Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip Romanovų šeima gyveno bute, kokie buvo jų prioritetai ir kaip jie sugebėjo suderinti kuklų gyvenimą su aktyvia visuomenine veikla.
Romanovų šeima 1914 m.
Vaikystės prisiminimai ir šeimos vertybės
Augau tarp trijų seserų: jauniausioji Vita ir vyresnioji Geruta buvo visą laiką šalia, o vyriausioji sesuo Sigita - tolumoje, ne tik dėl amžiaus skirtumo, bet ir dėl studijų Maskvoje bei gyvenimo Kaune. Sigita vaikystėje ir paauglystėje švytėjo kaip tolimas idealas: rimtuolė ir stropuolė, gabi net tiksliesiems mokslams. Kai Sigita studijavo Maskvoje, Mamulis organizuodavo laiškų jai rašymą, į kuriuos įterpdavau ir savo eilėraštukus, atspindinčius tarybinio laiko dvasią.
Vilnius ir Sigita mokydamiesi smarkiai dalyvavo visuomeninėje veikloje, o Vilnius Kaune suspėdavo ir pasportuoti - sklandytuvai, aviamodeliavimas. Mes, jaunesnieji vaikai, daugiau linkom į sportą, nei į visuomeninius reikalus. Įdomu, kad visi trys panirome į vandens sportą: Gerutą ir Vitą suviliojo akademinis irklavimas, mane - vandensvydis. O Sigita, kaip ir Mamulis, vandenų nelabai mėgo, plaukė silpnai.
Ūgis ir kompleksai
Turėjome su Sigita bendrą „bėdą” - ūgiu ji buvo lygi Tėčiui - metras septyniasdešimt keturi centimetrai. Aš, ilgesnis už Sigitą keturiolika centimetrų, ilgai buvau aukščiausias vyras šeimynoje. Tačiau pokario metais, kai akceleracijos banga dar nebuvo atsiritusi, ir Sigita, ir aš ūgiu išsiskyrėme iš bendraamžių. Abu krimtomės dėl to. Bet Sigita visada vaikščiojo tiesi, kaip ir jos aukštasis Laimonas. Aš paauglystėje mėginau kūprintis, vaikščiojau siūbuodamas.
Šeimos tradicijos ir tarpusavio santykiai
Nuo pat pirmųjų mano tėvų Genovaitės ir Justo vedybinio gyvenimo metų, įprastus daugumoje šeimų Mamos ir Tėvo vardus mūsiškėje pakeitė žymiai švelnesni, bet kiek keistokai skambantys - Mamulis ir Tukulis. Tie vardai su Mamulio pienu buvo perduodami visiems penkiems vaikams. Bet jei tik jaunystėje mokytojavusios „Mamulio“ vardas niekam neužkliūdavo, tai pokaryje oficialias ir pastebimas pareigas užimančiam „Tukuliui“ šeimyninio vardo išviešinimas nebuvo pageidautinas. Bene šeštojo dešimtmečio pabaigoje namie susitarėme, kad „Tukulis“ taps „Tėčiu“. Mes su Vita, jauniausia sese, nesunkiai prie to pripratome, o vyriausiai niekaip nesisekė. Ir svetimų žmonių aplinkoje Sigita pavartodavo ta senąjį malonybinį vardą. Tėvą tai žeisdavo.
Visaip skatinęs nuo mažens semtis rašto ir pastebėjęs, kad mane nuo knygų, laikraščių, žurnalų vis sunkiau atplėšti, Tėtis man, vieninteliam šeimoje, parodė namažą pasitikėjimą. Mokiausi gal paskutinėje mokyklos klasėje, kai kartą, pakvietęs į savo kabinetą, kiek paslaptingai ištraukė iš savo portfelio pilką aplanką: „Pakaityk ir iškart gražink. Tik neplepėk apie tai“. Tai buvo „radioperechvatai“ - Lietuvos televizijos ir radijo komitete užrašyti ir padauginti - gal 30-40 egzempliorių - „Amerikos balso“, „Laisvės“, Vatikano radijo laidų tekstai lietuvių ir rusų kalba. Nereikia nė aiškinti, kaip godžiai ryte rijau tuos tekstus. Tiesa, pats Tėtis, parsivežęs iš Japonijos mažytį „tranzistorių“, kelionėse po Lietuvą ir užsienius nuolat klausydavosi tų stočių, net ir lovoje su juo nesiskirdavo.
