Lietuvoje, kur istorija susipina su gamta, išlieka svarbus klausimas - kaip išsaugoti savo unikalų paveldą, įskaitant autentiškas sodybas? Ar verta jas restauruoti, puoselėti tradicijas, ar geriau integruotis į bendrą Europos kultūrą? Atsakymas nėra vienareikšmis, tačiau patirtis rodo, kad sėkmingas senojo ir naujo derinimas gali sukurti išskirtinę vertę.
Paliesiaus dvaras
Paliesiaus Dvaro Istorija
Paliesiaus kaimas įsikūrė po 1557 m., kuomet LDK vyko feodalinė žemės reforma, buvo paskelbtas valakų reformos įstatymas. Reforma vyko apie 20 metų, tuo laiku gyventojai kėlėsi iš vienkiemių ir kūrė gatvinį kaimą. Taip nutiko, kad Paliesius įsikūrė ant trakto, jungiančio Vilnių-Švenčionis su Breslauja pro Tverečių. Šaltiniai nurodo kaimą buvus jau XVII a. viduryje. Žemės reformų uždaviniai, priklausomai nuo laikmečių, buvo skirtingi: pradžioje orientuoti į gatvinio kaimo kūrimą, apie 1930 m. - atvirkščiai - skatino gyventojus keltis į vienkiemius. 1830 m. kaime buvo 12 sodybų.
Kaimo likimu besirūpinanti bendruomenė sako, kad dabar jame 9 namuose gyvena 27 paliesiniai, dar 74, kilę iš kaimo, klajoja po pasaulį… Čia gimė 1794 ir 1831 metų sukilimų dalyvis Vincentas Bortkevičius (1776-1838). Ignalinos rajone dvarų išliko nedaug: Dūkšto, Meikštų, Paliesiaus, Vidiškių. Keletas buvusių dvarų liekanų, įsteigus Visagino savivaldybę, atiteko jai. Kublickių dvaras Paliesiuje, tapo Ignalinos apylinkių muzikos gurmanų kelio pabaiga, ligoniams vieta, kurioje grįžta gera savijauta, o turistaujantiems - puikia galimybe susipažinti su naujam gyvenimui atgimusiu dvaru, jo istorija.
Važiuojant dabar galima pagalvoti, kad iš civilizuoto miestuko - Mielagėnų - papuolėte į žabakštynais norinčius apželti tyrus. Ne tik tyrus, bet ir griuvėsiais virstančius senos statybos pastatus pravažiuojantieji čia matė prieš dešimtmetį. Būtent Paliesiaus dvaro pastatų griuvėsius prieš dešimtmetį ir matydavo pravažiuojantieji. Lietuvoje dvarus pirko lenkai, nes Lenkija buvo per tankiai gyvenama ir jiems trūko erdvės, kurios užteko Lietuvoje. Daug informacijos apie dvarą suteikė paskutinio Paliesiaus dvarininko R.Bžezinskio sūnus, kuris dabar gyvena Krokuvoje.
Dabartinis dvaro savininkas, gydytojas, mokslų daktaras Julius Ptašekas sakė, kad Paliesių atrado atsitiktinai. Maždaug prieš dešimt metų važinėjo po apylinkes, ieškojo savo medicininiams planams įgyvendinti tinkamos vietos. Buvo žiema. Apsilankė ir Paliesiuje. Iš po sniego nelabai kas matėsi, nebuvo aišku, kam tas dvaras priklauso. Po pusantrų metų jam paskambino jį toje kelionėje lydėjęs asmuo (taip buvo sutarę, jei kas paaiškės) ir pasakė, kad dokumentai yra.
Dvaro Istorija
Nors dokumentų nėra išlikę, manoma, kad dvaro žemės mena XVII a. Įrašus apie savininkus Justiną ir Kazimierą Petrą Kublickius, atvykusius iš Kuršo, jau galima rasti 1736 m. Jie giminiavosi su LDK didikais Soltanais. Dvarą valdant tai pačiai šeimai XIX a. pradžioje buvo pastatytas didelis akmeninis gyvenamasis namas ir arklidės (cokoliniame aukšte), kurį dabar vadina Prižiūrėtojo namu. Greta pastatytas ir to laiko statiniams nebūdingas pusapvalis tvartas, kuris uždaru kiemu jungėsi su Prižiūrėtojo namu.
