Kauno rajonas - tai vieta, kur modernumas susipina su istorija, o gamtos grožis dera su kultūros paveldu. Šiame straipsnyje kviečiame pasinerti į Kauno rajono istorijos ir kultūros lobyną, atskleidžiantį jo unikalumą ir svarbą tiek Lietuvai, tiek pasauliui.
Norint susipažinti su Kauno rajono kultūros, architektūros, archeologijos ir gamtos paveldo objektais bei žymiais Kauno rajono žmonėmis, galima pasinaudoti interaktyvia priemone - virtualiu gidu. Tai interaktyvi, inovatyvi, šiuolaikinių technologijų sprendimais pagrįsta mokymosi ir kultūros pažinimo priemonė, skirta Lietuvos ir užsienio vartotojui.
Virtualiame žemėlapyje siūloma 10 maršrutų, kuriuose galima rasti įvairių objektų:
- Dvarai (8 objektai)
- Sakraliniai pastatai (24 objektai)
- Archeologijos paminklai (3 objektai)
- Kauno rajono muziejus (5 objektai)
- 12 lankytinų vietų knygnešių takais
- 13 lankytinų vietų literatų takais
- 11 suolelių, skirtų savanoriams įamžinti
- Gamtos paveldas (6 objektai)
Taip pat maršrutuose galima rasti paminklus (84 objektai: paminklai skirti Lietuvos nepriklausomybei, Lietuvos laisvės gynėjams, tremties aukoms, 1863 m. sukilėliams, kariams, S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui bei vietovėms atminti), kitas reikšmingas lankytinas vietas (6 objektai) ir interaktyvų žemėlapį su pažymėtais objektais.
Pasirinktus objektus galima lankyti vadovaujantis siūlomu arba paties susikurtu maršrutu. Keliaujant nuo vieno objekto iki kito, žemėlapyje nurodoma kelionės trukmė ir atstumas tarp jų kilometrais.
Ant dešimties žymiausių Kauno rajono kultūros paveldo objektų pritvirtinti QR kodai, leidžiantys išmaniai susipažinti su objekto istorija.
Kauno rajono žemėlapis
Amžininkų Atsiminimai: Gyvi Istorijos Liudytojai
Amžininkų atsiminimai, įspūdžiai, įžvalgos - tai tarsi gyvi istorijos liudytojai, kartais papildantys, o kartais paneigiantys istorikų teiginius. Sužinokite, kaip Kaunas atrodė XV-XX a. keliautojams, žurnalistams ar vietiniams gyventojams. Trumpi ir fragmentiški ar ilgi ir išsamūs, - visi atsiminimai mums įdomūs ir vertingi.
Fryderiko Šulco Įspūdžiai apie Kauną 1793 m.
Iš Magdeburgo kilusio vokiečių literato bei mokytojo Fryderiko Šulco (Fryderik Schulz) 1793 m. kelionės aprašymai atskleidžia to meto Kauno realijas. Nusileidę nuo kalno, netrukus privažiuojame Viliją, per kurią reikia persikelti, jeigu nori patekti į Kauną.
Upę pasiekiau tuoj po devynių, nuo šeštos valandos ryto nuvažiavęs septyniolika mylių. Ir čia sutikau rusų, apgyvendintų žydiškoje miesto dalyje.
Nusileidę nuo kalno, netrukus privažiuojame Viliją, per kurią reikia persikelti, jeigu nori patekti į Kauną. Namus, stovinčius aplinkui ir sudarančius tvarkingą miestą su turgaviete, vadina žydiškais, nes juose gyvena vien žydai, kurių čia yra apie du tūkstančius ir kurie turi čia savo tvarkingą sinagogą.
Čia pirmą kartą susidūriau su tam tikrais kareiviškos tvarkos nepatogumais, prie kurių nebuvau pratęs Kurše ir Lietuvoje. Anoje upės pusėje stovintieji rusai turėjo įsakymą nieko neįleisti po devintos valandos. Man tai išaiškino ir nuvedė į juodą, nuo karščio ir visokių garų dvokiančią žydų pirkią, kur vadovaujančiam kapralui turėjau pasisakyti pavardę, šiaip taip išaiškinau, iš kur ir kur važiuoju, nes aš pats menkai tesuprantu rusiškai, o aplink apstoję žydai mažai tesuprato, ką sakiau vokiškai.
