Romuva Veike Patalpose Tyrimai

Šiame straipsnyje nagrinėjami Romuvos tyrimai mažose patalpose, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, archeologinius tyrimus ir kultūrinę reikšmę. Aptariama, kaip tokie tyrimai gali padėti geriau suprasti senovės baltų religiją ir jos praktikas.

Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta diskusijos dėl galimo naujo tyrimo dėl vadinamojo slapto CŽA kalėjimo Lietuvoje, tačiau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai abejoja tokio tyrimo reikalingumu ir pridėtine verte. NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas teigia, kad reikia detaliau susipažinti su ta tema, o jo pavaduotojas Dainius Gaižauskas nemato naujo tyrimo prasmės, nes faktas jau nustatytas ir patvirtintas Žmogaus Teisių Teismo.

Seimo NSGK narės Dovilės Šakalienės teigimu, Lietuva savo laiku ištyrė viską, kas buvo įmanoma, todėl naujas tyrimas neduotų rezultatų, nebent amerikiečiai pateiktų naujos informacijos. Ji atkreipė dėmesį, kad po to situacija Lietuvoje pasikeitė, buvo priimtas naujas Žvalgybos įstatymas, sukurta naujų saugiklių, sugriežtintos procedūros.

EŽTT dar 2018 metais konstatavo, kad Lietuvoje 2005-2006 metais veikė slaptas Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimas ir jame kalintas kitas Saudo Arabijos pilietis Abu Zubaydah. Antradienį šis teismas patvirtino, kad jame neteisėtai kalintas ir Mustafa al Hawsawis bei priteisė jam 100 tūkst. eurų. 2009-aisiais Seimo NSGK atliko parlamentinį tyrimą, tačiau paskelbė nenustatęs, kad CŽA sulaikyti asmenys buvo atvežti į Lietuvą, nors pripažino, kad sąlygos tam buvo. Lietuva teigia, kad patalpose Antaviliuose, netoli Vilniaus, turėjo veikti ne kalėjimas, o žvalgybos paramos centras. Šalis teigia, kad įtarimų sukėlusiais lėktuvais į Lietuvą gabenti ne žmonės, bet ryšių įranga. 2014 metais JAV paskelbta Senato ataskaita apie slaptus amerikiečių kalėjimus. Joje konkretūs centrai neįvardijami, bet žmogaus teisių gynėjai mano, kad Lietuvoje veikė dokumente „violetiniu“ vadinamas centras. Šiais įrodymais rėmėsi ir EŽTT. Anot JAV Senato ataskaitos, jis veikė nuo 2005 metų pradžios, o buvo uždarytas 2006 metais, kai šalies pareigūnai atsisakė priimti M.al Hawsawį į vietos ligoninę.

Kauno Švč. Trejybės Bernardinių Bažnyčia ir Vienuolynas

Kauno Švč. Trejybės bernardinių bažnyčia ir vienuolynas yra reikšmingas architektūros ir istorijos paminklas. Netoliese Šv. Jurgio Kankinio bernardinų bažnyčios ir vienuolyno XVI a. antrojoje pusėje ėmė kurtis šv. Pranciškaus Trečiojo ordino regulos seserų bendruomenė, globojama bernardinų, besimeldusi jų bažnyčioje. Pirmąkart seserys paminėtos 1589 m. Zigmanto Vazos rašte.

Iš pradžių besiglaudusios mediniame name, 1595 m. mainų būdu įsigijo mūrinį Hanuso Špileno namą, galu besirėmusį į Turgaus aikštę. Iš pradžių seserys gyveno neklauzūrinį gyvenimą, duodavo tik paklusnumo ir skaistumo įžadus, tad gali būti priskiriamos Lietuvoje tuo metu gan paplitusioms Devotų bendruomenėms. Bernardinių vienuolyno fundatorius atsirado tik apie 1617 m., juo tapo Kauno pavieto maršalka Aleksandras Masalskis su žmona Apolonija Jasinskaite-Masalskiene. Jų kurių dukra Klara įstojo į bernardinių vienuolyną, greičiausiai tai paskatino šias vienuoles apdovanoti fundacija.

1634 m. vasario 4 d. surašytu fundaciniu aktu A. Masalskis dovanojo Zapyškio ir Dabravolės (Virbališkių) valdas, mūrinius namus Kaune ir sklypą vienuolynui. Pasinaudojus Masalskių lėšomis, 1624-1634 m. buvo pastatyta mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia, pakeitusi ligtolinę medinę bažnytėlę, ir dviaukštis vienuolynas. Pastatų kompleksas aptvertas mūrine tvora. Bažnyčioje buvo 5 altoriai.