Dvarą įsimylėjęs inžinierius P.Kanevičius, dabar vedantis jame ekskursijas, sako, kad tvartas tokią pasagos formą turėjo todėl, kad visą dieną kurią nors jo sieną šildė saulė ir taip buvo palaikoma pliusinė temperatūra. „Tikrasis“ plytinis gyvenamasis namas dvarininkams buvo pastatytas vėliau (šalia dabar jau restauruotos ledainės). Šiandien dar išlikusiame parke matome tik gabalėlį jo mūro sienos.
Spėjama, kad kažkuriuo dvaro kūrimosi etapu buvo iškasta Kančioginos upelio šiaurinė atšaka-kanalas ir tvenkinys, tuomet centrinę dvaro sodybos dalį su statiniais iš visų pusių juosė vandens žiedas. Broliai Stanislovas ir Adolfas Kublickiai buvo aktyvūs 1831 m. XIX a. vykusių sukilimų metu, dvaras buvo vienu iš to krašto sukilėlių centrų. Nuslopinus sukilimus, XIX a. antroje pusėje Kublickiai Paliesiaus dvaro neteko.
Dvaro „degradacija“ prasidėjo XIX a. viduryje. 1887 m. dvarą iš varžytinių nupirko P.Liubimovas, paskui - Povarova, generolas fon Eksė. 1900 m. jo administratoriumi, o nuo 1921 m. ir savininku buvo Romualdas Bržezinskis (Brazinskas). Jam džiaugtis turtu teko neilgai - prieš II pasaulinį karą dvaras pateko į Baltarusijos teritoriją, 1940 m. - nacionalizuotas. Karas naikina viską, dvaras nebeteko savo paskirties.
1956 m., vėl šioms žemėms „sugrįžus“ į Lietuvą, dvaro pastatų likučius perėmė „Naujojo kelio“ kolūkis. Po tarybinio „ūkiškumo“ pastatai buvo ant visiško sunykimo ribos. Kiek geriau išsilaikė Prižiūrėtojo namas, nes jame gyveno kelios šeimos. Pono Romualdo sūnus Raimondas yra Lenkijos pilietis ir atkurti Paliesiaus dvaro nuosavybės negalėjo.
Prisikėlimas Naujam Gyvenimui
Dvaro atgimimas - kažkas mistiškai neįtikėtino, kaip ir to viso komplekso buvimas gana apleistame kraštovaizdyje. Restauracijos projekto autoriai Daina Ferguson ir Jamesas Normanas Fergusonas jį atkūrė ne saldžiai besilaikydami buvusios prabangos, bet atsargiai išsaugodami ir modernizuodami jo didybę liudijančias detales. Autorių deklaruojami tikslai - maksimaliai stabilizuoti griūvančias istorinių pastatų konstrukcijas, pagal paveldosaugos technologijas sutvarkyti pažeistą mūrą, išsaugoti autentišką patalpų planinę struktūrą, pritaikant jas naujai funkcijai, sunykusias dalis pakeičiant naujomis, neimituojant dvaro laikotarpio konstrukcijų, siekiant maksimaliai išryškinti vertingąsias pastatų dalis įgyvendinta šimtu procentų.
Objektas apdovanotas Geriausių restauravimo darbų 2013-2014 m. konkurso laureato diplomu „Už naujų metodinių sprendinių įgyvendinimą tvarkybos darbuose, restauravimo kompleksiškumą ir novatoriškumą“.
