Apsisprendimo teisė dėl būsto ir jo interjero, kuri šiandien mums atrodo labiau duotybė nei dovana, Lietuvoje sovietinės okupacijos metais neegzistavo. Kaip vandens lašai panašūs namai, kuriuose vienodai išplanuoti butai, apstatyti identiškais baldais. Tavo butas - kaimyno buto kopija. O kaimyno butas beveik toks pats kaip Antano, kuris gyvena kitame rajono gale.
Tokią miestiečio kasdienybę sovietiniame bute piešia istoriniai faktai. Norintiems gauti būstą keliolika, keliasdešimt metų, o kartais net ir visą gyvenimą tekdavo laukti eilėse. Gyvenimas su tėvais mažame keliasdešimties kvadratų bute buvo kasdienybė, esą žmogui pakanka 9 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto - toks buvo valdžios sprendimas. O net ir gavusiems „svajonių“ namus, džiaugtis nelabai buvo kuo: į ankštus kambarius baldus tekdavo įkelti per langus, nes durys buvo per siauros.
Būsto krizės ištakos ir sprendimo būdai
Vilniaus universiteto istorikas Algirdas Jakubčionis primena, kad butų problema Lietuvoje pradėjo formuotis 1945 metais. Tuo metu iš Lietuvos į užsienį bėgdami nuo sovietinės valdžios pasitraukė tūkstančiai, todėl jų butai buvo nusavinami ir skiriami kitiem gyventojams laukiantiems būsto. „Iš Lietuvos į užsienį, bėgdami nuo sovietų, daugiausiai iš miestų, pasitraukė apie 40 tūkst. žmonių. Jų namai ar butai liko ir būdavo paimami tų, kurie atsikeldavo į miestus, arba sovietinių pareigūnų, kurie buvo atsiunčiami dirbti į Lietuvą. Jeigu žiūrėtume į Vilnių, į Lenkiją repatrijavosi 40 - 80 tūkst. lenkų, jų namai irgi liko“, - pasakoja istorikas A. Jakubčionis.
Vis dėlto ištuštėjusių gyvenamųjų būstų paskyrimas kitiems gyventojams gyvenamosios vietos trūkumo problemą išsprendė tik iš dalies. „Chruščiovas maždaug 7-tojo dešimtmečio viduryje susidūrė su butų problema - nėra, kur gyventi. Rusijoje egzistavo vadinamieji komunaliniai butai. Komunalinis butas - tai buvęs didelis namas su bendru koridoriumi, vienu kambariuku, bendra virtuve ir bendromis patalpomis. Būdavo visokių kuriozų, nesutarimų ir t.t. Chruščiovas turėjo idėją komunalinius butus skirti darbininkams. Realiai gyvenime situacija buvo šiek tiek kitokia. Darbovietėse buvo sudaromos eilės komunaliniams butams gauti, bet vienas eilėje stovėjo pirmu numeriu, kitas - penkioliktu. Tokiu atveju korupcija darėsi neišvengiama“, - aiškina istorikas.
Trokštantys kuo greičiau gauti būstus, duodami kyšius, istoriko teigimu, sugebėdavo prasibrauti net iki vykdomųjų komitetų pirmininkų ar pavaduotojų, kurie sudarinėjo laukiančiųjų eiles. „Greičiausiai butus galėjo gauti įvairaus rango pareigūnai, vėliau - visi kiti. Problema su komunaliniais butais išspręsta nebuvo, kadangi jų buvo per mažai, todėl maždaug nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio, apie 1963-1965 metus, nuspręsta statyti kooperatinius butus. Tai reiškė, kad žmogus gali tokį butą nusipirkti įmokėjęs pirmą įnašą ir po to per keliolika metų sumokėti visą likusią sumą . Vėl susidarė analogiška situacija, vėl eilės, skirstymas ir vėl, kas greičiau prieis prie valdžios“, - pasakoja A. Jakubčionis.
