą Dowido“ (1625), kuris esąs skiriamas Labguvos, Įsruties, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos valsčių (Empter) lietuviams padėti krikščionybėje pasitobulinti.

Minėtasis 1638 m. Recessus generalis lietuviškomis laiko Įsruties, Tilžės, Ragainės. Klaipėdos, Labguvos, Taplaukių, Jurbarko (Georgenburg), Salavos, Sakių valsčių bažnyčias. Tose srityse pamaldos tebuvo lietuviškos. 1690 m. T. Lepneris rašo, kad lietuvių kalba vartojama ypač Ragainės, Tilžės, Klaipėdos, Įsruties ir Labguvos apskrityse ir Jurbarko, Želvų ir Taplaukių valsčiuose, iš dalies ir Šakių bei Tepliuvos valsčiuose.

Dr. F. Tetzneris (Die Slawen in Deutschland, 1902) sako, kad XVII a. viduryje lietuvių kalbos plotą juosusios šios vietos: Karaliaučius, Slanymas, Riečica, Daugaupilis, pietinė Kuršo siena iki Palangos, Kuršių Nerija, Karaliaučius. Apskritai apie XVII a. vakarinė bei pietinė lietuvių kalbos siena ėjo šiaurėje nuo Šarkuvos, toliau pro Šakius į Labguvą, nuo čia į Vėluvą, toliau pro Bretkūno gimtinę Bambolius, iš čia į 1586 m.

Statistika

Pagal šią statistiką po vokiečių kolonizacijos lietuviai bus sudarę Klaipėdos apskrityje 100%, Tilžės - 93%, Ragainės - 68% ir Įsruties - 52%, o apskritai visoje Maž. Lietuvoje, be Labguvos apskrities, 69%.

XVIII Amžius: Bandymai Germanizuoti Ir Kalbos Išsaugojimas

Į palyginti laisvą lietuvių kalbos raidos gyvenimą svarbią naujovę įnešė 1638 m. įstatymas (vad. Recessus generalis der Kirchen Visitation Insterburgischen und anderer Littawischen Embter im Hertzogthumb Preussen). Šiuo įstatymu duota oficiali pradžia Maž. Lietuvos germanizacijai per bažnyčią. Juo įvedamos ir vokiškos pamaldos bažnyčiose.

Įstatyme aiškinama: kadangi daugumoje parapijų rasta daug vokiečių, kurie ne visi tesupranta lietuviškas pamaldas ir kuriems esą sunku su-1 prasti, ir kad patys kunigai gautų daugiau vokiškai pasimokyti, nustatoma, kad kas antrą savaitę kiekvienoje bažnyčioje būtų laikomos vokiškos pamaldos. Parapijų vokiečiai turį jas lankyti, kad kunigams netektų tuštiems suolams laikyti pamaldas ir taip Dievo žodį profanuoti.

Įsteigus Prūsijos karalystę (1701), bent iš pradžių lietuviams bei jų kalbai rodyta daugiau respekto. Mat, to reikalavo pati Prūsijos valstybės būsena: naujoji valstybė, ginčydamasi su katalikiškaisiais Austrijos imperatoriais dėl Prūsijos suverenumo, jieškojo atspirties, tradicijų savo krašto istorijoje.

Todėl iškilo pagarba saviesiems krašto gyventojams - išnykusiesiems prūsams, o iš čia ir artimiesiems jų giminaičiams, lietuviams, kaip senųjų krašto gyventojų palikuonims. Jų kalba ir dainos imta laikyti „vieninteliais tikrai tautiškais“ Prūsų valstybės dalykais. Šiokios aplinkybės kėlė iš vienos pusės domėjimąsi lietuvių kalba, iš kitos - kiek neitralizavo germanizaciją, kurios didėjimui, kaip netrukus pamatysime, susidarė labai palankių sąlygų.

Jau pačioje šio amžiaus pradžioje iškyla susidomėjimas lietuvių kalba žmonių būryje, kurio priešakyje stovi Gumbinės kunigas M. Morlinas J. Šulcas, Pilypas Ruigys. Morlinas reikalavo kalbėti gryna kalba, išmesti iš bažnytinės kalbos svetimybes, nes lietuviai kunigų vartojamų germanizmų bei polonizmų nesuprantą. J. Šulcas vertė (1706) Esopo pasakėčias, norėdamas įrodyti Morlino tezių teisingumą.

Germanizacijai tvirtesnius pamatus padėjo vokiečių atsikraustymas į Maž. Lietuvą, Rytprūsius, po didžiojo maro. 1709-11 m. siautęs maras išnaikino apie 128.000- 160.000 žmonių, arba 42-53 proc. visų Maž. Lietuvos gyventojų.

Valdžia atsikvietė į išmirusiųjų vietą kolonistų vokiečių, daugiausia iš Salzburgo, Pfalzo ir Šveicarijos, kur kaip tik buvo persekiojami evangelikai liuterionys. Maždaug iki 1736 m. Maž. Lietuvoje apsigyveno apie 17.000 tokių ateivių, daugelis apie Gumbinę.

