Lietuvos liaudies buities muziejus, įkurtas 1966 m. Rumšiškėse, yra vienas didžiausių etnografijos muziejų Europoje po atviru dangumi. Lankytojams jis buvo atidarytas 1974 m. birželio 21 d.
Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis - Žemkalnis, Juozas Baršauskas. Muziejus mena XVIII-XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose, yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų.
Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. 6 km kelyje yra visų 5 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai.
Muziejuje rengiamos tradicinės lietuvių šventės, rengiami edukaciniai užsiėmimai, veikia jojimo būrelis.
Ekspozicinių sodybų ribas senu papročiu žyminčios lapuočių medžių juostos saugo nuo gamtos stichijų ir teikia atgaivą karštą dieną. Vaismedžių soduose žiedus skleidžia ir vaisius nokina obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios. Uogos sirpsta ant kuplių serbentų ir agrastų krūmų.
Augalija ir gyvūnija muziejuje
Etnografinių sodybų ekspoziciniuose gėlių darželiuose akis ir širdis džiugina mūsų senelių mylėtos ir puoselėtos spalvingos ir kvapios gėlės, vaistinės ir prieskoninės žolelės. Sodybų daržuose auga pupos, ropės, griežčiai, burokėliai, žirniai ir kitos senolių kasdienio stalo gėrybės. Aukštaitijos etnografinio regiono užusieninio kaimo laukuose varpas nokina rugiai, avižos, miežiai, kviečiai ir siūruoja mėlynžiedžiai linai.
Aukštaitijos sektoriuje Pagirių sodyboje 2019 m. įveista Augalų nacionalinių genetinių išteklių lauko kolekcija pavadinimu Senieji Lietuvos gėlių darželių augalai: kvapnūs, puošnūs, gydantys. Kolekcija sudaryta iš augalų, įtrauktų į augalų nacionalinių genetinių išteklių informacinę sistemą, ir yra skirta auginimui, atnaujinimui ir jų saugojimui ex situ. Tai gerai žinomi ir dažnai sunkiai beatpažįstami ar visai nežinomi Lietuvos paveldo augalai. Kolekcijoje auga 60 vaistinių, prieskoninių ir gražiai žydinčių augalų rūšių bei formų. Tai senųjų Lietuvos sodybų vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai paveldo augalai. Lauko kolekcijoje tarpsta augalų rūšys atrinktos iš muziejaus ekspozicinių gėlių darželių bei gamtos. Keletas pavyzdžių atkeliavo iš kitų Lietuvos augalų nacionalinių genetinių išteklių kolekcijų.
Lietuvos etnografijos muziejuje yra laikomi ir ūkio gyvūnai - arkliai, ožkos, avys ir karvutė. Gausiausia ūkinių gyvūnų banda - arkliai. Muziejuje yra teikiamos pasivažinėjimo bei jodinėjimo arkliais paslaugos, jau daug metų gyvuoja jojimo būrelis.
Edukacinės programos ir renginiai
Lietuvos liaudies buities muziejus siūlo platų edukacinių programų ir renginių pasirinkimą, skirtą įvairaus amžiaus lankytojams.
- Muziejus parengė pirmąją ekspoziciją neregiams. Sukurtas vienos gražiausių sodybų muziejuje maketas, turintieji regėjimo negalią galės pasivaikščioti po jiems specialiai pritaikytą sodybą ir susipažinti su čia saugomais eksponatais.
- Muziejuje vyksta orientacinis žaidimas.
- Mergvakaris - edukacija merginoms apie tradicijas vestuvių išvakarėse nuotakos namuose.
- Palydėtuvės į bažnyčią vaiko krikštui „Ant krikštatėvių rankų“ - edukacija apie krikšto apeigas XIX a.
- Advento vainikas.
- Jurginės - „saugok ir dabok mūsų gyvulius“. Jurginės buvo minimos pavasarį, kai į laukus išgindavo pirmą kart gyvulius vaikai. Dar ši šventė vadinosi piemenukų švente.
- Pradžios mokykla XX amžiaus 3-4 dešimtmetyje. Edukacijos metu susipažinsite su mokymo procesu Smetonos laikų Lietuvoje.
- Edukacijos metu susipažinsite, kokia muzikos samprata buvo senovėje, ir kuo jinai skiriasi nuo dabartinės. Taip pat sužinosite, kaip gaminami įvairūs instrumentai - nuo dambrelio iki mandolinos, nuo būgno iki ožio rago, nuo lumzdelio iki skudučių .
- Kaimiški jaunimo žaidimai. Vaikų žaidimai, pasakos, dainos… Šiame užsiėmime bus supažindinama su senoviniais žaidimais, bus įvedama į pasakų, dainų, mįslių karalystę.