Susidariusia situacija ir būstų trūkumu taip pat naudojosi ir valdžios atstovai, siekdami kuo aukščiau eilėje įrašyti sau parankius asmenis arba tuos, kurie į kišenę buvo sumokėję tam tikrą „duoklę“. „Netgi skaičiau kažkokį dokumentą, kad Kauno vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas apsvarstydamas sąrašą, kam suteikti butus, palikdavo neįrašytas kelias vietas ir kai sąrašas būdavo patvirtintas, užanspauduotas, jis su spausdinimo mašinėle tame sąraše atspausdindavo pavardes, kurių jam reikėjo“, - teigia A. Jakubčionis.
Gyvenamojo ploto normos ir bendrabučiai
Situacijos nepataisė net ir kooperatinių būstų statymas, kadangi, istoriko A. Jakubčionio teigimu, atsirado požiūrio problema: „kodėl turiu mokėti savo pinigus, jei galiu gauti nemokamai?“ Be komunalinių ir kooperatinių butų, prie gyvenamosios vietos trūkumo problemos sprendimo turėjo prisidėti ir bendrabučiai, kuriuos buvo pradėta statyti darbininkams, siekiant juos laikinai apgyvendinti. Tačiau A. Jakubčionis pastebi, kad darbininkijos bendrabučiuose gyventi buvo itin sunku dėl įvairių tarpusavio nesutarimų.
„Bendrabučio tipas - atskiras kambarys, bendri patogumai. 1967 metais buvo numatyta, kad jeigu gamykla įvykdo planą ir turi viršplaninių lėšų, ji gali statyti savo darbininkams butus. Tarkim, gavo butą, išėjo į kitą darbą ir vėl problema“, - pastebi A. Jakubčionis. Istoriko teigimu, kuo toliau, tuo buto tekdavo laukti ilgiau. Jei 6-7 dešimtmetyje buto laukti tekdavo 3-5 metus, tai 9-ajame dešimtmetyje eilėje galėjo tekti stovėti keliolika ar net keliasdešimt metų. Dėl ilgų eilių ir komplikuotų galimybių gauti gyvenamąjį plotą dauguma jaunų žmonių buvo priversti gyventi su tėvais.
Be to, stoti į eilę būstui gauti galėjo toli gražu ne visi. „Į eilę butui gauti negalėjo stoti viengungiai, gyvenantys su tėvais. Buvo nustatyta, jog bute vienam gyventojui užtenka 9 kv. metrų ploto, tokiu atveju, tarkim jei tėvų butas 3- jų kambarių, jis yra 36 kv. metrų, o jūs apsivedėte su vyru, reiškia jums užtenka ir jūs negalite stoti į eilę naujam butui gauti. Jeigu jūsų šeimoje iki vedybų būtų 5 asmenys ir tie patys 3 kambariai bei 36 kv. metrų, tai po vedybų jūs jau galite stoti į eilę“, - aiškina A. Jakubčionis.
Standartizacija ir ideologija sovietiniuose butuose
Šiandien juokeliai ir kandžios replikos apie vienodus sovietmečio butus pasigirsta pakankamai dažnai. Iš tiesų toks butų interjeras buvo labai tikslingas ir politiškai parankus. Vienas ryškiausių lūžių ne tik sovietinėje architektūroje, bet ir interjere įvyko po 1955 metais priimto SSKP CK ir SSRS MT nutarimo „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“. Jame buvo nurodoma, kad labiausiai nesaikingumus skatina individualūs pastatų projektai.
Istorikė Regina Lakačauskaitė - Kaminskienė savo straipsnyje „Miestiečio butas Sovietų Lietuvoje: ideologijos atspindžiai gyvenamojoje erdvėje“ pastebi, kad būtent tai ir lėmė „masinės, serijinės, standartizuotos architektūros bumą. „Tipinių projektų taikymas buvo laikomas vienu didžiausių pasiekimų, sudariusių sąlygas aprūpinti gyvenamuoju plotu didelį skaičių žmonių minimaliomis laiko ir medžiagų sąnaudomis,“ - savo straipsnyje rašo istorikė.
Standartizacija palietė ne tik pastatų išvaizdą, tačiau panaikino individualizmą ir gyvenamosiose patalpose. „Standartizuoti butai reikalavo standartinių baldų, centralizuotas baldų projektavimas lėmė masinės produkcijos gamybą, ribotas prekių pasirinkimas parduotuvėse lėmė identiško produkto pirkimą. Tai schema, labai abstrakčiai nusakanti butų suvienodėjimo procesą“, - atkreipia dėmesį R. L. Kaminskienė.