Paskui gestais ir žydo vertėjo padedamas, išaiškinau jam savo reikalą, pasakiau, kad norėčiau dar šiandien persikelti į Kauną, tačiau, žinodamas rusų karinių taisyklių griežtumą, iš anksto numačiau, kad tai bus neįmanoma.
Upė, per kurią galų gale turėjau persikelti, norėdamas patekti į Kauną, vadinasi Vilija ir įteka į Nemuną, padidindama jį visu trečdaliu. Nemunas čia teka aplink miestą, ir, kai važiuoji iš Kauno, reikia dar kartą per jį keltis.
Kaunas yra vienas seniausių Lietuvos miestų. Jo senumą rodo kai kure senoviniai gotiški namai, išlikę ir tebestovintieji, nors miestas buvo niokojamas per karus su švedais, siaubiamas gaisrų. Namai dvišlaičiais stogais, fasadais atgręžti į gatvę. Tuo pačiu stiliumi pastatytos ir kelios bažnyčios.
Vėliau statyti namai yra naujesnių stilių, ir kai kurie man pasirodė visai gražūs. Pavyzdžiui, buvusi jėzuitų kolegija ir bažnyčia prie turgaus aikštės, nors ir nėra didelės, tačiau puikiai pastatytos ir gražiausios iš visų viešųjų pastatų mieste.
Miesto pakraščiuose visi namai mediniai, tarp kurių kur ne kur matyti senųjų mūrų liekanos, rodančios, kad miesto kažkada būta daug didesnio, tirščiau gyvenamo ir labiau klestinčio negu dabar. Kaunas stovi labai gražioje vietoje. Kaip jau minėjau, miestas yra slėnyje, tarp Neries ir Nemuno. Nemunas teka pro didelę, mišku apaugusią aukštumą, stūksančią virš aukščiausių miesto namų ir matomą beveik iš kiekvienos gatvės.
Pagaliau miestas garsėja savo midumi, kuris yra puikus ir vadinamas liepų midumi. Tai iš neišsifermentavusio medaus daromas gėrimas, gal penkiasdešimt metų senumo. Jis laikomas statinėse ir vengriško vyno buteliuose, turi jo skonį bei aromatą, taip primena vyną, kad jeigu nesi gėrimų žinovas, gali būti lengvai apgautas.
Pusvalandį pavažiavus už Kauno, kaip jau sakiau, reikia keltis per Nemuną. Ant kelto sutikau rusų kapralą, pastatytą prižiūrėti tvarkos ir žmonių darbo. Pasiėmęs nemažą lazdą, jis taip uoliai atlikinėjo savo pareigas, jog net tada, kai žmonės dirbo gerai, ragino, kad dirbtų dar geriau.
Stepono Medekšos Kelionės ir Dienoraštis XVII a.
1654-1667 metų karas, prasidėjęs slopinant ukrainiečių sukilimą, Lietuvai buvo pražūtingas. Beveik visą jos teritoriją okupavo Rusijos ir Švedijos kariuomenės. Steponui Medekšai, karaliaus sekretoriui, Kauno žemės teismo teisėjui ir Vyriausiojo tribunolo deputatui, teko diplomato misija - tarpininkauti caro ir karaliaus derybose. Kelionėse rašė dienoraštį.
Iš aprašymų, kaip rusų kunigaikščiai ir bojarinai, kariuomenės dalinių vadai jį priėmė ir aprūpino maistu, lengva suprasti, kodėl krašte kilo badas ir maras. S. Medekša ne tik matė išmaldos prašančius, mirštančius ir mirusius žmones, bet ir pats bijojo užsikrėsti maru, patekti į badaujančių ginkluotų maištininkų rankas.
Persikėlę ties Kaunu, ilgai sugaišę perkėloje, nes teko keltis valtimis, o arklius plukdyti, tądien nuvažiavome tik keturias mylias. Važiavome per Kauną, per patį miestą, kad ir labai buvo draudžiama. Užėjome į parapijos ir moterų vienuolyno bažnyčias, nes tik jos buvo likusios sveikos, tačiau viduje altoriai išvartyti, išdaužyti, vietomis apdeginti, knygos suplėšytos, numirėliai iš karstų išmėtyti.
