Žemaitija - etnografinis Lietuvos regionas, išsiskiriantis savo kultūra, papročiais ir kalba. Žemaitijos ir likusios Lietuvos dalies skirtumai atsirado jau pačioje baltų etnogenezės pradžioje - kai II-III a. pr. Kr. išsiskyrė vakarų ir rytų baltų grupės. Visais istoriniais laikotarpiais žemaičių gyvensena smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros. Iki šių dienų žemaičiai yra išlaikę stipriausią etninį identitetą Lietuvoje.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip žemaičiai vadina savo gyvenamąjį namą, kokie jo ypatumai ir tradicijos, susijusios su jo statyba ir interjeru. Aptarkime, kaip žemaičiai statė savo namus ir kokie buvo jų ypatumai.
Arčiau naujovių Žemaitiją nuo Aukštaitijos ar Dzūkijos etnografinių regionų pirmiausia skiria senoji vienkiemių sodybų tradicija. Be to, ir sodybos čia gerokai didesnės nei kituose kraštuose - stambesnio ir vidutinio ūkininko sodybose buvo priskaičiuojama iki dvidešimties pastatų. Pagrindiniai žemaičių sodybos pastatai, kaip ir Aukštaitijoje - troba ir lygiagrečiai su ja esantis svirnas (klėtis). Sodyboje taip pat buvo statomas tvartas, jauja, žardinė, pirtis, taip pat tik Žemaitijai būdinga ubladė - nedidelis pastatas su duonkepe krosnimi.
Žemaitiškos sodybos neretai statytos prie vandens: ežero, upės, kūdros, o nesant jų sodyboje būdavo du šuliniai - gyvuliams ir žmonių reikmėms. Prie gerojo - žmonių šulinio - stovėdavo svirnas, gyvenamasis namas. Taip pastatai sudarydavo tarsi gerąjį kiemą. Arčiau tvartų būdavo kitas šulinys. Toliausiai nuo visų pastatų sodyboje buvo statomi tie statiniai, kuriuose būdavo kuriama ugnis, t. y. pirtis, jauja.
Net pastatų šildymas žemaičių sodybose buvo kitoks nei įprastas kituose Lietuvos regionuose. Aukštaičių krosnių dūmai iš dūmtraukio išeidavo įkaitę ir beveik neatidavę šilumos, o žemaičių troboje sumūrytas didysis kaminas atvėsindavo dūmus, ir šie per šiaudinį stogą išeidavo beveik visai atvėsę.
Numas - Pirmasis Žemaičių Būstas
Tik istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas pirminis žemaičių būstas - nedidelis, žemas pastatas, suręstas iš horizontalių rąstų nenaudojant pjūklo - numas (nums, noms, nams), kuriame valstiečiai laikė ir gyvulius. Vienas Etninės kultūros globos tarybos rūpinimusi išleistos knygos „Žemaitijos tradicinė kaimo architektūra“ autorių architektas Jurgis Bomblauskas mano, kad skirtingi senojo žemaičių būsto pavadinimai susiję su patarmių skirtumais.
Numai neturėjo pamatų arba tik lauko akmenų pamatą, eile sudėtą po sienojais. Pagrindinėje numo patalpoje esančioje duobėje buvo įrengta atvira ugniavietė. Virš jos pakabinta pinta ir moliu apdrėbta keturkampė pakriautė, skirta stogui nuo žiežirbų apsaugoti. Dūmai išeidavo pro stogo pakraigėje esančią angą - čiukurą. Manoma, kad XIX amžiuje (kai kurie tyrinėtojai mano, jog dar XVII amžiuje) numo paskirtis pasikeitė: jis tapo karvių, arklių laikymo ar virtuvės vieta.
Trobos Statyba: Tradicijos Ir Papročiai
Ir trobas, ir ūkinius pastatus statė dailidės. Trobesius paprastai statydavo pavasarį ir vasarą. Lentas ir sienojus išpjaudavo lentų pjovėjai - dročiai. Rąstus tašydavo specialiu plačių ašmenų kirviu - skliutu. Lentas pjaudavo dviese išilginiu pjūklu, pasidėję ant ožių. Kai pradėjo rastis daugiau lentpjūvių ir lentpjovių, dročiai tapo nebereikalingi. Statant talkindavo kaimynai, samdyti neturtingesni valstiečiai. Pagrindinis žmogus statybose buvo meistras.
Jis paskirstydavo darbus, nurodydavo, ką ir kaip reikia daryti, nustatydavo trobesių pamatus, matuodavo konstrukcijas. Iškėlus gegnes būdavo kviečiamas meistras luboms, grindims sudėti, durims, langams sustatyti, langinėms padaryti ir papuošti. Tradiciniams žemaičių sodybos pastatams būdingas daugiausia masyvus, proporcingas tūris, neaukštos tašytų arba pjautų sienojų, dažnai iš lauko lentomis vertikaliai apkaltos sienos.
