Lietuvoje sunaikinta pagrindinė vaistų klinikiniuose tyrimuose dalyvaujančių pacientų apsaugos grandis - klinikinių tyrimų inspekcijos. Klinikinius tyrimus kontroliuoja Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie sveikatos apsaugos ministerijos (VVKT). Deja, pastaruoju metu visi klinikinių tyrimų inspektoriai buvo atleisti.
Susidorojimas prasidėjo po to, kai 2010 metų kovo mėnesį atlikę inspekciją jie nustatė grubių tyrėjos L. Dembinskienės pažeidimų klinikinių tyrimo centre Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (Vasaros g. 5), kuriam vadovauja sveikatos apsaugos ministro R. Šukio patarėjas. Po šios inspekcijos Specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl neteisėtų eksperimentų su žmogumi, o VVKT viršininkas G. Barcys su sveikatos apsaugos ministro R. Šukio pritarimu atleido visus inspektorius.
Vietoje atleistų aukštos kvalifikacijos inspektorių G. Barcys priėmė vieną, neturinčią nei mokslinio laipsnio, nei klinikinių tyrimų tikrinimų patirties, nei medicininio išsilavinimo.
Aukščiau aprašyti įvykiai kelia ypač didelį susirūpinimą, nes prasidėjo patikrinus klinikinį tyrimą, kuriame dalyvavo psichikos ligoniai, o dar nepasimiršo sovietmečio nusikaltimai psichiatrijos srityje. Prasižengusios tyrėjos vyras A. Dembinskas sovietmečiu, būdamas LTSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiuoju psichiatru, pasirašė KGB apmokėtą ekspertizę, dėl kurios Lietuvos Helsinkio grupės narys A. Statkevičius turėjo 7 metus kalėti sovietų psichiatrijos ligoninėse, kur disidentai nuo neteisingo požiūrio į sovietinę santvarką buvo „gydomi“ žvėriškomis stiprių vaistų injekcijomis.
„Priimant dėmesin jo veiklos socialinį pavojingumą ir recidyviškumą, reikalingas priverstinis gydymas specialaus tipo psichiatrinėje ligoninėje“, - nurodė A. Dembinskas su kolegomis. Kaip liudija 1980 metų gegužės 28 dienos buhalterinis dokumentas, ekspertams A. Dembinskui, J. Šiurkui, J. Andriuškevičienei ir L. Radavičiui KGB sumokėjo 123 rublius ir 16 kapeikų.
„Mane uždarė izoliatoriuje. Kai atvažiavo aplankyti dukterys, aš jų paprašiau kreiptis į ligoninės vyriausiąjį gydytoją, kad perkeltų iš izoliatoriaus į kitą skyrių. Pasimatymą iš karto nutraukė. Dukterys verkė. Skyriaus vedėjas Pčelovodov labai užpyko ir kankinimo tikslu paskyrė du kartus per dieną aminazino injekcijas ", - prisiminė „gydymą“ Černiachovske A. Šių ir kitų gydytojų nuopelnai laužant disidentų likimus liko neįvertinti.
Šis straipsnis yra labai svarbus ir labai gerai, kad ponas Petras Cidzikas pagaliau prabilo apie psichiatrų piktnaudžiavimus. Niekas psichiatrijoje nepasikeitė, nes kaip jie buvo represijų įrankis taip ir lieka iki pat šiol.
Šiandien vyksta Lietuvos vaikų narkotizacija, ir jeigu anksčiau disidentams psichiatrai klijavo etiketę, kad jie yra šizofrenikai, tai dabar jų objektas tapo vaikai. Vaikams yra klijuojama etiketė "Hiperaktyvus vaikas" ir tokių būdu jie daugiau gali parduoti vaistų. Po šios melagingos diagnozės paskleidimo, pvz. Anglijoje Ritalino pardavimas padidėjo net 900%. Jokių mokslinių įrodymų šiai diagnozei nėra.
