Sodyba ir ežeras - dažno vaizduotėje yra kone neatsiejami. Tačiau tai, jog kaimo turizmas įmanomas ir tuomet, kai sėdint verandoje nesigirdi ežero bangelių teliūškavimo, įrodo „Antalakajos“ sodyba, kurioje poilsiautojų šurmulys nenutrūksta visus metus.
Vieta ir apgyvendinimas
Pasirinkusieji poilsį Eugenijaus Žalos sodyboje Molėtų rajone, iš karto yra perspėjami, jog iki Baltųjų Lakajų ežero - kelio galas.
„Interneto svetainėje rašau, jog iki ežero net puskilometris, nors kelią galima sutrumpinti. Tačiau noriu, jog poilsiautojas, atvažiavęs pas mane, gautų daugiau negu tikėjosi, o ne atvirkščiai“,- tvirtina sodybos savininkas. Tai, jog informacija nė kiek neperdėta, įsitikinome patys.
Komfortas ir ramybė
„Atvykstantieji į kaimo turizmo sodybą nori pailsėti, pabūti vieni. Todėl nesuprantu tokių šeimininkų, kurie svečius lydi kiekviename žingsnyje, nuolat ką nors pasakodami. Svarbiausia, jog žmonės jaustų komfortą ir turėtų ramybę“,- sako p. Žala.
Nors namelių net penki ir tą savaitgalį beveik visi buvo užimti, tačiau kaimynai vieni kitiems netrukdė. Net didelė kompanija, apsistojusi didžiausiame name, kuriame yra ir sauna, ir banketinė salė, ir vietos pernakvoti net dvidešimčiai žmonių, problemų nekėlė.
„Kiekvienas namas turi savo teritoriją ir pavėsinę. Svečiai susitinka nebent sporto aikštelėje, besimaudydami Stirnės upelyje, arba prie ežero“,- pasakoja „Antalakajos“ savininkas.
Vasarą, kai prasideda poilsio sezonas, p. Žala teigia iš viso nepriimąs didelių draugijų, kad šios švęsdamos netrukdytų kitiems poilsiautojams.
Sodyboje svečiai priimami ištisus metus. Jie apgyvendiname trijų, dviejuose penkių arba viename aštuonių vietų nameliuose. Pastarasis pastatytas visai neseniai.
Kiekviename namelyje yra tualetas, dušas, virtuvėlės. Čia stovi ir televizoriai, nors, atvykus į kaimo turizmo sodybą pailsėti, nuodėmė būtų jungti tą daiktą.
Pramogos ir laisvalaikis
Nelinkusiųjų tingiai leisti laiką laukia biliardas ir stalo tenisas, vaikams pristatyta sūpuoklių, čiuožyklų. Savo valandos jau tikriausiai sulaukė per žiemą „atostogavusios“ krepšinio bei tinklinio aikštelės.
O nualintus kūnus galima pamaloninti sauna (pora valandų - 100 Lt). Vasarą iš pirties - tiesiai į upelį. Anot šeimininko, žiemą irgi atsiranda tokių malonumų ieškototojų, nes čiurlenantis Stirnės upelis paprastai neužšąla.
Nuostabios vietos, kurias verta aplankyti Lietuvoje – kelionių vaizdo įrašas
Nors „Antalakajos“ saunoje be vargo vienu metu gali susėsti per 10 žmonių, tačiau sodybos savininkas nusprendė pastatyti dar vieną pirtelę. „Kone kiekvienas poilsiautojas teiraujasi, ar yra pirtis. Kadangi sodyboje iš viso net penki nameliai, tad kartais sunku sudėlioti grafiką taip, kad visi norintys galėtų joje pasikaitinti. Todėl antroji pirtis bus garantija, kad karščiu pasimėgauti laiko ir vietos užteks visiems“,- pasakoja p. Žala.
