Architektūra ir dizainas - tai labai platūs mokslai. Architektūra dažniausiai siejama su pastatų projektavimo menu ir mokslu, kurį įgyvendinti vizualiai padeda su dizaino sritimi dirbantys žmonės. Taigi architektūra ir dizainas ne tik platūs, bet ir glaudžiai susiję mokslai. Jų žinioms gilinti svarbūs architektūros ir dizaino rašto darbai. Juose pateikiama gausi teorija ir jos pritaikymas praktiniams sprendimams. Architektūros ir dizaino rašto darbai gali būti naudojami tiek, kaip mokslams skirta medžiaga, tiek, kaip savišvietos šaltinis.
Gyvenamieji namai - tai pastatai, skirti žmonėms nuolat gyventi. Tai seniausia ir gausiausia pastatų grupė. Gyvenamųjų namų įvairovę lemia gamtinės sąlygos, vietinės tradicijos, ekonominiai, socialiniai, gamybiniai ir kiti veiksniai.
Klostantis visuomenės luominei struktūrai atsirado įvairaus plano ir pavidalo gyvenamųjų namų. Valdovų ir didikų gyvenamieji namai išsiskyrė dydžiu, statybinėmis medžiagomis, dekoru ir įranga. Senovės Egipto, Mesopotamijos, Artimųjų Rytų šalyse statyti rūmai, apjuosti akmenų sienomis, su atskirais vidaus kiemais, galerijomis, kolonų portikais.
Senovės Graikija: Namai ir Jų Kiemai
Senovės Graikijoje (Kretos-Mikėnų kultūroje) susiklostė megaronas, 5-4 a. pr. Kr. - 1-2 aukštų plytinis gyvenamasis namas su medine stogo konstrukcija ir čerpių danga. Jo centrinėje dalyje buvo vidinis kiemas (aula, vėliau peristilas) su kolonada, aplink kurį grupuotos gyvenamosios patalpos. Gyvenamieji namai puošti mozaikomis, freskomis, skulptūromis.
Senovės Romoje gyvenamieji namai dažniausiai statyti vienaukščiai, stačiakampio plano, su vidaus kiemu (atrijumi), kurį supo gyvenamosios patalpos. Imperijos laikotarpiu pradėta statyti vilas ir daugiaaukščius daugiabučius nuomojamus namus - insules.
Atriumas: Svarbiausia Senovės Romos Būsto Dalis
Senovės Graikijoje namai dažniausiai būdavo įrengiami atriumo tipo pagrindu. Taigi antikiniai kambariai būdavo įrengiami aplink centrinį kiemą, kiemas buvo kaip atriumo kambarys. Jis būdavo be stogo ir visiškai arba didžiąja dalimi apsuptas kambarių sienomis. Atriumas buvo svarbiausia Senovės Romos gyvenamojo namo patalpa su viršutiniu apšvietimu. Bendrąja prasme atriumas yra didelė ir atvira pastato patalpa. Atriumui būdingi bruožai - šviesus, erdvus interjeras, ventiliacija.
Tokio tipo namuose, atriumo horizontaliai uždara ir vertikaliai atvira erdvė buvo naudojama kaip virtuvė. Kilmingi žmonės turėjo atskirą virtuvės kambarį, kuris paprastai būdavo įrengiamas šalia vonios kambario, tam, kad iš jos sklindanti šiluma šildytų iš abiejų pusių esančias erdves.
