Lietuvių Gyvenamojo Namo Architektūra: Tradicijos ir Šiuolaikinės Tendencijos

Lietuvių etninė architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodybą sudaro pastatų (namas, klėtis, tvartas, klojimas ir kt.), želdinių (sodas, gėlių darželis, medžiai), kiemo erdvių ir mažosios architektūros (kryžius, vartai, šulinys, aviliai ir kt.) formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenseną ir vietinę gamtą. Šiame kontekste verta panagrinėti Aukštaitijos regiono gyvenamojo namo architektūrą, jos ypatumus ir išraišką.

Lietuviška sodyba Rumšiškių liaudies buities muziejuje

Sodybos Formavimosi Istorija

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą.

Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus.

Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. 20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą.

Gyvenamojo Namo Raida ir Tipai

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.

Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose.

Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.

Tradicinio Būsto Interjeras

Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies.

Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.

Tradicinis lietuvių interjeras Rumšiškių muziejuje

Kiti Sodybos Statiniai

Svirnas

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Seniausi svirnai būdavo vienos patalpos, kvadratinio plano (4-5 m ilgio sienomis) su tradiciniu priesvirniu ir įėjimu iš galo, be langų ir lubų. Svirnai statyti iš geros kokybės medienos, ant pavienių didelių akmenų arba medžio trinkų, 0,5-1 m pakelti nuo grunto paviršiaus, kad gerai vėdintųsi.

Tvartas

Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo. Modernėjant ūkiams uždari diendaržiniai tvartai išnyko. 19 a. statyti stačiakampio plano tvartai su atskiromis gyvulių patalpomis ir pašiūrėmis (kiaulėms ir paukščiams).

Kluonas

Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Jį sudarė klojimas (dar vadinamas kluonu, laitu, padu, grendymu - plūkto molio asla javams kulti), jauja (dar vadinama duoba, rėja - atskira sandari patalpa javams džiovinti), nampusės (dar vadinamos šalinėmis, strėkiais, galais - erdvė javams sukrauti), prieklojimis ir peludės (vieta pelams supilti).

Pirtis

Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis.

Kiti Sodybos Elementai

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti. Daržai ir pakelės būdavo aptveriami retesnėmis tvoromis. Ties takais tvorose rengtos lipynės.

Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.

Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį. Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.

Koplytstulpis su Rūpintojėliu Šiluvoje

Statybinės Medžiagos ir Technologijos

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis. Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas).

Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis. 19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje. Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba. Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis.

Sienų ir Stogų Konstrukcijos

Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai. Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis, Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis.

Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams). Tradiciškai gegnių ilgis sudarydavo 2/3 pastato pločio, todėl stogų nuolydis būdavo 42-49° (Vakarų Lietuvoje stogai statesni, Rytų Lietuvoje - lėkštesni).

Aukštaitiško Namo Bruožai

Dėl konstrukcinių ypatumų susiformavo saviti aukštaitiško gyvenamojo namo bruožai. Pirkių sienos aukštos, atviros, pastogės/stogų užlaidos nedidelės todėl langai daryti siauresni aukštesni, lyginant su Vakarų Lietuvos trobesiais, jų nedengė krintantis šešėlis ir tai leido išplėtoti viršlangių puošybą. Dvišlaitė stogų forma lėmė itin dekoratyvią skydų/skliautų apdailą. Kadangi Aukštaitijoje nebuvo platinamos stogų užlaidos, praktiškumo sumetimais plačiai paplito pristatomi prieangiai kurie įgijo ir estetinę dekoratyvinę išraišką.

Gyvenamojo namo galinis fasadas dažnai būdavo atsuktas į gatvę, todėl puošnus. Medinių sienojų namas vertikaliai apkaltas lentomis (18 cm pločio) ir ant jų dekoratyviai užkaltos siauros juostelės (6 cm pločio). Kaip ir kituose aukštaitiškuose namuose, čia namo skliautą nuo sienos skiria apie 1 m pločio stogelis (stoginukas). Namo stogas dvišlaitis, plačiomis užlaidomis. Langai naujesni, nebe tradicinių šešių dalių, o trijų. Langų rėmai įstatomi į staktas, plyšiai užkalami apvadais, vadintais „lamperijomis“.