Tokia schema buvo pasitelkta ne tik siekiant taupyti pinigų ir laiko sąnaudas, suvienodėję butai ir bendro naudojimo patalpos juose turėjo ugdyti kolektyvinę visuomenę, o tam trukdė individualūs namai ir uždari privatūs kambariai. Nors tiesioginio valdžios kišimosi į privatų žmogaus gyvenimą nebuvo, tačiau N. Cruščiovo laikais žiniasklaida primetė mokymą, kuriuo siekta paveikti žmonių estetinį tarybinio žmogaus skonį, keisti būsto interjero ir dekoro sampratą, esą vartotojo skonis ne visada išlavintas, todėl masinė produkcija jį nukreips tinkama linkme.
R. L. Kaminskienė pastebi, kad buvo architektų siūlymų naujai pastatytuose namuose butus įrengti taip, kad šie atitiktų socializmo reikalavimus, tačiau ši idėja nepavyko. Būtent dėl to, pastebi istorikė, naujai statomuose namuose buvo nutarta sumontuoti „statybines“ arba „gamyklines“ spintas, kad gyventojams įsikuriant butuose būtų kuo mažiau vietos interpretacijoms. Taip tarp prieškambario ir virtuvės atsirado spinta su antresolėmis, kurią dar mena ne vienas to laikotarpio gyventojas. Kad butams buvo planuojami net baldai, patvirtina ir istorikas A. Jakubčionis, esą kambariai buvo tokie maži, kad reikėjo tiksliai apskaičiuoti, ar baldas tilps į kambarį. Kartais baldus tekdavo įkelti net per langus, nes durys buvo per siauros.
Istorikas taip pat primena, kad Chruščiovo laikais buvo ir neįtikėtinai mažos virtuvės, o tai - ne atsitiktinumas. „Chruščiovas formulavo tokią mintį: virtuvė yra reikalinga tam, kad pasišildyti maistą ar pasidaryti pusryčius. Pietūs valgomi valgykloje, vakare, eidamas namo, užeini į parduotuvėlę ir nusiperki kokį nors pusfabrikatį ir vėlgi namuose jį tik pasišildai ar išsiverdi. Todėl virtuvė buvo maža, į ją buvo žiūrima kaip į pagalbinę patalpą, bet nieko daugiau. Nes pagal chruščiovą visuomeninis maitinimas turėjo neatimti darbo laiko“, - pasakoja istorikas.
Nors po N. Chruščiovo sekęs L. Brežnevo laikotarpis vadinamas „sąstingiu“, istorikė R. L. Kaminskienė pastebi, kad tai greičiau buvo „atlydžio“ laikotarpis kalbant apie valdžios kišimąsi į žmonių asmeninį gyvenimą, kadangi būtent šiuo laikotarpiu minimalizavosi arba visai išnyko sovietinio žmogaus estetikos suvokimo konstravimas.
JAUKUS MAŽO BUTO INTERJERAS | Intro Dizaino įgyvendintas projektas
Sovietinių daugiabučių dabartis ir ateitis
Pirmiesiems Vilniaus sovietiniams daugiabučiams - jau apie 60 metų. Buvęs garantinis terminas - 50, kai kurių net tik 25 metai. Daug metų yra sakančių, kad net po renovacijos daugiabučiai namai tik atrodo kitaip, praneša LNK.„Renovuojant iš išorės tik užvelkami kailiniai, o viduje lieka puvėsis“, - teigė Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius.
Todėl sakoma, kad racionaliau galbūt tokius daugiabučius griauti ir statyti naujus.„Manau, nereikėtų sulaukti, kai tie namai pradės griūti. Namų darbus jau dabar reikėtų pradėti ruošti“, - kad reikia imtis veiksmų, akcentavo Statybininkų asociacijos vadovas Dalius Gedvilas.
