Paskutiniu metu miškininkų bendruomenėje pasklido žinia dėl šalyje numatomos valstybinių miškų sistemos reformos. Girdisi kalbos dėl urėdijų skaičiaus mažinimo iki 9, jau dabar iniciuojamas girininkijų stambinimas, diegiama informacinė sistema (IMŪVIS), kurios planuojama kaina - apie 13 mln. Lt, miškininkams neaiški. Visa tai aiškiai rodo pasirengimą reformai.
Bet ar ji reikalinga Lietuvai? Šiuo metu miškai Lietuvoje užima 32,7 proc. arba daugiau kaip 2 mln. ha visos valstybės teritorijos. Dalis jų, beveik 35 proc. privatūs, dalis rezervuoti nuosavybės teisės atkūrimui, o apie pusė jų - valstybiniai miškai. Tiek valstybinius, tiek ir kitus miškus Lietuvoje prižiūri 42 valstybės įmonės - miškų urėdijos.
Dabartiniu metu tokia miškų valdymo forma yra racionaliausia - tai įrodo ir skaičiai. Nuo 2001 m. šalies miškuose auginamos medienos ištekliai padidėjo nuo 364 mln. m3 iki 521 mln. m3, pajamos iš miškininkystės veiklos augo nuo 325,5 mln. Lt iki 577,9 mln. Lt, o į valstybės biudžetą sumokėti mokesčiai išaugo nuo 94,5 mln. Lt iki 233,9 mln. Lt.
Teigiamai buvo vertinami Lietuvos miškininkystės rezultatai ir tarptautiniu mastu. Šiuo metu mūsų šalis pagal miškų našumą užima devintąją vietą Europoje ir keturioliktąją pasaulyje (FAO, Globalforest resuorces assessment 2015). Užsienio ekspertai, vertindami įvairių šalių miško išteklių vertės bei miškų naudojimo racionalumo rodiklių pokyčius per pastarąjį dešimtmetį, Lietuvos miškininkystės veiklą pripažino kaip vieną geriausių pasaulyje (Environmental Performance Index, 2012), o Jeilio universiteto (JAV) mokslininkai 2012 m. 1. kuriai Lietuvos Respublikos Seimas pritarė 2012 m. gruodžio 13 d. XII-5 (Žin., 2012, Nr.
Tačiau ne visų požiūris Lietuvoje į miškus vienodas - jau kone dešimtmetis vyksta kryptingas valstybinių miškų sistemos puolimas. Pradžioje miškų urėdijos susilaukdavo iš verslininkų kaltinimų, esą jos neaprūpina žaliavomis vietinės medienos perdirbimo pramonės, o pirmenybę teikia medienos eksportui į užsienį. Tuomet, siekiant diskredituoti valstybinę miškų sistemą, buvo nusamdyti užsienio analitikai, kurie išanalizavę mūsų miškininkų veiklą, kaip vieną iš galimų kelių pateikė Latvijos variantą.
Taip Lietuvoje buvo iškeltas populistinis šūkis vietoj 42 miškų urėdijų įkurti vieną valstybinę miškų įmonę. Suprantama, tokia „reorganizacija“ nebūtų vien iškabų keitimas ir kėdžių stumdymas - ji aiškiai veda į valstybinių miškų privatizavimą. Kam ji būtų naudinga? Aišku, už jos slypi tam tikros verslininkų dalies noras, suklaidinant visuomenę ir šalies vadovus, Lietuvos miškų vietoje palikti „kalnus kelmuotus“, kaip kad atsitiko Latvijoje ir Estijoje.
Laimei, mes neskaitlinga tauta ir beveik visi pažįstame ar bent jau žinome vieni kitus, todėl neskubame aklai pasitikėti ir gerbiamais „konsultantais“, kurie neretai ieško kvailesnių už save. Mūsų valdžia taip pat supranta, kad miškininkų įnašas į Lietuvos biudžetą neišgelbės valstybės finansų sistemos - miškų urėdijų sumokami mokesčiai šalies biudžete tesudaro dešimtąsias procento dalis.