Sveiko mūrinio namo tiesiog nė vieno nebuvo matyti. Prie parapijos bažnyčios sėdėjo keliolika bobų ir kelios jaunos suvargusios, nusikamavusios moteriškės, gulėjo penki lavonai, kurie taip baisiai dvokė, kad blogumas mums vos vidurių neišvertė; toliau eiti nebeleido, ir tas bažnyčias apžiūrėjome tik per jėgą, nors ir buvo grasinama.
Kitoje Vilijos pusėje buvo tiktai 16 švedų įgula, kuriai maskvėnai nieko nedarė, ir vieni kitiems netrukdė.
Žilibero de Lanua Įspūdžiai apie Kauną XV a. Pradžioje
Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy), prancūzų didikų kilmės riterio, 1413-1414 m. keliavusio po Lietuvą, trumpi įspūdžiai apie Kauną. Greitomis jis pravažiuoja, vis dar rogėmis ir Memelės upę, taip pat pro Kauną (Cauve), didelį sustiprintą miestą su labai gražia didele pilim (moult beau gros chastel).
Kauno pilis
Kauno kasdienybė Napoleono karų metais
Šis 1812 m. lenkų kalba parašytas tekstas rastas Kauno bernardinų vienuolyno archyve ir saugomas Vilniaus universiteto rankraščių skyriuje. Aprašymas pradedamas prancūzų kariuomenės įžengimu į Kauną ankstyvą birželio 12 dienos rytą. Rusai pasitraukė be mūšio ir traukdamiesi sudegino tiltą per Nerį, jungusį Slabadą ir Kauną.
Prancūzai į miestą įžengė nutiesę tris pontoninius tiltus per Nemuną. Iškilmingo Napoleono sutikimo aprašymas greitai virsta įsiveržusios kariuomenės plėšimo kronika. Prancūzai, kuomet „įžengė į miestą, veržėsi į namus ieškodami maisto“ (p. 250). Vėlų vakarą miestą užplūdo nauji kariniai daliniai, kurių kariai pliaupiant lietui apsistojo palapinėse arba veržėsi į namus. Jau pirmąją dieną prancūzai konfiskavo visus mieste rastus arklius, gyvulius, grūdus, maistą ir gėrimą (p.
Autoriaus dėmesys sutelktas į vienuolynų erdves. Jis detaliai aprašo, kaip tris kartus per pirmąją įsiveržimo dieną besikeičiantys daliniai apiplėšė bernardinų vienuolyną. Vakare pasirodę daliniai apiplėšė rokitų prieglaudą bei bažnyčią, kurioje išbarstė pašventintas ostijas (p. 256). Toks pat likimas ištiko kamaldulių vienuolyną ir bažnyčią Pažaislyje, kur buvo apsistojęs maršalas Joachimas Miuratas (p. 252).
Karmelitų vienuolynas taip pat buvo nusiaubtas, nepaisant to, kad jo komplekse apsistojo Napoleonas su svita. Iš ryto Napoleonas pats iš dalies atlygino nuostolius vienuoliams. Karmelitų atveju plėšimo mastas buvo dar didesnis - „pas karmelitus laukus, daržus, sodus, tvartus, arklides, ratines, sandėlius, aruodus, - žodžiu viską, išvalė. Nekaltos bitelės taip pat neišvengė jų tironijos - ne tik medų iškopė, bet, kad lengviau būtų pasiekti medų, iš pradžių su šiaudais biteles sudegino“ (p. 256).
Birželio 25 dienos rytą miesto gatvės buvo užkimštos pėstininkų bei raitelių. Pakelėje matė nušienautus laukus, negyvus arklius bei galvijus, iš kurių būdavo išpjauta tik kokia nors dalis.
„Kasdien varydavo po kelis tūkstančius ar kelis šimtus galvijų ir maniau, jog pasaulyje nebeliko galvijų. Buvo įsakyta iš pavietų į Kauną ir Vilnių vežti ir ten sandėliuoti grūdus, degtinę, šieną, avižas, jaučius. Nemunu atplaukdavo iki 200 botų ir jie nuolat tai išplaukdavo, tai grįždavo su pikliuotais miltais, į statines supiltais Gdanske ir Karaliaučiuje“ (p.