XVII a. bažnyčia ir vienuolynas kelis kartus niokoti ir deginti. 1667 m. Varšuvos seime pažymėta, kad Kauno bernardinių bažnyčia, vienuolynas ir visos valdos XVII a. vidurio Rusijos okupacijos metu maskolių ir kazokų buvo stipriai nuniokotos ir sudegintos, todėl 4 metams vienuolės atleistos nuo mokesčių, kad galėtų susiremontuoti bažnyčią ir vienuolyną.

1690 m. Varšuvos seime buvo aprobuota bernardinių fundacija. Tai rodė visuomenės dėmesį Kauno bernardinėms ir materialinę pagalbą. 1703 m. rugpjūčio 12 d. Švč. Pagal fundaciją vienuolyne turėjo gyventi 25 vienuolės, tačiau 1782 m. jų buvo 20, kaip ir 1851 m. Praktiškai visuomet vienuolyne pastoviai gyveno apie 20 seserų, dažniausiai turtingų bajorų dukros. Sielovadoje darbuodavosi kaimyninio bernardinų vienuolyno tėvai: jie buvo seserų kapelionais, pamokslininkais ir nuodėmklausiais. Kaip įprasta LDK laikais, vienuolės užsiėmė liturginių rūbų siuvinėjimu, mergaičių mokymu.

1767 m. Nuo pat bažnyčios įkūrimo prie jos veikė jokios fundacijos neturėjusi Švč. Trejybės brolija su įpareigojimu giedoti Karūną kiekvieną sekmadienį ir šventadienį. 1703 m. sausio 12 d. išduota popiežiaus Klemenso XI bule leista įkurti Šv. Juozapo broliją. Ant bulės yra išlikęs Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio patvirtinimas, suteiktas 1709 m. rugsėjo 26 d. Abiejų brolijų nariai registruoti specialiose knygose, kurios dar turėtos ir paminėtos 1861 m.

1804 m. paminėta bažnyčioje buvus dešimt altorių, o 1820 m. vizitacijoje išvardinti devyni altoriai: Švč. Trejybės didysis ir šoniniai Šv. Juozapo, Šv. Elžbietos, Šv. Antano Paduviečio, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos, Nukryžiuotojo Jėzaus, Švč. Mergelės Marijos Aplankymo, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Švč. 1851 m. ir 1861 m. inventoriuose minima dešimt altorių, visi iš medžio, daugiausia dvitarpsniai, juose kabojo ant drobių tapyti paveikslai.

Didžiajame altoriuje buvo Švč. Trejybės paveikslas su sidabriniu apdaru, kryžiumi ir spinduliais. Antrasis šv. Juozapo altorius, paveikslas papuoštas sidabro drabužiu, lelija ir dviem karūnomis. Viršuje buvo šv. Rožės Limietės paveikslas. Trečiasis Šv. Elžbietos altorius, viršuje turėjo šv. Kotrynos paveikslą. Ketvirtajame altoriuje buvo Jėzaus prie stulpo statula, o viršuje šv. Agnietės paveikslas. Penktajame kabojęs šv. Antano paveikslas papuoštas sidabro apdaru, diržu, lelija, spinduliais ir karūna. Iš viršaus žvelgė šv. Barboros paveikslas. Šeštajame altoriuje buvo Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas su sidabro apdaru, skeptru ir karūna, viršuje - Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios paveikslas. Septintasis altorius Nukryžiuotojo Jėzaus, turėjęs tokio siužeto paveikslą, papuoštą sidabro raidėmis I. N. R. J., spinduliais, karūna, juosmens raiščiu, dviem širdelėm ir dviem karūnėlėm. Kiti altoriai buvo įrengti prie piliorių. Aštuntasis altorius Šv. Klaros, įrengtas prie pilioriaus, jame šv. Klaros paveikslas apačioje ir šv. Anupro viršuje. Devintasis Šv. Pranciškaus altorius, viršuje šv. Jono Nepomuko paveikslas. Paskutinysis inventoriuje įrašytas dešimtasis altorius Švč.

