Rokiškio kraštas garsėja ne tik senųjų, kultūrinių, tradicijų puoselėjimu ir jų išsaugojimu, bet ir nuolat kuriamais autentiškais, krašto identitetą atspindinčiais įvykiais. Viena iš tokių tradicijų - Rokiškio rajono savivaldybės pradėti teikti „Verslo aitvarų“ apdovanojimai, skirti rajono verslo atstovams pagerbti.
Šiame straipsnyje panagrinėsime Rokiškio mašinų gamyklos istoriją, jos vadovo Rimgaudo Kilo indėlį į krašto verslą ir kultūrą, bei apžvelgsime verslo apdovanojimus.
Brolių Zametų indėlis į Rokiškio pramonę
Brolių žydų Zametų pėdsakas Rokiškyje labai ryškus. Tai ne tik Nepriklausomybės aikštės gražiausias pastatas - vadinamasis namas su bokšteliais, bet ir kur kas didesnis palikimas. Jeigu ne verslūs Zametai, kažin ar Rokiškis turėtų mašinų gamyklos istoriją.
Didžiulį postūmį Rokiškio pramonei vystytis suteikė 1873 m. nutiestas geležinkelio ruožas Radviliškis-Dvinskas (Daugpilis). XIX a. antrojoje pusėje Rokiškio miestas sparčiai plėtėsi, buvo statomi akmens mūro dviejų aukštų pastatai. 1916 m. pradėjo veikti pirmoji Rokiškio elektrinė.
Pagal gamyklos metraštyje sukauptą informaciją, Rokiškio geležies dirbinių fabrikas „Lietmetal“ ir garo malūnas - AB Rokiškio mašinų gamyklos pirmagimis - pradėjo dirbti 1928 m. spalyje.
1928 m. dvaro pastate atidaryta pieninė ir įsteigta „Lietmetalo“ (savininkai broliai Zametai) bendrovė, kuri užsiėmė žemės ūkio technikos gamyba. Šios bendrovės dirbtuvės buvo Laisvės gatvėje. Tačiau apie tai, kad į fabriką priimami darbuotojai, buvo paskelbta birželį. Į naują fabriką kviesti kalviai, šaltkalviai, tekintojai, gręžėjai. Iš viso - trys dešimtys darbininkų.
Šį fabriką valdė keturi šeimininkai: vyriausiasis vadų - inžinierius elektrikas Izraelis Zametas, metalo gaminių krautuvių savininkai Stepas Givavskis, Petras Rukas ir Janis Rembergas, iš Rygos svarstyklių gamyklos atvykęs su visais savo ir brolio įrengimais: presais, gręžimo ir tekinimo staklėmis, įvairiais įrankiais.
Po pusmečio savininkai susipyko ir J. Rembergas, prisiteisęs 10 tūkst. litų, susikrovė įrenginius ir išsigabeno juos į Rygą. Tačiau I. Zameto brolis Chonė, taip pat inžinierius, rado sprendimą, kaip fabriką išgelbėti. Jis vedė turtingą žmoną iš Klaipėdos krašto, gavo gerą kraitį, už kurį pastatė motorinę, nupirko galingą variklį, prie fabriko pastatė malūną su dviem poromis girnų, valcais ir kruopine. Užteko pinigų ir trūkstamiems įrengimams, užsienyje užsakė gamybai reikalingų medžiagų.
Mechanikos cechui vadovavo vokietis, kuriam kas mėnesį mokėdavo po 1 tūkst. litų. Tačiau meistras fabrikui buvo per brangus, tad jį atleido ir rado pigiau apmokamą meistrą iš Klaipėdos krašto. Šiam atseikėdavo 600 litų. Kalvių cechui vadovavusiam meistrui mokėjo 100 litų mažiau.
Fabrike buvo gaminamos traversos, kurių net 12 tūkst. vienetų užsakė Ryšių ministerija, įleidžiamosios durų spynos, svirnų spynos, įvairūs lankstai, lankų, vartų apkaustai, akėčios, vežimų ašys. Išsekus Zametų pinigams ir sumažėjus užsakymų, kreditoriai nebenorėjo duoti paskolų. Vos atidarytame fabrike dirbo 27 darbininkai, o po dešimtmečio - net 64. Tačiau užsakymų sumažėjus, darbas organizuotas sezonais. Užklupus sunkumams savininkai nebepajėgė laiku išmokėti algų, žmonėms tekdavo dirbti po 10-12 val., todėl darbininkai ėmė bruzdėti.
Rokiškio mašinų gamyklos raida sovietmečiu ir nepriklausomybės laikotarpiu
1940 m. valdžią užėmus sovietams, „Lietmetalo“ fabrike įvyko didelės permainos. Jis buvo nacionalizuotas ir pavadintas „Plūgu“. Bet nuveikti spėta nedaug, nes 1941 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir planuoti fabriko plėtros darbai nutraukti. Vokiečių okupacijos metais fabriko reikalai niekam neberūpėjo ir jo veikla buvo visiškai apmirusi.
