Kauno rajone, netoli Vilkijos, įsikūrusi Sadauskų sodyba išsiskiria kulinariniu ir etnografiniu paveldu. Tai kaimo turizmo sodyba, kurią įkūrusi šeima sako, kad norint kurti verslą, reikia atiduoti visą save. Čia vyksta įvairios edukacijos, naktiniai žygiai, o šeimininkės svečius vaišina tremtyje šeimos prasimanytais valgiais ir aplink augančių putinų sirupu.
Kauno rajonas, kuriame įsikūrusi Vilkija
Šeimos Istorija ir Tradicijos
Savo šeimos istorija su LRT.lt dalijasi M. Laimutė Sadauskienė: „Šiose žemėse gyveno mamos močiutė. Mano mamos mama su tėčiu buvo ištremti į Sibirą. Jie ten išbuvo apie dešimt metų. Senelis nėjo tarnauti, pabėgo, buvo partizanas, slapstėsi aplink šią sodybą esančiuose miškuose, tačiau galiausiai jį paskundė ir išvežė, o močiutė išlėkė paskui. Žinau, kad senelį ištrėmė be teisės grįžti į tėvynę - 25-eriems metams”.
Iš Sibiro ištrūkę L. Sadauskienė su tėvais grįžo į gimtinę, kai jai buvo ketveri. „Kol Stalinas buvo gyvas, jie buvo uždaryti lageriuose. Kai jis mirė, juos visus reabilitavo, bet jie vis tiek negalėjo grįžti, todėl dar liko ten gyventi. Kai tėtis išėjo iš kalėjimo, gimiau aš ir sesė“, - pasakoja L. Jie grįžo ten, kur šiuo metu ir įkurta Sadauskų šeimos sodyba.
M. L. Sadauskienė pasakoja, kad buvo momentų, kai dėl didelio darbo krūvio gyvenimą kaime norėjo mesti, tačiau, verslui įsivažiavus, viskas grįžo į savas vėžes. „Mano tėvai Kulautuvoje ir Vilkijoje turėjo kepyklas, kur dirbdavo. Pamatę, kad jie darbštūs, seneliai pasiūlė jiems persikelti į kaimą, o tėvai ir sutiko“, - sako M. „Pradėjome nuo mažos pirtelės, kurioje tilpo apie 15 žmonių, vėliau pamatėme, kad žmonės nori daugiau. Tėvai nusprendė parduoti kepyklas ir pradėjo statyti šią sodybą. Taip plėtėmės ir plečiamės iki dabar“, - teigia M.
Puoselėjamos šeimos tradicijos, kaip sako M. Pocė, atsispindi ir šeimos versle. „Pavyzdžiui, kad ir darželyje augančios gėlės yra tokios pačios, kokias augino mamos močiutė. „Nieko nekeitėme, tiesiog tęsiame tai, kas buvo: tos pačios tradicijos, tas pats maistas, išlaikome esamą pagrindą“, - priduria L.
Tradicinė lietuviška sodyba
Sodybos Veikla ir Paslaugos
Šiuo metu Sadauskų sodyba rūpinasi M. Pocė - vienintelė iš keturių vaikų buvo pasiryžusi prisidėti prie šeimos verslo. „Aš jauniausias vaikas šeimoje. Mes esame keturi vaikai: du broliai ir dvi sesės. Aš, sukūrusi šeimą, čia pasilikau ir kartu su tėvais tęsiame verslą. Kiekvienas esame atsakingas už tam tikrą dalyką: mama - už maistą, visas gėrybes rūsyje, ką turime, vyrai atsakingi už aplinką, naujus statinius, o mano darbas - bendravimas, klientai“, - pasakoja M.
Pasak M. Pocės, daugiausia šeimos sodyboje vyksta įvairios šventės. Kadangi per karantiną susibūrimų buvo vengiama, šeimininkės teigia atradusios naują nišą. „Pasibūti per karantiną atvažiuodavo šeimos“, - sako M. „Kadangi pas mus daugiausia šventės ir didesni renginiai, stovyklos, įmonių vakarėliai, tai ir nukentėjome, kad visa tai atšaukė, tačiau po truputį įsivažiuojame. Štai, pavyzdžiui, žmonės užsisakė po dviejų mėnesių daryti vestuves“, - stebisi M.
- Apgyvendinimas: Yra namelių su miegamaisiais, kuriuose iškabintos skirtingos gėlės: mėtos, levandos, saulutės. Apačioje yra salė ir pirtelė. Ten gali apsistoti apie dešimt žmonių, dažniausiai jį renkasi šeimos.
- Edukacijos: Sodyboje vyksta įvairios edukacijos: prieš Kalėdas kepami kūčiukai, prieš Velykas dažomi kiaušiniai. „Prieš Velykas einame su vaikais pas vištas, renkame kiaušinius, sukame į svogūnų lukštus, marginame vašku“, - priduria M.
- Naktiniai žygiai: „Rengiame naktinius žygius, nes mūsų teritorija tikrai labai graži: piliakalnis, Nemunas. Per mišką beveik 20 km žygis gali vykti ir dieną, bet įspūdingiau, kai viskas daroma vakarais“, - sako M.