Jau studijavau bene antrame kurse, kai kartą aštrokai susginčijome su Sigita dėl Kubos krizės. Ji išradingai, ne dogmatiškai gynė oficialią poziciją - kaip buvo įpratusi tai daryti dėstydama Kaune. Po to pokalbio Tėčio juodasis portfelis man užsivėrė. Nekalbėjau apie tai nei su juo, nei su Sigita. Ji, be abejo, užsiminė Tėčiui, kad „slapta“ literatūra per daug paveikusi mane.
Sigita - šeimos ramstis
Sigita buvo visų ramstis šeimoje, o ir daugeliui jos draugų bei pažįstamų. Namie ji nešė vyro ir moters naštą nepraktiškų humanitarų apsuptyje - mokėjo ir vinį įkalti, ir televizorių pataisyti. Nepakeičiama finansinių, buitinių reikalų tvarkytoja. Į jos globą pateko ir Mamulis, ir pasitraukęs pensijon Tėtis. Net ir mano vaikams, ypač pirmajam sūnui, su kaupu užteko Sigitos dėmesio. Nekreipė didesnio dėmesio į savo išvaizdą. Mėgo ryšėti skarelę, neprisimenu jos su skrybėlaite. Namuose - kambariai įrengti spartietiškai, švarūs, jokios prabangos.
Tėvo įtaka ir vertybės
Vilnių, Sigitą, visus penkerius vaikus Tėtis daugiausiai auklėjo ne kalbomis ar pamokymais, o savo pavyzdžiu. Požiūriu į darbą („ką darai, daryk gerai“), į žmones („nėra svarbių ir nesvarbių žmonių, visi lygūs, įdomūs“), tolerancijos skiepijimu. Esu laimingas, kad Tėtis tapo man ne tik tėvu, bet ir vyresniuoju draugu, tikrai supratome vienas kitą. Ypač nuo 1966-jų, kai išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininku ketveriems metams persikėlė į Maskvą. Trejus metus bute Granovskio (dabar - Romanovų) gatvėje viename kambaryje (kabinete, kaip vadinome) vakarais dirbdavome kartu. Jis pasakojo į diktofoną ir rašė savo memuarus, įvairius straipsnius, aš jam talkinau, kartu paniręs į savo studijas ir savo rašymus.
Kaip ir dauguma chruščiovinio atšilimo metais brendusių bendraamžių, gan kritiškai vertinau tuometinę tikrovę, bet tą požiūrį tam tikra prasme „neutralizavo“ iš visai arti matytas Tėčio idealizmas, darbštumas, jo gyvenimo stilius. Kalbėdavomės su Tėčiu, kartais karštai pasiginčydami, ir apie sudėtingus praeities dalykus. Daug ką galėjau numanyti iš Tėčio užuominų, pasakojimų nuotrupų; dar daugiau vėliau sužinojau iš dokumentų, laikmečio liudininkų.