Pastatas - darni, praktiška, estetiška, ekonomiška ir ekologiška struktūra kur visos jo dalys: pamatai, sienos, stogas, langai, durys, puošybos detalės yra svarbios, reikšmingos ir tampriai tarpusavyje susiję. Jų tarpusavio santykis - statybos būdas ir sudaro etninės architektūros esmę.

Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje išliko archaiškiausios trobesių formos ir gryniausios (nesumišusios) konstrukcijos. Kituose Lietuvos regionuose vyrauja mišrių formų trobesiai. Rytų Lietuvoje vienu metu naudoti visi statybos būdai (konstrukcinės struktūros), kas rodo daugiasluoksnes, nevienalaikes statybos tradicijas.

Štai keletas esminių skirtumų tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos architektūros:

Modernios Interpretacijos

Asvejos regioniniame parke, netoli vieno gražiausių Lietuvos ežerų įkvėpė sukurti tradicinę rąstinę sodybą. Čia architektūra prisitaiko prie kraštovaizdžio, šiuolaikiškas interjeras įsilieja į natūralią gamtą.

Pagrindinis pastatas, gyvenamasis namas, tradicinės „dviejų galų“ trobos formos. Pagrindinės apdailos medžiagos natūralios -fasadai rąstiniai, stogas-nendrių, cokolis, kaminai - skalūno apdaila. Sodybos visuma atspindi Dzūkijos regiono architektūros tradicijas ir kraštovaizdį.

Komisija, sudaryta iš saugomų teritorijų specialistų, architektų ir kultūrologų, vertino bendrą sodybos vaizdą kraštovaizdyje, gyvenamojo namo ir priklausinių išdėstymą, pagrindinių fasadų atitikimą to krašto tradicijai, sodybos pastatų architektūrines detales, puošybą, mažosios architektūros įkomponavimą.

Vyrauja nuomonė, jog pastaruoju metu statybų objektai Lietuvos miestuose, pavyzdžiui, kotedžų kvartalai, dažnai atkartoja standartines kvadratines formas, o architektai mažiau orientuojasi į estetiką. Tačiau architektūros istorikas, KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovas doc. dr. „Vargu ar sutikčiau, kad šiuolaikinė architektūra stokoja estetikos. Priešingai - architektūrinių patyrimų laukas ilgainiui tapo itin įvairius: nuo svaiginančio iki subtilaus mastelio, nuo koketiškumo iki santūrumo, nuo techninių iki natūralių paviršių. Netgi tai, kas vadinama „dėžute“, modernizmo klasikas Miesas van der Rohe buvo ištobulinęs iki visiškos precizikos.

„Spėčiau, kad Lietuvos statybų sektoriuje dar ilgą laiką radikalių pokyčių nebus. Viena vertus ekonomiškesnio, erdvesnio, gamtos ar inspiruojančių istorinės aplinkos vaizdų apsuptyje esančio būsto paieškos liks daugelio lietuvių geidžiama, nors ne būtinai prieinama, preke. Kita vertus, ambicingesni ir kūrybiškiems sprendimams atviresni užsakovai ieškos netradicinių verslo ir gyvenimo modelių, kurie leis įgyvendinti vis daugiau kokybiškų bei inspiruojančių architektūrinės aplinkos projektų. Visgi, architektūra yra ne kas kita, kaip visuomenės refleksija fizinėje formoje, todėl norint sukurti kokybišką aplinką svarbi ne tik kūryba, tačiau ir užsakovo nusiteikimas šią kūrybą provokuoti ir priimti“, - įspėja V.

Šiuolaikiniai Projektai

Metams baigiantis siūlome pasimėgauti viena iš devynių „Žvilgsnis į save“ kategorijų - individualiais namais, kurie buvo pastatyti per pastaruosius dvejus metus. Ir pasidžiaugti, kokių gi talentingų kūrėjų ir išsilavinusių užsakovų šalyje gyvename.

