Selemos kaimo sodybos istorija ir Kazio Griniaus gyvenimas

Šiame straipsnyje panagrinėsime Selemos kaimo sodybos istoriją ir jos ryšį su žymiu Lietuvos politiku, Prezidentu Kaziu Griniumi.

Kazys Grinius

Kazys Grinius: Gyvenimo kelias

Būsimasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius gimė Suvalkijos ūkininkų Onos ir Vinco Grinių šeimoje Selemos Būdos kaime. Jis gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Tėvas skaitė ir rašė lietuviškai, mokėjo lenkų kalbą, suprato rusiškai.

„Jis buvo savo kaimo ir platesnių apylinkių šviesuolis, namuose turėjo biblioteką, tai buvo labai reta to laikotarpio šeimose“.V. Grinius išmanė dailidės amatą, mokėjo statyti namus, gaminti baldus, buvo išmokęs žemės matavimo darbų. Motina, Ona Griniuvienė, kalbėjo tik lietuviškai, „nei lenkiškai, nei rusiškai niekados nesidarkydavo.

Spaudą ji paskaitydavo gerai, bet rašyti visai nemokėjo. Jai labiausiai patikdavo kun. Juzumo ir Račkausko maldaknygė „Aukso altorius“, jos atsineštinis. Ji ir mane iš to „Altoriaus“ išmokė skaityti, kai aš ėjau šeštus metus“, - prisiminė K. Grinius.

Augdamas Kaziukas buvo ne itin stiprios sveikatos, tačiau mokslams imlus, todėl tėvai nusprendė sūnų leisti į mokslus, tikėdamiesi, kad jis taps kunigu. Devynerių metų sulaukęs jis pradėjo lankyti Čystos Būdos (Ožkinių) rusišką pradžios mokyklą, po kelių mėnesių tėvų perkeltas į Limarkų kaimo mokyklą.

Mokslo metai ir visuomeninė veikla

1877-1879 m. - mokėsi Marijampolės pradžios mokykloje,1879 m. pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje. Gimnazijoje buvo kalbama ir dėstoma rusų kalba, mieste ir buityje vyravo lenkų kalba, lietuvių kalba viešajame gyvenime girdėjosi retai.

Tik trečioje klasėje jis pradėjo lankyti lietuvių kalbos pamokas. Lietuvių kalbos mokė poetas Petras Arminas-Trupinėlis, vėliau Petras Kriaučiūnas, kurie jaunuoliui padarė didelę įtaką. Paskatintas 1883 m. pasirodžiusios „Aušros“, kartu su suolo draugu J. Mačiu-Kėkštu 1983 m. leido rankraštinį laikraštėlį „Priešaušris“.

Nuo 1883 m., P.Kriaučiūno paskatintas, platino „Aušrą“ ir kitus draudžiamus leidinius, rinko tautosaką. Tėvai laikas nuo laiko užsimindavo apie kunigų seminariją, tačiau, įsiklausę į kunigų patarimus, sūnaus nespaudė ir palengva susitaikė su jo nenoru tapti kunigu.

1887 m. Pradėjęs studijuoti medicinos mokslus Maskvos universitete įsitraukė į slaptosios Lietuvių studentų draugijos veiklą, pradėjo publikuoti savo rašinius lietuviškoje spaudoje. 1888 m. birželio 29 d. dalyvavo V. Kudirkos suorganizuotame „Varpo“ steigiamajame suvažiavime (vadinamame pirmuoju lietuvių demokratų suvažiavimu) Marijampolėje.

1889 m., pradėjus eiti „Varpui“, tapo aktyviu jo bendradarbiu ir rėmėju (rašė, redagavo, rūpinosi leidyba, platino). Už dalyvavimą Maskvos universiteto studentų riaušėse 1989 m. spalį buvo devynioms dienoms suimtas ir įkalintas Butyrkų kalėjime.

1891 m. jis išrinktas Maskvos lietuvių studentų draugijos pirmininku, įkūrė fondą lietuviškoms knygoms leisti, kartu su bendraautoriais parašė ir išleido „Trumpą senovės Lietuvių istoriją“ (1992 m.). Dar nebaigęs studijų,1892 m. rudenį paskirtas kovos su cholera punkto gydytoju Minske.