Aplinkos ministras sako, kad net jei būtų nustatyta, jog daugiabutis avarinės būklės, rūpintis turėtų patys gyventojai.„Valstybė negali prisidėti prie kiekvieno fizinio asmens turto atnaujinimo. Turi turto, sukaupęs kažkokio kapitalo, turi juo rūpintis“, - sakė aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Kad kada nors sovietinių daugiabučių problemą teks spręsti, iš esmės kalbama jau ne vieną dešimtmetį. Lietuvoje yra apie 36 tūkst. daugiabučių, du trečdaliai pastatyti sovietmečiu. Buvo suteikiamas 50 arba vos 25 metų garantinis terminas.
Kalbama, kad atitarnavę ir morališkai, nepatogūs butų planai, grėsmė tapti getais.„Tie rajonai bus morališkai pasenę, energinio tvarumo visų aspektų neatitiks. Valstybei tai bręstanti problema“, - pažymėjo D. Gedvilas.
Vienos didžiausių statybos bendrovių vadovas sako, kad įmanomi tokie sprendimai, jog žmonėms persikelti iš seno būto į naują nieko nekainuotų.„Mūsų siūlomas modelis, kad gyventojai neturėtų finansinės naštos. Jie keistų seną daiktą į naują“, - dėstė „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis.
Anot A. Avulio, jau ne vienai Vyriausybei siūlytas toks modelis. Verslininkai šalia ir vietoj seno daugiabučio pastato naujus, tik aukštesnius, kad, pardavus papildomus butus, projektas atsipirktų. Gyventojai turėtų sutikti, o valdžia - išduoti leidimus statyti aukštesnį ir tankesnį kvartalą.
„Reikia politinės valios, teisės aktų korektūros, pakeitimo. Investuotojai visada norės tokius projektus daryti“, - kaip vieną iš galimybių siūlė A. Avulis. Dalis sutiktų gyventojų tokią mintį vertino dviprasmiškai. Vieni nuogąstavo, kad tai gali ilgai užtrukti, kiti sutiktų, nes pakiltų ir buto vertė.
Siūloma daryti bandomąjį projektą.„Diskusija vyko ir anksčiau. Reikia žiūrėti ne tik į devynaukščius ir penkiaaukščius“, - akcentavo Seimo narys Kęstutis Mažeika.
Buvęs aplinkos ministras siūlo pradėti nuo dar senesnių - medinių daugiabučių.„Paprastai kalbant, supuvusios sijos ir kiti elementai, kurie užtikrina gyventojų saugumą“, - pastebėjo K. Mažeika. Seimo Ekonomikos komitetas planuoja surengti posėdį ir suformuluoti siūlymus, kaip būtų galima seniausius daugiabučius ne renovuoti, o griauti ir statyti naujus.
„Artimiausiu metu, sausio mėnesį, padiskutuosime su Statybininkų asociacija, su gyventojais ir pasiūlysime tokį sprendimą“, - sakė K. Starkevičius. Kiek Lietuvoje yra avarinės būklės daugiabučių, žinių nėra.
Esminiai aspektai perkant senos statybos būstą
Būsto patikros ekspertas Ž. Dževečka sakė, kad paprastai seni butai, kuriuose remontas nebuvo atliktas 20 metų ir daugiau, reikalauja nemažų investicijų, mat, juose jau reikia keisti elektros instaliaciją, santechniką, o ką jau kalbėti apie sienų, grindų lyginimą, lubų tvarkymą ir pan.
„Butas yra antrame aukšte, liftas čia kol kas neveikia, kol neveikia, už jį mokėti nereikia. Patikriname lauko duris, matome, kad durų skambutis jau nebeveikia, durų tarpinės geros, gal tik rekomenduočiau naujiems šeimininkams pasikeisti bent vieną spyną, kad seni raktai liktų tik pas senus šeimininkus“, - pasakojo Ž. Dževečka.