Sandėliavimo vietos problemos buvo sprendžiamos sandėliais paverčiant augustijonų, pranciškonų, bernardinų ir dominikonų bažnyčias. Pranciškonų bažnyčioje buvo sukrauta daugiau nei šimtas tūkstančių karabinų. Be to, „karabinams laikyti užimta daug namų. Paraką, sprogmenis, bombas, kartečes į pilį ir sandėlį prie Chrapovickių rūmų sudėjo. Buvo parako keletas tūkstančių statinių. Gausybė uniformų, kelnių, audinių, antpečių, batų, kurių kulnai buvo pakalti smulkiomis vinytėmis. Šis sandėlis vežimais bei baržomis dalimis buvo gabenamas į Vilnių ir toliau“ (p.
Prancūzai greitai ir efektyviai išsprendė tiltų trūkumo problemą. „Buvo [mieste] virš tūkstančio kapų arba net daugiau sijų bei rąstgalių, kuriuos atplukdė pirkliai net iš Minsko ir kitų pavietų. Šią medieną sunaudojo lentoms, kepykloms bei statinių tvorai netoli miesto. Iš šios medienos pastatė du milžiniškus ir puikius tiltus. Vienas per Nemuną prie pranciškonų bažnyčios. Kitas - per Nerį už Kauno žydų mokyklos iš parapijos gatvės. Brangūs tie tiltai buvo ir gražūs, visi poliai buvo apkalti [nesuprantami terminai], atgabentu net iš Prūsų krašto. Neilgai važinėta ir vaikščiota šiais tiltais, gruodžio pirmąją pagal senąjį kalendorių [prancūzai juos] sudegino besitraukdami“ (p.
Miesto gyventojai buvo mobilizuoti kariniams įtvirtinimams ir tiltams statyti. „Tiltus statė ir apkasus kasė kasdien iki tūkstančio ir daugiau žmonių. Jiems išduodavo degtinės, mėsos, duonos, žirnių ir mokėjo kasdien po 15 lenkiškų grašių. Tarp Rotušės ir mūsų sodo pastatyti tvartai. Išmūryta keliasdešimt pečių, kurių kiekviename būdavo iškepama keli šimtai pikliuotos duonos batonų, o kepėjai dirbo dieną ir naktį. Ir taip vos užtekdavo“ (p. 254).
„Didelė kariuomenė traukė per Kauną beveik kasdien, be to, iki 2000 kareivių turėjo gubernatorius“ (p. 254). Šioje vietoje, norint palyginti, verta prisiminti, jog tuomet Kaune gyveno apie 3000 gyventojų.
Lietuvos partizanų kovos Kauno apskrityje
Literatūroje apie rezistenciją aprašyta daug sėkmingų ir herojiškų Lietuvos partizanų mūšių su okupantais. Visas Lietuvos žemėlapis nusėtas ženklais, kur 1944-1953 metais vyko okupacinės kariuomenės ir Lietuvos partizanų kautynės. Tačiau vieno ženklo tame žemėlapyje trūksta - tai Vozbutų kaimo buvusiame Čekiškės valsčiuje, Kauno apskrityje.
Vozbutai - senas lietuviškas kaimas, jau 1568 metais minimas istoriniuose šaltiniuose. Pirmojo pasaulinio karo metu kaimas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, sudegė net tvoros. Nepriklausomos Lietuvos metais kaimas buvo atstatytas, žmonės išėjo į vienkiemius, gražiai ir pasiturinčiai gyveno. Dauguma vozbutiškių turėjo po 10-15 hektarų žemės. Šeimose daugiausiai augo sūnūs, sulaukę reikiamo amžiaus tarnavo Lietuvos kariuomenėje.
