Senovės lietuvių mitologija ir tikėjimas buvo glaudžiai susiję su gamta ir kasdieniu gyvenimu. Vienas svarbiausių aspektų buvo dievybių garbinimas, ypač susijusių su namais ir vietove. Šiame straipsnyje panagrinėsime senovės lietuvių būsto keitimo dievybės mitologiją, apeigas, tikėjimą ir šventvietes.
Romuvos šventė
Žemėpatis - Vietovės Dievybė
Žemėpatį garbino “pirm Saulės ir Mėnulio” (Jonas Bretkūnas, XVI a.), t.y. apeigos visada prasideda nuo vietovės dievybės pagerbimo. Žemėpatis pagerbiamas pradedant ir baigiant įvairius darbus, atliekant šeimynines namų apeigas, pagerbiant vietovę.
M.Pretorijus rašo, kaip meldžiamasi Žemėpačiui. Uždega 3-4 ugneles (žvakes), prie jų padeda po mažą duonos kepalėlį ir kaušelius gėrimui. Dėkojama, kad apsaugojo šeimą, turtą nuo pikto, prašo toliau sergėti. „Kiekvienas, pastvėręs savo kepaliuką duonos, spaudžia jį prie žemės ir kalba:„Žemėpati, tu duodi mums tokios geros duonos, už tai tau dėkojame, padėk, kad tavo malone gerai apeitume savo laukus ir gautume daugiau tavo dovanų“.
Po to jis kelia duoną aukštyn ir žiūrėdamas į dangų kalba: „Dieve, pasotink mus“ (BRMŠ, III. Spalio mėn. pabaigoje, sudoroję derlių, lietuviai taip švenčia. Stalą apkreikia šienu, ant jo padeda duonos, o iš abiejų duonos pusių stato du indus alaus. Paskui prieš pradėdami valgyti atpjauna po gabaliuką kiekvieno valgio ir meta ant žemės į kiekvieną namo kertę sakydami: ”Priimk palankiai, Žemininke, šias mūsų aukas ir džiugiai suvalgyk”.
Mitinis pasaulis prasideda iš vandenų. Visose kalendorinėse ir šeimos šventėse vanduo naudojamas kaip švarinanti ir šventumą teikianti galia.
Medžių Kultas
Medžių kirtimas. Kad kas kokį didelį medį savo namuose nukert, „seną ąžuolą ar kitą kokį medį“, tai reik už senučius už prosenučius atminimą padaryti - už tuos, kas sodino tą medį. O kad nepadarysi atminimą, tai numirs kas nors iš tų namų (Jonas Basanavičius. 12t. Perkūnas
Skulptūra „Perkūnas”
Baltiškas tikėjimas Lietuvoje yra išsaugojęs senoviškų šventviečių, žinomų apeigomis iki XIV a. - Alkakalnių gerbimo (prūs. ‚garbis‘ - kalnas, ‚garian‘ - medis) tradiciją.
Lietuvoje žinoma daugiau kaip dvi dešimtys alkakalnių, vadinamų Saulės kalnais, sietinais su jos krėslu (prūs. Suomių dangaus dievas Ukko, kuris vėliau sutapatintas su jų Perkele yra gretintinas, kaip pastebėjo Leopoldas von Šrioderis (Schröder) su prūsų panteono Okopirmu.
Alksnio žirginėliai yra rudos spalvos, kaip ir rudas briedis, o kad ‚bristi‘ ir ‚rudas‘ sumoje galėjo duoti ‚briedį‘, vėlgi negalima atmesti. Kitaip tariant, alksnis buvo laikomas briedžio medžiu.
Pastebėjus, kad iš „alkūnės“ - briedžio sąnario traukdavo sausgysles lanko templei ir siuvimui (dar žr. prūs. kaklagyslė ‚stroio‘ atitinka rus.‘struna‘, dekoduoti verta vok. Baskų tarmių ‚alki, alkhi, aulki‘ reiškia krėslą, suolą, o kur Vykinto Vaitkevičiaus nurodytoje pvz. Saulės krėslo kalvoje nusileisdavo saulė irgi galima numanyti - žiūrint iš tam tikro žyniui žinomo taško atrodydavo, kad ant alkakmenio, o tai galėjo būti ženklu uždegti šventą ugnį, meldžiant, kad saulė niekada nepaliktų šios aplinkos, kaip kad nutinka poliarinėje naktyje.