• ŽALIAKALNIO VILA - Rekonstruojamas namas E. Fryko gatvėje išdėstytas dviem lygiais, reaguojant į šlaito reljefą.
• NAMAS LIETUVOJE - Eklektiškoje naujai vystomoje Vilniaus miesto gyvenamųjų namų teritorijoje, 6 arų sklype kartu su modernią architektūrą mylinčia ir minimalistiškai gyvenančia 5 asmenų šeima buvo siekiama sukurti individualią architektūros oazę.
• PRIEMIESČIO NAMAS - Nedideliame iš visų pusių kaimynų apsuptame sklype Vilniaus priemiestyje sukurtas nedidelis namas uždaro sklypą iš trijų pusių suformuodamas privatų namo kiemą į kurį atsiveria visas vidinis namo gyvenimas.
• BIRDHOUSE - Namas tankiame privačių namų kvartale Vilniuje. Pagrindinis noras buvo turėti didelę bendrą erdvę, kuri jokiu būdu nebūtų padalinta laiptais.
• POILSIO NAMAS KAUPIŠKIO K. - Poilsio namas suprojektuotas vaizdingoje reljefo, vandens bei miško apsuptyje. Miško proskynoje pastatas ir jo architektūra atkartoja pušų kamienų ritmiką.
• NAMAS JONAVOJE - Jonavoje, vos užkelių šimtų metrų nuo sovietinio mikrorajono, naujame chaotiškos architektūros individualių namų kvartale išliko fragmentas nepaliestos gamtos.
• LAUMIŲ NAMAS - Gyvenamasis pastatas yra vieno sudalinto tūrio. Minėti dalinimai skaido objekto mastelį, suteikia fasadams erdvinės dinamikos ir padeda vidinėms patalpoms suformuoti tinkamą patalpų išdėstymą, bei erdvinę samplaiką.
• ORANŽERIJOS NAMAS - Vienbutis gyvenamasis namas stovi sklype su vandens telkiniu, kuris savo forma ir dydžiu išsiskiria iš tankiai apgyvendintos Domeikavos gyvenvietės.
• NAMAI MIŠKE - Namai miške - vienbučių duetas, suprojektuotas miško tankmėje prie Vilniaus. Išraiškinga gamtos aplinka paveikė laisvą pastatų tūrių išdėstymą erdvėje.
• BALTAS NAMAS - Namas įsikūręs nedideliame Vilniaus priemiesčio kvartale, gamtinėje aplinkoje. Projektuojant pastatą, uždaras fasadas tikslingai orientuotas į gatvę, o atvirasis - nukreiptas į gamtą.
• NAMAS ANTAKALNYJE - Modernus, individualus šeimos namas viename iš centrinių Vilniaus gyvenamųjų rajonų.
• TRIKAMPIS NAMAS - Modernus trikampis namas suprojektuotas gamtos apsuptyje. Aštri forma ir planas buvo užduoti neįprastos sklypo formos, kuri tapo pagrindiniu įššūkiu sukurtį patogų ir funkcionalų pastatą.
• GYVENAMASIS NAMAS VILNIUJE - Sklypas šlaite su išraiškinga gamtine aplinka lėmė gyvenamojo namo dviejų lygių funkcinę struktūrą ir visų gyvenamųjų patalpų orientavimą į gamtos peizažą bei privatų kiemelį šlaite.
• RIBIŠKIŲ TAKO NAMAS - Projektu buvo siekta atspindėti vietos dvasią, kontekstualiai ir jautriai išpildyti modernaus namo poreikius.
• NAMAS Į UPĘ - Gyvenamasis namas projektuotas upės slėnyje ant šlaito, todėl visos funkcijos sklype ir vidinės namo erdvės kurtos palei vieną kompozicinę ašį, vedančią upės link.
• NAMAS ŽVĖRYNE - Namo architektūrą nulėmė sklypo forma ir vidaus patalpų išplanavimas, kur atsižvelgėme į pasaulio kryptis ir privatumą.
• KOPŲ NAMAI - Nuo jūros šiuos namus teskiria miško juosta, kopos bei, žinoma, pajūrio smėlis. Tūriai orientuoti rytų-vakarų kryptimi ir atsukti į vertingiausius vaizdus vakaruose.
• BETONINIS NAMAS - Projekte siekėme parodyti pastatą kuris nesigėdina savo statybinės prigimties ir neturi maskuojančių pagražinimų.
• GYVENAMASIS NAMAS „KRIVIS“ - Užupis, tai vieta, kur miestas pradeda virsti priemiesčiu - tirpsta perimetrinis užstatymas, daugėja pabirusių sodybinio tipo pastatų.
• ŠVIESOS IR ERDVĖS NAMAS - Tai pastatas, kuriame natūrali šviesa keliauja per visas jo erdves ištisą dieną.
• MIŠKO NAMAS - Dzūkijos nacionaliniame parke esančioje senoje sodyboje suprojektuotas poilsio namas. Tai netrikdantis aplink plytinčių miškų ramybės bei atliepiantis archaiškos architektūros parko reikalavimus pastatas.
• ŠLAITO NAMAS - Tai šeimos namai, kuriuose visiems gera būti ir augti, pilni saulės šviesos, bet vėsūs karštą vasaros dieną.
• PASYVUS NAMAS KERNAVĖJE - Sodyba Kernavėje, apsupta žemuogėmis kvepiančios pievos, ošiančių pušynų ir neaprėpiamu dangaus skliautu ataidinčių varpų skambesio.
• AKTYVUS NAMAS - Įvažiavimas į sklypą iš pietvakarių pusės, namo patalpų naudojimo ir elektros gamybos reikalavimai, privatumo poreikis ir pirtis, statytojų jautrus požiūris į supančią gamtą ir stirnelių išgulėta pieva lėmė pastato architektūrinį vaizdą.