- Dabartinė miškų valdymo sistema, suformuota per septyniolika metų, yra racionali ir dirba efektyviai, o keisti ją, vadovaujantis Lietuvos teisės aktais, galima tik esant neišvengiamai būtinybei, - kalbėjo balandžio 15 d. Ir iš tiesų: rezultatai rodo, kad pastarąjį dešimtmetį efektyviausiai dirbo vidutinio dydio, valdančios apie 25 tūkst. ha miškų, urėdijos.
Ir iš tiesų: siūlymas, kad valstybinius Lietuvos miškus galėtų tvarkyti keletas labai stambių įmonių, daugelio patyrusių Lietuvos miškininkų nuomone, būtų komandinio administravimo metodų sugrąžinimas. Taigi, totalinis centralizavimas ir monopolistinių įmonių įkūrimas ne tik neprisidėtų prie valstybinio miško plėtros, bet ir sutrikdytų pakankamai stabiliai funkcionuojantį valstybinį miško ūkį, o taip pat neišvengiamai sukeltų neigiamas ekonomines pasekmes, silpnintų susiformavusius rinkos santykius.
Todėl Seimo Aplinkos apsaugos komitetas š. m. balandžio 15 d. posėdyje apsvarstė Seimo narių pasiūlymus, teiktus Miškų įstatymo Nr. I-671 1 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1381 (3) ir, atsižvelgdamas į tai, kad miškai yra didžiulis valstybės turtas ir miškų ūkio politikos kryptis nustato Seimas, taip pat siekdamas užtikrinti darbo vietų stabilumą bei užkirsti kelią bandymams apjungti ar mažinti urėdijų skaičių neatlikus išsamios analizės, kaip miškų ūkio veiklą padaryti dar efektyvesnę valstybiniuose miškuose, pritarė Seimo narių V. Bukausko, P. Gražulio ir A. Miestuose nuosavybės teises dar liko atkurti 12,2 tūkst. piliečių į 8,1 tūkst.
Nuosavybės teisių atkūrimo procesas
Pagal Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. sausio mėnesį pateiktus duomenis, miestuose nuosavybės teises dar liko atkurti 12,2 tūkst. piliečių į 8,1 tūkst. ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 79 proc. Pasak Žemės ūkio ministerijos, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas Lietuvoje yra sudėtingas, derinami iki žemės nacionalizacijos buvusių savininkų, asmenų, kuriems žemė buvo suteikta naudotis po to, kai žemė buvo nacionalizuota, ir, galiausiai, visos visuomenės interesai.
miestuose nuosavybės teises dar liko atkurti 12,2 tūkst. ha žemės, t. y. nuosavybės teisės atkurtos į 79 proc. proc. įstatymo (Žin., 1997, Nr. atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdą - pinigais. kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. išperkamą žemę atlyginti pinigais (Įstatymo 21 str. nekilnojamąjį turtą (Įstatymo 21 str. 4 d.). nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. valstybės išperkamą žemę (736 ha) atlyginti pinigais. straipsnio 4 dalies nuostatas.
nuosavybės teisių į savininkų turėtą iki 1940 m. turtą atkūrimą. Nr. 21-545), kuris galiojo nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. 1997 m. liepos 9 d. Šio įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 1993 m. liepos 15 d. žemę miestuose valstybė gali atlyginti lygiaverčiais miško sklypais. sklypu. projektą, kurį Seimas priėmė 1997 m. nuo 1997 m. liepos 1 d. panaikintas. Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. Seimas 2002 m. balandžio 2 d. žemę grąžinti natūra.
Daugiau nei 14 tūkst. tūkst. individualiai statybai, juos perduodant neatlygintinai nuosavybėn. atkūrimo būdus, interesai ir teisėti lūkesčiai nebūtų pažeisti. kompensuojant pinigais, tiek - kitais būdais). miško sklypu. galėtų rinktis atlyginimo būdą - lygiavertį miško sklypą. 2. priskirta valstybės išperkamai žemei. jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. miško sklypu. sausio 31 d. nuosavybės teises. miško plotu. žemės fonde dar liks apie 50 tūkst. pretendentų, pageidaujančių į šiuos miškus atkurti nuosavybės teises. sklypus už miestuose turėtą valstybės išperkamą žemę. 3. ir vandens telkinius. lygiavertį žemės plotą. 4. programą, t. y. miestuose būtų galima atlyginti lygiaverčiu miško sklypu.