Po karo prasidėjo naujas jo gyvavimo etapas, bet pradžia buvo sunki: patalpos apgriautos, įregimai užleisti ir aplaupyti, kuro talpyklos ir banko sąskaitos - tuščios. Sandėliuose rastus 12 plūgų nutarta kaime iškeisti į lašinius, kuriuos pardavus būtų už ką nupirkti būtiniausius kontoros reikmenis. Pakviestas banko valdytojas suteikė kreditą darbuotojų algoms, Vietinės pramonės ministerija skyrė tris tonas dyzelino, žmonės aptiko iš fabriko pavogtus ir paslėptus kuliamosios mašinos diržus… Fabrike dirbo savamoksliai, nebuvo kam ruošti techninės dokumentacijos ir brėžinių, o vienintelis matavimo įrankis tada tebuvo metras.
1956 m. fabrikas buvo sujungtas su buitinio aptarnavimo kombinatu ir tapo pavaldus Vietinės pramonės ministerijai. 1957 m. „Plūgo“ vadovybė motyvuotai prašė vyriausybės atskirti fabriką nuo buitinio kombinato ir leisti pradėti jo plėtrą. Nurodyta, jog Rokiškyje yra pakankamai darbo jėgos, bet nepakanka pramonės įmonių. Prašymas buvo patenkintas.
Taigi fabrikas įžengė į naują veiklos etapą: 1958 m. vietoj „Plūgo“ įkurta Rokiškio žemės ūkio mašinų gamykla, o mikrorajone, tuomet miesto pietiniame pakraštyje, pastatyti pirmieji gamyklos korpusai. Juose - kontora, buitinės ir gamybinės patalpos su naujais įrenginiais. Pradėtos gaminti modernesnės žemės ūkio mašinos: spyruoklinės bei zigzaginės akėčios, spygliuoti volai, ravėjimo akėčios, cukrinių runkelių keltuvai.
1962 m. pabaigoje pradėta didžiulio priestato statyba, gamybinių patalpų reorganizacija. Žemės ūkio įrenginių paklausa buvo labai didelė, todėl kilo poreikis plėsti gamybinę bazę. Sumontuotas pirmasis akėčių surinkimo konvejeris, mašinų dažymo linija, pastatyta įmonės katilinė. Šalia dirvos purenimo įrangos imtasi pašarų ruošimo įrenginių gamybos. 1966 m. pradėta serijinė žolės miltų agregatų gamyba, įdiegti aukšto našumo automatizuoti gamybos įrenginiai. Fabrike gimę įrengimai kelią prasiskynė į Vokietiją, Lenkiją, Vengriją ir kt. šalis. Vėliau pradėtos gaminti gręžimo ir tekinimo staklės, kiti pusautomačiai įrenginiai, grėbliai-vartytuvai.
Sunkiausias periodas buvo tuomet, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. „Staiga nebeliko nieko: rinkos, žaliavų, darbuotojų. Buvo laikas, kai nežinojau, ko griebtis, nežinojau, ką gaminsime rytoj ar po savaitės. O buvau atsakingas už tūkstantį darbuotojų. Nebuvo iš ko jiems mokėti. Daug specialistų išsivaikščiojo, kūrė privačius verslus. Pats su žmona, nėra ko gėdytis, namuose siuvom pirštines, karpėm plastiką, kad išmaitintume šeimą. Nenoriu atsiminti tų metų. Bet išgyvenom… Ieškojau rinkų, produkcijos išgabenti į Vakarus negalėjom, šalyje žemės ūkio įrangos poreikis menko, nes kiek tu jos prisipirksi? Daug panašaus profilio įmonių bankrutavo, o mes išsilaikėm. Šiandien džiaugiuosi, nes galiu drąsiai sakyti, kad įmonė tvirtai stovi ant kojų. Esame subrangovai: pagal brėžinius gaminame metalo konstrukcijų elementus Olandijai, Švedijai, Suomijai, Danijai, kitoms valstybėms. Dirbdamas subrangos pagrindais milijonų pelno neuždirbsi, mūsų įmonės pelningumas siekia 5 proc. Neatsisakėme ir mums įprastos žemės ūkio padargų gamybos. Jie paklausūs vietinėje rinkoje“, - apie nūdieną pasakojo R. Kilas.
Rokiškio mašinų gamyklos administracija įsikūrusi šalia esančiame pastate, patalpos erdvios, įrengtos moderniai, darbuotojų laiko apskaita vykdoma elektronine sistema, o darbuotojams, kurių - per 100, sudaryti visi buities patogumai: virtuvė su įranga maistui pasišildyti, prausyklų ir dušų zona, darbo drabužius skalbia firma, įrengta masyvi batų džiovykla.