Į Lietuvą K. Grinius sugrįžo 1894 m. Apsigyveno Marijampolėje, pradėjo verstis privačia gydytojo praktika, tęsė kovą už lietuvišką žodį ir lietuvių tautos atgimimą. Daug laiko skyrė „Varpo“ laikraščiui: dalyvavo visuose varpininkų suvažiavimuose, rūpinosi laikraščio finansavimu, leidimu, redagavimu ir platinimu. Kad galėtų geriau rūpintis „Varpo“ reikalais, 1896 m. K. Grinius iš Marijampolės išsikėlė į Virbalį, arčiau Prūsijos pasienio.

1896 m. liepos 29 d. susituokė su Joana Dominyka Pavalkyte, kuri tapo ištikima bendražyge ir draudžiamos lietuvių spaudos platinimo pagalbininke. Tų pačių metų rudenį, vengdamas padidėjusio žandarų dėmesio, su žmona persikėlė į Naumiestį, 1898 m. apsigyveno Pilviškiuose, perimdamas į Rusiją ištremto dr.

Kazys Grinius su šeima

K. Grinius priklausė radikaliam varpininkų sparnui, kurio pagrindu 1895-1896 m. įkurta Lietuvos socialdemokratų partija - pirmoji politinė partija Lietuvoje. Jis prisidėjo ir prie kitų demokratinių partijų Lietuvoje sukūrimo.

1902 m. varpininkų suvažiavime įsteigus Lietuvių demokratų partiją, padėjo parengti šios partijos programą, 1906 m. parašė Lietuvių demokratų partijos programą, taip pat parengė 1905 m. įsteigtos Lietuvos valstiečių sąjungos programą ir buvo aktyvus 1917 m.

Palikęs Pilviškius, 1902 m. K. Grinius apsigyveno Marijampolėje. Grinių namai tuo metu buvo lietuvybės skleidimo židinys, Užnemunės kultūrinio bei politinio sąjūdžio centras. 1903 m. birželio 29 d. K. Grinius ir J. Grinienė, be valdžios leidimo, surengė Petro Armino 50-mečio ir „Aušros“ 20-mečio minėjimą.

1905 m. gegužės 28 d. pastatė Keturakio komediją „Amerika pirtyje“ ir surengė Lietuvišką vakarą. Tais pačiais metais inicijavo „Šviesos“ draugijos įkūrimą.

Aktyvi K. Griniaus veikla patraukė žandarų dėmesį, jis (vienas ir kartu su žmona) ne kartą buvo areštuotas ir kalintas kalėjimuose. 1908 m., valdžios sprendimu priverstas išvykti iš Suvalkų gubernijos, apsigyveno Vilniuje. Gyvendamas sostinėje buvo aktyvus, matomas tiek visuomeniniame, tiek politiniame gyvenime.

1910 m. sugrįžo į Marijampolę. 1911 m. 1913 m. su bendraminčiais atnaujino „Varpo“ leidimą. 1914 m. šiame leidinyje išspausdino straipsnį „Apie šalies neprigulmybę“, jame bene pirmasis iš lietuvių išdėstė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prielaidas.

1905 m. „Varpe“, straipsnyje „Teisingas žemės valdymas“, K. Grinius išdėstė pasiūlymus, kaip spręsti žemės klausimą: „žemė turi prigulėti tam, kas ją dirba ir iki jis ją dirba“. Šiuo principu vadovaujantis 1922 m. Lietuvoje pradėta žemės reforma, neatpažįstamai pakeitusi mūsų kaimą.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, K. Grinius su šeima nusprendė išvykti į Rytus. Gyvendamas Rusijoje ir Šiaurės Kaukaze, dirbo gydytoju. Išliko aktyvus visuomeniniame bei politiniame gyvenime, rūpinosi lietuvių tremtinių ir karo pabėgėlių šalpa, išrinktas Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje prezidiumo pirmininku.

Tačiau apsaugoti šeimos nepavyko, 1918 m. spalio 8 d. Kislovodske plėšikaujantys kareiviai nužudė žmoną ir mirtinai sužalojo dukrą. 1919 m. pavasarį jis su sūnumis, leidžiasi į ilgą kelionę namo. Pakeliui, Prancūzijoje, miršta jauniausias sūnus Jurgis.

Politinė karjera

K. Griniui pasiekus Prancūzijos sostinę jo paslaugų prireikia jaunai Lietuvos valstybei. Po penkerių metų, 1919 m. rudenį, K. Grinius su sūnumi sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje.1920 m. Pirmojoje Marijampolės apygardoje, pagal „Valstiečių sąjungos“ sąrašą, K. Grinius išrinktas į Steigiamąjį seimą.