Masyvus pusvalminės ar keturšlaitės formos stogas dengtas šiaudais, vėliau - skiedromis, prie vandens telkinių esančių sodybų stogai dengti nendrėmis, vėliau, iš Anglijos pradėjus vežti skardas, atsirado skardinių stogų. Stogą (šiaudų ar skiedrų) dengdavo stogdengys, o jų būdavo kiekviename kaime. Stogdengiui padėdavo vienas iš namiškių vyrų, paduodamas šiaudus ar skiedras. Šiaudais stogai būdavo dengiami iki XX amžiaus pradžios. Po Pirmojo pasaulinio karo paplito skiedrų stogai.
Žemaičių trobos santūrios, tvarkingos. Saikingai puošti langų apvadai, viršlangiai, frontonų apačios, sijų ir gegnių galai. Stogų kraštų viršus puoštas žirgeliais. XIX amžiaus pabaigoje pradėta dažyti langų rėmus, apylangius, langines, visa kita palikta natūraliai senėti. Žemaičiai sodybas statė kelioms kartoms. Viename trobos gale buvo įrengta patalpa - priešininkė, skirta nusenusiems tėvams, kurie, perdavę vaikams ūkį, likdavo kartu gyventi. Kadangi žemaičiai vertėsi daržininkyste, gyvulininkyste, aplink sodybas ir tarp pastatų buvo apstu tvorų.
Žemaičių Trobos Vidaus Sandara
Tradicinė žemaičio troba pirmiausia išsiskyrė centrinę jos dalį užimančiu kaminu. Tai atskira patalpa, kurios centre - ugniavietė su virš jos ant kablio pakabintu katilu maistui gaminti. Kaminas trobą dalijo į dvi dalis - gerąją ir blogąją. Tokia troba Žemaitijoje vyravo XIX amžiaus viduryje ir pabaigoje.
Turtingo ūkininko sodybos pastatų gausa liudija, kad Žemaitijoje sodybos buvo laisvesnio plano nei Aukštaitijoje ar Suvalkijoje, o pastatai - įvairesnės paskirties. Žemaitijoje jie buvo statomi platesnėmis pastogėmis, kad apsaugotų sienas nuo lietaus ir smarkių šoninių pajūrio vėjų. Plačios pastogės darė pastatą tarsi prispaustą arčiau žemės ir nepaliko daug ploto jo puošybai.
Sodybų Nykimas Ir Muziejinės Vertybės
Sodybų nykimas Žemaitijoje siejamas su sovietmečiu vykdyta kolektyvizacija ir melioracija. Architektas J. Bomblauskas pasakojo, kad, prasidėjus naujojo gyvenimo bumui, ėmus stambinti žemes ir šluoti senąsias sodybas, nuo 1945 iki 1975 metų buvo sunaikinta kone visa kaimo architektūros tradicija. Prarastos jaukios, malonios žemaičių sodybos. „Jas mėginama atkurti, tačiau įterpiant modernių detalių, nes žmonės nebesupranta, kas yra tikra tradicinė sodyba, - apgailestavo architektas. - Vienur kitur dar išlikęs autentiškas svirnas ar baigianti sugriūti trobelė, kuriai atstatyti pirmiausia reikia daug lėšų.“
Telšių mieste, pietvakarinėje Masčio ežero pakrantėje, įkurtas Žemaitijos kaimo muziejus - Telšių rajono savivaldybės žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys. „Žemaitijos kaimo ekspozicija ir savo kokybe, ir paskirtimi yra unikali ne tik Žemaitijos regione, bet ir visoje Lietuvoje“, - sakė „Alkos“ Etninės kultūros ir Žemaitijos kaimo skyriaus vedėja Ingrida Vaitiekienė.
Žemaitijos kaimo muziejuje - 16 pastatų. Jie suskirstyti į tris sodybas ir visuomeninį sektorių, kurie atspindi XIX amžiaus pabaigos (XX amžiaus pradžios) Žemaitijos kaimo vaizdą. Čia pastatytos turtingo ūkininko, vidutinio valstiečio ir mažažemio, kitaip sakant - skurdžiaus, sodybos, taip pat vėjo malūnas, pirtis, kalvė, įvairios paskirties ūkiniai pastatai.
Žemaitijos kaimo muziejuje eksponuojama turtingo ūkininko sodyba yra laisvojo tipo pastatų išdėstymo sodybos pavyzdys. Ją sudaro gyvenamasis namas ir L raidės formos tvartas. Tvarte viena dalis naudojama gyvuliams, kita - šienui. L arba U raidžių formų tvartai būdavo paplitę stambiuosiuose ūkiuose, jų forma leisdavo turėti vidinį kiemą - laidarą, į kurį buvo nukreiptos visų tvarto pastatų durys. Taip pat sodyboje būdavo svirnas, daržinė, kiaulininkas, žardinė, pirtis, kitaip - perenė, jauja.
Išskirtines savo forma ir architektūriniais sprendimais tradicines žemaičių sodybas šiandien galima pamatyti tik muziejuje, kitur, kaip minėjo architektas J. Netgi Žemaitijos nacionaliniame parke saugoti, deja, beveik nebėra ką. Nors šis regionas mažiausiai paliestas praeityje Lietuvoje vykdytų valakų ir Stolypino reformų, po kolektyvizacijos Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje daug senųjų sodybų ir kaimų sunyko.