miestuose pritrūks apie 7,3 tūkst. ha žemės. ploto apytikslė nominali vertė yra apie 161,3 mln. Lt. žemės fonde dar yra apie 50 tūkst. pretendentų, pageidaujančių į šiuos miškus atkurti nuosavybės teises. pakaktų nemažai daliai piliečių. sutaupytos valstybės biudžeto lėšos, nes 7,3 tūkst. Lt (161,3 mln. būdais. piliečiams. Piliečiai iki 2014 m. sausio 31 d. lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. 5. neturės. 6. neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. 8. programai. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. vasario 24 d. nutarimą Nr. 21-597; 2002, Nr. 9. normas. 11. 12. įgyvendinimas papildomų biudžeto lėšų nepareikalaus. 13. 14. rengimą inicijavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. 5. 16.
Klausimas (K): Kaip ketinate spręsti rezervuotų miškų nuosavybės atkūrimui klausimą? Atsakymas (A): Nuosavybės teisių atkūrimo į miškus, statuso ir miškininkavimo juose klausimas yra įsisenėjusi žemės reformos problema, kuri iki šiol nebaigta spręsti. Tokie miškai sudaro apie 12 proc. visų šalies miškų.
Klausimas (K): Kaip ketinate spręsti rezervuotų miškų nuosavybės atkūrimui klausimą? Atsakymas (A): Darbo partijos nuomone, rezervuotus miškus turi ir toliau prižiūrėti urėdijos, o visos su rezervuotų miškų grąžinimo klausimais dirbančios institucijos turi dėti maksimalias pastangas kuo greičiau grąžinimo procesą užbaigti. (K): Ar žinote, kokią žalą miškams daro miško žvėrys?
Klausimas (K): Kaip ketinate spręsti rezervuotų miškų nuosavybės atkūrimui klausimą? Atsakymas (A): Toks laukimas yra nusikalstamas. Dešimtadalis Lietuvos miškų neturi realaus šeimininko. Rezervinius miškus saugomose teritorijose atiduosime urėdijų pavaldumui. Ūkinius miškus siūlysime privatizuoti gretimų valdų savininkams, siekiant optimalios žemėnaudos. Nesulaukus privataus kapitalo susidomėjimo, ūkiniai miškai būtų perduoti urėdijoms.
Klausimas (K): Kaip ketinate spręsti rezervuotų miškų nuosavybės atkūrimui klausimą? Atsakymas (A): Tikriausiai niekas nepaneigs to fakto, kad geriausiai mišku gali pasirūpinti atitinkamos srities profesionalai - miškininkai, nesvarbu ar jie dirbtų valstybinėje miškų žinyboje ar privačioje struktūroje.
Naujausiais šių metų Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, bendras Lietuvos miškų žemės plotas yra 2 172,9 tūkst. ha, o tai sudaro 33,3 % šalies teritorijos. Valstybinės reikšmės miškų žemės plotas sudaro 1 076,5 tūkst. ha ir nuo 2011 m. padidėjo 1,1 tūkst. Žemės ir kito nekilnojamojo turto registre 2012 m. sausio 1 d. 257 tūkst. ha miškų rezervuoti nuosavybės teisėms atkurti. Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, 2010 m. nuosavybės teisė atkurta į 7,9 tūkst. 2011 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 245 tūkst. privačių miškų savininkų.