Prasidėjus Seimo darbui, persikėlė į Kauną. 1920 m. birželio 19 d. paskirtas VI (pirmosios parlamentinės) Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovu. Jam vadovaujant, Vyriausybė baigė derybas su Sovietų Rusija ir pasirašė su ja taikos sutartį, nustatė sieną su Latvija, atmetė siūlomą sąjungą su Lenkija.

Buvo pasiektas tarptautinis šalies pripažinimas: jam valdant Lietuvą de jure pripažino devynios valstybės, ji buvo priimta į Tautų Sąjungą. Buvo sutvarkyti valstybės finansai, sutvirtėjo kariuomenė, įkurta aukštoji mokykla, parengti pirmosios nuolatinės Konstitucijos ir Žemės reformos įstatymo projektai. Ministrų kabinetas dirbo iki 1922 m. vasario 2 d. Jis taip pat buvo I (1922-1923), II (1923-1926), III (1926-1927) Seimo narys.

1922 m. Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų blokui laimėjus rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą, 1926 m. birželio 7 d. Kazys Grinius buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Trumpo Kazio Griniaus prezidentavimo metu buvo atšaukta karo padėtis, priimtas Amnestijos įstatymas, panaikinta cenzūra, atlikti kiti demokratiniai pertvarkymai.

Jo kadencijos metu buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su Sovietų sąjunga, pradėtos derybos dėl prekybos sutarčių su Rusija ir Vokietija. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo buvo priverstas atsistatydinti ir, kiek leido to meto sąlygos, jis toliau dirbo politinį darbą, didelį dėmesį skyrė visuomeninei veiklai, rūpinosi sveikatos klausimais.

Prezidentavimo metu atidėliojęs,1927 m. vasarį susituokė su Kristina Arsaite Orloviene. Visą nepriklausomybės laikotarpį K.Grinius daug dirbo sveikatos apsaugos srityje. Nuo 1922 m. vadovavo Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriui, steigė įvairias draugijas, centrus motinoms ir vaikams, dezinfekcijos stotį, redagavo leidinius „Kovos su džiova”, „Medicina“, „Pieno lašo” metraščius, parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę bei mokslo populiarinimo literatūrą.

Dr. K. Grinius skaudžiai išgyveno pirmąją SSRS ir nacistinės Vokietijos okupacijas. Kartu su Mykolu Krupavičiumi ir Jurgiu Alekna 1942 m. įteikė Vokietijos okupacinei valdžiai memorandumą, kuriame reiškė susirūpinimą dėl pradėtos vokiečių kolonizacijos, represijų, žydų žudynių. Už šį protesto raštą vieneriems metams buvo ištremtas į Ąžuolų Būdą.

SSRS kariuomenei artėjant prie Lietuvos, 1944 m. rugpjūčio mėnesį pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, aktyviai dalyvavo politinėje veikloje. 1947 m. sausį atvyko į JAV, su žmona ir sūnumi Liūtu apsigyveno Čikagoje.

Tais pačiais metais raštu kreipėsi į šešiolikos valstybių vadovus, taip pat į JAV Prezidentą, prašydamas padėti Lietuvai atkurti valstybingumą, sustabdyti okupantų vykdomą žmonių naikinimą. Panašų kreipimąsi 1949 m. nusiuntė Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui.

Išeivijoje, K. Grinius išliko matoma figūra lietuvių bendruomenėje, buvo politiškai aktyvus, daug rašė. Mirė tikėdamas, kad Lietuva išsivaduos iš sovietų okupacinės priespaudos - „Aš nepalenkiamai įsitikinęs Lietuvių Tautos gyvata”. 1950 m. birželio 4 d. mirė Čikagoje. Selemos Būdos k. Lietuvių tautinės kapinės Čikagoje, JAV. Perlaidotas 1994 m. spalio 8 d.

„Kalbėti apie demokratiją, kovoti už demokratiją gali būti tiktai per vėlu, bet niekada ne per anksti.“ / Dr.

