Lietuva, garsėjanti savo turtinga istorija ir kultūriniu paveldu, gali pasigirti ne vienu įspūdingu vėjo malūnu. Šie statiniai, kadaise buvę svarbūs ūkinės veiklos elementai, šiandien dažnai atgimsta naujam gyvenimui, tapdami traukos centrais turistams ir kultūros paveldo puoselėtojams.
Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą renovuotų vėjo malūnų Lietuvoje, panagrinėsime jų istoriją ir sužinosime, kaip jie pritaikomi šiuolaikiniams poreikiams. Taip pat pakeliausime po Aukštaitiją, kur vėjų gairinamos lygumos buvo puiki vieta malūnams statyti, o derlingose Pasvalio, Biržų, iš dalies ir Panevėžio žemėse gausiai užderėdavo javų, kuriuos, žinoma, reikėdavo sumalti.
Don Kichotas kovojo su vėjo malūnais. Mes kviečiame juos atrasti ir jais pasigrožėti, nes Lietuvoje malūnai, deja, sparčiai nyksta.
Kleboniškių vėjo malūnas ir etnografinis kaimas, Lietuva
Akmenos dvaro vėjo malūnas
Akmenos kaime stūkso akmeninis Akmenos vėjo malūnas, statytas apie 1860-1870 m. dvarininko Hopeno ir XX a. pradžioje buvęs vienas didžiausių Lietuvoje. Malūną po karo perėmęs "Draugystės" kolūkis jį naudojo beveik 30 metų, kol apleido ir paliko griūti.
Šio malūno - valstybės saugomo technikos paminklo - sienas atgavę Jankauskų dvaro paveldėtojai Regina Jankauskaitė-Žirgulevičienė ir Rimgaudas Žirgulevičius 1994-2000 m. jį restauravo ir užkonservavo: sumontavo vidaus įrengimus ir uždengė besisukantį stogą su sparnų tvirtinimo konstrukcija.
Akmenos dvaro vėjo malūnas
Panevėžio malūnai
Tekdavo skaityti, jog senovėje Panevėžyje buvo penki ar net devyni malūnai, o miesto gatvėse miltus vežantys vežimai vos spėdavo prasilenkti. Dabar gi Panevėžio Ramygalos gatvėje, šalia „Žemynos“ progimnazijos, stūkso ir senus gerus laikus mena tik du iš jų. Kaip bebūtų, miesto teritorijoje stūksantys didžiuliai malūnai atrodo labai ypatingai.
Ji ypač suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Dėl derlingų žemių ir palankiai susiklosčiusių verslo aplinkybių Panevėžys tapo didžiausiu Lietuvos grūdų malimo centru. Vieni šaltiniai nurodo, kad jis iškilo 18-ajame amžiuje prie Nevėžio upės, ties vadinamuoju Laisvės tiltu, jungiančiu dabartinę Smėlynės gatvę su J.
Be šio garo malūno, mieste veikė dar trys: E. Kagano malūnas Ukmergės gatvėje, B. Nisono ir J. Kalmano dabartinėje Respublikos gatvėje bei D. Rubinšteino malūnas Kranto gatvėje. Netoli miesto ėmė rastis naujų garo malūnų (Savitiškio, Bistrampolio dvaruose). Iš visų Panevėžyje veikusių malūnų iki mūsų dienų išliko tik trys - B. Arčiau mokyklos esantis, dabar apleistas L. Petrikonio malūnas pastatytas apie 1880 metus.
Šis malūnas pastatytas apie 1880 metus. Sovietmečiu malūnas nacionalizuotas, apleistas ir keliavo iš rankų į rankas. Malūnas buvo aptinkuotas, aptvarkytas vidus. Garsus astronomas Antanas Juška buvo žadėjęs dovanoti malūne rengiamai būsimai Panevėžio observatorijai ir teleskopą.
Panevėžio malūnai
Pumpėnų malūnas
Mūsų eilėje trečiuoju tapo Pumpėnų malūnas, esantis Pasvalio rajone, Pumpėnų miestelyje, Malūno gatvėje. Nors stovi visai šalia kelio, pakelės medžių užstotą jį ne taip lengva iš karto pamatyti.
Apie 1920 metus iš akmenų ir raudonų plytų pastatytas trijų aukštų, keturių sparnų vėjo malūnas buvo renovuotas prieš beveik 30 metų, kažkada neilgai jame buvo kavinė. Šis vėjo malūnas kepurinis, jo kepurę buvo galima sukioti gaudant vėjo kryptį.
Pumpėnų malūnas
Balsių vandens malūnas
Toliau maršrute - vos 4 km nuo Pasvalio nutolęs Balsių vandens malūnas, rymantis to paties pavadinimo miestelyje, šalia sraunaus Lėvens upelio. Šis malūnas, statytas dar 1764 metais, yra vienas seniausių Lietuvoje ir yra pripažintas istoriniu paminklu.
Malūno ratai sustojo ir buvo išmontuoti 1961 metas. Dabar jo teritorija - sodybos tipo vieta, skirta lankytojų poilsiui. Paties malūno pastate - svečių namai, aplinkui yra dar keletas gyvenamųjų ir kitokio tipo statinių, didelę teritoriją puošia daugybė senovinių ūkio ir namų apyvokos rakandų.
