Rytų Prūsija: Vokietijos aruodas ir istorinė atmintis

Rytų Prūsija, istorinis regionas, turtingas kultūros ir istorijos, vis dar gyvai menamas tų, kurie jame gyveno arba prisimena savo protėvių kraštą. Šis kraštas, buvęs Prūsijos karalystės ir Vokietijos imperijos dalis, paliko gilų pėdsaką tiek Vokietijos, tiek Lietuvos istorijoje.

Šiandien domimasi žmonėmis, kurių vardai atspindi baltų genčių pavadinimus, etnografines grupes ar regionus. Todėl prie projekto kviečiami prisijungti Mažosios Lietuvos lietuviai, latviai, latgaliai, taip pat senųjų prūsų, nadruvių, skalovių, kuršių, žiemgalių, sėlių, jatvingių, vakarų ir rytų galindų palikuonis ar net tie, kurie jaučiasi atstovaujantys Neuriui. Lietuvos bajorų palikuonims genetinės genealogijos tyrimai gali padėti paaiškinti giminės priešistorę, patvirtinti giminės legendas, užpildyti juodąsias skyles dokumentiniuose genealoginiuose tyrimuose, atskleisti ryšį su kitomis bajorų šeimomis.

Siekdami aptarti šio regiono istoriją ir paveldą, istorikai, kraštotyrininkai, žurnalistai ir rašytojai renkasi seminaruose, kuriuose dalijasi savo įžvalgomis ir tyrimais. Vienas tokių seminarų įvyko Sankelmarko Baltijos akademijoje netoli Flensburgo, Šlezvigo-Holšteino žemėje, Šiaurės Vokietijoje.

Rytų Prūsija nuo XVIII a. buvo Prūsijos karalystės, o nuo 1871 m. - Vokietijos imperijos provincija. XVIII-XIX a. pradžioje ją sudarė Lietuvos ir Rytų Prūsijos departamentai - senosios Prūsijos teritoriniai administraciniai regionai.

Seminarai apie Rytų Prūsijos istoriją

Baltijos akademijoje vykusio seminaro dalyviai diskutavo apie Rytų Prūsijos praeitį, jos gyventojų likimus ir kultūrinį paveldą. Seminaro programą sudarė projektų vadovė Marion Clausen, renginiams vadovavo dr. Petra Zühlsdorf-Böhm. Vyravo mokslinė, draugiška aplinka.

Seminaro dalyviai kėlė aktualius klausimus, nevengė nepatogių ar nemalonių praeities įvykių vertinimų. Rytų Prūsija buvo Prūsijos karalystės ir netgi Vokietijos aruodas.

Prusa (Senoji Prūsija nuo Vyslos iki Nemuno) - autochtonų baltų arba aisčių kraštas, apgyventas prieš kelis tūkstantmečius. Žinoma apie lietuvininkų, arba mažlietuvių, taip pat ir vokiečių nuopelnus lietuvių kalbai, raštijai, kultūrai, mokslui, ūkio pažangai, politinei minčiai.

Mažojoje Lietuvoje, nors lietuvininkai (mažlietuviai) neturėjo savo valstybės, per XVIII a. pradžios kolonizaciją gausiai apsigyveno vokiečių bei vokietkalbių, tačiau dėl Reformacijos, o 1807 m. panaikinus Prūsijoje baudžiavą, ilgainiui buvo sukurta provakarietiško tipo, pažangesnio ūkio rinkos ekonomikos visuomenė.

Po Baltijos akademijos vadovo dr. Christiano Pletzingo sveikinimo kalbos pranešėja iš Greifswaldo Mareikė Schönle pranešime „Iš Kenigsbergo į Kaliningradą“ kalbėjo apie krašto gyventojų vokiečių, prūsų, lietuvių žūtis ir Raudonosios armijos su NKVD vykdytas žudynes, bėglių vilkstines, vėliau okupacinės sovietinės karinės valdžios įvykdytas autochtonų deportacijas į sovietizuojamą SSRS okupuotą zoną - Rytų Vokietiją.

Maskvoje gimusi Rusijos mokslų akademijos Etnografijos ir etninės antropologijos instituto Maskvoje buvusi ilgametė mokslinė bendradarbė, kovotoja už žmogaus teises prof. habil. dr. Svetlana Červonnaja pritarė nuomonei, kad Lietuvoje tokias Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų) civilių gyventojų masines žudynes vertiname kaip genocidą. Už tai pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis ją pavadino rusų tautos sąžine, ginančia Rusijos demokratijos garbę.

Kalbant apie Lietuvą, prelegentės Mareikė Schönle ištartas teiginys, kad Lietuvoje po karo vyko pilietinis karas, rodo, jog jaunieji Vokietijos istorikai iki šiol naudojasi tekstais, į kuriuos įterpti partizaninį pasipriešinimą menkinantys teiginiai.