Net 40% paauglių, vartojusių legalų sintetinį narkotiką Ritaliną, pereina prie nelegalaus narkotiko Kokaino. Psichiatrai labai dažnai dirba su narkomafija iš vien. Kas kalėjimuose perduoda narkotikus kaliniams? Tai dažniausiai būna psichiatrai. Tarp pačių psichiatrų yra nemažai narkomanų, savižudžių ir pedofilų.
Labai gerai būtų, jeigu žmonės atsipekėtų ir kartu pareikalautų "pagydyti" visus tuos psichiatrus. Ir geriausia klinika tokiems psichiatrams būtų kalėjimas pagal padarytą žalą žmonėms.
Tačiau didžiausią pelną vaistinėms duodavo prekyba alkoholiu. Užsukus į vaistinę buvo galima nusipirkti ir vietoje išgerti vyno, likerio, trauktinės ar degtinės ir čia pat užkąsti marcipanais ar meduoliais.
Vaistinių būklė ėmė kisti XVIII a. antroje pusėje. 1764 m. buvo uždrausta vaistinėse pardavinėti alkoholį, neskirtą gydymo reikmėms. Tai smarkiai sumažino pelną, tačiau prestižo nepakėlė. Vaistininkai ir toliau buvo laikomi tik prekeiviais.
1781 m. Vilniaus universitete įsteigtas Medicinos fakultetas, po kelerių metų chemijos profesorius italas Josephus Gerardus Sartorius (m. 1799 m.) pradėjo dėstyti farmacijos kursą. 1810 m. Kai Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį, įsigaliojo nauji reikalavimai. Pagaliau iš vaistininkų buvo pareikalauta specialaus išsimokslinimo, kurį šie galėjo gauti išklausę kursą universitete ir išlaikę egzaminą. Pamažu požiūris į vaistininkystę ėmė keistis.
XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje vaistinės ėmė panašėti į dabartines. Pirmiausia išpopuliarėjo patentuoti gamykliniai vaistai, išsiskiriantys dailia pakuote ir ryškia reklama. Jie dažnai buvo importiniai, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje netruko atsirasti ir vietinių vaistų fabrikų. Vaistinėse gaminamiems vaistams imtos naudoti signatūros - prikabinamos etiketės, kuriose buvo žymima vaisto sudėtis ir vartojimo būdas.
Vis dėlto šiuolaikinis žmogus apstulbtų pamatęs to meto vaistinių asortimentą: nuo teriako, mistinio vaisto nuo visų ligų, iki opijaus nuo kosulio ir kokaino nuo nervinių susirgimų. Be to, gana nesunkiai buvo galima nusipirkti aršeniko, gyvsidabrio, stibio.
Tarpukario Lietuvoje jau neretai pasitaikydavo ir vaistų klastočių, o kad jų išvengtų, oficialūs importuotojai ant dėželių klijuodavo specialias banderoles.
Seimo nario A. Lydekos veikla Vilniaus senamiestyje
Seimo narys A.Lydeka išgarsėjo praėjusią vasarą statybomis Vilniaus senamiestyje. Tuomet A.Lydekos kaimynai pastebėjo, kad seimūnas Žydų gatvėje palėpę stato didesnę, nei numatyta projekte, ir sukėlė triukšmą.
Po „Ekstros“ rašinio statybos buvo sustabdytos: kilo abejonių, ar neatlikus namo, kuris yra kultūros paveldo objektas, ekspertizės buvo galimos tokios statybos. Šiuo metu teisme ginčijamas A.Lydekai išduotas šių statybų leidimas.
Aiškėja, kad statybos Žydų gatvėje tebuvo vienos iš viso Žmogaus teisių komiteto pirmininko liberalcentristo A.Lydekos palėpių biznio. A.Lydekos statybų ant Vilniaus senamiesčio stogų yra ir daugiau.
Vilniaus senamiestyje, Žemaitijos gatvės kiemelyje, darbininkai rinko nuodėgulius. Gaisro čia būta prieš gerą mėnesį. Trijų aukštų daugiabutis namas su palėpe užsidegė anksti rytą. Nors ugniagesiai jau po penkių minučių buvo vietoje, supleškėjo ne tik visas namo stogas - pradegė ir į trečiąjį aukštą įgriuvo medinė perdanga. Nukentėjo ir žemiau esančios patalpos.
