Senoji Sodyba Anykščiuose: Istorija ir Kultūros Paveldas

Anykščiai - vienas gražiausių Lietuvos miestelių, garsėjantis ne tik nuostabia gamta, bet ir turtingu kultūros paveldu. Šiame šiaurės rytų Lietuvos mieste, įsikūrusiame už 110 kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus, gausu istorinių sodybų, muziejų ir gamtos paminklų, kurie pritraukia lankytojus iš visos šalies ir užsienio.

Anykščių panorama nuo bažnyčios bokšto.

Anykščių Istorija

Anykščių vardas yra hidroniminės kilmės vietovardis, kilęs nuo upelio vardo Anykšta. Pirmą kartą raštuose gyvenamoji vietovė Anykščių vardu minima 1442 m. lapkričio 7 dienos rašte kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras.

Tuo metu Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (1427-1492) lankėsi savo dvare Anykščiuose ir čia surašė vieną savo dokumentą, pateikiamą Lietuvos metrikoje. XV a. antrojoje pusėje jau minimas ir Anykščių miestelis, vėliau - valsčius.

XVI a. pradžioje, po Kazimiero Jogailaičio sūnaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1460-1506) mirties, vyro jai dovanotame Anykščių dvare buvo apgyvendinta jo našlė kunigaikštienė Elena (Jelena Ivanovna, 1476-1513) - Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III duktė, keliolika metų buvusi Lietuvos stačiatikių bendruomenės globėja. Nuo to laiko iki šiol žinoma Anykščių stačiatikių bendruomenė.

XVI a. Anykščius dalijosi dvaras, kuriam priklausė didžioji dalis, ir klebonas, valdęs mažesniąją dalį, tos ribos buvo nustatytos 1507 m. 1516 m. dvaras su miesteliu įkeistas Radvilos Astikaičio anūkui Mikalojui Radvilai II (1470-1521). 1566 m. miestelis degė. XIX a. minimas valstybinis dvaras, kuriam priklausė 98 dešimtinės žemės ir 44 dešimtinės miško, 1885 m. duomenimis, dvaras buvo išnuomotas valdytojui Kasperavičiui.

1792 m. sausio 17 d. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732-1798) suteikė Anykščiams miesto teises (po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. jos buvo panaikintos) ir herbą. Herbe pavaizduotas savivaldos išvakarėse Anykščiuose pastatytas tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių Šv. Jono Nepomuko statula.

1970 m. rugpjūčio 24 d. buvo patvirtintas atkurtas Anykščių herbas, šventojo figūrą pakeitus mergina, laikančia dešinėje rankoje leliją, kairėje - atverstą knygą (autorius - dailininkas Vytautas Kalinauskas). 1992 m. lapkričio 4 d. įteisintas atkurtas istorinis Anykščių herbas su Šv.

XIX a. pirmojoje pusėje miestelis sparčiai augo, tuo metu susiformavo jo planinė struktūra, senamiestyje išlikusi iki šiol. Nuo 1993 m. Numalšinus 1831 m. sukilimą, miestelis priklausė Rusijos imperijos valstybės iždui. 1863 m. sukilimo metu čia veikė ginklų dirbtuvės.

1897-1899 m. pro Anykščius buvo nutiestas siaurasis (750 mm pločio vėžės) geležinkelis Panevėžys-Švenčionėliai. Tuo metu buvo pastatytas medinis tiltas, 1936-1937 m. - kniedytas geležinis 96 metrų ilgio trijų angų tiltas per Šventąją, apie 1901 m. - ir Anykščių geležinkelio stotis.

1902 m. Anykščiuose buvo pastatyta medinė užtvanka, 1910 m. įrengtas vandens malūnas su pirmąja Aukštaitijoje ir antrąja Lietuvoje hidroelektrine. 1919-1920 m. Jono Karvelio iniciatyva užtvanka ir elektrinė buvo rekonstruota, paskui dar kartą rekonstruota 1947 m. ir iki 1969 m. tiekė Anykščiams elektrą. Senosios medinės užtvankos vietoje 1986 m.

1919-1947 m. Anykščiai buvo valsčiaus centras, priklausė Utenos apskričiai. 1919 m. liepos 7 d. į pirmąjį posėdį susirinkusi valsčiaus atstovų taryba, pirmininku išsirinkusi mokytoją Joną Puodžiūną, o viršaičiu - Juozapą Avižienį, pradėjo Anykščių savivaldos tradiciją. 1938 m. Anykščiams vėl buvo suteiktos miesto teisės bei pripažintas kurorto statusas (nuo 2007 m. - kurortinė vietovė).

