Rūtos Sakalienės Sodyba Marcinkonyse: Atsiliepimai apie Kaimo Turizmą Dzūkijos Nacionaliniame Parke

Dzūkija - tai tarsi mūsų krašto mikrokosmas, kuris kenčia, bet nesileidžia sunaikinamas. Viena tokių stiprių moterų, puoselėjančių kaimą, yra Rūta Sakalienė, užsiimanti kaimo turizmu ir etnografine edukacija. Ji atvirai pasakoja apie gyvenimą kaime, emocines iškrovas ir tradicinius dzūkiškus patiekalus, tokius kaip grikinės babkos.

Dzūkija Lietuvos žemėlapyje

Rūtos Kelias į Kaimą

Rūta Marcinkonyse gimė ir užaugo. Jos mama, akušerė, į Dzūkiją atvyko iš Jonavos rajono, o tėtis, miškininkas - iš Prienų rajono. Gavę paskyrimus į Marcinkonis, jie čia susipažino, susituokė ir užaugino dvi dukras. Tačiau, pasak Rūtos, kaimo žmonių akyse taip ir liko atvykėliai. O štai Rūtą vietiniai jau laiko sava. „Šis kaimas man inaugęs in kraujų, man čia taip gera“, - sako moteris. Kalbėdama ji šokinėja tarp bendrinės lietuvių kalbos ir dzūkiškos tarmės, regis, pati to nepastebėdama.

Rūta baigė biofizikos mokslus Vilniaus universitete. Po baigimo ėmėsi iniciatyvos, kad sugrįžtų į kaimą. Studijų metais atsivėrė laisvė, siekiamybė, tačiau jai nepatiko gyventi mieste, todėl dėjo visas pastangas iš Vilniaus pabėgti. Grįžusi į kaimą ėmė galvoti: „Rūta, kuom tu užsiimsi Marcinkonyse? Biofizikų čia tikrai nereikia.“

Paskutiniais XX a. metais žmonės Lietuvoje pradėjo plėtoti kaimo turizmą. Klausydamasi pažįstamų pasakojimų apie naują baidarių nuomos verslą netoliese esančiose Zervynose, Rūta suprato, kad pati nori panašaus darbo.

Sodybos Kūrimas ir Iššūkiai

Šalia gyvenamojo namo buvo dieduko kluonas, jau pasviręs. Tėvelis buvo sugalvojęs toj vietoj įrengti svečių namus, planavo čia su draugais švęsti jubiliejus, tad norėjo pobūvių salės! Visi vieningai sutarėm, kad naują pastatą įrengsime etnografiškai. Tėvelis turėjo medienos ir šiek tiek pinigų, tad pradėjo statybas. Darbo netekęs Rūtos vyras viską - duris, pirtį, langų papuošimus - įrengė savo rankomis. Įstojom į Kaimo turizmo asociaciją, taip viskas ir prasidėjo.

Viena su trimis atžalomis likusi moteris sako neįsivaizdavusi kaimo turizmo be vyro pagalbos, tačiau sėkmingai užsiima šia veikla jau vienuolika metų.

Marcinkonyse įsikūrusiame atnaujintame Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre kabantys interaktyvūs informaciniai stendai supažindina su vietos augmenija ir gyvūnija. Vasarą organizuojamos įvairios etnografinės šventės, seminarai, žygiai, lankosi turistai iš Lietuvos ir užsienio.

Tačiau pats kaimas nyksta: „Atvažiuoja žmonės ir sako: „Namų matom, tačiau ar kaime, be jūsų, dar kas nors gyvena?“ Iki Antrojo pasaulinio karo čia gyveno daugiau kaip 2 tūkst. žmonių, dabar ant popieriaus užrašyta apie 600, tačiau, anot Rūtos, klausimas, ar rastum vos 300-400 gyventojų.

Apskritai pragyventi kaime, net ir tokiame garsiame kaip Marcinkonys, labai sunku. „Kokia valstybės politika kaimo atžvilgiu? Žvėreliai ir paukšteliai nacionaliniame parke saugomi, - puiku. Na, o žmogus? Visiems tas pats. O juk be žmogaus nieko nebus. Tai ir yra liūdniausia.“

Sezono metu Rūtos darbo diena prasideda gerokai prieš aušrą. Moteris be žadintuvo keliasi užkurti duonkepio pečiaus, kad šis spėtų prisikūrenti, iki prasidės edukaciniai seminarai.

Duonos Kepimas - Tradicijos Puoselėjimas

Viena svarbiausių Rūtos plėtojamo etnografinio kaimo turizmo edukacinės programos dalių yra duonos kepimas. Tai - tradicinė, A kategorijos, sertifikuota Marcinkonių pokario duona. „Aplink ją sukasi visas pasaulis“, - sako Rūta. Duona kaip atsvaros taškas atėjo iš vaikystės. Užaugusi Rūta iš senolių gavo tą receptą, susirinko visus reikalingus įrankius, bet vis neatrasdavo laiko ar energijos pati pradėti kepti duoną. 2008 m. kilus finansų krizei, prasidėjo visuotinis taupymas. Tada ji ir nutarė užsiimti edukacija.