Balsių vandens malūnas
Kleboniškių vėjo malūnas
Palikę vandens malūną, su „Ford Kuga“ patraukėme ieškoti jau penktojo sąraše - gražuolio Kleboniškių vėjo malūno. Prieš kelionę buvau radusi informaciją, jog šis malūnas stūkso Radviliškio rajone esančiame Kleboniškių kaime. Visgi mūsų išmanioji navigacija su šia lokacija nesusidorojo ir į šį kaimą mūsų atvesti nesugebėjo. Ant kalniuko įsitaisęs Kleboniškių vėjo malūnas, pasirodo, yra vienas ilgiausiai Lietuvoje malęs grūdus.
Malūnas medinis, aštuonkampis, kepurinės konstrukcijos, su lauko akmenų pamatais. Kepurė jo sukiojasi. Pasirodo, šis malūnas yra olandiško pavyzdžio, nes 19 a. tokie pat malūnai buvo statomi ir Olandijoje. Dabar malūnas savo vietoje stūkso kapitaliai atnaujintas ir yra bene vienintelis veikiantis vėjo malūnas Lietuvoje. Jis naudojamas pažintiniam turizmui, jame žmonėms rodomas malimo procesas.
Kleboniškių vėjo malūnas
Šeduvos malūnas
Pakelėje stūksantis statinys, kuriame jau ne vienerius metus veikia kavinė, yra plačiai žinomas artimesnėse ir tolimesnėse apylinkėse. Iš viso mūsų maršruto sąrašo šis malūnas vienintelis ir mums buvo žinomas, nes ne kartą pravažiuotas ir pastebėtas. Malūną rasite Šeduvoje, Vytauto gatvėje 89. Kad ši vieta populiari supratome iš karto - mums atkeliavus malūno kavinėje ir gražiai sutvarkytoje teritorijoje aplink jį buvo pilna švęsti nusiteikusių žmonių.
Šeduvos malūnas statytas apie 1905 metus, šie metai įrašyti ir virš įėjimo. Jį statyti pradėjo Jarašiūnų šeima, statybos darbams pinigų užsidirbusi Amerikoje. Malūnas apylinkėse buvo populiarus, visi keliaudavo čia malti savo grūdų. Tarybiniais metais malūnas buvo nacionalizuotas ir apleistas.
Vėl gyvybė jame atsirado 1967 metais, kuomet čia buvo įkurtas restoranas “Užuovėja” ilgainiui tapęs vienu populiariausių pakelės maitinimo įstaigų Lietuvoje. Likę paskojimų, kad tais laikais į šį restoraną buvo sunku patekti, vietas reikėdavo užsisakyti iš anksto. Prasidėjus nepriklausomybei, malūnas vėl buvo apleistas, žmonės jį išplėšė. Būtų jis taip ir sunykęs, jei jo prieš beveik 20 metų nebūtų nusipirkę nauji savininkai. Jie ir pavertė malūną tuo, ką pamatėme jį aplankę.
Šeduvos malūnas
Stultiškių vėjo malūnas
Atsigėrę kavos, atsipūtę ir palikę Šeduvos malūną, iškeliavome ieškoti paskutinio mūsų maršruto objekto - Stultiškių vėjo malūno. Šiek tiek daugiau nei 10 kilometrų nuo Panevėžio nutolusio Stultiškių kaime malūnas stūkso nuo 1880 metų. Pasakojama, kad jis tuo metu buvo pastatytas aplink didelę pušį, kuri buvo nupjauta ir ant jos kamieno pritvirtintos girnos.
Tai keturių aukštų, gražiai sutvarkytas, dailus malūnas, turintis ir medinį tiltelį, ant kurio užlipus galima apeiti aplink statinį. Senovėje žmonės malūnus buvo apipynę įvairiomis istorijomis ir legendomis, laikė juos velnių ir nelabųjų gyvenamosiomis vietomis.
Stultiškių vėjo malūnas
Obelių vėjo malūnas
Obelių vėjo malūnas - medinis malūnas minimas jau nuo XVI amžiaus, netoli Obelių dvaro. Faktų apie Obelių vėjo malūną išlikę nedaug. Žinoma, jog jis buvo įvairių įtakingų dinastijų nuosavybė. Jis priklausė grafams Tiškevičiams, Petkevičiams, Tyzenhauzams, Pšezdzieckiams.
Tačiau XX a. unikalaus statinio, atlaikiusio karus, šlovė prigeso. Sovietiniais laikais jis stovėjo apleistas, niekas juo nesirūpino. Atgavus nepriklausomybę akį traukiantis pastatas privatizuotas, renovuotas ir pritaikytas svečių priėmimui, bet veiklą teko nutraukti dėl lėšų trūkumo. Nebeveikiantis, uždarytas malūnas traukė prašalaičių dėmesį, todėl buvo išgrobstytas jo vidus, kilo gaisras.
Obelių vėjo malūnas
Vencavų vėjo malūnas
Vencavų vėjo malūną 1937 m. pastatė meistras A. Žeimys, savininko A. Namiko užsakymu. Malūnas veikė iki 1952m. Dabar šis XX a. pirmos pusės architektūros paminklas yra saugomas valstybės. Pastatas gerai matomas kraštovaizdyje, nes stovi ant kalvos, 150m atstumu (pietų kryptimi) nuo Vencavų ežero.
Vencavų vėjo malūnas
Šie vėjo malūnai - tik maža dalis Lietuvos kultūros paveldo, kuris atgimsta naujam gyvenimui. Jų istorijos primena mums apie praeitį, o renovacijos suteikia galimybę jais grožėtis ir ateities kartoms.
tags: #renovuotas #vejo #malunas