- Šiltuoju metų laiku vaikai detaliai susipažįsta su svirnu ir klojimu, taip pat su įrankiais ir darbais, kuriuos reikėdavo nudirbti tam kad duona pasiektų stalą. Šaltuoju metų laiku veiksmas vyksta Pakapių gryčioje, vaikai kviečiami išbandyti darbelius, kuriuos jų bendraamžiai atlikdavo, talkindami suaugusiems. Ir šiltuoju, ir šaltuoju metų laiku vaišinamasi tradicine duona.
- Jei norite pavakaroti, pavalgyti tikrų tradicinių lietuviškų patiekalų ir pabūti su savo kompanija autentiškoje kaimiškoje aplinkoje - ši programa yra būtent Jums. Tai - galimybė autentiškai atšvęsti asmenines šventes, sukaktis.
Didžiausias renginys Rumšiškėse - tai Užgavėnės. Iš visos Lietuvos čia atvažiuoja žmonės, kad linksmai sutikti pavasarį ir palydėti žiemą. Į žūtbūtinę kovą stoja Lašininis ir Kanapinis, vyksta kaukių dirbtuvės, renkama pati baisiausia kaukė, na, ir, be abejo ragaujama karštų blynų ir šiupinio.
Regioninės ekspozicijos
Lietuvos etnografijos muziejų sudaro visų penkių Lietuvos istorinių regionų (Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos) kasdienės buities ekspozicija.
Dzūkija
Dzūkija - nederlingiausia, bet bene gražiausia Lietuvos dalis. Su Nemunu, ramiai plukdančiu savo vandenis tarp aukštų krantų, su srauniais, švariais upeliais, kalvelėmis, didžiuliais miškais, pilnais grybų, uogų… Visais laikais daugumos dzūkų pagrindinės pajamos buvo iš miško. Pastatai panašūs į aukštaitiškus. Audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, tarsi dzūkės būtų norėjusios perkelti į audinius aplinkos grožį.
Muziejaus Dzūkijos sektoriuje eksponuojamos keturios sodybos: Rudaminos (vienkieminė sodyba, būdinga tarpinei zonai tarp Suvalkijos ir Dzūkijos kultūrų) ir Musteikos, Zervynų bei Vaitakarčmio (sodybos padrikame bendrės tipo kaime, atkurtame pagal Zervynų kaimo fragmentą). Unikalus dzūkų kaimo tipas - bendrė - tai iš vienos sodybos išsivystęs nedidelis kaimelis, kur bendrame sodybiniame sklype sustatyti kelių šeimų trobesiai.
Musteikos sodybos pirkioje iki Pirmojo pasaulinio karo, atvykęs medžioti į Čepkelių raistą, apsistodavo vėliau išgarsėjęs Lietuvos gamtininkas, medžiotojas, prof. Tadas Ivanauskas. Čia taip pat rodoma mirusiųjų minėjimo Dziedų ekspozicija. Zervynų sodybos pirkios ekspozicija skirta vaikams pažaisti, susipažinti su senaisiais žaislais. Vaitakarčmio sodyba pasakoja apie kerdžiaus gyvenimą.
Be viso to įspūdingo autentiško palikimo išsiskiria barokinis medinis Aristavėlės dvaras. Jo grakščios, lengvos, bet tuo pat metu paprastos formos nepalieka abejingų. Dėl pastato stogo, kuris daugiau negu dukart aukštesnis už sienas, dvaras yra labai erdvus - čia tilpdavo 12 kambarių.
Muziejaus centre yra miestelis su jam būdingais pastatais. Pristatomi ir liaudies verslai bei amatai - bitininkystė, medienos apdirbimas, audimas, puodų žiedimas, yra perkeltų malūnų, kalvių, milo vėlykla, kita. Tremties ir pasipriešinimo sektoriuje veikia tremtinių ir pokario partizanų buities ekspozicija.
Prieš keturiasdešimt metų Rumšiškėse įkurtas Lietuvos liaudies buities muziejus kviečia apžiūrėti naują žydų buto ekspoziciją. Joje - šabo šventei padengtas stalas, įvairūs baldai, knygos ir virtuvės rakandai.
Miestelio žydų butą maždaug 1935-aisiais vaizduojanti ekspozicija įkurta muziejaus miestelyje stovinčiame žydo name. Prie durų staktų pritvirtintas dėklas su mezuza - tai pergamento lapelis su užrašytais Šventraščio žodžiais. Bute - baldai, radijo imtuvas ir patefonas, bufete - indai. Atskiroje lentynoje - religinės knygos hebrajų kalba. Muziejininkai sako, kad žydų virtuvė nuo to meto lietuvių itin skiriasi rakandų gausa - atskiri indai ir net pašluostės pieniškam, mėsiškam bei neutraliam maistui. Taip pat Lietuvos žydai esą nepainiojo žuvies indų su kitais.
Lietuvos liaudies buities muziejus - tai muziejus po atviru dangumi, kuriame galima susipažinti su Lietuvos kaimo tradicijomis, architektūra, buitimi ir amatais. Tai puiki vieta praleisti laiką su šeima, draugais ar viena.