Pirtelė bus kaimiško stiliaus, jos statyba jau pradėta, tad šią vasarą ji turėtų pakviesti poilsiautojus.
Maitinimas
Būtent užsieniečiai dažniausiai naudojasi maitinimo paslauga. Nors kiekviename name yra virtuvėlė su visa reikalinga įranga, tačiau daugelis poilsiautojų užsisako ir pusryčius (7-8 Lt), ir pietus (14-15 Lt).
Apie norą užsisakyti maisto šeimininkas pageidauja pranešti iš anksto, nes reikia apsirūpinti produktais.„Tačiau jei atvyksta alkani poilsiautojai, badu mirti jiems neleisim - produktų, tarkim, kiaušinienei kepti atsiras po ranka“,- šypsosi p. Žala.
Kainos ir rezervacija
Para namelyje kainuoja 100-300 Lt, name su banketine sale - 600 Lt. Tačiau, anot p. Žalos, kaina dažniausiai yra derybų objektas, ji priklauso ir nuo laikotarpio, kiek poilsiautojai būna apsistoję, ir nuo žmonių skaičiaus.
Anot jo, apie sodybą poilsiautojai dažniausiai sužino iš draugų ar pažįstamų, kurie jau buvo apsistoję „Antalakajoje“. Nemažai svečių ją atranda tinklalapyje www.atostogoskaime.lt.
„O seni klientai tiesiog privalo sugrįžti.
Kaimo turizmo verslo ypatybės Lietuvoje
Apie tai, kad vienus svečius pakeitė kiti - kad vietoj rusų į Lietuvos kaimo turizmo sodybas traukia vokiečiai, skandinavai ar artimieji kaimynai, jų savininkai kalbėjo pernai, tebekalba ir šiemet. Visa bėda, kad realiai Lietuvoje tėra trys sodrūs mėnesiai, per kuriuos šios verslo nišos dalyviai turi dirbti beveik be atokvėpio. Taip, gegužės savaitgaliams svečiai kambarius ar tiesiog namelius jau yra užsisakę. Bus jų ir rugsėjo-spalio savaitgaliais. Tačiau didžiausias poilsiautojų srautas prasidės maždaug po poros savaičių. Tad ketvirtadienį, gegužės 12-ąją, oficialiai atidaromas kaimo turizmo sezonas.
Plėtros beveik nebėra. Pernai veiklą vykdė 645, šiemet - 655 sodybos: atsidarė tos, kurios baigė projektus, susijusius su ES parama. Šiuo metu parama sodyboms steigti nebeteikiama. Tačiau yra galimybė jos gauti plėtrai.
Neneigsiu, yra žmonių, kurie traukiasi iš šio verslo. Tiesiog priimti tokį sprendimą juos verčia ir sveikata, ir metų našta. Yra ir tokių, kuriems nepasisekė. Pavyzdžiui, Molėtų rajone yra bene trys sodybos, kurios buvo už paskolas įkeistos bankams. Ir, nepavykus verslui, jos dabar priklauso šiems kreditoriams. Yra ir tokių sodybų, kurių savininkai bando parduoti verslą. Bet tai padaryti sunku. Nes turto vertė - didelė, o investicijų grąža labai lėta. Kaimo turizmo versle gali dirbti tik tie, kurie ir nori, ir moka bendrauti su žmonėmis. Jei tokių savybių verslininkas neturi, jam - labai sunku. Kaip kad sunku „perlipti per save“ - dirbti savaitgaliais, kai visi kiti atostogauja. Tokį, atvirkščią režimą, ne visi įveikia.
Įdomu tai, kad tuomet, kai buvo paskelbtas kvietimas teikti paraiškas ūkio ir verslo plėtrai, būtent kaimo turizmo sodybos projektų, tinkamų finansuoti, pateikė gausiausiai. Šie žmonės stropiai dirba. Ir jiems reikia paramos infrastruktūrai kurti, kapitaliniam remontui, rekonstrukcijai. Jų paslaugos reikalingos. Pavyzdžiui, praėjusiais metais kaimo turizmo sodybose nakvojo apie 300 tūkst. žmonių, tuo tarpu viešbučiuose - 1,2 mln. Vadinasi, kaimas priėmė net penktadalį visų svečių. Turint omeny, kad sezoniškumas jame turi ypač didelės įtakos, tai - daug.