Nuo 1950 m. birželio 20 d. iki šiol Anykščiai yra rajono centras. Dabartinė rajono teritorija buvo suformuota 1959-1962 m., panaikinus gretimus Troškūnų ir Kavarsko rajonus ir prijungus jų teritorijas, jos dydis - 1764,881 kvadratinio kilometro.

Nuo 1995 m. iki šiol Anykščiai yra ir Anykščių seniūnijos, apimančios Anykščių miesto apylinkes, centras. Nuo 2017 m. Anykščiai yra Anykščių regioninio parko, užimančio 16,3 tūkst. hektarų plotą, centras (nuo 1992 m.).

Žymūs Anykščių Objektai ir Sodybos

Šv. Apaštalo Evangelisto Mato Bažnyčia

Apie 1442-1452 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero iniciatyva buvo įsteigta Anykščių katalikų parapija ir pastatyta pirmoji medinė Anykščių bažnyčia. 1514 m. jai buvo atnaujinta steigimo privilegija.

1757-1768 m. Anykščių parapijos klebono Jono Dominyko Lopacinskio ir viceklebono Tado Milašiaus rūpesčiu bei pirmą kartą ne didikų, o parapijiečių lėšomis Anykščiuose buvo pastatyta vieno bokšto mūrinė vėlyvojo baroko stiliaus Jėzaus Nazaretiečio ir Šv. Onos bažnyčia (architektas Jonas Christupas Glaubitzas).

1899-1909 m. Anykščiuose buvo pastatyta nauja mūrinė neogotikinė dviejų 84 metrų aukščio bokštų stačiakampio bazilikinio plano 64 metrų ilgio ir 36 metrų pločio trijų navų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (architektas Nikolajus Andrejevas).

Anykščių bažnyčia yra aukščiausia Lietuvoje tarp dvibokščių kulto pastatų ir aukščiausias religinės paskirties pastatas.

Šv. Apaštalo Evangelisto Mato Bažnyčia Anykščiuose.

Dešiniajame bažnyčios bokšte sumontuoti metaliniai laiptai, vedantys į 31,5 m aukštyje įrengtą panoraminę Anykščių miesto apžvalgos aikštelę (2012 m.). Dabar Anykščių parapija yra Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanato centras. Svarbiausia parapijos šventė yra Šv. Onos atlaidai liepos 26 d., švenčiami paskutinį liepos sekmadienį.

Medžių Lajų Takas

Medžių lajų takas - tai pirmasis takas Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje, kur galima pasivaikščioti medžių lajų lygyje. Kompleksą sudaro: informacinis centras, Medžių lajų takas ir apžvalgos bokštas.

Originalus architektūrinis sprendimas: apžvalgos bokšto architektūros motyvu pasirinkta Lietuvos etnokultūrinio regiono Aukštaitijos tautinė juosta. Medžių lajų tako kompleksas yra Anykščių šilelyje.

Medžių lajų takas tęsiasi 300 m ir tolygiai kyla iki 21 m aukščio virš žemės. Tako pabaigoje apžvalgos bokštas, kurio apžvalgos aikštelės aukštis - 34 metrai. Čia galima apžvelgti apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėti Šventosios upės vingiais, tolumoje pamatyti aukščiausios Lietuvoje Šv. Mato bažnyčios bokštus…

Medžių lajų tako statyboms sunaudota 395 tonos metalo ir 1500 m3 betono.

Medžių lajų takas Anykščiuose.

Aukštaitijos Siaurasis Geležinkelis

Siaurasis geležinkelis Anykščius pasiekė praėjusio šimtmečio pabaigoje. Caro valdžios nutiestas siaurasis geležinkelis Pastovys - Švenčionėliai - Utena - Panevėžys tarnavo medienai gabenti iš masiškai kertamų miškų ir keleiviams vežti. Anykštėnai traukinuku keliaudavo į Švenčionėlius, kad iš ten galėtų pasiekti Vilnių. Vežė siauruku iki pirmos plataus geležinkelio stoties ir tuos, kuriuos trėmė į Sibirą. Ne vienam iš jų toji kelionė buvo paskutinė, amžinai atskyrusi nuo gimtinės...