Po padalinimų pablogėjo bernardinių materialinė padėtis. Zapyškio valdos dalis 1795 m. gruodžio 21 d. buvo išmainyta į Verbeliūnų palivarką Raseinių paviete. Tai buvo pripažinta Kauno žemės teisme 1796 m. gegužės 21 d. Po Abiejų Tautų Respublikos paskutiniojo padalinimo Zapyškis atsidūrė Prūsijos teritorijoje, todėl Rusijos imperatoriaus Pavelo II įsakymu 1797 m. sausio 17 d. kaip kompensacija bernardinėms buvo suteiktas Ramizavo palivarkas Benekainių parapijoje Ašmenos paviete.

Nepaisant to, bernardinės buvo turtingiausia moterų vienuolija Kaune. 1842 m. Tačiau pirmos klasės vienuolyno statusas neapsaugojo seserų. Bernardinių vienuolynas buvo uždarytas 1864 m., o seserys perkeltos į Kauno ir Kražių benediktinių, Krakių kotryniečių vienuolynus. Vienuolyno patalpose įsikūrė Telšių arba Žemaičių vyskupijos kunigų seminarija, o Švč. Trejybės bažnyčia perleista parapijai ir tapo Kauno parapine bažnyčia.

1929 m. pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą ant vienuolyno vakarinės dalies užstatyti dar du aukštai. 1933 m. statinių kompleksą papildė Karolio Reisono suprojektuotas seminarijos administracinis pastatas. 1938-1948 m. komplekse šeimininkavo saleziečiai. 1963 m. bažnyčia buvo uždaryta, tačiau vėl atvėrė duris 1978 m.

Šis istorinis kompleksas yra svarbus Lietuvos kultūros paveldo objektas, liudijantis šalies religinę ir kultūrinę istoriją.

Tarpukario Kauno Kino Teatrai

LT Kino teatrai, paveldėti iš Rusijos laikų ir įsteigti iki 1925 m., veikė ne specialiai kino teatrams statytuose, bet tik jiems pritaikytuose pastatuose. Tarp jų - pirmasis tarpukario Lietuvos kino teatras „Palas“, įsteigtas 1919 m. balandžio mėn. Laisvės al. 58 (dabar Nr. 82). Pirmasis specialiai kino teatrui skirtas pastatas tarpukario Kaune buvo 1925 m. pabaigoje pagal J. Saleneko projektą įrengtas kino teatras „Odeon“, po 1935 m. rekonstrukcijos pavadintas „Glorija“.

Kino teatras „Odeon“ (Glorija) jau galima laikyti moderniu dėl jo techninės įrangos, repertuaro politikos ir reklamos periodiniuose leidiniuose bei patogios žiūrovams kino salės. Kiti tarpukario Kauno kino teatrai negalėjo pasiūlyti tokių sąlygų ir estetinės aplinkos, kokias teikė „Glorija“ ir ypač naujai įsteigti kino teatrai „Metropolitain“ (1928 m. gruodžio 4 d.), „Forum“ (1931), „Kapitol“ (1931), „Daina“ (1936), „Aušra“ (1939), „Pasaka“ (1940) ir „Romuva“ (1940).

Kai kurie kino teatrai neturėjo net pagrindinių patogumų, pvz., „Banga“ ir Studentų techninės draugijos kino salė „STD“, vėliau pavadinta „Studentų“ vardu, dienos metu naudojama kaip studentų valgykla, be bilietų kasos ir laukiamosios patalpos. Kino teatrų „Holivudas“, pradėjusio veikti 1932 m., ir „Rambynas“, vėliau „AT“, veikusio 1930-1931 m., negalima pavadinti moderniais. Priemiesčių kino teatrai (Žaliakalnis nelaikytas priemiesčiu) buvo nemodernūs; tačiau jie tapo vietos kultūros židiniais (pvz., „Lyra“, „Saturnas“ Šančiuose, „Aušra“ Panemunėje, ar „Union“ Vilijampolėje). Tik Aleksoto kino teatras „Aldona“ buvo modernus ir tapęs kontrkultūros centru.

Kino teatrų skaičius augo nuo trijų iki penkių 1918-1922 m. iki septyniolikos kino teatrų 1937 m. (neskaičiuojant kino ekranų atvirame ore ir įvairių draugijų, mokyklų bei kariuomenės kino teatrų, kur filmai rodyti tik kartkartėmis). 1939 m. Kaune veikė šešiolika kino teatrų. Tačiau po „Vaidilos“ (Tilmanso kultūros klube) uždarymo ir dviejų naujų kino teatrų atidarymo 1940 m. vėl veikė septyniolika kino teatrų.