Pokario metai ir „humanizmas aukščiau komunizmo“
Tragiškiausi buvę pokario metai, kai jis niekaip negalėjo susitaikyti su kietu, nežmonišku „klasių kovos“ teorijos taikymu Lietuvoje. Todėl pokariniai LKP CK plenumai vis labiau nukrypdavo į Paleckio „minkštakūniškumo“ demaskavimą. O LKP VII suvažiavimas, oficialiai vadintas „kolektyvizacijos“ suvažiavimu, didžiąja dalimi virto Justo Paleckio triuškinimu. Tėtis daug pasakojo apie tai. Tais metais namuose akivaizdžiai prislėgtas Tėvas žingsniuodavo iš vieno kambario galo į kitą, kartodamas tarsi kokį burtažodį frazę: „Pirma humanizmas, paskui komunizmas!” Tarsi ginčydamasis su savo nematomais oponentais, o gal norėdamas, kad vaikai įsidėmėtų tuos neįprastai negailestingame laikmetyje skambančius žodžius?
Šeimoje Sigita kartu su Mamuliu geriausiai jautė Tėvo pergyvenimus, jo balansavimą pokaryje ant bedugnės krašto. Labiau nei kas kitas vyriausioji duktė matė kietos linijos šalininkų puolimus, sielojosi, stengėsi palaikyti Tėvą. Sigita buvo visuomenininkė, politiškai aktyvi. Tad Tėvas jai labiausiai atsiverdavo; suprantama, tiek, kiek leido stalinistinio meto gniaužtai: namie jokių kalbų apie darbo reikalus, tai - mirtinai pavojinga! Tėtis vis dėlto visiškai pasitikėjo ja, ir ne be pagrindo.
Dokumente pateikti faktai manęs nenustebino, bet iš dalies buvo netikėti. Kad Sigita įspės draugus apie jiems gręsiančius trėmimus galėjau įsivaizduoti; juk, pasak Mamulio, ji su Tėvo pagalba ne vieną „iš vagono ištraukusi“. Tačiau teko gerai pažinti Tėčio santūrumą kalbant apie slaptus dalykus net ir ramesniais laikais - o Stalino…
Lietuvos TSR žemėlapis (1989 m.)
Šiais naujaisiais laikais daug kam nederėtų apsimetinėti ir vaizduoti, kad veik visi anais laikais buvę aktyvūs ar pasyvūs rezistentai, tik ir laukę tarybinės santvarkos žlugimo, stengęsi jį priartinti - tarkim, kad ir stodami į komunistų partiją… Nereikia primityvinti. Neretas veržėsi į partiją tik dėl karjeros, asmeninio komforto. Kitam rūpėjo svarbesni reikalai, galimybė daugiau padaryti savo kraštui, žmonėms. Trečiam susipynė abu šie motyvai, jų buvo ir kitokių. Tie, kurie tikėjo, kad galima sukurti kažką geresnio, negu kapitalizmas, buvo skirtingi.
Taip, humanizmas aukščiau komunizmo! Taip, stengtis visus suprasti ir, jeigu tik įmanoma, pateisinti - tai buvo Tėvo gyvenimo maksima. Vienus buvo apakinęs įsitikinimas, kad tik per prievartą, klasių kovos žiaurumus galima padaryti žmones laimingus. Kiti matė tą nesunaikinamą humanistišką pradą patrauklioje lygybės ir visuotinio gėrio idėjoje, kylančioje iš ankstyvosios krikščionybės laikų, Markso paskleistą socialinį-politinį romantizmą.
Prisimintina, kad ir demokratiniu laikotarpiu karo stovis buvo panaikintas tik liaudininkams ir soacialdemokratams pusmečiui atėjus į valdžią. Pokario metų tragizmo aš, tada dar vaikas, negalėjau suvokti. Tačiau įsivaizduoju, kad kitokio socializmo tais metais Lietuvoje norėjo daug kas - be abejonės, tokių buvo ir mūsų šeimoje. Tikėjo, kad gėris palaipsniui nusvers blogį. Tikėjo, kad duos savo vaisius plačiai atvertos durys į mokslą, nedarbo išnykimas kylant naujoms gamykloms. Tikėjo, kad, naikinant pinigo valdžią ir apribojant privačią nuosavybę, išnyks tas prigimtin...