Pilies sala (Pilė) - viena didesnių salų, esanti Platelių ežere, Žemaitijos nacionaliniame parke, Plungės rajone. Ji yra centrinėje ežero dalyje, netoli vakarinio kranto. Pilies sala Platelių ežero salų grupėje yra paskelbta hidrografiniu gamtos paveldo objektu. Pilies sala saugoma ir kaip kultūros paminklas.
Platelių ežeras su salomis
Gamta ir augalija
Salos plotas - 5,29 ha. Ji ovalo formos, gana aukštai pakilusi virš ežero vandens. Šiaurinėje pusėje krantas status, apie 10 m aukščio, kitur - nuo 3 iki 6 metrų. Vakarinė dalis nuožulniausia. Pietinė dalis pelkėta, klampi. Čia augantis miškas yra savaiminės kilmės, vyrauja liepos ir ąžuolai, kiti lapuočiai medžiai bei krūmai. Miškas senas, dalis jame augančių medžių yra daugiau kaip 100 metų amžiaus, aptinkama Lietuvos raudonojoje knygoje įrašytų augalų. Saloje auga vešlus paupinio jonpaparčio sąžalynas, o pavasarį gausiai pražysta kitur nykstantys tuščiaviduriai rūteniai. Šioje saloje buvo žinoma vienintelė Lietuvoje tikrojo žvynbaravykio augavietė.
Istorija
Archeologinių ekspedicijų metu saloje ir šalia jos rasti akmens amžiaus radiniai: kaplių nuolaužos, apdirbto titnago skeltė, akmeninis kirvukas, - rodo, kad žmonių čia gyventa jau neolito laikotarpiu (IV-II tūkstantmečiai prieš mūsų erą). Deja, tiksliai nėra žinoma, kas pastatė pirmąją pilį saloje. Tai galėjo būti skandinavai, gal vietiniai gyventojai - kuršiai. Tačiau pačioje saloje kol kas nei skandinaviškų, nei kuršiškų dirbinių nėra aptikta. Beveik nieko nėra žinoma ir apie tai, kas buvo salos „šeimininkas“ kovų su ordinais laikotarpiu (XIII-XV a.). Yra duomenų, kad šiuo laikotarpiu Platelių apylinkės labai ištuštėjo, taigi „šeimininko“ galėjo ir visai nebūti.
Po Žalgirio mūšio pergalės pradėjo atsigauti ir Žemaitija, kuri buvo vienas svarbiausių kryžiuočių ir kalavijuočių taikinių. Nuo XV a. II dešimtmečio Platelių savininkais ir valdytojais tapo Kęsgailų giminė, kuri 1532 m. Platelius testamentu paliko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Žinant šiuos faktus, kyla mažai abejonių, kad XVI a. pilis, kurios pėdsakų daugiausiai randama saloje ir šalia jos, buvo pastatyta Kęsgailų iniciatyva. 1534 m. Platelių valsčius buvo perduotas Žygimanto Augusto motinai Bonai Sforcai, kuri pilį valdė dvejus metus. Vėliau pilis tapo valstybės (karaliaus) nuosavybe. Pilis trumpai aprašyta 1585 m. inventoriuje. Sprendžiant pagal šį inventorių, pilis jau sunykusi: rašoma, jog ji medinė, bet jau be stogo, sienos ir bokštai išvirtę ir supuvę, pilis nebetinkama naudojimui.
Šiaurinėje salos dalyje, aukščiausioje salos vietoje, dar ir šiandien žemės paviršiuje riogso keletas stambokų akmenų, išlikę pylimų pėdsakai. Vykdytų archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, jog šioje vietoje galėjo stovėti pagrindinis dvaro pastatas, kuris greičiausiai buvo mūrinis - tai rodo atkastos grindinio liekanos, pastatų pamatai. Negausūs radiniai - plytgaliai, kelios geležinės vinys, koklio nuolauža, žiestų puodų šukės, peiliuko fragmentas - rodo, jog pilyje gyventa neilgą laiką.
Salos rytinėje pusėje yra nemaža pelkė, dabar apaugusi krūmais. Seniau čia yra buvęs tvenkinys-vandens saugykla. Šis tvenkinys susisiekdavo su ežeru ir pilies gyventojams nebūtų reikėję sukti sau galvos dėl vandens net tuo atveju, jei priešas būtų apsupęs visą salą ir tokiu būdu atkirtęs priėjimą prie ežero vandens. Apie šį tvenkinį yra sukurta padavimų - esą jis buvęs išmūrytas, labai gilus ir jame buvo laikomos žuvys.