Ši lentelė apibendrina tarpukario Kauno kino teatrų raidą:

Kiti Įvykiai ir Tendencijos

• Jaunas vyras tikino tarnybas, kad Vilniuje, prekybos ir pramogų centre „Akropolis“ padėjo sprogmenį ir reikalavo 1 mln. eurų. Patikrinimo metu sprogmenų ar įtartinų objektų nerasta.
• Vienas iš tarpukario Šiaulių mažosios architektūros pavyzdžių - Baublys, stovėjęs prie Šiaulių „Aušros“ muziejaus keletą dešimtmečių.
• Šiandien kalbėdami apie saugią ir vaikui draugišką mokyklą, dažnai pamirštame, kokia ji buvo prieš kelis dešimtmečius.
• Vasaris daugeliui taps pereinamuoju laikotarpiu, tačiau kai kuriems Zodiako ženklams jis gali reikšti realius, apčiuopiamus pokyčius - tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje srityje.
• Lietuvių virtuvėje nepakeičiama, universali ir nebrangi bulvė yra viena nereikliausių daržovių, o tradiciniai mūsų šalies bulviniai patiekalai vertinami visame pasaulyje - net du iš jų pateko į tarptautinio maisto gido „Taste Atlas“ dešimtuką.

Lazdijų Krašto Muziejaus Edukacinės Programos

Lazdijų krašto muziejaus edukacinės programos yra skirtos įvairaus amžiaus vaikams, tenkinančios jų mokomuosius, lavinamuosius bei praktinius poreikius. Ryšys tarp muziejaus ir mokyklos užmezgamas abiejų pusių iniciatyva. Muziejaus lankytojai siekia įgyti bendravimo, žinių bei įgūdžių, o taip pat tolerancijos pagrindų, mokytis bendros veiksnis pažinti save, pažinti šalia esantį autentiškoje muziejaus erdvėje. Kad vienas kitą galėtų geriau suprasti edukacinės programos metu, muziejaus lankytojai atlieka praktiškai įvairius pratimus ir užduotis. Todėl neformali muziejaus aplinka turi įtakos lankytojų bendroms kompetencijoms, o edukacinės programos tikslas - padėti muziejaus lankytojams ugdyti socialinius, komunikavimo, pažinimo, meninius įgūdžius.

Edukacinės programos turinys sudarytas pagal kompetencijų sritis ir suskirstytas pagal įvairaus amžiaus tarpsnius. Lazdijų krašto muziejus, rengdamas edukacines programas, stengiasi sukurti tokią aplinką, kuri skatintų savivoką, savitvardą ir savigarbą.

Muziejus priklauso kultūros sklaidos erdvei, o mokykla - švietimo. Edukacija yra tik maža muziejaus veiklos dalelė. Naujas muziejus atspindi pasaulio plotį. Jis orientuotas ne į rezultatą, o į pasąmonės procesą, eksponatus ne rodantis, o pateikiantis koncepcijos vaizdą, orientuotas ne į praeitį, o į dabartį, priėmimas ne formalus, ne autoritarinis, o komunikatyvus, ne moksliaškas, o kūrybinis, visuotinas, ne konformistinis, o atsinaujinantis procesas.

Edukacinė programa Lazdijų krašto muziejuje - tai tarsi renginys, skirtas įvairaus amžiaus vaikams, tenkinantis jų mokomuosius, lavinamuosius bei praktinius poreikius. Žinoma daug teorijų apie tai, kaip pažinti žmogų ir jo prigimtines savybes, kaip auklėti vaiką, kad jis užaugtų pilnavertis pilietis. Kiekvienas žmogus, ateidamas į šį pasaulį, kartu atsineša ir tam tikrus gabumus. Vėliau jis susiduria su tam tikrais poreikiais.

Siekiama išryškinti, kaip Lazdijų krašto muziejaus edukacinė veikla tenkina moksleivių, mokytojų bei kitų lankytojų poreikius.

Svarbios sąvokos:

• Edukacija - auklėjimas, lavinimas, švietimas.
• Gebėjimai - žinios, mokėjimai, įgūdžiai.
• Kompetencija - ugdymo procese įgytas bendrasis gebėjimas, grindžiamas žiniomis, patirtimi, vertybėmis, polinkiais.
• Muziejus - juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė, viešoji įstaiga ar kitos teisinės formos juridinis asmuo, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka, kurio svarbiausia veikla yra kaupti, saugoti, restauruoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti materialines ir dvasines kultūros vertybes bei gamtos objektus.

tags: #romuva #veike #patalpose