Ugniagesiai nustatė, kad gaisro židinys buvo naujai įrengtoje palėpėje.
Antroji švietė skaisčiai raudonų keraminių čerpių stogu, baltais jo langais. Tai - Seimo nario A.Lydekos palėpė. Į akis iškart krito, kad ant A.Lydekos palėpės stogo nėra priešgaisrinės tvorelės. Nepasimokė Seimo narys iš kaimynų nelaimės.
Šis namas nėra įrašytas į kultūros vertybių sąrašą, tačiau Žemaitijos gatvė yra Vilniaus senamiestyje, kuris visas saugomas ne tik Lietuvos, bet ir UNESCO. Tad bet kokios statybos ar rekonstrukcijos čia griežtai reglamentuojamos.
Maždaug prieš trejus metus A.Lydeka su žmona Brigita Olga Žemaitijos gatvėje įsigijo butą. Kaip ir visiems šio namo gyventojams, Lydekoms buvo skirta ir dalis namo pastogės. Tačiau, kaip „Ekstrai“ aiškino šio namo gyventojai, nė vienas jų nežinojo, kur konkrečiai yra jų dalis.
Seimo narys nesivargino rengdamas šiai statybai reikiamus dokumentus ir leidimus jai - atstovauti jiems visuose palėpės reikaluose A.Lydeka ir B.O.Lydekienė įgaliojo Rūdninkų gatvėje gyvenančią Danutę Dirvonskienę. Pilietė D.Dirvonskienė yra ne šiaip pilietė iš Rūdninkų gatvės, bet A. ir B.O.Lydekų palėpės statybos projektą rengusios UAB „Renova“ administratorė.
Kad Lydekos gautų palėpės statybos leidimą, reikėjo kaimynų sutikimo. Pasirašė daugiausia to namo korpuso gyventojai, virš kurių palėpė nebuvo statoma.
Antrojo buto, kuris yra po A.Lydekos butu ir jo statoma palėpe, savininkė Valentina Osipenko nepasirašė. „Mūsų parašo nėra“, - patvirtino V.Osipenko vyras Leonidas Nuritdinovas.
Lydekų palėpę Valstybinė statybų komisija priėmė šių metų birželį. Priėmimo akte yra visi reikiami parašai: ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyriausiojo specialisto Vytauto Januškos, ir apskrities priešgaisrinės priežiūros skyriaus statybų priežiūros poskyrio viršininko Vaido Brigevičiaus.
Aktą pasirašė ir Kultūros pavaldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausioji specialistė Laima Navickienė, kuri pašaukta itin akylai saugoti sostinės architektūros.
Žinomo architekto emocijos „Ekstros“ neįtikino. A.Lydekos kaimynai Žemaitijos gatvėje patvirtino, kad statybos ant stogo buvo baigtos vienu metu. Po priėmimo jų ten daugiau nebuvo.
Architektas A.Songaila ir jo vadovaujama „Renova“ projektavo A.Lydekai ir stogo rekonstrukciją Žydų gatvėje. Ten parlamentaras taip pat mėgino pakelti namo stogą aukščiau, nei buvo numatyta projekte.
Šis namas laikomas kultūros paveldo objektu, todėl prieš tokias seimūno statybas sukilo ne tik jo kaimynai, bet ir Kultūros paveldo departamentas. Jis kreipėsi į Vilniaus apskrities administraciją prašydamas stabdyti statybas.
Statybos Žydų gatvėje buvo sustabdytos. Teisme ginčijamas šių statybų leidimo išdavimo teisėtumas.
Seimo narys A.Lydeka nei Žydų, nei Žemaitijos gatvėje negyvena. Jis gyvena erdviame bute Vokiečių gatvėje.