Viskas priklauso nuo verslo modelio. Jei tai veikla, skirta ir renginiams, ir svečiams apgyvendinti, tuomet - taip. Bet daugumai žmonių - maždaug 90 proc. tai - papildoma veikla. Šimtą dienų sodybos per metus būna užkimštos, bet išlaikyti jas šaltuoju metų laiku yra sunku. Todėl nemažai sodybų žiemai tiesiog yra „užkonservuojamos“, pavyzdžiui, Ignalinoje, Zarasuose daug sodybų žiemą neveikia.
Lietuvos kaimo turizmo asociacija yra išleidusi teminių žemėlapių. Vieni skirti mėgstantiems ramų poilsį, kiti - besidairantiems lankytinų vietų ar, pavyzdžiui, pirčių mėgėjams. Šiuo metu jau braižome dviračių maršrutus, kad keliaujantys jais žmonės galėtų nakvynei apsistoti sodybose. Taip pat kuriame ir vandens turizmo bei sodybų žemėlapį.
Sodybų šeimininkai šiuo metu kalba, kad viešnagė atskirame svečių namelyje para kainuoja 70 eurų. Yra šioks toks pabrangimas, bet - nedidelis. Statistikos departamentas yra paskelbęs duomenų, kad vidutinė nakvynės kaina pernai buvo 12,5 euro. Mes patys stebėjomės, kas gali taip pigiai pardavinėti paslaugas? Bet tai - tik „plika“ lovos kaina, be jokių paslaugų.
Asociacijos narių sodybos skirstomos į penkias kategorijas, suteikiant joms vieno, dviejų, trijų, keturių ir penkių gandrų ženklus. Šios komforto kategorijos nustatomos pagal asociacijos tarybos patvirtintus klasifikavimo reikalavimus. Naujos taisyklės leidžia lengviau kontroliuoti sodybų paslaugų kokybę. Pagal jas yra vertinamos ne tik apgyvendinimo sąlygos, bet ir papildomos paslaugos, kurios stiprina kaimo turizmo produkto galimybes. Sodybos turi būti vertinamos ne rečiau kaip kas 5 metai, tačiau savininkų pageidavimu tai galima daryti ir kasmet. Manau, kad šiemet kelioms sodyboms bus suteikti penki gandriukai. Tai - aukščiausia kategorija.
Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. kaimo turizmo sodybose apsilankė 227,5 tūkst. poilsiautojų, iš jų - 13,2 tūkst. Vidutinė nakvynės kaimo turizmo sodyboje kaina vienam asmeniui apskrityse svyravo nuo 37 iki 66 litų. Lietuvos gyventojas už nakvynę kaimo turizmo sodyboje vidutiniškai mokėjo 46 litus, užsienietis - 59 litus. 2010 m. dauguma poilsiautojų atvykdavo tik savaitgaliais. Populiariausias mėnuo poilsiauti sodybose buvo rugpjūtis. 2010 m. Daugiausia kaimo turizmo sodybų buvo Ignalinos, Molėtų, Lazdijų, Trakų, Utenos rajonų savivaldybėse.
| Rodiklis | 2010 m. |
|---|---|
| Poilsiautojų skaičius | 227,5 tūkst. |
| Užsieniečių skaičius | 13,2 tūkst. |
| Vidutinė nakvynės kaina (Lietuvos gyventojams) | 46 litai |
| Vidutinė nakvynės kaina (užsieniečiams) | 59 litai |
Naujas sezonas ką tik prasidėjo. Jau nuo metų pradžios pastebime, kad rinka atsigauna. Po dvejų sunkių, suveržtų diržų metų pradeda daugėti klientų.