Dar praėjusių metų rudenį valstybės įmonė Registrų centras skelbė gąsdinančius skaičius, kad iki šiol šalyje tebėra neįregistruota daug žemės, kurios bendras plotas siekia 1,5 mln. ha, iš jų net 0,6 mln. ha yra miškų ūkio paskirties žemė. Įsibėgėjus šiems metams situacija pasikeitė iš esmės ir, VĮ Registrų centro preliminariais gegužės mėn. nekilnojamojo turto rinko aktyvumo duomenimis, nupirktų žemės sklypų skaičius pasiekė nuo 2007 m. nematytas aukštumas, t. y., negalutiniais tarnybos duomenimis, gegužę pirkimo sandoriais buvo perleista 5,7 tūkst.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vyriausybės pernai rudenį patvirtinta atsakinga už valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo aukcionų organizavimą, taip pat džiaugėsi, kad gegužės mėnesį septyni Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM suprojektuoti valstybinės miškų žemės sklypai parduoti už 1,2 mln. litų. Aukcionuose parduoti penki miškų ūkio paskirties žemės sklypai Kalvarijos, du - Švenčionių rajono savivaldybėse. Miškų sklypai, kurių plotai nuo 4 iki 22 ha, sulaukė pirkėjų susidomėjimo ir jų kainos aukcionuose išaugo daugiau kaip dvigubai.
Iš tiesų gal staiga Lietuvoje prasidėję miškų ūkio paskirties žemės, rezervuotos nuosavybės teisėms grąžinti, bet iki šiol neįgijusios savininkų, pardavimai išjudins tą dviprasmę situaciją, bešeimininkė žemė pagaliau įgis tikrus savininkus, palengvės apskaita ir mokesčių administravimas, papilnės vis kiauras valstybės biudžetas, ir nuo to visiems bus tik geriau.
Bet laukiant laimingosios pabaigos jau pasigirdo nemažai kritikos balsų, dėl kurių tarsi taip pat nereikėtų stebėtis, nes kritikuoti yra normalus dalykas. Juk laikai, kai visi išimtinai privalėjome būti vieningos nuomonės, seniai praėjo. Tačiau nerimauti yra dėl ko, nes Vyriausybė, lyg dosni mama tvirtindama Valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo aukcionų organizavimo taisykles, numatė ir galimybę pirkti sklypus atsiskaitant išsimokėtinai, t. y. pirkėjams suteikta teisė už perkamą žemę atsiskaityti ne vėliau kaip per 15 metų. Pradinė įmoka turi būti ne mažesnė kaip 10 % nustatytos kainos, o kitą sumą pirkėjas gali sumokėti per pasirinktus išsimokėjimo terminus.
Matyt, šios baimės pagrįstos tikra tiesa, nes aplinkos ministras G. Kazlauskas, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms, nurodė keisti Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarką. Be to, leidimai kirsti mišką yra privalomi visiems pagrindiniams miško kirtimams. Tai ir turėtų būti vienu iš pagrindinių saugiklių, sustabdysiančių piktnaudžiavimą.
Problemos, susijusios su nuosavybės teisėmis
Man kartu su daugeliu kitų šalies piliečių aktuali visai kita šių aukcionų pusė. Ar žemės reforma Lietuvoje jau baigta ir su visais atsiskaityta? Ar visi turintys teisę į žemę ar mišką ją jau atgavo? Neseniai teko susidurti su atveju: žmogus, turėdamas visus šalies nepriklausomybės atkūrimo pradžioje išduotus miško nuosavybės dokumentus su antspaudais, įrašais ir brėžiniais, ne pirmus metus džiaugėsi ir puoselėjo „savo“ mišką, kol vieną dieną paaiškėjo, kad tas miškas, kaip privati nuosavybė, Valstybinės miškų tarnybos kadastre neegzistuoja.
Situacija „teoriškai - savininkas, praktiškai - ?“ netikėtai gali iškilti ne vienam privataus miško ar apskritai nedidelių sklypų šeimininkui, nuosavybės teises vienaip ar kitaip atsikūrusiam neilgai trukus po nepriklausomybės atgavimo. Komentuodama keistą situaciją Valstybinė miškų tarnyba pateikė savo išvadas.
Miškų registravimo Miškų kadastre tvarka skiriasi nuo taikomos Nekilnojamojo turto registre. Pagrindinis informacijos apie faktinę miškų būklę šaltinis Miškų kadastre yra ne miško savininkas ar valdytojas (kaip Nekilnojamojo turto registro atveju), teikiantis valstybės institucijai žemėtvarkos specialistų parengtą informaciją apie savo valdą, o specialiosios bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis bei valstybės institucijų iniciatyva kasmet vykdoma valstybinė sklypinė visų miškų inventorizacija (vienas dešimtadalis Lietuvos teritorijos per metus), kurios metu iš naujo inventorizuojami esami miškai, nustatomi išnykę ar naujai mišku apaugę plotai.
