Restitùcija (lot. restitutio - atstatymas, atkūrimas, grąžinimas) - religinių bendrijų iki SSRS okupacijos įgyto ir iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas, o nesant tokios galimybės - teisingas atlyginimas už jį.
Vilniaus Katedros aikštė - svarbi Lietuvos istorijos ir kultūros vieta, susijusi su bažnyčios turto restitucija.
Istorinis Kontekstas
Darbе pateikiama apžvalga apie konfiskacijas, nacionalizacijas ir vėlesnę nekilnojamojo bažnyčios turto restituciją Lietuvoje nuo 1795 m. iki šių dienų. Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. didesnioji etnografinės Lietuvos dalis su Vilniaus ir Žemaičių vyskupijomis atiteko Rusijai.
Rusijos vadovų politika buvo labai nepalanki Katalikų Bažnyčiai. Ši politika buvo įtvirtinta 1769 m. išleistomis taisyklėmis, 1772 m. dekretu ir 1773 m. potvarkiu. Prijungus Aukštaitiją ir Žemaitiją prie Rusijos, šias taisykles ir nuostatus Jekaterina II pritaikė ir Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Buvo atimta daug žemių ir išdalyta valdininkams bei kariškiams.
Aukštesniųjų dvasininkų turtas buvo paimtas "globon" pagal 1841 m. gruodžio 25 d. Rusijos caro Nikolajaus I pasirašytą įsakymą. Valdžia sutiko mokėti atlyginimus dvasininkams mainais už "paimtą, bet ne konfiskuotą" turtą. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo recepuota (perimta) svetimos valstybės teisė ir įsipareigojimai Katalikų Bažnyčiai, nes nusavintieji Bažnyčios turtai atiteko Lietuvos valstybei.
Lietuvos valstybė visus juos sugrąžinti buvo nepajėgi. Todėl kaip kompensacija buvo paliktas ir algų dvasininkams mokėjimas. Po Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublika prisiėmė šiuos įsipareigojimus ir jų laikėsi iki pat sovietinės okupacijos pradžios 1940 m.
Sovietinė Okupacija ir Nacionalizacija
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą imta griauti ir naikinti Katalikų Bažnyčią. Jau 1940 m. birželio 25 d. paskelbta, jog Bažnyčia atskiriama nuo valstybės, o Konkordatas nutraukiamas. Parapijų, seminarijų, vienuolynų turtas buvo nacionalizuotas.
Po antrojo Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. šie įsipareigojimai buvo pamiršti. Be to, Bažnyčia susiduria su sunkumais atgaunant turtą, kuris buvo nacionalizuotas sovietų režimo 1940 ar 1948 metais: net žemės sklypai, ant kurių buvo pastatyti bažnyčios pastatai, nebuvo grąžinti Bažnyčiai.
Restitucijos Proceso Pradžia
Prasidėjus Atgimimui, prasidėjo ir laipsniškas Katalikų Bažnyčios restitucijos procesas. 1989 m. lapkričio 3 d. įstatymu buvo pakeistas LTSR Konstitucijos 50 straipsnis ir panaikintas dar 1940 m. įtvirtintas valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principas.
1990 02 14 LSSR Aukščiausioji Taryba nuosavybės restitucijos įstatyme Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms buvo nustatyta palaipsniui grąžinti Bažnyčiai ir religinėms organizacijoms priklausiusias patalpas. 1990 06 12 priimtas Katalikų bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktas, kuriuo valstybė įsipareigojo kompensuoti Bažnyčiai padarytus nuostolius pagal abipusiškai priimtinus susitarimus.
Siekiant sukonkretinti 1990 įstatymą buvo priimtas Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas (1995). 1995 m. kovo 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.
Trakų bazilika - vienas iš religinių pastatų, kuriam buvo taikoma restitucija.
Teisiniai Aspektai ir Apribojimai
Susigrąžinti nekilnojamąjį turtą turi teisę tos religinės bendrijos, kurios veikė Lietuvoje iki 1940 07 21 ir kurių turtas buvo okupacinių struktūrų nusavintas. Tokią pat teisę turi religinės bendrijos, pripažintos atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis (šis statusas turi būti aprobuotas atitinkamos religinės bendrijos vyriausios vadovybės).
Religinėms bendrijoms atkuriama nuosavybės teisė tik į Lietuvos teritorijoje išlikusį nekilnojamąjį turtą jį grąžinant natūra arba išperkant. Valstybė natūra negrąžina, bet išperka gyvenamuosius namus ir butus, jei juose gyvena nuomininkai, pastatus ir kitus statinius, pertvarkytus, perstatytus taip, kad jų bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, arba jei jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 %, pastatus ir statinius, perduotus mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms, pastatus ar jų dalis, kurie perduoti į privačią nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus.
Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, kaip išimtinė Lietuvos nuosavybė, gali būti perduoti neterminuotai naudotis nustačius šio objekto paminklosaugos sąlygas ir religinei bendrijai pasirašius saugojimo įsipareigojimą. Religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo galėjo pateikti to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per 1 metus nuo 1995 03 30.
Nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti per 1 metus nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos.
Iššūkiai ir Problemos
Kai kuriais atvejais Bažnyčia netgi nežinodavo, kad tas turtas yra nacionalizuotas, nes elektros sąskaitas apmokėdavo parapija ir Bažnyčia, ir viską realiai tvarkė, ir nuo durų raktus turėjo, tačiau dokumentai rodo ką kita. Tai gali sukelti įvairias teisinės problemas ir nesklandumus kuo įvairiausiose situacijose - ar parduoti, ar kažkokius ūkinius reikalus tvarkyti.
Nekilnojamojo turto registre esama kliūčių, nes didelė dalis religiniams tikslams naudojamų pastatų buvo statyti seniai, daugiau nei prieš šimtmetį, ir dokumentų, kurie yra reikalingi norint įregistruoti šiuos pastatus pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymą, nėra arba jie nėra išlikę.
Tačiau visiškos restitucijos (restitutio in integrum) iki šiol nėra.
tags: #restitucijos #istatymas #baznycios #turtas