Po maro, kartu su kolonizacija pagyvėjus kultūriniam Maž. Lietuvos gyvenimui, tobulinamos mokyklos, kuriose daugiur buvo mokoma lietuvių kalba. 1719 m. Heinrikas Lysijus, kuriam karalius buvo pavedęs Maž. Lietuvos švietimo tvarkymą, paruošė projektą, kuriuo, be kitko, siūlė Įsruties apskrityje žmonėms šviesti įsteigti 130 mokyklų, kuriose būtų dėstoma vokiečių kalba, nes evangeliškoji Lietuva tesanti maža žemelė, kuriai leisti knygų, neišsimoką; bet lietuvius vokiškai išmokius, būtų galima juos aprūpinti pigiomis vokiškomis knygomis.

Tačiau šis lietuvių kalbos išvarymo iš mokyklų projektas nerado nei vietinės valdžios (dėl per didelių išlaidų naujoms mokykloms), nei šviesuomenės pritarimo. Iš dalies ir mokantieji lietuviškai kunigai nepritarė tam sumanymui, nes, išmetus lietuvių kalbą iš mokyklų, jie būtų nustoję ir pirmenybių, kurių jiems teikė kaip tik šis lietuvių kalbos mokėjimas. Čia kiek svėrė ir apskritai vietinis patriotizmas. Lietuvių kalba nebuvo iš jų išmesta. Kaimų mokyklose buvo mokoma vien iš lietuviškų knygų, o kitose - iš lietuviškų, ten, kur lietuvių buvo daugumas.

Naujiems kunigams lietuvių visuomenei paruošti kurta seminarijų, kuriose mokoma lietuvių kalba. 1718 m. tokia seminarija buvo įsteigta prie Karaliaučiaus universiteto ir 1727 m. prie Halles universiteto (pastaroji 1765 m. buvo panaikinta). Įsteigus seminarijas, kur vokiečiai turėjo būti paruošti lietuvių kunigais, reikėjo lietuvių kalbos vadovėlių.

1730 m. Halles universiteto doc. F. W. Haackas, kilęs iš Kretingalės, išleido lietuvių kalbos gramatiką ir žodyną; 1745 (1747) m. Pilypas Ruigys studiją apie lietuvių kalbos esmę, kilmę ir ypatybes, o 1747 m. lietuvių vokiečių bei vokiečių lietuvių kalbos žodyną, jo sūnus Povilas - 1747 m. lietuvių kalbos gramatikos pagrindus; Gotfridas Ostermejeris 1791 m.

Panašiai kaip Lysijus, - lietuvių kalbą iš mokyklų norėjo išmesti jau ir švietimo ministeris Kuhnheimas. Jis 1739 m. „Jeigu Jo Karališkoji Didybė ir pastebėjo, kad lietuvių jaunimui krikščionybės dalykai tik lietuviškai dėstomi, tai nuo šiol Jo Karališkoji Didybė įsako, kad viskas butų paruošta tam, kad visiems lietuvių ir lenkų vaikams, tiek liaudies, tiek kunigų mokyklose, krikščionybės dalykai būtų dėstomi vokiškai. Tokiu būdu jie turi nuo mažens tos kalbos pramokti, kad galėtų pasinaudoti vokiškais pamokslais ir knygomis“.

Nors XVIII a. ir buvo mėginimų varyti lietuvių kalbą iš mokyklų, vis dėlto aplinkybės tam nebuvo dar pribrendusios. Dar 1800 m. daugumoje pradedamųjų mokylų buvo mokoma lietuvių kalba. Pvz. Mokykloms pakėlus žmonių švietimą ir išmokius skaityti, atsirado didesnis lietuviškų knygų pareikalavimas. XVIII a. vidurys buvo laimingiausias Maž. Lietuvos lietuvių literatūros laikotarpis, kada pvz. 1726-1775 m. buvo išleista bent 47 m.

Bažnyčioje lietuvių kalba laikėsi, nors daugelis kunigų vokiečių toli gražu gerai lietuviškai nemokėjo. Dėl to jie, kaip Lysijus nusiskundė, ir tikėjimo tiesų negebėjo sėkmingai skelbti lietuviams. Karalius viename savo edikte 1721 m. XVIII a. lietuvių kalba labai plačiai buvo vartojama ir oficialiniuose raštuose, valdžios įsakymuose. Tokių lietuviškų tekstų yra žinoma bent 50.

Galima manyti, kad net visi Maž. Pvz. 1724 m. valdžios potvarkyje (reglamente) pasakyta, kad Prūsų karalystėje karaliaus ediktai bei potvarkiai turį būti tiksliai, žodis į žodį verčiami lietuviškai, jei kurios vietos bendruomenė nesuprantanti vokiškai. Šie lietuviškieji įsakymai liečia įvairias sritis: prekių apžiūrėjimą prie miestų vartų (1715), šaudymo uždraudimą per pasilinksminimus, puotas (1728), draudimą tvoras laužyti ir deginti (1724), žvejybos tvarkymą (1792); yra net kariuomenės bei teismo įsakymų (1705, 1770, 1779) ir t.

XVIII a. vokiečių kalbos įtaka lietuvių kalbai tolydžio didėjo. Nors valdžios priemonėmis germanizuoti, kaip matėme, ir buvo varžomasi, bet { amžiaus galą jau buvo ruošiamas efektingesnis lietuvių kalbos slopinimas, puolimas.

tags: #senoves #lietuviu #busto #keitimo