Be abejo, miško savininkai ar valdytojai, kaip ir kiti asmenys, taip pat teikia informaciją, bet nuo jų neveiklumo (kai kuriais atvejais) nepriklauso informacijos apie miškus atnaujinimas, t. y. valstybė turi pakankamai aktualią informaciją apie savo miškų išteklius, nustatytus vadovaujantis galiojančiu Miškų įstatymu, ir gali teisinėmis priemonėmis ginti (jei to reikia) miškų išsaugojimą.
Tai yra, nepriklausomai nuo Nekilnojamojo turto registro įrašų apie miškus tikslumo (beje, miškai, skirtingai nuo Miškų kadastro, jame nėra geografiškai lokalizuoti), teisminio ginčo atveju miško žemės statusas nustatomas pagal Miškų kadastro duomenis. Remiantis Miškų valstybės kadastro duomenimis atliekama valstybinė miškų apskaita (pavyzdžiui, 2011-01-01), kurioje konstatuojama esama šalies miškų būklė.
Tačiau anksčiau minėtas nuosavybės „dingimo“ atvejis yra dar komplikuotesnis, nes miško savininkas sklypą Registro centro vietiniame filiale buvo įregistravęs, apie ką byloja ir registrų centro to meto antspaudas, tačiau praktiškai nuosavybės teisė į miško sklypą Miškų kadastre neatsispindėjo. Kaip tai atsitiko, iki šiol niekas negali paaiškinti. Kaip ir kiek dar tokių atvejų gali netyčia išlįsti į dienos šviesą?
Kiek dar iš viso yra žmonių, kurie gali pretenduoti į nuosavybės teisės sugražinimą, tarkime, tuo pačiu rezervo sąskaitoje esančiu, bet dabar jau aukcionuose parduodamu mišku? VĮ Registrų centro duomenimis, 2010 m. nuosavybės teisė atkurta į 7,9 tūkst. Iš esmės pats Registrų centras tampa tarsi vartais, atveriančiais kelią į Valstybinės miškų tarnybos bendrąjį registrą.
Tačiau kodėl kartais tie vartai neatsidaro ir kur paklysta žmonių nuosavybė, šiandien atsakyti negali niekas. Vieni aiškina, kad tuo metu neturėta modernių prietaisų, nebūta kompiuterių, kiti kaltina reorganizacijas įvairiose valstybinėse institucijoje ir pan.
Ūkiškai tariant, jei privačios nuosavybės teise valdomo miško dokumentuose yra žodelis „laikinas“, gali būti, kad, nepaisant visų registracijų ir antspaudų, šie duomenys neatsispindės VMT registre. Kiek tokių atvejų yra visoje Lietuvoje, statistinių duomenų neturima, nes jie nekaupiami. Be to, dažnai apie dviprasmišką nuosavybės situaciją neįtaria ir pats savininkas.
Tol, kol nesusiduria su bet kokia „popierine“ veikla (pardavimas, paveldėjimas, išmokų, paramos gavimas), dėl kurios savo miško sklypą tenka rasti Valstybinės miškų tarnybos registre. O tada paaiškėja, kad registre sklypo nėra. Tą „seniau“ išvertus į šių dienų kalbą reiškia, kad tokio miško sklypo savininkui vėl reikia kreiptis į vietinę Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą, kuri už tam tikrą mokestį ant turimo sklypo plano pažymi konkrečias valstybinės koordinačių sistemos koordinates (geriausiu atveju, blogiausiu - vėl iš naujo bus atliekami geodeziniai matavimai, o jie, kaip žinome, nepigūs), tada su atnaujintais duomenimis vėl reikės kreiptis į rajoninį kadastro skyrių, kad šis iš naujo įregistruotų sklypą.