Užsienyje atlikti paskaičiavimai rodo, kad, jeigu kaimo turizmo verslo metinis užimtumas yra iki 10 proc., tai yra laisvalaikio praleidimas. Pas tave atvažiuoja žmonės, tu juos priimi, pabendrauji, bet verslo nedarai. Kas kita, jeigu metinis sodybos užimtumas yra iki 30 proc. Tuomet, jeigu gerai vykdai savo veiklą, gerai koordinuoji pinigų srautus, tu gali sukurti iki vienos vidutinės algos per mėnesį. Jeigu sodybos užimtumas iki 50 proc., tai jau verslas: tokių sodybų šeimininkai paprastai samdo darbuotojus, kurie padeda atlikti darbus.
Žmonės pradėjo ieškoti ramybės: kur galėtų ramiai pabūti, praleisti laiką tiesiog gamtoje. Tai mus, kaimo turizmo atstovus, džiugina. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje daugiausia sodybų, kuriose vidutinis metinis užimtumas yra iki 30 proc. Taigi, didžioji dalis kaimo turizmo verslo atstovų turi ir kitos veiklos. Aišku, yra tokių verslų, kurie gyvena tik iš kaimo turizmo.
Per paskutinius keletą metų paklausa ir vartotojų norai keitėsi. Jeigu 2007 ir 2008 metais nemažą dalį kaimo turizmo sodybose sudarė verslo renginiai, tačiau 2009-2010 metais ši rinka, galima sakyti, mirė. Tai buvo didelis šokas daliai sodybų, kurie iki to laiko be vargo rasdavo sau klientų viduryje savaitės. Pasikeitė ir savaitgalių klientai. Per paskutinius metus pastebėjome, kad išaugo vartotojų, ieškančių ramaus poilsio, skaičius. Žmonės pradėjo ieškoti, kur galėtų ramiai pabūti, praleisti laiką, tiesiog, gamtoje. Tai mus, kaimo turizmo atstovus, džiugina. Iki tol viešojoje erdvėje sodyboms buvo klijuojama balių turizmo organizatorių stereotipas. Jis buvo įgrisęs iki gyvo kaulo. Praėjusiais metais vykdėme vartotojų apklausą. Klausėme, su kuo jiems asocijuojasi poilsis kaimo sodyboje. Iš trijų pirmų asociacijų, kurios kyla žmogui išgirdus apie kaimo turizmą, tai yra poilsis kaime (atostogų tipas), aktyvus laisvalaikis kaime (pažintinės ekskursijos ir t.t.) bei ramus poilsis.
Didžiausia koncentracija kaimo turizmo sodybų yra Aukštaitijoje - Zarasų, Molėtų, Utenos ar Ignalinos kraštuose. Tai didžiausias regionas, daugiausia ežerų, daugiausia išplėtota turizmo sistema. Tačiau Žemaitija ne ką mažiau turi pasiūlyti. Tai ir Plungės rajonas, Klaipėdos kraštas - Šilutė, Rusnė. Kiekvienas regionas turi savo specifiką. Be to, konkurencinė kova tarp sodybų skatina ieškoti naujovių, pasiūlyti vis naujas paslaugas. Yra rajonų, kuriuose kaimo turizmas vystomas nuo seno ir žmonės žino, kur važiuoja. Tačiau yra ir tokių, kur žmones reikia prisikviesti, nes apie ten veikiančias sodybas mažai kas žino. Tai - Vidurio Lietuva. Bet būtent čia žmonės kuria pramogų parkus, siūlo aktyvaus laisvalaikio praleidimo pramogų ir pan. Tokios nišinės vietos randa savo vietą po saule.