Dabar vienintelis Lietuvoje unikalus technikos paminklas, žmonių meiliai vadinamas ,,siauruku“, tarnauja turistų pramogoms ir geležinkelio istorijai pažinti. Ruožas Anykščiai - Rubikiai vilioja romantiška išvyka ,,siauruku“ prie gražuolio Rubikių ežero.

Ne mažiau įdomu aplankyti Anykščių geležinkelio stotį, statytą 1901 m., įsikūrusią Anykščių miesto šiaurinėje dalyje prie siaurojo geležinkelio ruožo Rubikiai - Anykščiai - Panevėžys. Iki mūsų dienų išliko beveik nepakitęs visas stoties kompleksas: vandens bokštas ir vandens kolonėlė, pagrindinis stoties pastatas, prekių sandėlis (pakhauzas), metalinis tiltas, bėgiai...

Svarbiu geležinkelio stoties akcentu tapo ,,siauruko“ garvežys (,,Kukuška”, pagamintas 1949 m. ,,Skodos” g-loje).

Siaurukas - šio žodžio dabartiniame lietuvių kalbos žodyne nėra. Taip šiltai vadinamas siaurasis, 750 mm vėžės pločio, geležinkelis, 1999 m. paminėjęs savo šimtmetį.

Pokario metais iš Anykščių stoties siaurukas veždavo vyno fabriko, „Spartako“ veltinių fabriko gaminius, javus į Berlyną, kvarcinį smėlį į Panevėžio fabrikus. Per mėnesį būdavo išvežama apie 200 000 t smėlio. Į Anykščius irgi atkeliaudavo įvairiausių krovinių, per metus išvykdavo apie 17 tūkst. keleivių. Siauruką žmonės mėgo: juo važiuodavo į darbą, vaikai į mokyklą, savaitgaliais pilnas traukinukas būdavo uogautojų ir grybautojų, žiemą - slidininkų.

Muziejus veikia Anykščiuose, siaurojo geležinkelio stoties komplekse. Stotis, statyta 1901 m., įsikūrusi prie siaurojo geležinkelio ruožo Rubikiai-Anykščiai-Panevėžys.

Buvusiame prekių sandėlyje galima palyginti, kuo skiriasi siaurojo ir plačiojo geležinkelio bėgiai, pamatyti nemažą žibintų, signalinių priemonių kolekciją, ryšio priemonių pavyzdžių. Stoties pastate galima pamatyti atkurtą tarpukario Lietuvos laikų stoties viršininko kabinetą bei laukiamąją salę, kur eksponuojamas stoties inventorius - įvairių laikų suolai. Seniausi - dar prieškario laikų, su išdegintomis žymomis „Lietuvos gelžkeliai“.

Muziejaus ekspozicijoje Anykščių geležinkelio stotyje yra ir veikiančių eksponatų. Įvairiuose siauruko ruožuose rinkdami eksponatus, muziejininkai surado dviejų geležinkelio triračių dalis ir tuos triračius atkūrė. Pagal išlikusias nuotraukas ir modelius buvo pagamintos ir dvi rankinės drezinos bei atviro tipo 6 vietų vagonėlis.

Kelias nuo Anykščių iki Rubikių eina per Anykščių regioninį parką. Didelis malonumas, žydint ievoms, keliauti iki Rubikių, grožėtis stačiais Anykštos šlaitais, vadinamais Kasagorais, kuriuos labai mėgęs Vienuolis, vadinęs juos „Lietuvos Šveicarija“, aprašęs savo kūriniuose. Taip pat galima iki Rubikių važiuoti ir keleiviniu vagonu ar vagonu-restoranu, belaukiant teatralizuoto Tado Blindos plėšikų būrio užpuolimo.

Aukštaitijos siaurasis geležinkelis.

Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių Sodyba

Nuošaliai nuo didžiųjų kelių įsikūrusi, paslaptimi dvelkianti Liudvikos Didžiulienės-Žmonos ir Stanislovo Didžiulio sodyba pasakoja išsilavinusios, tautiškumo reikalams pasiaukojusios šeimos gyvenimą. Senovinėje gryčioje-muziejuje patys atidarysite išsaugotą unikalią XIX a. lietuviškų knygų slėptuvę, išgirsite įspūdingą pasakojimą apie bebaimį Stanislovą Didžiulį ir kitus Lietuvos knygnešius.