Ne mažiau įdomi ir pietinė salos dalis, kurioje taip pat rasta plytgalių, grindinio fragmentas. Prof. V. Žulkaus nuomone, čia galėjo stovėti pati seniausia salos pilis.
Negausūs šaltiniai rodo pilį saloje neabejotinai stovėjus XVI a. Šiuo laikotarpiu vyko intensyviausias gyvenimas saloje - tą patvirtina ir tilto liekanų datavimas (XVI a.). Vėliau ji neteko savo reikšmės, pradėjo griūti ir nykti. Yra žinoma, kad vietiniai gyventojai plaukdavo į salą parsigabenti savo reikmėms pilies plytų.
Platelių apylinkių ekonominę bei gynybinę reikšmę rodo ir senoji kartografinė medžiaga. Beveik visuose viduramžių žemėlapiuose jau vaizduojamas Platelių ežeras su saloje esančia pilimi. 1526 m. B. Vapovskio Lietuvos-Lenkijos žemėlapyje ežeras 2-3 kartus didesnis negu natūroje, ištįsęs iš vakarų į rytus. Į šiaurę nuo ežero - neproporcingai didelė Šventosios upė. 1595 m. nyderlandų kartografo Merkatoriaus žemėlapy ta pati upė jau vaizduojama ištekanti iš ežero.
Pats tiksliausias šių apylinkių vaizdas 1613 m. M. K. Radvilos-Našlaitėlio LDK žemėlapyje - tobuliausiame to laikmečio Europos kartografiniame vaizde. 250 gyvenviečių jame suskirstytos į 9 grupes. Platelių miestelis žymimas bene plačiausiu Žemaitijos teritorijoje panoraminiu vaizdu (kaip ir Varniai, vyskupystės centras, ar Kaunas, Biržai, Kėdainiai). Yra ir netikslumų - iš ežero į šiaurę ištekanti Varduva, ežeras ištįsęs ne meridianine, o paraleline kryptimi.
Įdomus romantinis Platelių paminėjimas pateikiamas Mykolo Lietuvio knygoje „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, išleistoje 1609 m. Pasakodamas apie lietuvių kilmę, autorius rašo: „Mūsų senoliai, romėnų kariai ir piliečiai, atvyko į šias vietas pasiųsti kadaise į kolonijas ginti Romos valstybės sienų… ir jie, kaip manoma, išlipo į sausumą toje vietoje, kur dabar yra Žemaičių pilis Plateliai“.
Nors ši legenda primena pasaką, nes iki jūros net 45 km, tačiau tai rodo, kad Plateliai viduramžiais buvo gana reikšmingas LDK miestelis.
Lankantis Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, galima apžiūrėti keturias nuolatines ekspozicijas. Jose 1613 m. M. K. Radvilos-Našlaitėlio LDK žemėlapyje (žemėlapio kopiją galima pamatyti ir Žemaitijos nacionalinio parko ekspozicijoje Platelių dvaro sodyboje) pirmu numeriu pažymėta Platelių pilis. Be to, pateikta informacija apie Boną Sforcą.
Legendos
Seniai, labai seniai Platelių ežero pilies saloje gyveno apsėsta karalienė. Ten ji turėjo labai gražius rūmus. Žmonės jos nekęsdavo, bijodavo ir norėdavo kaip nors nužudyti. Dažnai į ją šaudydavo, bet tas jai nieko nepakenkdavo: ji buvo apsimovusi geležinėmis pirštinėmis ir gaudydavo kulkas; sulaikydavo net armotos kulką. Velnio apsėsta karalienė jodinėdavo į krantą su balta kumele, kurios taip pat negalėdavo nušauti.
Vieną kartą žmonės sugalvojo padaryti iš druskos kulką. Su ta kulka šovė iš armotos į kumelę, pataikė jai į kaktą ir užmušė. Kumelė nuskendo, o su kumele kartu ir karalienė. Tą ežero kraštą, kur kumelė nuskendo, žmonės pavadino Arkliakakte.
Apie Pilies salą A. Vienuolis yra parašęs legendą, pavadinimu „Platelių ežero paslaptis“.
Pilė
Pìlė (žem.: Pelė) yra vakarinėj Platelių ežero dalyj, ne taip toli nuo kranto, greta Platelių miestelio, už apie 1 klm. Ji yra visų salų gražiausia, aukščiau nuo ežero vandens paviršiaus pakilusi, didesnė. Tos salos pavadinimas pareina nuo buvusios toje saloj pilies.