Virtuvės Transformacija Laikui Bėgant
Pradeda veikti VMI elektroninė parduotuvė – transporto priemones bus galima pirkti internetu
Iki pat XVIII amžiaus žmonės maistą ruošė ir šildė virš atviros ugnies ir taip jiems buvo patogu. Niekas neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip - geriau.
| Laikotarpis | Būdingi bruožai |
|---|---|
| Antika | Atriumo tipo namai, kambariai aplink centrinį kiemą. |
| Viduramžiai | Ilgieji namai, virtuvės plotas tarp židinio ir įėjimo. |
| 17 amžius | Virtuvė pradėta statyti kaip atskiras kambarys. |
| 18 amžius | Geležinės krosnys, efektyvesnis šildymas. |
| 20 amžius | Integruotos virtuvinės spintelės, optimizuotas darbo procesas. |
Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu, vienas populiaresnių Europietiškų būstų - ilgasis namas (angl. longhouse). Ilgasis namas - tai tradicinis Šiaurės Amerikos indėnų būstas: didelis, pailgas, proporcingai siauras, vienos patalpos statinys. Plotas virtuvei buvo tarp židinio ir įėjimo.
Viduramžių turtuoliai paprastai turėjo daugiau nei vieną virtuvę. Kai kur buvo net trys, o kartais net ir daugiau nei trys virtuvės. Jų skirstymo principas rėmėsi virtuvės paskirtimi - koks maistas bus ruošiamas toje virtuvėje.
17 amžiaus pradžioje virtuvė buvo pradėta statyti kaip atskiras kambarys. Ji buvo įrengiama už salono (svetainės) ar valgomojo. 1648 metais, turto inventorizacijos metu buvo užfiksuotas vienas iš pirmųjų įrašų apie virtuvę. Virtuvė priklausė John Porter gyvenusiam Windsor miestelyje, Konektikuto valstijoje, JAV.
18 amžiuje, industrializacijos laikotarpiu vyko didžiausi virtuvės pokyčiai. Atsirado geležinės krosnys, kurios visiškai uždengė ugnį: uždaryta ugnis maistą šildė efektyviau, šiluma neišsisklaidydavo ir kartu sumažėjo gaisrų rizika. Laikui bėgant krosnis vis tobulėjo.
Virtuvės baldai, kaip specialiai virtuvės patalpai sukurti baldai, minimi tik nuo 20 amžiaus pradžios. Iki 20 amžiaus virtuvėje nebuvo integruotų virtuvinių spintelių, tokių, be kurių mes dabar neįsivaizduojame savo virtuvių. Erdvės trūkumas virtuvėje tapo tikra problema ir apsunkino kasdienius namų ruošos darbus.
20 amžiaus viduryje (Antrojo Pasaulinio karo metu) viduriniosios klasės atstovai kaip įmanydami stengėsi kuo geriau imituoti prabangius aukštesniosios klasės valgomuosius. Gyvenant nedideliuose butuose, virtuvė buvo pagrindinis kambarys, ten šeimos gyvendavo.
Pramonėje buvo siekiama optimizuoti darbo, gamybos procesą. Virtuvės baldai vis tobulėjo, atsirado įvairių buitinės technikos prietaisų. Žmonėms vis svarbiau ne tik funkcionalumas, bet ir dizainas. Virtuvė dažnai sujungiama su valgomuoju ar svetaine.
Visos vakarietiškos modernios daugiabučių virtuvės paprastai turi šiuos pagrindinius komponentus: viryklę, kriauklę su karšto ir šalto vandens maišytuvu, šaldytuvą ir virtuvines spinteles, kurios įrengtos pagal modulinį dizainą. Daugelis šiuolaikinių virtuvių nebeišsiverčia be mikrobangų krosnelių, indaplovių ir kitų elektros prietaisų, kurie palengvina buitį.
Virtuvės raida yra susijusi su viryklės (krosnelės) išradimu ir vandens infrastruktūros plėtra, kuri leido tiekti vandenį į privačius namus ir butus.