Seimo nario A.Lydekos žmona - Lietuvos banko bendrojo skyriaus viršininko pavaduotoja B.O.Lydekienė turi verslo liudijimą ir verčiasi butų nuoma. Pagal Seimo statutą, Seimo nariai negali turėti jokio verslo. Tačiau kaip sakė Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Algirdas Salamakinas, nuomoti savo nekilnojamąjį turtą Seimo nariai gali. Nekilnojamasis turtas, sakė A.Salamakinas, - šventas reikalas, kurį gina Konstitucija.
Todėl Seimo narys toliau plečia savo valdas. A.Lydeka su žmona B.O.Lydekiene įsigijo dar vieną trijų kambarių butą Savičiaus gatvės 14-ajame name. Šis namas irgi turi dvišlaitį stogą.
Šį rudenį kaimynams Seimo narys pareiškė, kad ir čia jis statys palėpę. Tačiau namo gyventojai nesutiko. Pasak jų, statytis palėpės A.Lydekai jie neleidę todėl, kad turimą butą jis pavertė tarsi bendrabučiu.
Seimo narys turėjo butą ir Trakų gatvės 6-ajame name. „Jis įrengė penktą butą ir jį pardavė, paskui įrengė šeštą ir pardavė. Taip pat įrengė dešimtą butą ir jį pardavė“, - vardijo buvę Seimo nario Trakų gatvės kaimynai.
Anksčiau Seimo nariai visą savo turimą nekilnojamąjį turtą ir gautas pinigines lėšas privalėdavo viešai deklaruoti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai.
Pernai Seimas pakeitė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą. Dabar reikalaujama deklaruoti tik metų turtinius pokyčius.
Pernykštė Seimo nario A.Lydekos deklaracija - tuščia. Tiesa, Seimo nariai Valstybinei mokesčių inspekcijai dar pildo metinę gyventojų arba jų šeimos turto deklaraciją.
Seimo narys A.Lydeka nurodo, kad pernai privalomo registruoti turto, vertybinių popierių, juvelyrikos dirbinių jis turėjo 1 mln. 58 tūkst. 715 litų vertės, paskolų turėjo tik 32 tūkst. litų, o pats yra paskolinęs 796 tūkst. litų. Banke dirbanti seimūno žmona B.O.Lydekienė turto turėjo dar mažiau - 872 tūks. litų vertės, skolų - 70 tūkst. litų, pati yra paskolinusi 50 tūkst.
Tremties traukiniai į Sibirą: prarastos Lietuvos gyvybės Stalino šešėlyje
Sekretorių diena: žvilgsnis į profesiją
Kalendorius skelbia, kad trečiąjį balandžio trečiadienį minima sekretorių diena. Kiti žinovai tvirtina, kad sekretorės savo profesinę šventę mini balandžio 21-ąją. Šiaip ar taip, bet balandis - sekretorių mėnuo.
Jurbarko rajono savivaldybės administracijos priimamajame dirbanti Dokumentų ir viešųjų ryšių skyriaus sekretorė-referentė Goda Vilkelienė koridoriais laksto taip greitai, kad kolegos jau planuoja statyti greitį ribojančius ženklus ir suskaičiuoti, kiek per dieną ji nubėga kilometrų.
Greičiausiai taip yra dėl to, kad Goda turi daug viršininkų. Jai tenka tvarkyti ne tik rajono mero Ričardo Juškos ir administracijos direktoriaus Petro Vainausko dokumentus, planuoti jų susitikimus, priimti svečius, derinti išvykas. Goda jaučiasi atsakinga ir už vicemero bei administracijos direktoriaus pavaduotojo reikalus, o tiesiogine savo viršininke įvardija Dokumentų ir viešųjų ryšių skyriaus vedėją Danutę Matelienę.
Paklausta, ar tarp tokios daugybės vadovų sunku išlaviruoti, G. Vilkelienė rimtų rimčiausiai patikina, jog laviruoti nereikia: „Reikia suprasti, kada ir ko iš tavęs tikisi, kokios pagalbos nori.