„Kanalizacijos stovas senas, bet kažkokio nuotėkio nematyti. Sakykime, kad būklė patenkinama. <...> Pamačius tokį dar sovietinį elektros jungiklį, reikia suprasti, kad elektros instaliacija čia yra sena ir reiktų jau ją pasikeisti. Rekomenduočiau aliuminius laidus keisti variniais, nusileisti visas rozetes į 30 cm, o jungiklius - 90 cm aukštį, drėgnose patalpose - 110 cm. Mano žiniomis, praėjusiais metais elektros instaliacijos keitimo darbai tokiam trijų kambarių butui kainavo apie 2 tūkst. eurų. Šiemet kainos yra pasiutusios ir sunku prognozuoti, kiek tokie darbai gali kainuoti. Dar reiktų priminti, kad darant naują instaliaciją į rozetes reikia atsivesti įžeminimą. Rozetėms vedami 2,5 mm skerspjūvio laidai, į apšvietimą - 1,5 mm skerspjūvio laidus“, - paaiškino Ž. Dževečka.
Būsto patikros ekspertas imasi apžiūrėti virtuvės būklę ir, pirmiausia, jo akys krypsta į kriauklę ir santechniką po ja. Jo teigimu, ten esantys vamzdžiai jau „pavargę“, juos reiktų keisti. Taip pat jis pažymėjo, kad neretai tokiose vietose esančios vandens užsukimo sklendės yra nenaudojamos ir užkalkėja. Kad taip neatsitiktų, Ž. Dževečka rekomenduoja bent kartą per metus profilaktiškai sklendes atsukti ir užsukti.
Viena svarbiausių patalpų, tikrinant senos statybos butus, yra tualetas ir vonia. Ž. Dževečka pataria patikrinti, ar veikia klozeto vandens bakelis, ar iš čiaupo vonioje bėga vanduo. Ekspertas taip pat atkreipia dėmesį, kokios lubos sudėtos tualete ir vonioje. „Sudėtos plastikinės lubos. Reikia atkreipti dėmesį, kad jos atima patalpos aukščio, todėl sumažėja ventiliacijos angos dydis. Su plastikinėmis lentomis negalima naudoti kaitrinių lempučių. <...> Šiaip, kas svarbu, galvojant apie plastikines lubas vonios ir tualeto patalpose, kad jos nebūtų labai senos, nes į seno tipo plastikines dailylentes buvo maišoma švino“, - pabrėžė pašnekovas.
Tęsdamas vonios kambario apžiūrą, Ž. Dževečka pastebėjo nesandarią vamzdžių jungtį po vonios kriaukle. Ekspertas sakė, kad tokią santechniką būtina pakeisti. Jis taip pat primena, kad visais atvejais, kai vonios patalpoje stovi vonia, ne dušas, reikia patikrinti, ar prie vonios yra prijungtas vandens perpilimo vamzdis.
„Pasimatuokime grindų lygumą, nes dažnai jos būna nelygios tokiuose namuose. Matome, kad bendras nelygumas yra apie 4 cm. Betonuojant ir lyginant reiktų nemažai įdirbio. Sienų lygumas, kaip tokio amžiaus namui - patenkinamas. Tačiau norint jas išlyginti, reikės nemažai tinko. Nelygumai - akivaizdūs. Jeigu žmonėms rūpėtų susimontuoti pakabinamas lubas tokiuose butuose, tai man asmeniškai būtų gaila 7 cm patalpos aukščio. Šitos lubos yra gana lygios, jas užtektų glaistyti, dažyti ir būtų geras rezultatas. Tiesa, nuo įtrūkimų ties plokščių sandūromis jau neišvengsime bet kokiu atveju“, - pabrėžė ekspertas.
Butas, kurį apžiūrėjo Ž. Dževečka, yra dar su senais, mediniais langais, todėl juos, pasak pašnekovo, jau reikėtų keisti. Tai darant ekspertas rekomendavo šiltinti ir langokraščius. Apžiūrėjęs patį butą, ekspertas ragina nepamiršti ir užmesti akį į patį daugiabutį: ar atlikti pastato remonto darbai, kokios būklės yra pastatas. Tai gali išduoti apie papildomas išlaidas ateityje.