Pilies sala, Pilė, užima ploto 4,49 ha. Jos išvaizda yra ovalinė; žiemių pusės salos kranto šlaitas status ir apie 10 metrų pakilęs nuo ežero vandens lygio; iš rytų, pietų ir vakarų nuo 3-5 iki 5-6 metrų aukščio; iš vakarų šlaitas nuožulniai prieina prie vandens. Pilies sala apaugusi ąžuolais, liepomis ir įvairiais kitais lapuočiais medžiais bei augmenimis. Yra žymių kadaise buvusio sodo: išsilikusios vyšnios, obelys, avietės. Šienaujamo ploto apie 20 arų. Kadaise salos krantai buvo labai griaunami ežero bangų, o dabar salos šlaitai daugiausia apaugę medžiais, kurių šaknys sulaiko šlaitų griuvimą.
Pilies salos rytinėj dalyj yra klampi pelkė, vad. Sodžiavka, dabar jau pilna priaugusi karklų ir kitokių krūmokšnių. Padavimas mini, kad tas tvenkinys buvęs gilus ir kad tenai kadaise iš ežero sugautos žuvys buvusios laikomos; jo kraštai buvę išmūryti ir dugnas išgrįstas degtomis plytomis. Minimas Sodžiavkos išmūrijimas, greičiausia, bus pilies zomato liekana. Prieš 60 metų, nors Sodžiavkos paviršius buvęs apaugęs karklais ir samanomis, tačiau žmogui įžengus banguodavęsis. Tada Sodžiavkon lengvai įsmeigdavo 12 m. ilgio kartį, bet dugno nepasiekdavę. Senovėj, matyt, šita Sodžiavka buvo priešpilyj, teikė pilies įgulai vandenį, nes priešams apsupus pilį, jokiu būdu pilies įgula nebebūtų galėjusi pasiekti ežero vandens.
Platelių ežero Pilies didinga praeitis yra senovės ūkuose paskendusi. Sprendžiant iš geografinės salos būties, atrodo, kad toje saloje, jau gilioje senovėj galėjo būti gyvenę žmonės, nes pirmykštiems žmonėms kaip tik buvo geros sąlygos apsigyventi aukštumose prie ežero, ypač vandenim apsemtoje saloje. Tokia vieta buvo saugi nuo plėšriųjų žvėrių ir priešų, o ežero žuvys teikė gerą maistą. Kas ir kada Platelių ežero Pilyj apsigyveno, tuo tarpu tikrų žinių neturime.
Pagal Mikalojų Lietuvį, istorikus Teodorą Narbutą ir Baliuskį, Pilės sala nuo senovės buvusi pirmoji žemaičių sodyba, kurioje Lietuvos kunigaikščio Palemono palikuonys gyvenę, o X amž. net pats kunigaikštis Palemonas gyvenęs toje saloj. Kadangi pats Palemonas yra legendarinis asmuo, todėl ir jo gyvenimas Pilėj yra tik legenda. Todėl apie Pilės žiląją senovę tegalima problematiškai kalbėti.
Lietuvos ir Žemaičių visuomenei XVI amž. besiginčijant su lenkų tauta ir rusiškuoju elementu Lietuvos valstybėj reikėjo savo tautos senumą falsifikuoti. K. Juliaus Cezario laikais lietuvių proseniai, Romos piliečiai ir kariai, buvę Lietuvon atnešti siautusių vandenyne audrų. Cezaris, nugalėjęs germanus Galijoj, plaukęs į Britaniją, audra išblaškiusi jo laivyną, mūsų bočių laivai buvę atnešti prie kranto, kur dabar esanti žemaičių pilės Plateliai; manoma, kad čia jie buvę išlipę į sausažemį. Mūsų giminaičiai italikai, kurie vėliau vadinosi litalai, o paskui lietuviai, pavergę rusus ir totorius. Savo valdžią išplėtę nuo Baltijos ligi Juodųjų jūrų. Tai tokia yra romantiškoji lietuvių kilmė iš romėnų.
Pradžios lietuvių kilmės iš romėnų reikia ieškoti karaliaus Jogailos valdymo metu. XVI amž. kilo stipri lietuvių reakcija prieš gudų kalbą, ypač prieš lenkus, kurie vis dažniau užmėtinėjo lietuviams, kad jie esą aukštesnės kultūros, religiją suteikę lietuviams. Priešakyj stovėjo ir galutinai romišką lietuvių kilimo teoriją suformulavo Mikalojus Lietuvis. Jis 1550 m. patiekė karaliui Zigmantui Augustui memorialą, kuriame nusiskundžiama, kad lietuviai, būdami itališkos kilmės, mokosi gudų kalbos, o neturi mokyklų savo protėvių lotynų kalbai. Nori pašalinti rusų rašomąją valstybės kalbą.
