Sedeikiai - kaimas Andrioniškio seniūnijoje, už 6 kilometrų į šiaurės rytus nuo Andrioniškio, įsikūręs į pietus nuo Pelyšos tvenkinio, ties kelių Andrioniškis-Mikieriai ir Viešintos-Vertimai sankirta. Kaimas yra Sedeikių seniūnaitijos centras (nuo 2009 m.).
Tarp Sedeikių ir Žliobiškių kaimų buvo Pelyšos dvaras, įsikūręs prie Pelyšos upės. Dvarą, kuris turėjo apie 150 ha žemės, valdė Putnų šeima. 1941 m. dvaro savininkai buvo ištremti į Sibirą.
Anykščių rajono žemėlapis
Dvaro istorijos vingiai
K. Tubio mamos Marijonos giminei priklausė ir Sedeikių dvaras. 1911 m. dvarą iš carinio banko nusipirko Amerikos kasyklose pinigų užsidirbęs mamos senelis Pranas Putna su sūnumis.
Neilgai Putnos pasidžiaugė Sedeikių dvaru - 1914 m. prasidėjus I pasauliniam karui dvaras buvo pradėtas niokoti. Putnų dvare tarpukariu ir pirmaisiais sovietmečio metais veikė Sedeikių pradžios mokykla. Mokyklai dvare buvo skirtas vienas kambarys, samdoma mokytoja.
Po Antrojo pasaulinio karo Putnų dvare buvo įsikūrusi kolūkio "Pelyša" kontora, vėliau - Sedeikių girininkijos administracija, biblioteka. 1959 m. buvo įkurta Viešintų girininkija, netrukus pervadinta Sedeikių girininkijos vardu. Jos administracija veikė buvusiame Putnos dvare.
1941 m. dvaro savininkai buvo ištremti į Sibirą. Tačiau, kai 1950 m. P. Nebesitikėjusi kada nors atgauti šeimos dvarą, I. Meldaikienė „Anykštai“ yra pasakojusi, kad 1990 m.
Daugiau nei dešimt metų motina nerodė atžaloms dvaro, itin brangių vietų, kurios girdėjo vaikų klegesį ir matė ašaras, riedančias skruostais, kai bedūkdamas nusibrozdindavai kelį… Nerodė, nes buvo skaudu matyti, kaip okupantų valdžia suniokojo Sedeikių (Andrioniškio sen.) dvarą.
Pasak pašnekovo, senelių šeima teturėjusi 6,5 ha žemės. Ryšiai su partizanais - štai dėl ko Tubių šeima atsidūrė tolimajame Sibire. K. Tubio dėdė Bronius, vyriausias tėvo brolis, taisė bei tiekė ginklus partizanams.
Senelių namai buvo sudeginti stribų, kadangi juose nakvodavo partizanai, o melioracija sulygino sodybos likučius su žeme.
Sedeikių kaimo istorijos faktai
- 1923 m. Sedeikių gatviniame kaime buvo 22 sodybos - 118 gyventojų.
- 1933 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 318,09 ha žemės, buvo 41 sodyba.
- 1930 m. ėmė veikti Sedeikių pradinė mokykla, kuriai patalpas nupirko pasiturintis ūkininkas Juozas Budreika.
- 1947-1948 m., iki žūties, mokykloje dirbo mokytoja ir laisvės gynėja Zuzana Railaitė-Lakštingala.
- 1949 m. kaimas kartu su Žliobiškiais buvo sujungtas į kolūkį "Pelyša".
Dvaro atgimimas
I. ir B. Meladaikiai ne tik rūpinasi dvaro išore, bet stengiasi sukurti ir ypatingą dvaro aurą. Prieš keletą metų dvare lankėsi prancūzų kompozitorius Bernardas Magny su šeima. Sužavėtas dvaro istorijos, senų kiemo medžių, ramiai tekančios Pelyšos, grįžęs atgal į Prancūziją, sukūrė albumą „L‘Album d‘Irena“. Pirmoji albumo pjesė „Žievių tyla“ - apie senolį klevą, augantį šalia dvaro.
Patyrę Sibiro kančias, matydami suniokotą savo turtą ir būdami bejėgiai ką nors pakeisti tik stiprūs ir dvasingi žmonės sugeba vėl pakelti galvas. Inteligentai grožį ir harmoniją kuria ne tik sau - iš kartos į kartą perduodami pagarbą tikrosioms vertybėms, jie dovanoja džiaugsmą ir lengvesnę būtį kitiems. Šie žmonės - tai Anykščių aristokratai, labai skirtingi, bet paliesti tų pačių skaudulių, juos išgyvenę ir išmokę skirtas pamokas… Tai giminaičiai - Irena ir Balys Meldaikiai bei Kęstutis Tubis.
Irena ir Balys Meldaikiai - Anykščių meno pasaulio šviesuliai. Nenuilsdami ugdo jaunuosius talentus, išleidžia juos į pasaulio muzikos scenas. Balys - buvęs Anykčių mero patarėjas kultūrai, daugelį metų dirbęs Muzikos mokyklos direktorės pavaduotoju, talentingas kompozitorius, pristatęs audiovizualinį diską „Kosmogonija“ - tai dailininko Virginijaus Kašinsko paveikslų ir B. Irutė - Anykščių muzikos mokyklos fortepijono mokytoja, būrio tarptautinius laurus skinančių pianistų „mama“ - jos mokinė Paulina Dūmanaitė muzikės kelią tęsia Barselonoje, Guoda Indriūnaitė - M.
Katinų akmuo
Netoli dvaro yra Katinų akmuo (arba Sedeikių akmuo) - mitologinis akmuo Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Katinų vienkiemio. Katinų akmuo pasiekiamas einant taku, sekant nuorodas bei raudonai pažymėtus medžius žyminčius kelią link akmens. Prieš pasiekiant objektą teks įveikti apie 1km. miško taku, peršokti per mišką tekančiu šaltinėliu bei pereiti miško pievą. Žengiant vidurį miško išmintu taku pajauste gamtos ramybę ir didybę.
Katinų akmuo
1975 m. aplink akmenį Istorijos institutas (tyrimų vadovas Vytautas Urbonavičiua) atliko archeologinisu tyrimus. Ištirtas 24 m² plotas. Nustatyta, kad akmuo buvo apdirbtas - stovi ant akmenų, kurių dalis yra jo nuoskalos. Prie akmens pietinės pusės rasta 1,5 m skersmens ir apie 0,3 m gylio piltuvėlio pavidalo duobė, grįsta šio akmens nuoskalomis.