Ruoštis kepti duoną reikia gerokai iš anksto. Vasarą turi prisirinkti kopūstų, ajerų, klevų lapų, juos išdžiovinti, kad užtektų visiems metams.

Į Rūtos duonos kepimo pamokas pradėjo važiuoti ir maitinimo įstaigų darbuotojai, o 2012 m. pasižiūrėti, kas čia vyksta, užsuko ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Kai nepriklausai nuo prekybos centro, planuotis, mąstyti ir veikti turi nuolatos. Klausiu Rūtos, ar sunku. „Nelengva, tačiau turbūt tai, kas lengva, neįdomu ir greit pasimiršta. O dirbdamas sau neturi viršininkų, kaip sugalvoji, taip ir darai“, - atsako ji.

Grikinės Babkos ir Kiti Sodybos Ypatumai

R. Sakalienės kaimo turizmo sodyboje išlaikomas paprastumas, autentiškumas ir ryšys su gamta. Svečiai miega ant šieno ir grikinių čiužinių, patiestų ant senos dieduko lovos. Žmogus, kai gerai išsimiega ir atranda ramybę, atsiskleidžia ir labai gražiai tiesiog būna. Neturiu pobūvių salės, tad baisių masinių renginių čia neorganizuoju. Man įdomiau bendrauti su žmogumi, su kiekvienu atrasti ryšį. O žmonių atvažiuoja įvairių, prie visų reikia prisiderinti, tačiau aš pati iš to daug gaunu. Man tie mainai labai gražūs.

Rūta sako, kad labai svarbu, kaip save pateiksi. Jei iš pradžių užsidėsi barjerą, jis ir liks, tačiau juk visiems įdomu, kas per žmogus esi, tad jei nesibaidydama pasakoji savo suklupimus, tai veikia tarsi vieša išpažintis. „Man regis, žmonės pasiilgę saugios aplinkos, - sako pašnekovė. - Kai atsiveri, jie pasijunta saugūs ir patys pradeda kalbėti. Pojūtis turbūt toks pat, kaip pas močiutę atvažiavus, - visi suprantam, ką tai reiškia.

Kartais į R. Sakalienės sodybą atvažiuoja jaunų moterų švęsti mergvakario. „Grikinį babkų kartu kepam, jos planuoja savo gyvenimų, kokis bus, o tadu ateina akimirka, kai tu papasakoji savo patirtis, kaip irgi įsivaizdavai, koks bus tavo gyvenimas, o jis visai kitoks, bet gyventi reikia, tad kažkaip kapanojiesi. Ne didaktiniais pamokymais užsiimu, o paprasčiausiai dalijuosi savo patirtimi.“

Ta grikinė babka yra senovinis dzūkų kraštų pyragas. Jį tradiciškai kepdavo specialiomis progomis: vestuvių, krikštynų, kitų religinių švenčių. Jos paragauti galima tik šiuose kraštuose.

Grikinė babka

Įvairiems metų laikams ir progoms - Velykoms, adventui - R. Sakalienė turi paruošusi specialių edukacinių programų. Iš kur tokia trauka tradicijoms, praeičiai? „Nuo mažų dienų bendravau su šio krašto žmonėmis. Vieni turėjo stakles ir namuose audė, kiti verpė rateliu. Prie staklių susėdę dainuodavo. Grįžusi į Marcinkonis po studijų pasiprašiau į etnografinį ansamblį, mane mielai priėmė. Tada svarbiausia buvo ne koncertai kaip dabar, o pabūti kartu. Sėdėdavau su bloknotu rankose ir viską rašydavausi.

Drevinė Bitininkystė

Be pynimo, R. Norkūnas užsiima drevine bitininkyste. Apie ją pasakoja krapnojant lietui, miškui aidint visais įmanomais žalios spalvos atspalviais.

„Prižiūrėti dreves ir virvėmis kopti į medį mokiausi iš seno Marcinkonių drevininko. Drevinės bitininkystės ypatumas tas, kad bitės gyvena ne aviliuose, o medžių drevėse. Anksčiau gyvendavo ir kelmuose. Drevė - tai medyje padarytas bičių uoksas. Pasitaiko ir natūralių, tačiau maždaug nuo viduramžių jas specialiai iškirsdavo bent dviejų metrų aukštyje, dažniausiai - daug aukščiau. Drevinė bitininkystė buvo paplitusi visoje miškingoje teritorijoje.

Šiandien drevinė bitininkystė skirta tik istorijai pademonstruoti. Aviliai daug produktyvesni už dreves, nes juose viskas kontroliuojama, medaus kiekį galima didinti, keisti, o pasiimdamas rudenį iš drevės turi palikti ir bitėms žiemoti reikalingą kiekį. Žmonėms patinka tokia edukacija, ypač susijusi su bitėmis, - mokantis su gyvais padarais, atsiranda tikresnis ryšys.

Rūtos Sakalienės sodyba - tai vieta, kur galima ne tik pailsėti nuo miesto šurmulio, bet ir prisiliesti prie senųjų dzūkų tradicijų, pajusti gamtos artumą ir atrasti ramybę. Tai puiki galimybė susipažinti su unikaliu kraštu ir jo žmonėmis.

tags: #rutos #sakalienes #sodyba