Jaunos žurnalistės kaliningradietės Oksanos Sasonovos pasakojimas apie projektą „Naujakuriai. Naujoji tėvynė - Kaliningrado sritis“ nuskambėjo disonansu. Iš jos komentarų susidaro įspūdis, kad šiame krašte vyksta geras darnus gyvenimas, o po karo likę dar gyvi vokiečiai kartais ir gerai sugyveno su kolonistais rusais. Tarytum Karaliaučiaus krašte nebuvo nei daugelio sovietinių konclagerių, nei daugybės tūkstančių mirčių nuo bado ir automatų kulkų, masinio moterų prievartavimo, tremčių į Sibirą, patyčių, kad visi vietiniai buvo laikomi fašistais.

Išsamus dr. Christopherio Spatzo (Špaco) iš Berlyno mokslinis pranešimas apie vadinamuosius „vilko vaikus“ (Wolfskinder) susilaukė ypatingo dėmesio. Jais vadinami Karaliaučiaus krašto vaikai, nuo bado, ligų ir sovietinio smurto po karo atbėgę į gretimą Lietuvą - buvusią Lietuvos valstybę.

Lietuviai ūkininkai po karo priglaudė ir maitino kelis tūkstančius išbadėjusių vokietukų ar lietuvininkų našlaičių. Kraštotyrininkas Jonas Česnavičius iš tūkstančių pavardžių nustatė, kad Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Gumbinės apskrityse gyveno iki 2/3 lietuvininkų arba lietuvių kilmės kaimo gyventojų. Dr. Chr. Spatzas apie tai parašė daktaro disertaciją ir išleido knygą. Vilnietis Alvydas Šlepikas parašė romaną „Mano vardas - Marytė“, vertinamą ir Vokietijoje.

Pasak dr. Chr. Spatzo, tais siaubingais metais rusų okupuotos Lietuvos teritorijoje buvo atsidūrę apie 25 tūkstančius Rytų Prūsijos vaikų. Jis pabrėžė į savo šeimas priėmusių iškankintus vaikus lietuvių gerumą ir žmogiškumą. Jie rizikavo gyvybe arba ištrėmimu į Sibirą.

Svarbus buvo Kaliningrado I. Kanto universiteto doc. dr. Iljos Dementjevo pranešimas apie daugiakultūrę Rytų Prūsijos ir Kaliningrado srities istoriją, apie atsikėlėlius vakar ir šiandien. Po 1985 m. imta rašyti ir apie Rytų Prūsiją, Karaliaučiaus kraštą, kunigą ir poetą Kristijoną Donelaitį.

Pranešėjas kritikavo 2006 m. užsakyto parašyti vidurinėms mokykloms vadovėlio apie Kaliningrado sritį pavadinimą „Vakarų Rusijos istorija“, nes Rusijai sritis priklauso tik nuo 1946 metų.

Prof. Červonaja iš salės prelegento emocingai paklausė: „Kiek moterų ir mergaičių turėjo būti išprievartauta, kiek taikių gyventojų išžudyta ir ištremta, kad tai būtų pavadinta genocidu? Juk tai buvo etninis valymas, vokiečių kultūros paveldo naikinimas.“

Auditorija įdėmiai klausėsi Šilutės muziejaus, įrengto Šilokarčemoje Klaipėdos krašto visuomenės ir kultūros veikėjo Hugo Šojaus (Scheu) XIX a. pabaigoje savo dvare, ilgametės direktorės, istorikės Rozos Šikšnienės pasakojimo. Muziejaus siela R. Šikšnienė trumpai apžvelgė Šiaurės Rytų Prūsijos bei Mažosios Lietuvos istoriją, Klaipėdos krašto gyventojų kančias II pasaulinio karo pabaigoje ir po karo, kada vietinių gyventojų vokiečių ir lietuvininkų mažai beliko.

Roza Šikšnienė papasakojo, kad gimė tremtyje Krasnojarsko krašte: į ten iš Šilutės apylinkių 1946 m. buvo ištremta jos motina Katrė Mėgytė. Nuo 1990 m. dirbdama Šilutės muziejaus direktore, vadovavo ekspozicijų rengimui, fondų ir eksponatų saugyklų tvarkymui pagal šiuolaikinę metodiką, drauge su muziejininkais, Šilutės miesto visuomeninėmis organizacijomis parengė projektą “Šilutės dvaras - Mažosios Lietuvos regioninės kultūros centras“.

Tačiau didelį rūpestį Rozai Šikšnienei, kultūros šviesuoliams kelia iškilusi problema: rengiamasi uždaryti rašytojo, lietuvininkų bičiulio ir jų gyvenimo aprašytojo, apylinkių kraštotyrininko Hermanno Zudermano (Sudermann) memorialinį muziejų Macikų dvare (prie pat Šilutės), o ekspoziciją perkelti į Šilutės muziejų. Kovodama dėl Zudermano muziejaus išsaugojimo, R. Šikšnienė buvo atleista iš direktorės pareigų.

Šilutė tapo vienu iš buvusio Klaipėdos krašto politinio, visuomeninio, kultūrinio gyvenimo centru.

Lietuvininkų kilmės pavardžių pavyzdžiai:

• Bardun
• Jurging
• Tydecks-Jürging
• Kolenda
• Petereitis
• Riedelis
• Wenzelis
• Wirkus

Pagrindiniai Rytų Prūsijos įvykiai:

Rytų Prūsijos žemėlapis

tags: #rytu #prusija #vokietijos #aruodas