Naujai realizuotas projektas architektų biure visuomet sukuria pakilią nuotaiką, šventišką atmosferą. Ta proga vartydamos jau realizuoto Neries namo nuotraukas kalbamės su jo architekte Evelina Vasiliauskaite apie šio namo atsiradimo istoriją, kadangi architektūrinė išraiška visuomet remiasi dešimtimis aplinkybių, apie kurias nežinant tikrai suprasti galutinio rezultato - neįmanoma.

Neries name architektūriškai svarbi terasa ir kitos dvi nedidelės terasos - įėjimai. Atsiranda įtraukti, asimetriški motyvai. Užsakovai puikiai nusimano interjero sprendimuose, todėl gavome apgalvotą ir pakankamai tikslią užduotį namo vidui, t. y. kokios turėtų būti patalpos ir ryšiai tarp jų, kokio dydžio erdvės reikalingos šeimai.

Neries namas yra ramus ir paprastas, toks pat ir jo tūris, eksterjeras. Trys iš keturių fasadų yra neutralūs, tamsūs, dengti skalūnu. Džiovinimo kamerų statybos technologija. Pagrindinis, terasos fasadas yra akcentinis, įtrauktas, dengtas medžiu. Šis elementas simboliškai atkartojamas ir kituose fasaduose taip pabrėžiant įėjimus. Terasą bei įėjimus norėjome išskirti, kad namo eksterjere atsispindėtų namo vidus, interjeras, kad namo išorė pasakotų apie vidaus programą.

Gyvenamasis namas Jutkonių kaimeTradicinis aukštaitiškas gyvenamasis namas (gryčia), statytas 1880 m. Šio regiono namų planavimui būdingos trys pagrindinės patalpos: centre priemenė ir du gyvenamieji galai. Paprastai gryčia ir priemenė turėjo pastovią paskirtį, o antrasis namo...

tags: #sen #lietuviu #gyvenamasis #namas