Ketvirtus metus savivaldybės priimamajame dirbanti moteris tvirtina, kad sekretorės pareigos jai labai patinka, nes visada jaučiasi įvykių sūkuryje. Tiesa ir ta, pasak G. Vilkelienės, kad dirbant su svarbiausiais rajono vadovais reikia mokėti patylėti.
„Sekretorės daug žino, bet mažai kalba. Ne be reikalo pareigybės pavadinimas kilęs iš žodžio „secretus“, lotynų kalboje reiškiančio paslaptį“,- pripažįsta G. Vilkelienė. Kavos virimas ir svečių priėmimas - neatskiriamos sekretorės pareigos, tačiau jų nėra jokiame pareigybės aprašyme. Greičiau dėl to, pasak Godos, kad tai neišvengiami, bet ne patys svarbiausi darbai.
Moteris seniai įsitikino, kad iš sekretorės viršininkai tikisi gerų organizatoriaus įgūdžių, tvarkingumo, pareigingumo, o labiausiai - punktualumo. Dažnai darbotvarkes tenka suplanuoti minučių tikslumu, o suplanavus - dar ir sekti, kad nuo jų nebūtų nukrypta.
Lengviausiai pasiekiamoje vietoje ji laiko Armino Lydekos knygą apie protokolo subtilybes - nors daugelį jos vietų jau moka atmintinai, prieš kiekvieną svarbių svečių priėmimą dar kartą pasitikrina žinias. „Bet protokolo reikalavimų reikia laikytis ir kasdien - rengiantis, renkantis papuošalus, bendraujant su žmonėmis. Tai nėra lengva, nes dažnai patenki į tokią padėtį, kokios jokiame vadovėlyje nerasi aprašytos“, - juokėsi G. Vilkelienė.
Nestandartinių situacijų, pasak G. Vilkelienės, dažniausiai pasitaiko per šventes. Žaibiškai priimti sprendimą G. Vilkelienei teko ir per Magdeburgo teisių suteikimo Jurbarkui 400 metų minėjimą, kai į Židinio salėje vykstantį iškilmingą renginį iš sostinės atvykęs menininkas panoro įsivesti ir savo šunį.
„Tokiomis akimirkomis nėra su kuo pasitarti, todėl būtina pasikliauti savimi ir spontaniškai priimti sprendimą, kuris tuo metu atrodo teisingas“, - tvirtina G. Vilkelienė. Pasak Godos, kad ir kaip įstaigą reprezentuojančiai sekretorei svarbi išvaizda, nė kiek ne mažiau būtinas išsilavinimas.
Labiausiai reikalingos viešojo administravimo žinios, todėl edukologijos mokslus baigusi moteris šiemet pradėjo magistrantūros studijas. Goda džiaugiasi, kad artimieji ją palaiko ir supranta, o šiemet ir vieninteliai pasveikino su profesine švente.
Jurbarko pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausioji personalo inspektorė-sekretorė Vera Angelė Mažeikienė buvo pirmoji darbuotoja nuo Jurbarko ligoninės 1997 metais atsiskyrusiame centre. „Kai laikinai centro direktorės pareigas ėjusi gydytoja Vida Navickienė pasiūlė man šį darbą, pagalvojau, kad visai nebloga vieta saviraiškai - juk turiu daug žinių, o negaliu tik greitai lakstyti. Mano darbe išvaizda nėra svarbi: biuro pelės būna pilkos, bet privalo būti tvarkingos“, - juokiasi Verutė.
Pasak jos, jei sekretorė pusę dienos prastovėtų prie veidrodžio, jai neliktų laiko dirbti. O Jurbarko pirminės sveikatos priežiūros centre Verutei dirbti reikia daug - vien personalo asmens bylų ji turi 128, be to, kabineto duris iki pietų be perstojo varsto lankytojai, ateinantys medicininių pažymų. Kai antroje darbo dienos pusėje judėjimas nurimsta, V. V. Mažeikienė sau kelia didžiulius reikalavimus.