Spaudos draudimo laikotarpiu sodyboje buvo spaudos platinimo centras. Priemenėje išlikusi senoji spinta, nuo žandarų akių slėpusi įėjimą į tarpsienį, kur buvo laikoma draudžiama lietuviška spauda, atgabenta knygnešių J. Šiaučiūno, J. Beliako, K. Ūdros ir kt. Turėjo Didžiuliai gausią biblioteką, kuria naudojosi J. Jablonskis, J. Basanavičius, M. Biržiška, M.

Ekspozicijos epigrafas - L. Didžiulienės žodžiai: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti! Tai nedaug, tai kaip lašas mariose..." Stenduose - šeimos ir artimųjų nuotraukos, rašytojos rankraščių kopijos, laiškai, knygos, draudžiamoji spauda, platinta šios gausios šeimos narių („Aušra“, „Varpas“), išlikę buities ir asmeniniai daiktai (indai, rankdarbiai, L.

Jono Biliūno Sodyba-Muziejus

Senoji Biliūnų sodyba pastatyta dar gerokai prieš rašytojo J. Biliūno gimimą. Iš Biliūnų sodybos pastatų Niūronių kaime teišlikusi gryčia, menanti Joniuko kūdikystę ir vaikystę, taip pat jo sugrįžimus vasaromis į tėviškę iš Liepojos, Dorpato, Leipcigo, Ciuricho, Zakopanės.

Priešais gryčią, už senojo šulinio, kyšo diendaržio-tvarto pamatų akmenys. Kažkada prie diendaržio durų ant didžiulės spalių krūvos gulėjęs senas apžabalęs šuo Brisius, J. Biliūno aprašytas novelėje „Brisiaus galas“.

Gimtoji J. Biliūno troba - dviejų galų: gryčios ir stancijos. Troba perstatyta apie 1906-1909-uosius metus. Po rašytojo brolio Mykolo mirties sodyboje gyveno du jo sūnūs - Jonas ir Juozas. Apie 1932 m., kai buvo skirstomasi į vienkiemius, jie atsidalijo.

Senojoje (kairiojoje) J. Biliūno gimtosios sodybos namo pusėje, buvusioje stancijoje, dabar įrengta nedidelė ekspozicija, kur eksponuojami įvairūs memorialiniai daiktai - kuklūs baldai bei namų apyvokos reikmenys, buvę Biliūnų sodyboje: senas stalas, lova, dar baudžiavos laikų indauja, žibinčius, ilgi suolai pasieniais, rankšluostinė su lino rankšluosčiu. Baldai priklausė J. Biliūno giminėms - broliams Mykolui, Juozapui, Antanui, seserims Anelei, Julijai.

Ypač brangus eksponatas yra mažas, kirvarpų pagraužtas staliukas su stalčiuku. Kaip spėja giminės, tai yra J. Biliūno apsakyme „Lazda“ aprašyto prievaizdo Dumbraucko (tikroji pavardė Kučauskas) staliukas, dovanotas Joniukui.

Kelią iki rašytojo tėviškės Niūronyse lydi upeliai: Anykšta, Piestupys, Elma, Varius ir pro tėviškę tekantis bevardis upelis, prie jų nuo 1990 metų rymantys Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Nepomuko koplytstulpiai. Greta namų iškilęs kalnelis su beržynėliu, Beržų kalneliu vadinamas.

Jono Biliūno sodyba-muziejus.

Bronės Buivydaitės Memorialinis Muziejus

Kaip ir kiti rašytojai, ji savo krašto, Anykščių gamtos išauginta. Šiame name rašytoja praleido vaikystę, gyveno ir kūrė nuo 1948 m. iki mirties. "Pro vaikystės langą", "Vargai vartus kilnoja" ir kiti kūriniai skirti savo kraštui, jo žmonėms.

Angelų Muziejus

Angelai dalyvauja žmonių bei tautų gyvenime. Senajame Testamente aprašytos Jokūbo grumtynės su angelu. Angelas sulaikė Abraomą, kai jis ruošėsi paaukoti savo vienatinį sūnų. Angelas Gabrielius apsireiškė Šv. Mergelei Marijai, kad praneštų žinią, jog ji išrinkta tapti Dievo Sūnaus motina. Tai istorijos, žinomos iš Senojo ir Naujojo Testamento.