Gimusi tremtinių šeimoje Sibire, L. Sadauskienė pasakoja, kad nuo tėvynės atplėšti lietuviai stengėsi suktis kaip įmanydami, todėl ir jų ruošiami valgiai buvo originalūs. Dalis šių gaminių laikomi sodyboje esančiame etnografiniame rūsyje. Šeima taip pat rūko mėsą, sūdo lašinius, ruošia namines dešras, o šiemet pradėjo gaminti ir prieskonius iš kanapių lapų, garšvos, „čeremšos“ ir dilgėlių. Per įvairias šventes neapsieinama ir be tradicinių lietuvių patiekalų, teigia L. Sadauskienė.
„Vaikystėje, kai sirgdavome, mama mus visada gydydavo putinais. Tuos putinus ji atsinešė iš vaikystės. Galiausiai pagalvojome, kodėl jų daugiau neauginti? Šis augalas išties pamirštas, net nelabai žinomas. Jis gana senas, skirtas ir nuo kosulio, ir nuo gumbelio, ir nuo daugelio kitų dalykų“, - sako M. Kaip teigia M. Pocė, putinų derlius nuimamas po pirmųjų šalnų.
Apie 16 metų Sadauskų sodyba priklauso Kaimo turizmo asociacijai. „Mes daug ką auginame patys, stengiamės kuo mažiau produktų pirkti didžiuosiuose prekybos centruose, remiame vietos ūkininkus - mums tai leidžia daryti ir higiena. Stengiamės nenaudoti plastiko - apie šiukšlių rūšiavimą jau net nekalbu. Visur naudojame daugkartines servetėles, kambariuose, kuriuose gyvena žmonės, parašyta, kad tausotų vandenį, nors ir turime savo gręžinį, kad žmonės prižiūrėtų gamtą, kad turizmas būtų darnus. Taip ir taupai, bet kartu ir skatini“, - vardija M.
Tačiau L. Sadauskienė sako, kad dalis poilsiautojų - atvirkščiai, labiau linkę naudotis vienkartiniais indais. M. „Dabar visiems užsakėme gertuves, kad naudotųsi vietoj vienkartinių puodukų. Visi turime prie tų dalykų pratintis“, - akcentuoja L.
Apgyvendinimo ir maitinimo kainos
| Paslauga | Kaina |
|---|---|
| Nakvynė vienam asmeniui stovykloje (su maitinimu) | 20-25 eurai |
| Vestuvės vienam asmeniui | Apie 70 eurų |
Iššūkiai ir Ateities Planai
L. Sadauskienė sako, kad suktis tokiame dideliame ūkyje - sunku. Nors virtuvėje pagalbinių darbuotojų yra, pasak M. „Man net gėda būna kam nors pasakyti, kad mes neturime atostogų. Žiemą ar pavasarį gal ir bandai susiorganizuoti, bet šiaip - ne“, - pasakoja M. „Atrodo, kad kasdien vis ką nors naujo sugalvojame. Statėme namelius apgyvendinimui, tada rengėme sporto aikšteles, tada pagalvojome, kad mums trūksta dar vienos salės, todėl statome dar vieną pastatą. Turime idėją padaryti mažų medinių palapinių kempingą“, - vardija M.
Kaip vieną iš minusų, turint kaimo turizmo sodybą, M. Šiais metais pirmąkart po krizės paprašiau, kad sugrąžintų PVM, tai mus tiek kratė: kodėl jūs perkate tiek maisto, tiek daug skalbimo miltelių. Tuo metu galvojau, kad spjausiu į viską, nes jie šitos veiklos nesupranta. Biurokratizmo labai daug, o pagalbos jokios nėra“, - tvirtina M. „Grynųjų pinigų absoliučiai nebelieka. Tai kur tu nuslėpsi? Pasidaro skaudu, kad stengiesi, o dar, žiūrėk, kokie patikrinimai: higieną, mokesčius, virtuvę, kambarius, ir galų gale viskas sėkmingai praeina. Suprantu, kad turi tikrinti, nes tikrai yra tokių, kurie nelabai sąžiningai elgiasi, bet kartais atsibosta“, - atvirai kalba M.
Vis dėlto ties kaimo turizmu šeima sustoti neplanuoja: M. „Kadangi aš pati ilgus metus savanoriauju su maltiečiais, tai yra mano didžiausia svajonė. Visada sakiau, kad noriu įkurti senelių poilsio namus. Dabar nusipirkome žemės sklypą, kuriame gyveno mūsų močiutė. Miške labai norėčiau įrengti senelių namus su darželiu, kur jie galėtų patys nueiti, nusiskinti. Kur būtų jų gyvenimo erdvė kaip namai, tik jų daugiau gyventų“, - apie ateities planus pasakoja M.
Apibendrindamos pašnekovės teigia, kad šis verslas - tarsi šeimos relikvija. „Šį verslą pradėjo mano tėvai, aš perėmiau, todėl norėčiau, kad bent vienas iš mano vaikų taip pat perimtų ir tai tęstų“, - viliasi M.