Moteris įsitikinusi, kad įstaigai atstovaujantis asmuo privalo mokėti taisyklingai kalbėti ir rašyti - tada gali susikalbėti ir su mokytoju, ir su gydytoju, ir su svečiu iš ministerijos. „Ir visai nesvarbu, kad dirbu tik sekretore - nuo to, kaip aš atlieku savo pareigas, priklauso kitų žmonių darbas“, - tikina Verutė.
Moteris juokais tikina, kad sekretorei svarbiausia tylėti ir mylėti - dokumentus bei klientus. Diena būna gera tada, kai dokumentai tvarkingai keliauja į buhalteriją, o klientai nekelia šurmulio. Juk niekam ne paslaptis, kad įstaigos vadovų dėmesio dažniausiai reikalauja kuo nors nepatenkinti žmonės.
„Kuo toliau, tuo labiau prastėja žmonių požiūris į medikus, didžioji dauguma sergančiųjų mato tik tamsiąją medicinos pusę. Tokius žmones būtina mokėti išklausyti, nuraminti, paguosti - kitaip sakant, leisti išsiverkti ant peties, kad išeitų su šypsena. Galima užgesinti kiekvieną žaizdrą, tik reikia kantrybės. Būtent kantrybė ir yra vyresnio amžiaus sekretorių privalumas. Mes niekur neskubame. Jauni gal dirba geriau ir greičiau, bet neturi patirties, kuria galėtų su kitais pasidalyti“, - įsitikinusi V. Mažeikienė.
Sveikatos priežiūros įstaigoje sekretorei neužtenka turėti organizacinių gabumų - dar reikia ir medicininių žinių. Akušerei V. Mažeikienei jų netrūksta, todėl jai nėra sudėtinga perprasti medikams skirtus dokumentus. Sunkiausia, kai jų reikia sutvarkyti daug ir vienu metu - tada, pasak V. Mažeikienės, ima kamuoti nerimas, ar viską spės padaryti laiku.
Bet stresas, pasak Verutės, šiame darbe įprastas dalykas - svarbu išsiugdyti į jį tam tikrą požiūrį, o tai jau priklauso nuo žmogaus charakterio. Daugelis dalykų, kurie kitam atrodytų pasaulio pabaiga, Verutei nėra jokia tragedija.
„Gerbiu popierių, nes prirašytas jis tampa dokumentu. Įstatymai dabar labai sudėtingi, dažnai taisomi, todėl visada sakau, kad pats geriausias žurnalas yra „Valstybės žinios“. Gydytojai neturi laiko skaityti įstatymų, todėl mano pareiga perduoti jiems naujausias žinias“, - tikina V. Mažeikienė, mėgstanti pasigilinti į juridines subtilybes. Būtent dėl to lentynėlėje prieš pat jos akis padėtas Darbo kodeksas. Jį atsiverčia kaskart, kai tik kyla bent mažiausia abejonė.
Verutė įsitikinusi, kad klysti šiame darbe negalima, nes klaidos reikštų žaidimą žmonių likimais. Tiek pat, kiek pripažinti klydus, svarbu ir tiesiai išsiaiškinti visus nesusipratimus.
„Nemėgstu dirbti, kai aplink atsiranda įtampa. Ačiū Dievui, jau keleri metai mūsų kolektyve dangus giedras“, - džiaugiasi V.
„Vytauto Didžiojo vidurinė mokykla. Sekretorė Birutė klauso“, - įprastai telefonu atsiliepia Birutė Narbutaitė, šioje mokykloje dirbanti raštinės vedėja. Prisistatydama vardu ji tarsi ištiesia ranką tolimam pašnekovui ir padeda užmegzti pokalbį.
Pavadindama save sekretore, o ne raštinės vedėja, Birutė nepergyvena. „Mūsų įstaiga rimta ir bendraujama čia tik rimtomis temomis, todėl nieko įžeidžiančio neįžiūriu. Svarbiausia, kad dirbdama šį darbą aš gerai jaučiuosi“, - tikina Birutė, Vytauto Didžiojo mokykloje dirbanti nuo pat jos įsikūrimo.