Rimgaudo Kilo indėlis į Rokiškio kraštą
Šiemet 90-mečio jubiliejų minėsiančios AB Rokiškio mašinų gamyklos generalinis direktorius Rimgaudas Kilas, vadovaujantis 32 metus, gamyklos komandą vadina „kolektyvu“. Bendrovės vadovas su didele pagarba minėjo nuo ištakų fabrikui vadovavusius aštuonis direktorius, iš kurių vadovo poste ilgiausiai dirba jis pats. Generalinis direktorius sako: ne jo vieno, o viso kolektyvo nuopelnas yra tai, kad įmonė išliko, įveikusi galybę sunkumų, ir pakilo kaip feniksas iš pelenų.
R. Kilas labai norėtų namui su bokšteliais įpūsti gyvasties - brolių Zametų Rokiškiui dovanotą vieną gražiausių istorinių pastatų paversti prabangiu viešbučiu su restoranu, kad šis pastatas taptų reprezentaciniu miesto veidu svečiams ir turistams. Bet tam reikia mažiausiai milijono. „Jeigu laimėčiau loterijoje, šiandien pat imčiausi. Juk tai mūsų gamyklos pirmtakų paveldas“, - vilčių, kad kada nors šis stilingas pastatas taps traukos objektu, nepraranda R. O dėl gamyklos pastato miesto prieigose, kurio didybė iki šių dienų maloniai stebina atvykėlį, jis neslepia nostalgijos ir apie jį kalba be optimizmo.
Prieš daugiau nei dešimtmetį R. Kilo bandymas jame sutelkti visas miesto kultūros įstaigas ir padaryti pastatą kultūros židiniu netapo kūnu - rajono taryba, kurioje tuo metu R. Kilas dirbo, į šį siūlymą neįsiklausė, o jį dar apkaltino viešųjų ir privačių interesų painiojimu. Tad pastatą nutarta parduoti verslininkui. Už paskolą pirktas statinys vėliau atiteko bankui, verslininkui suteikusiam kreditą. Dabar jau šešeri metai jis tuščias ir nešildomas. Dėl atmosferos poveikio ir nepriežiūros statinys nyksta. „Liūdna, bet bus dar baisiau. Jis virs pačiu didžiausiu Rokiškio pastatu šmėkla, kurį reikės nugriauti“, - svarstė R. Kilas.
Ilgametis AB „Rokiškio mašinų gamykla“ vadovas R. Kilas apdovanotas už indėlį inicijuojant estetinį miesto įvaizdžio kūrimą bei jo stilizavimą partnerystėje su Rokiškio rajono savivaldybe.
Antai Rokiškio mašinų gamyklos vadovo Rimgaudo Kilo manymu, Rokiškyje nieko netrūksta. „Sunku vardinti trūkumus, kai savo miestą myli. Aišku, kiekvienas turi savo nuomonę, bet aš, kaip tikras rokiškėnas, galvoju, kad mūsų miestas labai gražus ir žalias. Pas kaimyną pažiūri, pamatai kur geriau - pas save darai ir kuri ką nors. Bent jau mes, verslininkai, prie gerovės kūrimo Rokiškyje prisidedame, kiek galim… Drąsiai galiu sakyti, kad pas mus gražiau nei Kupiškyje ar Zarasuose. Ir infrastruktūrine prasme, ir vizualine. Anykščiai - nieko nesakau - gražus miestas. Tiems, kurie skundžiasi, palinkėsiu mažiau skųstis ir burnoti. Pažiūrėkite kitomis akimis į savo miestą ir pagalvokite, ką galėtumėte padaryti, kad Rokiškyje gyventi būtų jaukiau. Nors apsišluoti, kiemą išsigrėbti, nešiukšlinti miesto… Nes, mano nuomone, jeigu nieko neįdedi ir reikalauji, tai tada ir nesipiktink“, - galvoja R. Kilas.
Rokiškio dvaras - vienas iš miesto simbolių.
"Verslo aitvarai" apdovanojimai Rokiškio verslui
Rokiškio rajono savivaldybės mero Ramūno Godeliausko potvarkiu sudaryta darbo grupė-komisija, kuri rinko kandidatūras į nominantus. Anot mero, teikiant šias nominacijas buvo ypač svarbu atkreipti dėmesį į rajono smulkųjį bei vidutinį verslą, į besikuriantį verslą, kuriam skatinti savivaldybėje yra speciali programa: „Iš šios programos atsirado ir „Verslo aitvarai“ - nominacijos, paskatinimas smulkiam ir vidutiniam verslui. Tai vienas iš svarbiausių kriterijų. Kiti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiame: bendradarbiavimas su viešuoju sektoriumi, rėmimas, mecenatystė, prisidėjimas prie Rokiškio rajono bendrosios gerovės, socialinis verslo pobūdis.