Senovės Graikijos Dailė Ir Architektūra
Senovės Graikijos dailė pasižymėjo begaliniu kruopštumu bei nepaprastais meno kūriniais: piešiniais, skulptūromis, kolonomis ar pastatų grožiu. Architektūros išsivystymas rodo aiškiai Graikų dvasios dualizmą. Pirmas trobesys buvo konstruktyvinis dorėnų pastatas, vėliau atsiranda jonėnų daugiau plastinė negu tektoninė, šventovė. Vienas gimsta Europos Graikijoje, kitas Azijoje. Iš pradžios tai buvo dvi atskiros architektūros, kurių ypatybės savotiškos. Jų antitezės susijungia vėliau Attikos mene, kuris randa jų sintezę.
Mykėnų civilizacija baigiasi XII amžiaus gale. Trojos išgriovimas jos mirties pradžia. Apie 1100 m. pradeda iš šiaurės dorėnai veržtis, jie kovoja su achajų azijatine Peloponese gyvenančia, tauta. Viena achajų dalis pasilieka pusiasalyje, kita pabėga į Mažąją Aziją. Šie emigrantai gauna jonėnų vardą. Pirmieji laikai, dažnai neteisingai vadinami Graikų viduramžiais, būtent, X, IX, ir VIII amžiai yra tamsūs ir blogai žinomi. Nauja tauta plito Graikijoje, Tesalijoje, Peloponeso Pietuose, Cikladuose, bet ji nenutraukia kontakto su Azija.
Dar šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėjo formuotis senovės graikų šventyklų ir gyvenamųjų namų prototipas - megaronas. Apie senovės graikų architektūrą trečiame-antrame tūkstantmetyje prieš Kristų rašoma straipsnyje Kretos-Mikėnų kultūra. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų statyta akmeniniai asimetriško plano su stačiakampio formos kiemu rūmų kompleksai (Knose, Malijoje, Faiste), gynybinėmis sienomis apjuostos įtvirtintos gyvenvietės (Tirinto akropolis, 14-12 a. pr. Kr.), kupoliniai laidojimo statiniai tolai (Atrėjo lobynas Mikėnuose, 1300-1250 prieš Kristų). Išlikę to laikotarpio monumentalūs Liūtų vartai (Mikėnų akropolyje, 14 a. pr. Kr.) liudija apie orderio užuomazgas.
Ikipolinio, arba Homero, laikotarpio architektūros statinių neišliko dėl nepatvarių statybinių medžiagų (medis, džiovintos plytos). Archajiniu laikotarpiu susiklostė Graikijos architektūros pagrindai. Ankstyvuoju archajiniu laikotarpiu sekta Kretos-Mikėnų architektūros pavyzdžiais, ryškėjo urbanistikos bruožai.
Brandžiuoju archajiniu laikotarpiu įkurta daug nedidelių polių (miestų-valstybių); jų planai netaisyklingi, dviejų dalių: akropolio su šventyklomis ir gyvenamųjų kvartalų. Atsirado pirmieji taisyklingai suplanuoti miesto fragmentai (Selinunto, Olbijos kvartalai). Polio prekybiniu ir visuomeniniu centru tapo keturkampė aikštė agora; aplink ją statyti visuomeniniai pastatai. Senovės Egipto ir Kretos-Mikėnų kultūros pavyzdžiu šventyklų perdangas pradėta remti medžio, vėliau akmens kolonomis.
7 a. pr. Kr. susiklostė bendru modeliu grįstos atraminės sijinės konstrukcijos iš akmens - orderiai (dorėniškasis orderis, jonėniškasis orderis), lemiantys pastatų proporcijas, jų meninę raišką. Nusistovėjo stačiakampio plano šventyklų pagrindiniai tipai (su antais, prostilas, amfiprostilas, peripteris, dipteris, pseudodipteris, pseudoperipteris). Šventyklos buvo paprastų darnių, architektoninių formų (Heros šventykla Olimpijoje, apie 600 pr. Kr., Demetros - Peste, 6 a. pr. Kr. antra pusė, Apolono - Korinte, apie 540 pr. Kr.; jonėniškojo orderio Artemidės šventykla Efese - vienas iš Septynių pasaulio stebuklų, Heros - Samo saloje, abi 6 a. prieš Kristų). Iki 7 a. pr. Kr. statyta iš medžio, džiovintų plytų, nuo 7 a. pr. Kr. pabaigos - klinties kvadrų, 6 a. pr. Kr.