Dvaro teritorija dabar lyg sudaryta iš kelių mažesnių, atitinkamas funkcijas turinčių kiemelių. Restauruotas Prižiūrėtojo namas. Didelė problema darbų vykdytojams buvo ir riebus molingas gruntas ant kurio stovi pastatai, nes jo stabilumas neprognozuojamas. Labai nukentėjęs pasagos formos tvartas savo originalumą dabar demonstruoja „palindęs“ po įspūdingu, moderniu stikliniu gaubtu, o gaubto stogas, dailiai įsikomponuodamas į kraštovaizdį, padengtas tradicine augalija, leidžiasi į aplink plytinčias pievas nesudarkydamas kraštovaizdžio. Tokio dydžio „šiltnamio“, saugančio senąjį mūrą, nei apskrityje, nei Lietuvoje tikrai niekur nerasite.
Autentiško akmens mūro restauravimo darbai vyko konsultuojant ir atidžiai prižiūrint inžinieriui ekspertui P. Kanevičiui. Ryškių senųjų mūrų ir naujų architektūrinių elementų ekspozicija vienoje erdvėje darniai papildė viena kitą, sukūrė naują architektūrinę kokybę, išskirtinę erdvę. P.Kanevičius su ypatinga meile joje lankytojams demonstruoja senųjų plytininkų darbuose išlikusias tuomet teritorijoje gyvenusių gyvūnėlių pėdas, bando įminti lauko akmenų paslaptis. Pasak jo, tokio akmenų mūro muziejaus neturi nė viena parapija, nes juos apžiūrinėti galima bet kokiu oru. Pastate šviesu ir visada šilta, nes grindys - šildomos.
Prižiūrėtojo namą, pasagos formos tvartą ir terasą, pastatą, dabar vadinamą kepyklėle, jungia jaukus uždaras kiemas. Savita dviejų aukštų ledainė - tikrai dvarininkiškiems poreikiams tenkinti. Ji ir šiandien gali atlikti jai skirtas funkcijas - saugoti produktus. Apatiniame aukšte - autentiškas lauko akmenų grindinys su drenažiniu loveliu tirpstančiam ledo vandeniui. Tiek ledainėje, tiek kitur drėgmė ir nepageidaujami kvapai ištraukiami su ligninu ir druska. Tai senos, bet patikimos priemonės.
Ledainės pastatas, ant esamų pamatų atkurtas dar vienas medinis pastatas, eksponuojamos buvusio kumetyno ir buvusių rūmų liekanos užbaigia dvaro sodybos struktūrą, išryškina buvusių ir dar laukiančių atkūrimo pastatų apimtis.
Modernios Paskirtys
Visi restauruoti ir naujai pastatyti pastatai turi ir naują funkcinę paskirtį, kurios ieškojo dabartinis dvaro savininkas, gydytojas J.Ptašekas. Prižiūrėtojo name įrengti 9 viešbučio numeriai, kavinė ir SPA. Ties įvažiavimu į teritoriją stovi medinis dviejų aukštų su mansarda pastatas, skirtas administracijai ir Paliesiaus fizinio krūvio terapijos ir reabilitacijos klinikai. Jis iškilo ant buvusio namo pamatų. Į kliniką gydymui nuo kraujotakos sutrikimų, nutukimo žmonės nukreipiami iš Vilniaus biuro. Gydymo procedūros vyksta ir pastate, ir 10 km ėjimo (žiemą virstančiomis slidinėjimo) trasose.
Lankytojų patogumui yra baseinėlis, kita sportinė įranga, sudaromi specialūs valgiaraščiai, daromi masažai. Modernioje erdvėje - Pasagoje - vyksta koncertai, konferencijos, rengiamos edukacinės programos, čia ypač gera akustika. Muzikantai sako, kad patalpos tinkamos muzikos įrašams. Kadangi valdiškos kultūros įstaigos vengia organizuoti rimtosios muzikos koncertus, nes „neapsimoka“, tai čia jau susiformavo muzikos gurmanų bendruomenė iš visų aplinkinių rajonų ir net Vilniaus.
Ši salė jau turi nuolatinius lankytojus, kurie atvyksta čia atsigauti, paskanauti kvapiųjų naminių bandelių, kavos, arbatos, o po koncerto pasijusti dvarininkais, galinčiais užsisakyti dvarininkišką, bet nebrangią vakarienę dvaro salėje. Objektas turi architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę, pripažintas saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui.