Pats žodis angelas yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia pasiuntinį - žinių nešėją. Angelai aprašyti žydų šventuosiuose raštuose, Naujajame Testamente ir Korane. Kaip bekūnės esybės angelai neturi regimos formos.

Tęsdami seniausius laikus siekiančią dvasinių būtybių vaizdavimo tradiciją, krikščionių dailininkai angelus vaizdavo kaip būtybes su sparnais. Atsižvelgiant į dangaus hierarchiją, angelai buvo vaizduojami skirtingai.

Anykščių Regioninis Parkas

Nuo 2017 m. Anykščiai yra Anykščių regioninio parko, užimančio 16,3 tūkst. hektarų plotą, centras (nuo 1992 m.). Anykščiuose, istorinės miesto mokyklos pastate, 1997-2022 m. veikė regioninio parko direkcija (direktorius - Kęstutis Šerepka), nuo 2012 m. atvertas lankytojų aptarnavimo centras su modernia ekspozicija, pristatančia Anykščių regioninio parko vertybes. Ši įstaiga 2015 m. įrengė ir eksploatuoja Anykščių šilelio Medžių lajų tako kompleksą. Nuo 2022 m.

Anykščių Šilelis

Garsaus lietuvių poeto Antano Baranausko XIX a. išgirtas Anykščių šilelis, dar 1960 m. paskelbtas landšaftiniu draustiniu (dabar Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis), vilioja kiekvieną neabejingą gamtos grožiui. Šventosios upės pašonėje linguojančios pušys kviečia grožėtis šiuo draustiniu, užimančiu 1421,5 ha plotą, visais metų laikais. Šilelyje auga saugomi medžiai: šventieji ąžuolai, uoksinė pušis, čia rastos 769 aukštesniųjų augalų rūšys, daugiau nei 20 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Puntuko Akmuo

Puntukas - žymiausias ir lankytojų labiausiai pamėgtas akmuo - Lietuvoje yra antrasis pagal dydį. Pirmasis - Barstyčių akmuo. Puntuko svoris - 265 t, ilgis - 6,9 m, plotis - 6,7 m, aukštis - 5,7 m. Tai granito struktūrinės atmainos luistas, atneštas ledynų prieš 14-20 tūkst. metų per paskutinį Nemuno ledynmetį iš Suomijos.

Šventoji Upė

Viena gražiausių Lietuvos upių tituluojama Šventoji Anykščių kraštą savo vingiais puošia net 80 km. Į šią upę įteka Anykšta, Elmė, Šlavė, Varius, Virinta, Susiena ir kiti upeliai. Anykščių mieste, Vilniaus gatvės pabaigoje, įrengtas Šventosios upės kairiojo kranto pažintinis takas. Jis leis pasigėrėti upės kraštovaizdžiu, Anykščių šilelyje slypinčiomis gamtos ir kultūros vertybėmis.

Kitos Įdomios Vietos Anykščių Rajone

• Arklio muziejus Niūronių kaime.
• Šeimyniškėlių piliakalnis, dar vadinamas Voruta.
• „Laimės žiburys“ - Jono Biliūno kapas ir antkapinis paminklas ant Liudiškių kalvos.
• Pramogų ir sporto centras „Kalita“ su vasaros rogučių trasa.
• Burbiškio dvaras ir kraštovaizdžio architektūros draustinis.
• Rubikių ežeras su 16 salų ir Bijeikių apžvalgos bokštas.
• Kavarskas su stebuklingu Šv. Jono Krikštytojo šaltiniu.
• Troškūnai su barokine bažnyčia ir vienuolynu.
• Raguvėlė su dvaru prie Juostos upės.

Kadangi Anykščiai yra vienas gražiausių Lietuvos miestelių, kuriame galima rasti ne tik nuostabią gamtą, tačiau ir kultūros plotmes - nieko keisto, kad čia taip pat užsiėmimus siūlo labai daug edukacines programas organizuojančių įmonių. Edukacinės programos Anykščiuose yra skirtos ne tik šio nuostabaus miestelio pažinimui, tačiau taip pat ir naujų talentų atradimui, naujų potyrių išbandymui. Ras ką veikti ir tie, kuriems labiausiai patinka pasyvesnės pramogos, dažniausiai pasirenkami užsiėmimai, kurių metu bandoma išmokti ko nors naujo, ir tuo pačiu tie, kuriems labiausiai patinka aktyvios pramogos, suburiančios visą šeimą arba draugus.

tags: #senoji #sodyba #anyksciuose