Praūžė Antrasis pasaulinis karas. Visi tikėjosi ir laukė, kad bus atkurta nepriklausoma Lietuva, tačiau veltui - Vakaruose dar tebedundėjo pabūklai, o jau čia prie Dubysos raudonieji okupantai paskelbė mobilizaciją. Kaimas mobilizaciją boikotavo. Vozbutų jaunimas susibūrė į partizanų būrį. Rinkdavosi Juteikių miškelyje, esančiame greta Vozbutų. Ten vyko jaunimo, netarnavusio Lietuvos kariuomenėje, apmokymai. Nakčiai jaunimas išsivaikščiodavo į namus ir slapstydavosi.
Atėjo 1944 metų gruodžio 16 diena, vozbutiškiai dar miegojo, kaimą gaubė tamsa, o per Dubysą ties Klumpės malūnu persikėlęs apie 30-40 raudonųjų baudėjų būrys pradėjo egzekuciją. Pirmiausia apsupo Masteikų sodybą. Pajutę pavojų pusnuogiai, basi beginkliai sūnūs puolė bėgti. Vytas pabėgo, Juozą pakirto kulka.
Toliau eidami per kaimą baudėjai nužudė Leonardą Stumbrą, apsupo ir uždegė Kazio Puidoko, buvusio Lietuvos kariuomenės puskarininkio, namus. Kazys, pasinaudojęs dūmų uždanga, pabėgo, o jauniausią brolį Benediktą, bėgantį iš degančios slėptuvės, nušovė. Niekšai žygį tęsė toliau išilgai kaimo: nuo Dubysos beveik iki kito kaimo galo, į vakarus.
Vozbutiškiai partizanai, vadovaujami Mato Vandžio, suviję stribus ir enkavedistus į Jono Nagreckio sodybą, iš miško - alksnyno į niekšus atidengė kryžminę ugnį. Iš sodybos baudėjai pasitraukti negalėjo, nes aplink driekėsi lygūs laukai, padengti sniegu. Tik vienas sužeistas stribas iššliaužė per suartas vagas šauktis pagalbos. Stribai suimtus žmones ir šeimininkus suguldė virtuvėje ant aslos, o patys gynėsi sukritę už namų pamatų, šulinio rentinio, kai kurie šaudė net per trobos ar svirno langus.
Mūšio metu partizanai dažnai keitė pozicijas. Pagal gautą iš ypatingojo archyvo apklausos protokolą, surašytą tardant vėliau areštuotą mūšio dalyvį Augustą Nagreckį, mūšio pradžioje dalyvavo apie 20 partizanų. Visi partizanai - vietiniai vozbutiškiai.
Temstant nutilo šūviai. Į trobą atėjo keturi stribai ir gretimame kambaryje kalbėjosi, kad pasibaigė šoviniai ir kad gyvi liko tik jie keturi. Tarėsi, ką daryti. Po to išsivedė partizanų tėvus ir lauke prie trobos iš pistoleto sušaudė. Du nušovė vienoje trobos pusėje, kitus du - kitoje pusėje. Atvažiavusios naujos stribų ir enkavedistų pajėgos apsistojo Nagreckių sodyboje.
Partizanai 16-osios dienos mūšyje nuostolių neturėjo, liko visi sveiki gyvi. Atvykę baudėjai sodyboje jautėsi nejaukiai: per visą naktį šaudė raketas, padegamomis kulkomis degino aplinkinių sodybų namus, kad prie jų netikėtai neprieitų partizanai.
Išaušus gruodžio 17-osios rytui baudėjai pasklido po kaimą - degino sodybas, žudė ir terorizavo nekaltus žmones. Perėję per miško juostą, skiriančią kaimą į dvi dalis, uždegė septynias sodybas ir norėjo traukti toliau į vakarus, tačiau čia iš aplinkui esančių krūmų ir miškelių partizanai vėl netikėtai atidengė ugnį.
NKVD dokumentuose minima, kad 1944 metų gruodžio 17 dieną Čekiškės valsčiaus Vozbutų kaime su partizanais susirėmė kontržvalgybos „Smerš“ skyriaus viršininko pavaduotojo kapitono Viniukovo vadovaujama grupė. Toliau rašoma, kad 3 enkavedistai žuvo, 6 sužeisti. Gruodžio 17 dienos mūšyje dalyvavo apie šimtas partizanų.