Kas ir kada Pilės salėj pirmą pilį statė, taipogi, koks Kiesgaila pastatė paskutinę pilį, tuo tarpu tikrų žinių neturime. Viena aišku, kad jau buvo pastatyta XV amž.
Trakų ponas, Žemaičių starosta Stanislovas Jonavičius Kiesgaila laikotarpyj (1486-1521) metų minimas Platelių pilies deržauca („pan Trockij starosta Žomoitskij, staryj nebožčik pan Stanislav Janovič, budučy v deržanju zamku Plotelskago“). Stanislovas Jonavičius Kiesgaila 1529 m. padovanojo Platelių pilį ir visą savo turtą Zigmantui Augustui („1529 Stanislaw Stanislawowicz Kastelan Trocki y starosta Zmoycki… zamok Plotele y wszystkie ynsze dobra do niego przynaliezące, po smierci swey Zygmunthowi Augustowi xiązęcią Lith. dał y daroval„). Kuriais metais Zigmantas Augustas šią Platelių pilį pavedė savo žmonai karalienei Bonai, tikslių žinių neturime. Iš dokumentų matyti, kad karalienė Bona jau 1534-1536 m. buvo Platelių valdytoja.
1556 m. Platelių pilis tapo vėl valdiška nuosavybe.
Kaip kitose to laiko pilyse, taip ir šioje Platelių pilyj, taikos metu buvo patrankų, šautuvų, parako ir kitų ginklų sandėlis, iš kurio, kilus karui, buvo išduodami valdiški ginklai.
Karalienė Bona 1534 m. paskyrė per savo Platelių deržaucą Stanislovą Steckovičių, Platelių pilies patrankininkais (Puszkarzą) du broliu Aleknas. Taigi, prie Platelių pilies buvo du nuolatiniai patrankininkai, arba ginklininkai (puszkarza). Jie Platelių piliai gamindavo patrankų aprangą ir jas remontuodavo; be to gamino šautuvus (rusznicze), pustalietus (hakownicze); taipogi jie dirbo salietrą ir paraką; jų žinioje buvo Platelių pilies arsenalo apsauga. Karalienė Bona patrankininkams davė pakankamam pragyvenimui netoli Platelių pilies žemės sklypą ir Platelių miestelyj vieną smuklę, o 1566 m. Platelių pilies patrankininkams buvo duota 6 valakai vidutiniškos žemės. Patrankininkams davė valdišką geležį, reikalingą darbininkų skaičių.
Platelių pilies sargybą Platelių valsč. gyventojai nešė, pagal seną paprotį, iš eilės, pakaitomis (pamainomis siunčiamos) po 12 žmonių. 1563 m. Jonas Chodkevičius pranešė karaliui Augustui, kad radęs Platelių pilyj tik 6 sargybinių sargybą, kuri negalinti gerai pilies tvarkyti, prižiūrėti ir remontuoti. Tais pat metais vasario 5 d. karalius įsako, kad Platelių deržanca siųstų iš valsčiaus po 20 valdinių pilin į sargybą.
Platelių piliai 1554 m. priklausė Platelių, Telšių ir kiti valsč. XVI amž. pradžioje čia buvo pilies viršila, kuris pilį valdė. Jis tarp kitko, rinko mokesčius ne tik iš gyventojų, gyvenančių tuose valsčiuose, kurie prie pilies buvo priskirti (do Zamka prisluchajut), bet jis rinko duoklę ir kitus mokesčius ir turėjo teisę tuo reikalu važinėti valsčiuose. Jo padėjėjas buvo angininkas, kuris raktus pilies vartų saugojo. Karūžo žinioje buvo žemininkai prie jo buvo kariška vėliava ; jo padėjėjas - šimtininkas, kuris šimtą vyrų vedė į karą; pastarojo padėjėjas buvo dešimtininkas, kuris dešimtį vyrų vedė į karą. Kiekviename valsčiuje, prie pilies, buvo sakalininkų, šunininkų, dailydžių arba amatininkų. Pirtininkai dar minimi 1525 m.