B. Narbutaitė sako, kad dalyvauti didelio kolektyvo kūrime - didelė laimė, o dar didesnis džiaugsmas jausti, kaip jis auga, tvirtėja, tampa svarbia kiekvieno darbuotojo gyvenimo dalimi. Per 15 metų įvyko ne tik daugybė permainų, bet pasikeitė ir sekretorės darbas.
„Anksčiau kiekvienas su raštais atbėgęs mokytojas reikalaudavo juos atspausdinti ir dar nenorėdavo suprasti, kodėl to nedarau, o dabar niekam net nekyla minčių prašyti tokios paslaugos - kompiuteriai, mobiliosios technologijos, internetas, elektroninis dienynas padarė didžiulių permainų mūsų visų darbe“, - sakė Birutė.
Tačiau sekretorei darbo dėl to nepritrūko. Net vasarą, kai daugeliui kyla klausimų, ką mokykloje veikia darbuotojai, Birutė neranda laiko dykinėti. „Vasarą nevyksta ugdymo procesas, tačiau gyvenimas nesustoja. Reikia ir dokumentus rengti, ir prašymus į mokyklą priimti, ir pažymas rašyti, ir archyvus tvarkyti“, - vardijo raštinės vedėja.
Sekretore tapti ji niekada nesvajojo, bet dabar dažnai pagalvoja, kad nenorėtų, jog jos gyvenime kas nors pasikeistų. Taip yra dėl to, kad Birutė jaučiasi savo vietoje, džiaugiasi galėdama kasdien bendrauti su įdomiais žmonėmis, reikia adrenalino, kuris sukelia jaudulį tuomet, kai darbas darbą veja.
„Nebijau tokių dienų. Kuo daugiau darbų turi, tuo daugiau padarai“, - tvirtina Birutė. Raštinės vedėja mano, kad požiūris į sekretorę priklauso nuo jos sugebėjimų. Jei jauna mergina sugeba tik virti kavą ir priiminėti svečius, tai ji tą ir daro.
Savo „arkliuku“ popieriniame darbe Birutė įvardija kalbos kultūros dalykus. Ji nebijo paskambinti į savivaldybę kalbos tvarkytojui ar susirasti lietuvių kalbos mokytoją, kad paklaustų, kaip teisingai rašte išdėstyti problemą.
„Švari kalba man atrodo prestižo reikalas. Nėra nieko blogiau, kaip su kalbos ar net gramatinėmis klaidomis parašyti dokumentai. Būtų labai gėda iš mokyklos išsiųsti tokį dokumentą“, - neslepia Birutė. Dėl to ir mokyklos direktorius, ir kiti darbuotojai dažnai atneša B. Narbutaitei užbaigti dokumentų projektus, o gavę jau parengtą raštą su palengvėjimu pripažįsta, kad būtent to ir reikėjo.
„Man tas jų pripažinimas - kaip medum per širdį“, - juokiasi Birutė, kažkada svajojusi tapti lituaniste. Dabar ji nebepergyvena, kad gyvenimas pakeitė planus, nes jaučia, kad sugebėjimai sklandžiai ir taisyklingai dėstyti mintis kasdien jai praverčia darbe.
Nors mokykloje gyvenimą reguliuoja skambučiai, B. Narbutaitė jų net negirdi. Iš mokyklos ji dažniausiai išeina kone paskutinė, o jei reikia bent trumpam kažkur išvykti, būtinai ieško darbuotojo, kuris bent valandėlę galėtų ją pakeisti.
„Mano vieta negali būti tuščia. Iš to galiu daryti išvadą, kad sekretorės pareigybė dar neatgyveno“, - įsitikinusi B. Narbutaitė.
Amerikos verslininkas Haris F. Klemfusas Sekretorės dieną savo įstaigoje paskelbė 1952 metais. Tą dieną visos jo įmonėse dirbančios moterys būdavo išvaduojamos nuo varginančios dokumentų rutinos. Po truputį ši diena paplito visame pasaulyje ir net tapo Administratorių profesine švente.