Komisijos sudėtis - labai įvairi: nuo tų pačių verslo atstovų (įtraukėme ir Rokiškio verslo klubo atstovus) iki socialinių partnerių. Atsižvelgdama į tai, komisija išanalizavo rajono verslo įmones, išdiskutavo ir atrinko 8 nominantus. Kandidatūras į dvi nominacijas - „Metų vadovas(-ė)“ ir „Lietuviškiausias įmonės pavadinimas“ siūlo rajono gyventojai ir už jas balsuoja.
Štai keletas "Verslo aitvarai" apdovanojimų nominantų:
- „Už verslo plėtrą“: MB „Jasauta“, direktorius Jaunius Jasinevičius.
- „Versli moteris“: VšĮ „Jautri širdis“ direktorė Irma Rutkauskienė.
- Šeimos bitynas „Devyni medūs“.
- T. Mačio įmonė, atlieka įvairių inžinierinių tinklų (drenažo, nuotekų valymo ir vandentiekio tiekimo tinklų) įrengimo darbus.
- T. Zajančkauskas vysto prekės ženklą „Raido.lt“ ir gamina gerųjų bakterijų gėrimą.
- Bajorų kaime įsikūrusios „NM Dūmelis“ įmonės vadovas N. Šiupinis.
- L. Viduolytė-Pupelienė, restoranai „Pupelė“ ir „Pesto“.
Gyventojų pastebėjimai ir pasiūlymai Rokiškiui
Rokiškio turizmo informacijos centras (TIC) ir Rokiškio rajono savivaldybė yra tos vietos, kur gyventojai nesidrovi išsakyti pastebėjimų ir pasiūlymų, ko trūksta Rokiškiui. Anot Rokiškio TIC direktorės, dažnai Rokiškio gyventojai ir svečiai atkreipia dėmesį į Nepriklausomybės aikštėje esantį Zameto namą. Taip pat žmonės pastebi, kas rytais darosi degalinėse. Pilna žmonių - visi lekia kavos ir sumuštinių. Vadinasi, pusryčių mieste poreikis tikrai yra, bet maitinimo įstaigos dirba, kaip joms patogiau.
Anot jos, dažnai pastabų sulaukiama dėl apgyvendinimo įstaigų trūkumo. Rokiškio miesto svečiai norėtų apsistoti, bet pritrūksta vietų. Apgyvendinimo įstaigų Rokiškyje nemažai, bet jų reikėtų daugiau, jei kai kurie lankytojai, norintys likti nakvynei, skundžiasi, kad jos negauna. Kalbame ne kiek apie pavienius lankytojus, bet ir turistus didesnėmis grupėmis. Būtent pastariesiems apsistoti gali būti sudėtinga. Tada nukreipiame į kaimo turizmo sodybas. Tačiau ne visiems toks pasiūlymas tinka, nes jie konkrečiai pageidauja apsistoti mieste ar šalia miesto.
Rajono tarybos narė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė mano, kad Rokiškiui, tiksliau, savivaldybės ekspertų grupėms, trūksta suvokimo, kad šis kraštas turi tam tikrus kanonus. Labai liūdna, kad padaryta taip, jog Rokiškio kraštas nebeturėtų jokių tapatybės ženklų. Aš kalbu apie tai, kuo Rokiškis anksčiau visą laiką didžiavosi, pavyzdžiui, Tyzenhauzų paveldu. Visos valdžios, visos sistemos stengiasi išsaugoti Nepriklausomybės aikštę, bet mūsų akyse griūva Zameto namas.
Taip pat, anot pašnekovės, vertėtų prisiminti, kiek daug jėgų sudėjo muziejininkai, kraštotyrininkai, kad sukauptų didelę muziejaus kolekciją, bet… Muziejus neturi kur jos eksponuoti. Ir festivalis „Vaidiname žemdirbiams“, kurio neliko. Kokį ženklą kursim? Ar įsivaizduojama, kad „Teatro geno“ bus tokia garbinga istorija, lyginant su festivaliu, kurį kūrė kartos profesionalių režisierių, aktorių ir teatrų? Kalbu ne tik apie miestą, bet viso rajono žmones, kurie ugdėsi gerą skonį. Ir tas geras skonis ėjo būtent su šituo ženklu. Trinamas dar vienas mūsų tapatybės kanonas. Čia ne plynė, kur reikia viską prikelti iš numirusiųjų, o stiprus istorinis miestas, kurio istorinės dvasios griovimas yra nedovanotinas. Man, kaip vaikui, kuris gimė ir augo Rokiškyje, žiauriai skaudu.