Ugnies Svarba
Į paleolitinį laikotarpį dėl globalios etimologijos ‚par‘ ( - skristi, šokti, bet kodėl tada ne ir liepsnai sparnuotai mišku?) pretenduojantis helėnų kalboje žodis „ugnis“ yra ,πῦρ (pŷr)‘, kuri pas mus įsitvirtinusi ‚pirkšnyse (smulkios žarijėlės tarp pelenų), pirkiose, pirtyse, kibirkštyse‘, gal net senoviniuose titnago ‚pirkiniuose‘ bei ‚beržuose‘ (nuo ugniai - ‚pirkšniai ragu rėžti‘ tošį) ir, net … rūkorių ‚papirosuose‘.
Iš čia bus kilęs ir griausmavaldis PERKŪNAS - įvardijantis žmogaus nutrenkimą žaibu: helėniška ugnis mažytės milžiniško dangaus atžvilgiu ‚pirkšnies‘ - žaibo (iš ‚gaibo‘?) pavidale pereina per kūną (vėlgi tai iš globalios etimologijos, o tai rodo išskirtinį jo archajiškumą, žodis) ir žmogus žūsta (slav. ‚gibniet‘ - dar žr. Aistringas tautosakos tyrinėtojas Jonas Balys išvardijo 67 nupasakojimus kaip žmonės įsivaizduoja Perkūną [28]. Daugiau nei trečdalis susiejo Perkūną su ugnimi.
Ugnis amžių bėgyje buvo suasmeninta, jai priskirta moteriškos zoomorfinės, vėliau antropomorfinės savybės [30]. Ne tik ankstesniam mezolito sėkmingam medžiojimui ar ugnies skėlimui, bet ir vėlesniam neolito pradžios puodų lipdymui ir išdegimui reikėjo nemenko gabumo, todėl tame be ‚Gabijos‘ neapseita, nors gabumų reikėjo ir iš titnago skeliant kibirkštį.
Prūsų ‚panikė‘ - ugnelė ir lot. ‚panis‘ - duona bei prūs. ‚soanxti [spanksti]‘ - kibirkštis, turbūt, duonkepei krosniai užkurti, rodytų javininkystės atėjimo laikus.
„Liepsna‘ bus iš piliakalnių susižinojimo liepiniais fakelais, kad priešas ateina, laikų - gr. ‚ λίψ· ‘ - liepti, gr. Lupta karnai ‚liepa‘ bus kilusi nuo lipti medaus ir lapų, kurie jauni yra valgomi, o ‚lapas‘ savo ruožtu, vis tik gal nuo piečiau liepynuose gyvenusių slavų ‚lapa‘ - letena, o iš čia bei tos pačios reikšmės danų ‚lab‘ gal bus ir ‚labas‘.
Baltiškas tikėjimas Lietuvoje yra išsaugojęs senoviškų šventviečių, žinomų apeigomis iki XIV a. - Alkakalnių gerbimo (prūs. ‚garbis‘ - kalnas, ‚garian‘ - medis) tradiciją.
Tarp žinomiausių turistiniuose leidiniuose minimas yra Dzūkijoje Liškiavos alkakalnis, o Aukštaitijos - alko kalnas Sirvetos nacionaliniame parke, tačiau šiuose dviejuose regionuose alkakalnių tėra tik keliolika, o Žemaitijoje, Kurše jų gausybė, nemažai ir Vidžemėje prie Rygos įlankos [18] (latv.
Gi jau vietovardžių su visa hidronimija Lietuvos teritorijoje su šaknimi ‚alk‘ akims raibstant nuo gausos priskaičiavau per dvi šimtines [19]. Panašus vaizdas ir iš Prūsijos: Alka, Alkainiai, Alkgiris, Alkynėliai, Alkininkai, Alkkalnis, Alknikiai [20] bei kyšulys į jūrą - Alknikių ragas (vok. Rantauer Spitze, rus. Gvardejskij mys) [21].
| Dievybė | Funkcija | Apeigos |
|---|---|---|
| Žemėpatis | Vietovės apsauga, derlingumas | Aukojimas duonos, gėrimų, ugnelių deginimas |
| Perkūnas | Griausmivaldis, ugnies dievas | Garbinimas per ugnį, aukojimai |
| Gabija | Namų ugnies deivė | Pagerbimas kuriant ugnį, apeigos |