Lietuvoje veikia įvairių statybos įmonių, siūlančių platų paslaugų spektrą - nuo projektavimo iki apdailos. Šiame straipsnyje apžvelgsime kai kurias įmones, jų specializacijas, taip pat prisiminsime tradicinius amatus, tokius kaip vilnos karšimas, kuris anksčiau buvo svarbi kaimo gyvenimo dalis.
Statybos įmonių apžvalga
Lietuvoje veikia įvairių statybos įmonių, kurios specializuojasi skirtingose srityse. Štai keletas pavyzdžių:
- Projektų centras - statybų projektavimas, vadyba, generalinis rangovas.
- Alvora - katilinių, vamzdynų, pastatų iš metalo konstrukcijų įrengimas.
- Arkosta - generalinis rangovas, techninė priežiūra.
- Boresta - projektavimas, statyba, apdaila, generalinis rangovas.
- BSA Construction - statybos projektų vadyba ir generalinis rangovas.
- Miravista - bendrieji statybos darbai, generalinis rangovas.
- Veikmės statyba - generalinis rangovas.
Taip pat yra įmonių, kurios specializuojasi rąstinių namų statyboje ir gamyboje:
- Kerdara - rąstinių namų statyba, gamyba Joniškio rajone.
- Konvesta - rąstinių namų ir kitų statinių gamyba.
- Rąstinis namas - statyba ir gamyba Plungės rajone.
- SJ projektai - medinių namų statyba, gamyba Ukmergės rajone.
Darbo galimybės rąstinių namų sektoriuje
Rąstinių namų gamybos įmonės nuolat ieško naujų darbuotojų. Šiuo metu reikalingi:
- Staliai (sukirtėjai), statybininkai (darbo vietos adresas: Lapių k., Klaipėdos raj., Vėžaičių sen.).
- Medienos apdirbimo specialistai.
- Pakuotojai.
- Profesionalūs staliai (rąstininkai) rąstinių namų gamybai ceche Plungėje.
Tradicinis amatas: vilnos karšimas
Lietuvoje vilnos karšimas turėjo gilias tradicijas. Lietuvoje daugiausia avių augindavo iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukario metais. 1926 m. auginta per 1,5 mln. avių. Ūkyje avis buvo nepakeičiamas gyvulys - vilną ir kailį naudodavo drabužiams, mėsa likdavo maistui. Turtingesnieji valstiečiai žiemai palikdavo penkias aštuonias ir daugiau avių, o vidutiniai - dvi tris, kartais keturias penkias.
Seniausia Lietuvos avių veislė - šiurkščiavilnės. Jos buvo gerai prisitaikiusios prie vietos sąlygų, atsparios ligoms ir gana vislios. Avis paprastai kirpdavo moterys du tris kartus per metus - tam pasitelkdavo avikirpes žirkles. Avis paguldydavo ir virve surišdavo kojas. Kirpdavo nuo galvos arba nuo užpakalinės kulkšnies link galvos.
Prieš karšimą vilną kedendavo. Tai daugiausia moterų, senelių ir vaikų darbas. Kiekvieną sruogelę uoliai išpašydavo pirštais, išrinkdavo priemaišas. Iškedentą vilną karšdavo rankiniais karštuvėliais, tarp dviejų plokščių vielinių šepečių: ant vieno plonu sluoksniu klodavo vilną, kitu vieną sykį braukdavo pirmyn, tris atgal. Du kartus pakartojus, vilną nuvyniodavo ir dėdavo į krepšį ar į lininį maišą. Ilgiau palaikius iškedenta ir sukaršta vilna supuldavo ir darbą tekdavo atlikti iš naujo... Todėl ir buvo sakoma, kad linas suguli šilką, o vilna - vilką.
XIX a. pabaigoje prie vandens jėgainių atsirado karšyklų, kur vilnos karšimo mašinas suko vandens jėga. Miesteliuose paplito karšyklos su ranka sukamomis rankinėmis vilnos karšimo mašinomis. Prie kai kurių karšyklų buvo įrengti ir maniežai, į kuriuos įkinkydavo arklį, o šis sukdavo karšimo mašiną. Karšyklai paskirdavo patalpą arba atskirą trobesį. Trobesys buvo ręstinis ar karkasinis, dviejų patalpų. Vienoje patalpoje pastatydavo vilnos karšimo mašinas, kitą pritaikydavo laukti atvykusiems karšti vilnos žmonėms. Miesteliuose veikdavo po vieną dvi karšyklas. Žmonės paprastai nešdavo karšti vilną į tą, kuri buvo arčiau namų.
Baigus karšti, karšyklos šeimininkas vilną pasverdavo rankinėmis svarstyklėmis - bezmėnu. Rudenį ūkininkai dalį jauniklių avių ir avikailių parduodavo. Iš sau paliktų avikailių siūdavo ilgus kelioninius kailinius, puskailinius, moteriškus kailinukus, užklotus ant kelių ir rogių sėdynių žiemai. Iš geros vilnos buvo verpiami siūlai drabužių audiniams, skaroms austi. Iš prastesnių vilnonių siūlų megzdavo megztinius, kojines, pirštines, šalikus. Iš pačios prasčiausios vilnos veldavo pagalvėles pakinktų balneliams.
Lietuvos liaudies buities muziejuje rankinius vilnos karštuvėlius galima pamatyti Aukštaitijos regiono Tauragnų sodyboje. Muziejaus fonduose taip pat saugomos ir kelios vilnos karšimo mašinos. Šiais metais buvo įgyta tarpukariu pagaminta, o apie 1955 m. Jonavoje pirkta vilnos karšimo mašina.
Vilnos karšimo mašiną sudaro medinis rėmas, kuriame įtvirtintas karšimo šepetine juosta aptrauktas būgnas. Aplink būgną išdėstyta dešimt skirtingo skersmens velenėlių. Jie aptraukti karšimo šepečiu. Karšimo mašinos priekyje - transporterio juosta vilnai paduoti. Gale įtaisytas medinis produkcijos nuėmimo būgnas. Visi velenai ir velenėliai sukami per skriemulius diržinėmis pavaromis. Velenėlių ašių galai yra metaliniuose guoliuose.
Vilnos karšimo mašina
Beje, avis panaudodavo ir gyvenamojo namo vidaus statybos darbams. Iki XX a. pradžios reto ūkininko gyvenamajame name buvo grindys iš lentų, dažniausiai - plūkto molio asla. Molį reikėdavo gerai išminti kojomis, todėl kai kur atsivesdavo avis ir leisdavo joms vaikščioti, trypčioti.