Atgimęs dvaras, turtinga meno kūriniais tų pačių savininkų Kublickių funduota Mielagėnų bažnyčia kuria šios vietovės unikalumą ir kviečia turistus apsilankyti.
Baldų Restauravimas ir Interjeras
Restauruojant interjerą, svarbu išsaugoti autentiškumą, tačiau pritaikyti jį šiuolaikiniams poreikiams. XX a. pradžios apartamentuose buvo atkurti vidaus patalpų durys, išsaugant apvadus ir staktas, tačiau gaminant naujas varčias. Modernus klasikinis interjeras šiuo metu tampa vis populiaresniu, jame vyrauja laiko patikrinti sprendimai, tačiau stengiamasi neapsikrauti dideliu kiekiu detalių.
Taip pat restauruojami seni baldai, suteikiant jiems naują gyvenimą. Modernaus retro stiliaus 1964 m. V. E. Cukermanienės suprojektuoti foteliai ir kavos staliukas atgavo savo pirminį grožį. Neoklasicizmo stiliaus interjeras, įkvėptas Švedijos karališkojo princo Gustavo, taip pat puikiai dera su restauruotais antikvariniais ąžuolo masyvo baldais.
Pasak muziejininkės, visa tai atrodo gana stulbinama, kai žinai kitus faktus: 1700-iais, prasiautus marui, Perlojoj nebuvo likę nė vieno gyventojaus. Tačiau gana greit atsigavo. 1770 metais iš maumedžio pasistatė nedidelę bažnytėlę, o 1792 metais jau gavo Magdeburgo teises.
Art deco, tai stilius, kurio pradžia traktuojama 1925 metų Tarptautinė taikomosios ir dekoratyvinės dailės paroda Paryžiuje. Būtent šios parodos pavadinimo trumpinys ir buvo art deco, o joj baldžiai panaudojo rečiausią ir prabangiausią medieną. Plito inkrustacija, baldų raižymas, dekoravimas.
Baldų restauravimas
Sklypo Užstatymo Reglamentai
Projektavimo metu, kaip prototipus naudojant senuosius statinius, būtina:
- Laikytis sklypo užstatymo reglamentų apribojimų.
- Išlaikyti statinio ploto dydžius ir proporcijas.
- Išlaikyti statinių tipologinę rūšį.
- Išlaikyti statinio vertikalinių dydžių (pamatų, sienų, stogo) santykį ir proporcijas;
- Išlaikyti tradicinį stogo nuolydį;
- Naudoti tik konkrečiam regionui tinkamas stogo formas;
- Išsaugoti būdingus langų dydžius ir jų suskirstymo proporcijas;
- Fasadų apdailai, langams ir langinėms, stogo dangai, puošybos elementams naudoti tik būdingas spalvas.
Kauno Rotušės Aikštės Namas Nr. 29: Restauravimo Peripetijos
Vienas iš šiandien stilistiškai išraiškingiausių senųjų Kauno gyvenamųjų visuomeninių pastatų, namas Rotušės a. 29, stovi šiaurinėje aikštės dalyje, M. Valančiaus g. ir aikštės kampe. Pirmieji posesijos mediniai pastatai galėjo būti pastatyti XV - XVI a. Jiems sudegus XVI a. antrojoje pusėje, vakarinėje posesijos dalyje prie kaimyninio namo (nr. 28) sienos pristatytas mūrinis, galu į aikštę orientuotas, dviejų aukštų pastatas su rūsiu.
XVII a. viduryje prie namo rytinės sienos pristatytas L raidės formos plano, renesansinės architektūros pastatas. Pietinė jo dalis, įsijungusi į ištisinį aikštės užstatymą ir užbaigianti Vilniaus g. perspektyvą, buvo platesnė, aukštesnė ir turėjo išraiškingesnius architektūrinius bruožus, o prie Valančiaus g. esanti pastato dalis - žemesnė, siauresnė ir santūresnė.
tags: #reta #autentiska #1930 #sodyba