Tik taip duomenys nukeliaus į bendrą Valstybinės miškų tarnybos registrą. Kol duomenys neatsispindės šiame registre, miško šeimininkas, ūkiškai tariant, savo miške kirviu nemojuos. O jo sklypas liks įtrauktas į nuosavybės teisėms atkurti skirtų miškų plotų sąrašą. Kol kas taip dar nenutiko, nes aukcionai tik įsibėgėja, bet, matyt, gali pasitaikyti, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės nurodo, jog sprendimus parduoti žemės sklypus priima ir žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartis pasirašo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio pagal žemės sklypo buvimo vietą vadovas.
Žemės sklypų pardavimą organizuoja Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys pagal žemės sklypo buvimo vietą, o žemės sklypo pardavimo aukcioną vykdo valstybės įmonė Valstybės žemės fondas. Parduodamų sklypų plotai ir ribos nustatomi pagal žemės valdos projektą, kurio parengimą organizuoja Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio vadovas. Remiantis VMT kadastro planu (kas logiška), anksčiau aprašytu atveju savininko miškas planuose neatsispindi kaip privatus, o žymimas „kiti miškai“, ir čia belieka pridurti sparnuotąją frazę „kas galėtų paneigti“.
Be jokios abejonės, šventa savininko pareiga rūpintis savo turtu ir jį saugoti. Šią situaciją „Miškams“ vilnietė advokatė Nerija Žeknienė pakomentavo taip: „Nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į juos (kartu ir pastato nuosavybės teisės) teisinės registracijos tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro įstatymas, o ją detalizuoja Nekilnojamojo turto registro nuostatai.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis, nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, jeigu nekilnojamojo turto registre miško sklypas yra įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, tokius duomenis gali tekti ginčyti teismine tvarka, nes formaliąja prasme toks daiktas yra valstybės nuosavybė.
Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio LR civilinio kodekso 255 straipsnis numatė trijų mėnesių terminą nekilnojamojo turto sandoriams įregistruoti turto registravimo įstaigoje - VĮ Registrų centre. 1964 m. Šios prievolės neįvykdžiusiems įstatymų leidėjas numatė galimybę kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą sandoriui įregistruoti.
Dabartinis teisinis reglamentavimas (LR CK 1.75 str.) nustato, kad nuosavybės teisės atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarime. Tikėkimės, kad po aukcionų nepasipils teismų maratonas. Ateitis parodys.
Peržvelgus įvykusių ir dar vyksiančių aukcionų sąrašą, visur figūruoja apibūdinimas „ūkiniai miškai“. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 str. Tad savaime suprantama, kad pirmuosiuose aukcionuose iš viso mėsos puodo imami geriausi gabalai - „ūkiniai miškai“.
Kam teks uodega ir ar kas nors jos iš viso panorės? Nebent koks nuosavybės teisių neatsikūręs žmogelis, kuriam kompensacijai teliks miško aikštės ar keliai, kirtavietės ar žuvę medynai. Ar neliks prie suskilusios geldos ir kai kurie anksčiau minėtų miškų savininkai, nėra visai aišku ar bent to aiškumo prieš pradedant valstybinių nuosavybės teisėms atkurti rezervuotų miškų išpardavimą nepateikta.
Miškų pardavimo aukcionai prasidėjo be didesnės informacinės kampanijos. Tačiau parduodant ir šalies piliečių nuosavybės teisėms atkurti skirtą miškų dalį tą informaciją, matyt, reikėjo labiau paskleisti tarp Lietuvos gyventojų.
Priminus žmonėms, kad galbūt verta peržiūrėti nuosavybės dokumentus, ko gero, būtų patikslintas ne tik neįregistruotų žemių skaičius, bet gal pavyktų ateityje išvengti ir kai kurių galimų nemalonių situacijų. Ar tai valstybės problema, kitas klausimas.
Statistiniai duomenys apie miškus Lietuvoje
Žemiau pateikta lentelė apibendrina pagrindinius duomenis apie miškus Lietuvoje:
| Rodiklis | Vertė |
|---|---|
| Bendras miškų plotas | 2 172,9 tūkst. ha (33,3% šalies teritorijos) |
| Valstybinės reikšmės miškų plotas | 1 076,5 tūkst. ha |