Paskutinioji Platelių pilis, Platelių ežero saloje pastatyta, taip atrodė 1585 metais: medinė, bet gi visai jau sena, sienos supuvusios ir išvirtusios, be stogo, bokštai žemyn nusvirę ir sugriuvę. Jokiu būdu negali būti pataisoma ir jau ta pilis niekam geram nebetinka. Pilis buvo zomatu aptverta. Iš dabar saloje esančios aikštės atrodo, kad pilies talpa buvo didelė; tačiau iš dabar saloje užsilikusių žemėj pilies pamatų matyti, kad jos talpa buvo nedidelė. Tik archeologiniai kasinėjimai dabar begali surasti (išaiškinti) tikslų pilies talpumą. Kokia buvo pilies fortifikacija, koks skaičius patrankų, kiek karo medžiagos ir koks pavojaus metu įgulos kiekis, iki šiol dar nežinoma.
Pilies salos vakarinėj dalyj yra žymė buvusios pilies. Ypač aiški pilies pamatų žymė yra iš žiemių ir kiek iš rytų bei vakarų pusių, vienur griovio pavidalo įdubimai, kitur gūburiai, kur yra mūro statybos liekanų, būtent: degtų plytgalių, akmens, molio bei kalkių gabalų. Yra kelių metrų gilumo duobių, kurios yra „išknaisiotos“ ant griuvėsiais. Matyt, kad pilies pamatai buvo giliai į žemę įleisti, kad priešas greit negalėtų įsikasti į pilies vidų. Kiek metrų į žemę buvo įleisti pilies pamatai iki šiol dar nežinoma, nes nepasisekė smalsuoliams pasiekti pamatų dugno.
Prie Platelių pilies apsigyvenę gyventojai buvo, kartu su pilę, zomatu aptverti, kad norint priešams pilį apgulti, reikėtų daug kareivių vestis. Šiaurės rytų salos krante 1896 m. zomato volo likutis dar sudarė keturkampį. Zomatas buvo degtų plytų mūras, kurio žymė dar ir šiandien tebėra griūvančiame šiaurės rytiniame salos krante. Visas zomatas yra ežero vandens bangų, drauge su salos šlaitais, nugriautas, tik matyti daug su...
Gražiausios Sedos apylinkių sodybos
Šį kartą gražiausia pripažinta Sedos seniūnijos gyventojų Jolantos ir Alvydo Stanių sodyba. "Laimėti galėjo sodybų šeimininkai, kurie puikiai tvarkosi savame kieme, tačiau gražia tvora neatsiriboja nuo aplinkos. Sutarimas šeimoje, gera kaimynystė, bendruomeniškumas - štai kriterijai, kuriais vadovaudamosi dvejus metus seniūnijos siūlė savo kandidatus, o mes rinkome geriausią. Šiemet tai daryti galėjo visos rajono bendruomenės. Konkurso dalyvių buvo daugiau, mūsų skaitytojai turėjo didesnę galimybę rinktis. Nebuvo tokio tikslo, nuostatos, kad reikia plėsti konkurso nugalėtojų „geografiją“, viskas savaime susiklostė taip, kaip geriau. Sediškiai puikiai tvarkosi - kaip ir daugelis mūsų rajono bendruomenių. Jie nekalba apie pinigus, apie sunkų darbą, jie šneka apie malonumą gražiai gyventi. Ir tai mes norime parodyti, nors nedaug, bet prisidėti skatindami draugiškumą, bendruomeniškumą, santarvę tarp žmonių", - savo mintis dėstė A.
Konkursui pretendentus siūlė rajono seniūnijos ir bendruomenės. Daugiausiai kandidatų rekomendavo Sedos seniūnija. Nugalėtoja išrinkta iš dvidešimties pretendentų. Gražiausios sodybos savininkė J. Stanienė „Santarvei“ sakė laimėjimo nesureikšminanti. „Žinoma, malonu yra laimėti, bet tai tikrai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. Tvarkomės dėl savęs, kad patiems būtų malonu čia gyventi“, - atviravo J. Be to, moteris mano, kad tik savos rankos gali viską padaryti taip, kaip norisi, todėl į aplinkos tvarkymo specialistus nesikreipia. „Norint, kad sodybos aplinka atrodytų nepriekaištingai, tam reikia skirti daug laiko. Man pasisekė - esu mokytoja, todėl vasarą visas atostogas galiu skirti aplinkai tvarkyti. Jei dirbčiau kitokį darbą, vargu ar viską suspėčiau“, - „Santarvei“ prisipažino J. Net ir sirguliuodama moteris tvirtina aplinkos neapleidžianti - tiesiog kitaip jau nebegalinti. „Augalai nelauks, kol tu pagysi ir galėsi skirti jiems laiko.