Atminimo įamžinimas

Kazys Grinius paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, tad jo atminimas įamžintas įvairiomis formomis:

• 1926 m. Šilutės apskrityje pastatytam Šlažų tiltui į Rusnę suteiktas K. Griniaus vardas.
• 1926 m. sukurtas biustas (skulpt. Antanas Aleksandravičius), kuris vėliau buvo saugomas Vičiūnuose, 1930 m. įkurtoje Tuberkuliozės sanatorijoje. Dabar jis eksponuojamas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje.
• 1929 m. Marijampolės, Kvietiškio priemiesčio gatvė pavadinta K. Griniaus vardu. 1949 m. K. Griniaus gatvė pavadinta Komunarų gatve ir tik 1989 m. gatvei sugrąžintas K. Griniaus vardas. Lietuvoje yra dar septynios gatvės pavadintos K. Griniaus vardu: Vilniuje, Kaune, Šatijų k. (Kauno sav.), Pagrynių ir Šlažų k. (Šilutės sav.), Selemos ir Kvietiškio k. (Kazlų Rūdos sav.).
• 1937 m. draugija „Kova su džiova“ Vičiūnuose esančią tuberkuliozės sanatoriją pavadino Kazio Griniaus vardu. Sovietmečiu ji buvo vadinama J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorija. Vardas sugrąžintas 1991 m.
• 1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Knygnešių sienelėje, tarp 100 knygnešių, antrojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ įrašyta: „Grinius Kazys, gydytojas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997m. atstatytas (architektas Liucijus Dringelis).
• 1991 m. gruodžio 17 d. minint 125-ąsias K.Griniaus gimimo metines, Kaune, Žaliakalnyje, prie namo Aukštaičių g. 39 atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulptorius Vytautas Narutis): „Šiame name 1926-1941 m. gyveno Lietuvos respublikos prezidentas Kazys Grinius“. 2001 11 27 lenta buvo pavogta, vėliau atrasta ir 2006 m., pažymint 140-ąsias gimimo metines, atstatyta.
• 1994 m. gimtojoje Prezidento K.Griniaus sodyboje Selemos k., Kazlų Rūdos sav., šalia gyvenamojo namo pastatytas dvigubo kryžiaus formos akmens memorialinis paminklas.
• 1994 m. spalio 8 d. Mondžgirės giraitėje Mikalavo miške, prie kelio Marijampolė - Kaunas, netoli gimtojo Selemos kaimo, buvo perlaidoti Prezidento K. Griniaus palaikai ir įrengtas memorialas (skulptorius Kęstutis Balčiūnas, architektas Giedrius Svirskis).
• 1995 m. įsteigta metinė prezidento Kazio Griniaus vardinė bakalauro ir magistro stipendija studentams, pasižymėjusiems medicinos mokslų srityje.
• 1995 m. sausio 13 d. Kazlų Rūdos vidurinei mokyklai (gimnazija nuo 1999 m.) suteiktas Prezidento Kazio Griniaus vardas.
• 1996 m. vasario 16 d. Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros kiemelyje Kaune (Vilniaus g. 33), atidengtas paminklas K. Griniui (skulptorius Stasys Žirgulis, architektas Kęstutis Mikšys).
• 1997 m. gruodžio 16 d. Marijampolėje name, kuriame gyveno K.Grinius su šeima, atidarytas Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus. 2020 m. muziejus tapo Marijampolės krašto ir Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus muziejaus padaliniu.
• 1998 m. lapkričio 27 d. LR Prezidentas Valdas Adamkus ant namo-muziejaus, kuriame gyveno K. Grinius, atidengė atminimo lentą.
• 1999 m. Kazlų Rūdos Prezidento Kazio Griniaus kieme buvo atidengtas koplytstulpis dr. Kaziui Griniui. Koplytstulpį iš ąžuolo išdrožė Vytas Aputis ir Algirdas Ališauskas.
• 2021 m. rugsėjo mėnesį, asociacijos „Jaunoji Sūduva” iniciatyvos dėka, pastatytas paminklas prezidentui Kaziui Griniui (Prezidento K. Griniaus ir signataro P.

Šie atminimo ženklai liudija didelį K. Griniaus indėlį į Lietuvos istoriją ir kultūrą.

Selemos Būdos kaimas šiandien

Selemos Būdos kaimas, Kazio Griniaus gimtinė, išlieka svarbia Lietuvos istorijos dalimi. Sodyboje pastatytas memorialinis paminklas, o netoliese, Mondžgirės giraitėje, įrengtas memorialas su perlaidotais Prezidento palaikais.

Šiandien kaimas yra lankomas turistų ir istorijos mėgėjų, norinčių prisiliesti prie K. Griniaus gyvenimo ir veiklos.