Gyvenamųjų Namų Evoliucionavimas
Ilgą laiką senovės Lietuvoje gyventa tokiomis bendruomenėmis, kai kiekvienos šeimos būstas statytas labai arti vienas kito. Iki Valakų reformos, pradėtos valdovo Žygimanto Augusto 1557-aisiais, lietuvių valstiečiai gyveno savaime susiklosčiusiose, padrikos struktūros - kupetiniuose kaimuose arba vienkiemiuose. Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų. Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano.
Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais (Sesklas, Tesalija), jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti (Çatal Hüyükas, Turkija), arba pastatų konstrukcija stulpinė, jie šiek tiek įleisti į žemę, su dvišlaičiu stogu (Achilėjas, Tesalija); židiniai dažniausiai buvo įrengiami kieme. Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės.
18 a. susiklostė svarbiausi valstiečių tradicinių gyvenamųjų namų tipai: Vakarų Lietuvoje - žemaičių troba, Rytų Lietuvoje - aukštaičių pirkia, Užnemunėje - pirkia arba stuba. Visų regionų valstiečių gyvenamieji namai buvo renčiami iš apvalių (nuo 18 a. tašytų arba apipjaustytų) rąstų, kampuose sukirstų į kertes arba į lygias sąsparas. Nuo 19 a. pabaigos gyvenamųjų namų sienas pradėta apkalti (apmušti) lentomis. Gegnės rėmėsi ant gegninių sienojų ir permėtės. Keturšlaičiai stogai dažniausiai buvo dengiami šiaudais ir nendrėmis (pajūryje), dvišlaičiai - šiaudais, nendrėmis, lentomis, malksnomis; 19 a. pradėta dengti čerpėmis, 20 a. pradžioje - skarda.
Žemaičių Trobos Ir Aukštaičių Pirkios Skirtumai
XVI a. antrojoje pusėje, vykdant Valakų reformą, kaimus imta formuoti jau iš patogesnių būstų. Susiklostė du labai skirtingo išplanavimo gyvenamojo namo tipai:
- Žemaičių trobos arba stubos
- Aukštaičių pirkia bei jos modifikacijos Suvalkijoje ir Dzūkijoje
Žemaičių trobos arba stubos dažniausiai yra dviejų galų. Jų viduryje - kaminas; tai iš akmenų ir plytų sumūryta patalpa, užsibaigianti į aukštį siaurėjančiu dūmtraukiu. Kamino viduje yra atviras ugniakuras, kur ant vąškaro pakabinus varinį katilą gaminamas viralas, taip pat rūkoma mėsa, lašiniai. Iš abiejų kamino pusių yra priemenės; iš ten vienos durys - į trobą, kitos - į pryšininkę. Troboje gyvena šeimininkas su žmona ir vaikučiais, pryšininkėje - karšinčiai, nusenę tėvai. Abu trobos galus išilginė siena iš rąstų dar dalija pusiau. Mažiau pasiturintys žemaičiai statydinosi vieno galo trobą.
Visai kitokia yra aukštaičių pirkia bei jos modifikacijos Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Ji ilga ir siaura, dviem skersinėmis sienomis padalyta į maždaug vienodo dydžio patalpas: pirkią, priemenę ir seklyčią. Pirkioje svarbiausia yra duonkepė krosnis, įrengta prie įėjimo taip, kad langas apšviestų jos angą. Prie to lango stovi stalas, apie jį pasieniais ilgi ir platūs suolai.
Kaimo Namų Statybos Tradicijos
Kaimo namai būdavo statomi perimant tėvų ir senelių patirtį bei papročius. Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga. Negalima įsikurti gaisravietėje, tragiško nutikimo arba perkūno trenktoje vietoje, - nelaimė gali pasikartoti. Negalima namo statyti ten, kur būta medžio kelmo. Šis draudimas, tikėtina, siekia itin gilius mitologinių tikėjimų sluoksnius.
Rąstai statybai turi būti sukirsti, kai medžiai „miega“: geriausia vasario mėnesį ir mėnuliui dylant. Tada pastatytos trobos „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauž, bus sausa ir šilta viduje. Tarp paruoštų statybai sienojų negali būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. Manyta, kad tokie gali gaisrą prišaukti. Netinka ir tie, kurie girioje augdami, vienas į kitą trynėsi, braškėjo, vaitojo, - vaidensis namuose.
Statybą pradėdavo kokią porinę dieną, jokiais būdais ne pirmadienį, - antraip, ilgai užtruks, atsiras visokių kliūčių.
Šiame straipsnyje remtasi įvairiais istoriniais šaltiniais ir etnografiniais tyrimais, siekiant kuo išsamiau atskleisti žemaičių gyvenamojo namo ypatumus ir reikšmę.
Apibendrinant, galime teigti, kad žemaičių gyvenamasis namas, vadinamas troba, yra unikalus kultūros reiškinys, atspindintis jų tradicijas, papročius ir gyvenimo būdą. Jo statyba ir vidaus sandara buvo kruopščiai planuojama, atsižvelgiant į gamtos ir mitologijos dėsnius.