Tačiau noras nubausti Čekiškės stribus ir okupantų valdžios atstovus buvo įvykdytas 1944 metų gruodžio 31 dieną. 1944 metų gruodžio 16-18 dienų mūšis Vozbutų kaime - vienas iš daugelio pasisekusių partizanų mūšių Lietuvoje kovojant su okupantais ir jų pakalikais.
Po Vozbutų mūšio 1944 metų gruodžio 19 dieną Juodaičiuose buvo areštuotas Augustas Nagreckis, Vozbutų mūšio dalyvis. Jis buvo tardomas Kaune 1944 metų gruodžio 27 dieną. Antrąją mūšio dieną, gruodžio 17-ąją, kai iš aplinkinių kaimų vozbutiškiams į talką buvo atėję apie 100-130 partizanų, žuvo partizanas Bukauskas iš Juodaičių.
1990 metais žuvusiųjų artimieji kaimo kryžkelėje pastatė paminklą visiems žuvusiems vozbutiškiams per stalinizmo epochą atminti.
Ant stataus Uosintos upelio kranto (Uosinta- dešinysis Dubysos intakas) Vozbutų kaime gyveno Prano Beniulio šeima. 1944 metais paskelbus mobilizaciją į sovietų armiją vyriausias sūnus Pranas išėjo į mišką pas partizanus. Įvyko Vozbutų mūšis, kuriame žuvo apie 30 raudonųjų baudėjų. Šiame mūšyje Pranui sužeidė koją, todėl jis buvo pargabentas namo ir gulėjo lovoje po antklode pasidėjęs ginklą.
Staiga kieme sulojo šuo ir šeima pro langą pamatė, kaip į kiemą plūsta kareiviai. Visi šeimos nariai persigando, o partizanas Pranas sušuko: „Aš nepasiduosiu, aš ginsiuos!“ Tačiau motina nepasimetė - griebė skarelę, aprišo Pranui, gulinčiam lovoje, galvą, pašlakstė terpentinu, paėmė iš neįgalaus Viktoro dokumentus ir padavė ligoniui Pranui. Prano dokumentus įteikė Viktorui. Viskas buvo padaryta žaibiškai, vaikai motinos sprendimui pakluso, be to, prieštarauti nebuvo laiko-pro duris į trobą jau veržėsi ginklus atstatę enkavedistai.
Sugarmėję trobon kareiviai įsakė niekam nejudėti, iškraustė visas patalpas, apžiūrėjo paloves, spintas, patikrino vyrų dokumentus ir išėjo.
Tas pačias pavardes randame ir Vilniuje, Tuskulėnų rimties parke įrengtame kolumbariume. Čia buvo atvežti ir užkasti NKVD sušaudytųjų kūnai. Ką apie juos ir jų bendražygius žino dabartinis jaunimas, pagaliau kaimynai, Butkiškės gyventojai?
Pasinaudodamas Lietuvos ypatingajame archyve saugomos partizano Juozo Vilemo ir kitų 19 partizanų būrio bylos, taip pat to paties būrio kovotojų - S. Krasausko, B. Vainoriaus, P. Linkiaus, J. Krasausko, J. Maziliausko, partizano A. Urbaičio bylų duomenimis pabandysiu nebijodamas suklysti priminti Butkiškės ir aplinkinių kaimų partizanų tragiškus likimus.
Butkiškės seniūnijos gyventojai sudarė pagrindinę partizano J. Butkiškės seniūnijos gyventojai buvo išsiskirstę į vienkiemius. Morališkai jaunimas buvo doras, patriotiškai išauklėtas.
1944 metų rugpjūčio mėnesį fronto linija šiek tiek pasistūmėjo į vakarus ir apsistojo ties Raseiniais, Kalnujais... Dar buvo girdėti patrankų šūviai, o Butkiškės seniūnijos vyrai jau gavo šaukimus į sovietų kariuomenę. Tačiau registruotis į svetimą armiją niekas nėjo.
Lietuvos partizanai
ES teisės aktai
Susiję ES teisės aktai:
- Direktyva Nr. 1996/48, Celex Nr.
- Direktyva Nr. 2001/16, Celex Nr.
- Direktyva Nr. 2004/50, Celex Nr.
Virtualus Ilguvos turas / Virtual Tour of Ilguva, Lithuania
tags: #sandeliavimo #patalpos #rusiskai