Didžioji dalis paslaugų teikėjų siūlo įvairias paslaugas, prisitaiko prie savo svečių norų. Tačiau turime ir perliukų. Pavyzdžiui: etnografinės sodybos Šakių rajone - jose gali gyventi senovinėje troboje ir pajusti tą dvasią, pasimėgauti senoviškomis Lietuvos tradicijomis. Išskirčiau ir Rusnę, kur yra įvairių paslaugų, susijusių su šiuo kraštu: galima paplaukioti laivais, valtimi, paragauti žuvienės. Kalbant apie naujokus, labai didelę paspirtį kai kam davė Europos Sąjungos parama. Šiuo metu visoje Lietuvoje mes turime apie 600 sodybų. Asociacijai priklauso apie 400. Sodyboms, į rinką įeinančioms tik dabar, reikia iššauti ypač stipriai - pasiūlyti naujovių, kokybę. Kita vertus, daug metų kaimo turizmo verslą vystantys žmonės (pirmosios kaimo turizmo sodybos Lietuvoje atsirado 1997 metais) kartais nepajėgia pasivyti naujokų, kurių projektai remiami europiniais pinigais. Tačiau senesnėse sodybose klientas visada sulauks daugiau asmeniškumo. Ten, kur dideli pinigai, ateina ir didelis verslas.
Žinios apie kaimo turizmą Lietuvoje užsienio valstybes pasiekia nelengvai. Bet dedame daug pastangų, kad situacija keistųsi. Užsienio rinka - didelis prioritetas. Daug padeda tarptautinės parodos, turizmo departamentas, taip pat užsienio konsulatai: jie žinią apie kaimo turizmą sėkmingai skleidžia rinkose, kuriose yra vizinis rėžimas. Tai - Baltarusija, Rusija. Rytinės rinkos potencialas didėja ir ateityje tikrai augs. Bendradarbiaujame ir su vietos kaimo turizmo asociacijomis. Dar vienas kanalas - interneto puslapiai. Lietuviškai rinkai pritaikytas www.atostogoskaime.lt, o užsienio - www.countryside.lt, kuriame informacija pateikta keturiomis kalbomis. Ateityje žadama aktyvinti klientų paiešką tikslinėse rinkose - Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje. Dabar šių užsieniečių srautas yra vienas didžiausių. Tiesa, reikėtų paminėti, kad kol kas užsienio klientai kaimo turizmo sodybose sudaro tik 10-13 proc.
Kuriame duomenų bazę apie tas sodybas, kurios pasirengusios priimti krepšinio sirgalius čempionato metu. Netrukus startuos sodybų rezervavimo sistema, skirta krepšinio sirgaliams. Užsieniečiai jau dabar užsisako kambarius kaimo turizmo sodybose. Taip pat bus plečiamos www.atostogoskaime.lt galimybės. Jame bus įdiegta daugiau kaimo sodyboms reikalingų rinkodaros ir reklamos priemonių, bus tobulinama sodybų paieškos sistema. Pavyzdžiui, šią savaitę puslapyje atsiras atskira skiltis, kurioje bus nurodomos sodybos pagal atstumą nuo arenų, kuriose vyks čempionato varžybos, taip pat kainas.
Asociacijos narių sodybos skirstomos į penkias kategorijas, suteikiant joms vieno, dviejų, trijų, keturių ir penkių gandrų ženklus. Šios komforto kategorijos nustatomos pagal asociacijos tarybos patvirtintus klasifikavimo reikalavimus. Naujos taisyklės leidžia lengviau kontroliuoti sodybų paslaugų kokybę. Pagal jas yra vertinamos ne tik apgyvendinimo sąlygos, bet ir papildomos paslaugos, kurios stiprina kaimo turizmo produkto galimybes. Sodybos turi būti vertinamos ne rečiau kaip kas 5 metai, tačiau savininkų pageidavimu tai galima daryti ir kasmet. Manau, kad šiemet kelioms sodyboms bus suteikti penki gandriukai. Tai - aukščiausia kategorija.