Kad sodybą pakeitė iš pagrindų, pripažino ir J. Stanienė. „Iš pradžių su šeima gyvenome daugiabutyje ir pro šią sodybą vesdavau vaiką pas auklę. Nejučiomis šmėstelėdavo mintis, kad būtų neblogai čia gyventi, čia labai graži vieta. Ir netrukus, sužinoję, kad ši sodyba parduodama, nusipirkom. Darbo teko įdėti nemažai, nes prie namo žalumos buvo mažai, buvo dirbama žemė. Po truputį įsivažiavome ir susitvarkėme“, - prisiminė J. Dabar aplinkiniams yra kur akis paganyti. „Santarvės“ dėmesį patraukė akmenimis grįsti takeliai, iš medienos suręsta pavėsinė ir tiltelis. Viskas sudėliota į savo vietas. Savo vietas rado ir senoviniai rakandai, kuriuos paliko senieji sodybos šeimininkai. Į aplinką puikiai įsipiešė ir senovinės didžiulės arkliu kinkomos rogės, kuriomis dar vaikystėje teko važinėti ir pačiai šeimininkei.
„Vieniems pas mus gražu, kitiems - gal nelabai. Tai skonio reikalas. „Kiekvieną pavasarį kyla vis naujų minčių, ką būtų galima pakeisti, pagyvinti. Turint sodybą nėra kada ilsėtis. Nuo vieno kampo pereini prie kito ir taip, galima sakyti, ištisus metus. „Daug pigiau atsieina, jei, tarkim, gėles šeimininkės augina ir daugina pačios. Akmenų į sodybą atsivežėm iš savos žemės - tai irgi nieko nekainavo. Tik tiek, kad pradėjus tvarkytis, sunku sustoti. Vis norisi ko nors naujo, kažko neįprasto. J. „Gyvenant kaime ar miestelyje natūralu, kad kaimynai keičiasi augalais. Šeimininkės viena kitai dovanoja gėlių sodinukų ir panašiai. Taip ir mūsų sodyboje galima rasti ir mano pačios augintų ir daugintų gėlių, ir kaimynų ar draugų atneštų.
„Jolanta Stanienė yra išrinkta seniūnaite, vadinasi, žmonės ja pasitiki. „Galbūt pamatę, kaip tvarkosi kaimynai, ir kiti žmonės panorės kažką panašaus pasidaryti ar net dar geriau. „Niekada savo sodybos nesiūlyčiau jokiam konkursui, nes tai, ką darom, darom dėl savęs.
Taip pat Sedos apylinkėse galima rasti ir kitų sodybų, kurios siūlo įvairias paslaugas:
- Sodyba Mažeikių rajone " Vaido Vila"
- Vila Sodyba „DUOBYS“ Molėtų r.
- Sodyba " Gorainių Dvaras"
- Kaimo turizmo sodyba „Oreivių užuovėja”
- Dvarykščių sodyboje
- Namelis prie Čičirio
- Sodyba Papiskiai
Štai, jau 10-šimt metų kaip vėl iš naujo veikia vandens malūnas ant Virvytės upės kranto Telšių rajono Luokės seniūnijos Kūlio Daubos kaime. Skaičiuojantis 169-tuosius metus jis yra vienas iš seniausių malūnų Lietuvoje.
Vestuvės 2021 metais
Primename jums 2021-aisiais įvykusias vestuves, vienos buvo netikėtos, kitos stebino prabanga.
- Natalija Bunkė ir Edgaras Eidėjus
- Tomas Bagdonavičius ir Audronė Gigienė
- Remigijus Šimašius ir Gilma Teodora Gylytė
- Marija Grabštaitė ir Lukas
Netrukus pora su svečiais vyko atšvęsti vestuvių į sodybą, kurioje netrūko geros nuotaikos bei linksmybių: „Pati šventė vyko labai sklandžiai ir be didesnių nesklandumu. Visi daug šoko, žaidė žaidimus. Tikrai viskas vyko labai smagiai.“
Šioje apžvalgoje aptarėme Pilies salos istoriją, gamtą ir legendas, taip pat apžvelgėme gražiausias sodybas Sedos apylinkėse. Tikimės, kad ši informacija buvo naudinga ir įkvėps Jus aplankyti šias nuostabias vietas!
tags: #sedos #graziausia #sodyba