Šlažų tiltas ir Kazio Griniaus gatvė Pagrynių kaime

Kazio Griniaus vardas įamžintas ne tik paminklais ir muziejais, bet ir konkrečiais infrastruktūros objektais. Štai keletas pavyzdžių:

• Šlažų tiltas: Šilutės apskrityje pastatytas tiltas į Rusnę pavadintas Kazio Griniaus vardu. Jam šiemet sukako 90 metų. Šilutės rajono savivaldybė jau pagerbė Prezidento Kazio Griniaus atminimą - ant tilto atramos atidengta memorialinė lenta su Prezidento atvaizdu, šis ženklas informuoja, kad tai K.
• Kazio Griniaus gatvė Pagryniuose: Iš Šilutės Žalgirio gatve važiuojant į Pagrynius, visai netoli užrašo, skelbiančio gyvenvietės pavadinimą, į dešinę atsišakoja K. Griniaus gatvė, kuri veda Šlažų tilto link, dar vadinamo Kazio Griniaus tiltu.

Pagryniuose, K. Griniaus gatvės pradžioje, dėmesį patraukia didelis rausvas lauko riedulys, ant kurio plokštumos priklijuotoje granito plokštėje iškalti tokie Prezidento Kazio Griniaus testamento žodžiai: „Giliai tikiu lietuvių tautos amžinybe…“. Šį Prezidento atminimui skirtą memorialinį ženklą pagryniškiai atidengė 2009 metų gruodį, K. Griniaus gimtadienio išvakarėse.

Įamžinti vos pusmetį Lietuvos Prezidentu buvusio K. Griniaus atminimą sumanė K. Griniaus gatvėje sodybą turintis Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros puoselėtojas Algirdas Mykolas Kubaitis, projektą sukūrė jo sūnus vilnietis Mindaugas, šilutiškis Ričardas Undzėnas iškalė užrašą. 55 šeimų atstovai pasirašė memorialinio akmens statybos ir atidengimo aktą, kuris įteiktas Šilutės muziejui saugoti.

Prezidentas K. Grinius Šilutėje apsilankė 1926 m., buvo pirmasis mūsų valstybės Prezidentas, į šį kraštą atvykęs po jo prijungimo prie Lietuvos 1923 m. 1926 m. pastatytas per užliejamą teritoriją 616 tūkst.

Paminklinis akmuo Prezidento atminimui įamžinti Pagryniuose radosi K. Griniaus vardu pavadintos gatvės pradžioje, šalia Marytės ir Stasio Oželių išpuoselėtos ir dailiai aptvertos sodybos. Daugelis praeivių, kurie vaikščioja į Pagrynius pernai išasfaltuotu ir sutvarkytu taku, kartais sustoja prie šio akmens, perskaito Prezidento žodžius.

K. Griniaus gatvės sodybų šeimininkai turi ir kitą tradiciją. M. ir S. Oželių sodyboje ant specialaus stovo dabar visą laiką plevėsuoja vėliava su Vyčio ženklu, kartais ją pakeičia Lietuvos trispalvė. Anksčiau S. Oželis, Šilutės sporto mokyklos lengvosios atletikos treneris, sodyboje iškeldavo Lietuvos trispalvę, tačiau ne tik per valstybės šventes, svarbias Lietuvai datas, religines šventes, bet ir per žmonos Marytės, sūnų Mindaugo ir Stasio, marčios Evelinos, anūko Martyno gimtadienius.

Yra Pagryniuose patriotų: vėliavos su Vyčio ženklu nuolat plevėsuoja K. Griniaus gatvėje šeštuoju numeriu pažymėtoje sodyboje, ji plevėsuoja ir šios gatvės 11A sodyboje. Visą laiką plevėsuojančių vėliavų su Vyčio ženklu Pagrynių kaime yra nemažai.

Pagryniai sparčiai plečiasi, daugėja naujų statybų, tad ribos, skiriančios šį priemiestį nuo Šilutės, greitai nebeliks. Gyventojų skaičiumi Pagryniai senokai bus aplenkę ne vieną mažesnę rajono seniūniją.

Kazio Griniaus paminklas Pagryniuose

Tiesa, kaimo pavadinimas lyg ir sietųsi su Prezidento K.

Kazys Grinius: svarbiausi faktai

Šioje lentelėje pateikiami svarbiausi faktai apie Kazį Grinių:

tags: #selemos #kaimo #sodyba