„Sovietmečiu statytų stambiaplokščių namų siūlės būdavo konstruojamos taip, kad oras ir drėgmė galėtų lengvai išeiti. Jos buvo įrengiamos kaip vėdinamos ir drenuojamos. Jose buvo montuojamos elastingos gumos, plyšiai užtaisomi sintetinėmis medžiagomis. Oficialus tokių siūlių eksploatavimo laikas buvo 8-10 metų. Prabėgo 44 metai, todėl akivaizdu, kad remontas būtinas. <...> Dažnu atveju daroma klaida, kad remontuojant tokias siūles, jos hermetinamos, sandarinamos pilnai ir drėgmė nebegali pasišalinti. Taip dingsta siūlės projektinė paskirtis“, - paaiškino būsto patikros ekspertas.
Kaip atnaujinti sovietinį butą?
Atnaujinti šį butą prireikė nei daug, nei mažai - mažiau nei pusės metų. Jame apsilankiusi laidos „Keturios sienos“ komanda jį vos atpažino: pakeistas buto erdvių išdėstymas, šiuolaikiškai išdažytos sienos, sudėtos naujos grindys, lubos, sutvarkytas apšvietimas. Bute yra visi baldai ir buitinė technika. Žinoma, kaip rekomendavo Ž. Dževečka, pakeista visa elektros instaliacija, santechnika.
Ne vieną tokį butą atnaujinęs ir pardavęs UAB „Interga“ direktorius Edvardas Jaskelevičius sako, kad paprastai senos statybos būsto remontas trunka apie tris mėnesius, o tokį turtą žmonės nuperka akimirksniu. Pašnekovo teigimu, taip atnaujinti senos statybos gali kainuoti nuo 30 tūkstančių eurų. Priklauso nuo kiekvieno naujakurio individualių poreikių, buto įrengimo lygio ir, žinoma, rinkos kainų.
Edvardas Jaskelevičius sako, kad NT karštinės metu bendrovė nuperka, atnaujina ir parduoda apie 20 butų per metus. Tačiau pirkėjai, norintys įsigyti tokį būstą su banko paskola, paprastai turi turėti didesnį nuosavų lėšų kiekį. Mat, tokie butai neretai būna brangesni nei juos įvertina turto vertintojai.
NT brokerė Ieva Baniulytė sako, kad butų kainos Viršuliškėse nekilo taip drastiškai, kaip kituose Vilniaus mikrorajonuose. Senos statybos butas gali būti puikus pasirinkimas, tačiau reikia įvertinti, kiek dar papildomų investicijų prireiks, kad jis būtų tinkamas patogiam ir komfortiškam gyvenimui.
Kauno daugiabučių tipologijos
Sovietmečiu Kauno miestas sparčiai plėtėsi. Dainavos rajonas, kurio statyba pradėta 1963 m., yra pirmasis masinės daugiabučių statybos mikrorajonas Kaune. Šiaurės rytinėje miesto dalyje plėtojama lengvoji pramonė, o aplink ją statomi miegamieji rajonai tapo naujais namais darbininkams. Dominuoja 5 ir 9 aukštų daugiabučiai, o kai kur atsiranda ir pavienių 16 aukštų namų. Po dešimtmečio statybos darbai pradėti Kalniečiuose, o dar po kelerių metų - 1979-aisiais - ir Eiguliuose. Apie 1980-uosius miesto plėtra persikėlė į kitą Neries pusę, kur pagal S. Lukošiaus laimėtą projektą pradėta Šilainių statyba.
Nuo rugsėjo įvairių sričių specialistų komanda rinko medžiagą apie masinę standartizuotą daugiabučių statybą Lietuvoje. Per daugiau nei tris mėnesius komanda peržiūrėjo asmeninius ir valstybinius archyvus, naršė katalogus ir albumus, ieškodama tipinių daugiabučių projektų, statytų Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Tyrimo metu surasta apie 400 skirtingų daugiabučių tipų variacijų projektų, iš kurių apie 10 % - statyti Kaune. Visi dokumentai buvo nuskenuoti ir sudėti į skaitmeninį katalogą. Dauguma rastų tipinių Kauno projektų perbraižyti ir paruošti tolimesniam panaudojimui kitose projekto veiklose. Taip pat surasti ir skaitmenizuoti beveik visų Kauno mikrorajonų išplanavimo projektai - jie integruoti į GIS duomenų bazę.
tags: #butu #isplanavimai #sovietiniu