Ankstyvuoju klasikiniu laikotarpiu karai su persais skatino urbanistikos raidą. Pastatyta viena didžiausių dorėniškoji Dzeuso šventykla Olimpijoje (470-456 prieš Kristų). Graikijos architektūra ypač suklestėjo Atėnų aukso amžiuje. Plėtėsi senieji miestai. Pagal architekto Hipodamo planą statyti nauji taisyklingo plano, vienodų kvartalų su stačiakampiu (į pasaulio šalis orientuotų) gatvių tinklu miestai (Pirėjas, apie 446 pr. Kr., Rodas, apie 407 prieš Kristų). Nuo 5 a. pr. Kr. vidurio miestų gynybinės sienos statytos iš akmenų (iki tol statė ant akmenų pamatų iš nedegtų plytų), sienų kontūras buvo netaisyklingas, derinta prie reljefo.
Ištobulintas peripteris tapo pastato pagrindine forma. Atėnų aukso amžiuje (valdant Perikliui) pastatytas žymiausias Graikijos architektūros ansamblis - Atėnų akropolis (pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987); statyboms vadovavo architektas ir skulptorius Feidijas. Sudarė: dorėniškasis peripteris Partenonas (447-432 pr. Kr., architektai Iktinas ir Kalikratas), Propilėjai (432 pr. Kr., architektas Mnesiklis), Nikės šventyklėlė (420 pr. Kr., architektas Kalikratas), Erechtėjonas (421-406 pr. Kr.), pinakoteka.
5-4 a. pr. Kr. susiklostė racionalaus plano 1-2 aukštų plytinis gyvenamasis namas su medine stogo konstrukcija ir čerpių danga. Gyvenamojo namo centre - vidinis kiemas (aula) su kolonada ir aplink jį sugrupuotos patalpos. 5 a. pr. Kr. atsirado architektūrologijos pradmenys.
Vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu sukurtas korintiškasis orderis (4 a. pr. Kr., architektas ir skulptorius Kalimachas). Apolono šventykla Base (apie 400 pr. Kr., manoma, architektas Iktinas; pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986) - seniausia išlikusi šventykla su korintiškaisiais kapiteliais. Statyta visuomeniniai pastatai: stojos, palestros, gimnasijai, buleuterijai, amfiteatrai (Epidaure, apie 350 pr. Kr., architektas Polikleitas), mauzoliejai (vienas pirmųjų mauzoliejų Karijos valdovo Mausolo Halikarnase, 377-353 pr. Kr., architektai Pitėjas ir Satyras).
Helenizmo laikotarpio architektūra, kuri išplito ir Aleksandro Makedoniečio užkariautose žemėse, turėjo įtakos tų kraštų architektūros raidai ir įgavo vietinių bruožų. Plėtėsi senieji miestai (Miletas, Efesas), užkariautose žemėse statyti nauji miestai; jų gatvės tiestos platesnės, grįstos, jos skirstytos į pagrindines ir šalutines, įrengti šaligatviai. Toliau tobulinta miestų gynybinės sienos (statyta iš akmenų, su bokštais), statybos technika, stačiakampis gatvių tinklas, orderinė sistema. Ypač plėtota visuomeninių pastatų (buleuterijų, teatrų, stojų) architektūra. Miestų agorose tarp visuomeninių pastatų pradėta statyti šventyklas.
Susiklostė nauji statinių tipai: namas su peristilu, biblioteka, švyturys (Aleksandrijos švyturys Faro saloje apie 279 pr. Kr.; vienas iš Septynių pasaulio stebuklų), bokštas (Vėjų bokštas Atėnuose, 40 prieš Kristų).